Psichologinis karas. Poveikio metodai

Specialistai psichologinį poveikį skirsto į tokias rūšis:

● Informacinis-psichologinis;

● Psichogeninis;

● Psichoanalitinis;

● Neuro-lingvistinis;

● Psichotroninis;

● Psichotropinis.

psicho-326x2351. Informacinis – psichologinis poveikis. Dar jį vadina informaciniu propagandiniu, ideologiniu. Poveikis žodžiais, informacija.

Tokio pobūdžio psichologinis poveikis išsikelia kaip pagrindinį tikslą konkrečių ideologinių (socialinių) idėjų, pažiūrų, įsitikinimų formavimą, tuo pat metu sukeliant žmonėms teigiamas arba neigiamas emocijas, jausmus ir netgi audringas masines reakcijas.

Tarkime, atsišaukimas, darydamas propagandinį poveikį (t.y. veikdamas sąmonę), gali tuo pat metu sukelti ideologinius pergyvenimus, pavyzdžiui, ilgesio šeimai ar tėvynei jausmą. Per II Pasaulinį karą rusų atsišaukimai su E. Vainerto eilėmis „Pagalvok apie savo vaiką“, platinami tarp vokiečių kariškių, darė jiems didžiulį emocinį poveikį.

Arba štai tekstas atsišaukimo, kurį rusų kariuomenė platino Afganistano karo metu – dar vienas tokio poveikio, apskaičiuoto masinei auditorijai, pavyzdys:

„Šventojo karo kovotojai! Jūs žinote, kad kai kurie žmonės, prisidengę šventojo karo lozungais, gina nuosavus interesus, stumdami žmones į karą. O patys gyvena prabangiuose Pešavaro rūmuose. Mes visi žinome, kad jie susikrovė turtus Pakistane ir kitose šalyse. Tokie žmonės neleis užgesinti karo liepsnos, vaikydamiesi savo interesų. Jums žinoma, kad inžinierius Hekmatiaras ir profesorius Rabanis, kurie skelbiasi esą islamo šalininkais, pažeidinėja Šariato ir Korano priesakus. Jie ištvirkauja, o mus meta į karo nasrus. Tiesa yra ta, kad taika Afganistane neatitinka tokių žmonių interesų ir susitaikymas reikalingas ne jiems, o mudžachedams, kurie žūsta karo liepsnose, palikdami savo šeimas be maitintojų.

Tai pamąstykite, kas kariauja ir aukojasi, o kas ištvirkauja ir kraunasi turtus?“

2. Psichogeninis poveikis. Toks poveikis yra pasekmė:

a) Fizinio poveikio individo protui, dėl kurio pastebimas normalios nervinės ir psichinės elgsenos sutrikimas. Pavyzdžiui, žmogus patiria smegenų traumą, dėl ko praranda sugebėjimą racionaliai mąstyti, pradingsta atmintis ir panašiai. Arba jį paveikia tokie fiziniai faktoriai (garsas, apšvietimas, temperatūra ir kiti), kurie per atitinkamas fizines reakcijas pakeičia jo psichikos būklę.

b) Šokas, kurį sukelia aplinka ar kažkoks įvykis, pavyzdžiui, masinių sugriovimų vaizdai, gausios aukos ir panašiai. Patyręs šoką žmogus nebegali racionaliai elgtis, praranda orientaciją erdvėje, patiria afektą ar depresiją, puola į paniką ir panašiai.

Kuo prasčiau žmogus pasirengęs psichiką traumuojantiems aplinkos poveikiams, tuo ryškiau pasireiškia jo psichinės traumos, kurios vadinamos psichogeniniais nuostoliais. Dėl to psichologinio karo žinybose kai kuriose šalyse (Izraelis) esama specialistų, kurių uždavinys – ne tik demoralizuoti priešo gyventojus ir kariškius, bet ir teikti realią pagalbą saviems kariškiams, kad būtų atstatyti psichogeniniai nuostoliai ir kariai grįžtų į rikiuotę.

Kaip psichogeninio poveikio pavyzdį galima pateikti ir spalvų poveikį žmogaus psichofiziologinei ir emocinei būsenai. Eksperimentiškai nustatyta, kad veikiant purpurinei, raudonai, oranžinei ir geltonai spalvai padažnėja ir pagilėja kvėpavimas bei pulsas, padidėja arterinis kraujo spaudimas, o žalia, žydra, mėlyna ir violetinė spalvos daro atvirkštinį poveikį. Pirmoji spalvų grupė yra žadinanti, antroji – raminanti.

Yra tam tikrų dėsningumų, pagal kuriuos pasirenkamos vienokios ar kitokios spalvos.

Spalvos, susijusios su žmogaus nervų sistema. Žmonėms, pas kuriuos silpna nervų sistema, dažniausiai patinka raudona ir geltona spalva. Žmonėms su stipriais nervais patinka žalia ir mėlyna spalvos.

Susijusios su istorine tautos, kurios atstovas yra žmogus, atmintimi ir su jo individualia gyvenimiška patirtimi. Raudona spalva, pavyzdžiui, asocijuojasi su krauju ar gaisro atšvaitais, dėl to sukelia nerimą ir pavojaus jausmą, sužadina aktyvumą. Žydra spalva paveldimoje atmintyje figūruoja kaip dangaus spalva, sukelia sentimentalią nuotaiką. Juoda spalva tapatinama su tamsa ir kelia liūdesį.

Balta spalva Vakarų civilizacijoje asocijuojama su šviesa ir švara, ji sukelia pakylėtą, iškilmingą nuotaiką. Tačiau japonų, kinų ir kai kuriose kitose Azijos kultūrose ši spalva siejama su šalčiu ir tuštuma, kurių ekvivalentas yra mirtis. Iš čia balta japonų gedulinga apranga ir panašiai.

Yra nustatytas glaudus ryšys tarp spalvos ir garsų. Pavyzdžiui, lygias žmogaus balso intonacijas atitinka žalia ir violetinė spalva. Geltona, raudona ir juoda spalvos, priešingai, turi savyje gana aukštą emocinį krūvį. Raudona ir geltona spalvos siejamos su balsais diktorių, esančių teigiamos nuotaikos būsenoje. Depresiją, apatiją ir nerimą išgyvenančių žmonių balsai stabiliai asocijuojasi su pilka, mėlyna ir ruda spalvomis.

Mėlyna spalva labiausiai atitinka liūdesio būseną, pilka ir ruda – baimę ir nuovargį. Tokiu būdu išeina, kad teigiamas emocines būsenas atitinka geltonai raudonas spektro pakraštys, o neigiamas – mėlynai violetinis. Normalią, emociškai neutralią ekspresiją atitinka vidurinė – žalia – spektro dalis. Esminį vaidmenį taip pat vaidina ryškumas ir sodrumas: su depresiniais, apatiškais ir nerimastingais balsais stabiliai asocijuojasi tamsesnės ir ne tokios sodrios spalvos.

Konkretūs spalvų deriniai daro atitinkamą emocinį poveikį. Pavyzdžiui, naudojant viena kitą papildančias spalvas sukuriama harmonija ir suteikiamas maksimalus pasitenkinimas. Tuo tarpu neteisinga spalvų kombinacija sukelia nerimą ir prieštaringus jausmus. Beje, spalvotų dėmių, įrašytų į kompiuterinį virusą, principas naudojamas kuriant kai kuriuos psichotroninio ginklo naudojimo metodus.

Pagrindinis spalvų panaudojimo psichologiniame kare tikslas – teisingai apiforminti informacinę propagandinę medžiagą. Papildant ir emociškai praturtinant spalvine gama jos turinį, pavyksta išprovokuoti konkrečią objekto reakciją. Tai darant remiamasi šiais dalykais:

● Teisingai parinkta spalvų gama leidžia sukurti reikalingą emocinį foną, kuris padeda suvokti ir įsisąmoninti tekstą;

● Spalvos, kurios turinio atžvilgiu parinktos neteisingai, sukelia nepasitenkinimą;

● Neigiama reakcija į spalvų kombinaciją gali persimesti į teksto turinį, kas sumažina teksto psichologinį poveikį.

● Be to, reikia atsižvelgti į spalvos poveikį užrašų įskaitomumui:

● Spalvotus užrašus žmonės pastebi 35% dažniau negu juodai baltus;

● Geras matomumas ir aiškus suvokimas užtikrinami, jeigu derinamos tokios spalvos: ant geltonos – juoda, ant baltos – mėlyna, žalia ar juoda, ant raudonos – žalia arba atvirkščiai;

● Blogas matomumas ir neadekvatus suvokimas užtikrinami, jeigu derinamos tokios spalvos: ant baltos – raudona, oranžinė ar geltona, ant juodos – oranžinė, raudona, žalia ir atvirkščiai.

Tokiu būdu naudojant teisingai parinktas spalvas galima sukurti reikiamą emocinį foną, kuris padeda geriau suvokti ir įsisavinti tekstą. Neteisingai parinktos spalvos sukelia emocinio suvokimo disonansą. Tokiais atvejais neigiama reakcija į spalvų kombinaciją gali persikelti ir į teksto turinį ir į tuos žmones, kurie jį sukūrė. Tuo naudojasi psichologinio karo specialistai, o taip pat nesąžiningi žmonės ir parsidavusios masinės informacijos priemonės.

3. Psichoanalitinis (psichokorekcinis) poveikis.

Poveikis žmogaus pasąmonei, kuris daromas terapinėmis priemonėmis, ypač hipnozės ar gilaus miego būsenoje. Esama taip pat metodų, išjungiančių sąmoningą pasipriešinimą tiek individui, tiek žmonių grupėms, esantiems budrioje būsenoje. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje profesorius I. Smirnovas Gynybos ministerijos užsakymu sukūrė kompiuterinės psichoanalizės ir kompiuterinės psichokorekcijos technologiją, kuri leidžia:

Atlikti matematinę ir statistinę analizę organizmo reakcijų į išorės poveikius, kurie daromi labai sparčiai vizualiai stebint ar klausantis įvairių „stimulų“ – žodžių, vaizdinių, frazių;

Absoliučiai tiksliai nustatyti, ar esama žmogaus pasąmonėje konkrečios informacijos ir išmatuoti jos reikšmingumą kiekvienam žmogui, išaiškinti žmonių užslėptą motyvaciją, tikruosius siekius ir polinkius;

Remiantis išaiškinta ir išanalizuota informacija, gauti pilną neurotinių, žmogų (ar žmonių grupę) neraminančių psichikos būsenų vaizdą;

Esant būtinybei, atlikti tikslingą (esant reikalui – nedelsiant suveikiančią, arba atidėto poveikio) psichinių būsenų korekciją, kurios pagrindinis poveikį darantis faktorius yra žodžiai – komandos, paveikslėliai – vaizdiniai ir netgi kvapai – konkretaus elgesio motyvatoriai.

Valdant žmonių psichiką ir jų elgesį garso pagalba, žodinės įtaigos ir komandos užkoduota forma gali būti įdiegtos į bet kokią garsinės informacijos laikmeną (audio įrašą, radijo ar TV laidą, garsinius efektus). Žmogus klausosi muzikos ar jūros mūšos garsus, seka filmo personažų dialogus ir neįtaria, kad juose esama sąmonės nefiksuojamų, bet visuomet užfiksuojamų pasąmonės komandų, kurios verčia jį daryti, kas liepta.

4. Neurolingvistinis poveikis

NLP – neurolingvistinis programavimas – tai psichologinio poveikio rūšis, kuri keičia žmonių motyvaciją, įvedant į jų sąmonę specialias lingvistines programas.

Pagrindiniu poveikio objektu šiuo atveju tampa smegenų neurofiziologinė veikla ir jos sukeltos emocinės būsenos. Svarbiausios poveikio priemonės – tai specialiai parinktos verbalinės (žodinės) ir neverbalinės lingvistinės programos, kurių turinio įsisavinimas leidžia pakeisti norima linkme įsitikinimus, pažiūras (tiek atskiram individui, tiek žmonių grupėms). Neurolingvistinio poveikio subjektu tampa specialistas (instruktorius).

Instruktorius iš pradžių išsiaiškina psichikoje esančius prieštaringus (konfliktuojančius) įsitikinimus ir pažiūras bei iš to kylančias žmonėms nerimą keliančias neigiamas emocines būsenas (pergyvenimus, nuotaikas, jausmus). Kitame etape jis specialiais metodais padeda žmonėms suvokti jų realios būsenos diskomfortą (socialinį ekonominį, kultūrinį, fizinį ir, kaip pasekmė – psichologinį) ir įveda korektyvas į sąmonę, verčiančias žmones kitaip priimti gyvenimiškas situacijas ir megzti santykius su kitais žmonėmis.

Įdomu, kad po to, kai po instruktoriaus poveikio žmogus „suprato“, ko jam „reikia“, jis savarankiškai (tačiau veikiamas į jo sąmonę įdiegto suvokimo stereotipo) pradeda rinkti informaciją apie savo kasdieninę veiklą, apie savo būsenas ir pergyvenimus. Lygindamas savo realią, šiuo metu esančią būseną su pageidaujama (galima), jis nusprendžia, kokius savo resursus reikia mobilizuoti ir ką konkrečiai reikia padaryti, kad pasiektų jausmų ir nuotaikų komfortą.

Pasikeitimų objekto psichikoje, kuriuos atlieka instruktorius, schema atrodo maždaug taip. Reali žmogaus būsena, kuri gimdo psichologinį diskomfortą + galimi psichikos ir aplinkos resursai = pageidautina psichikos ir aplinkos būsena. Atliekant neurolingvistinį programavimą, paprastai naudojami „veidrodinio atspindžio“ , „sinchronizacijos“, „psichologinės signalizacijos“ efektai.

Veidrodinis atspindys – tai tiesioginis, bet labai retai sąmoningas mėgdžiojimas pozų, gestų, būdingų judesių, intonacijų, dialektinių arba žargoninių kalbos ypatumų, kurie sustiprina tarpusavio ryšį tarp žmonių ir jų įtaką vienas kitam.

Sinchronizacija – tai bendras kūno ritmų (įskaitant kvėpavimo ritmą) suderinimas tarp klausančio ir kalbančio subjektų. Yra žinoma, kad žmonės pokalbio metu savotiškai pritaria savo kūno judesiais į taktą savo kalbai, kad ši taptų išraiškingesnė. Tuo tarpu klausytojas irgi atlieka mikro judesius į pašnekovo kalbos taktą, užtikrindamas tokiu būdu nepastebimą, pasąmoningai jaučiamą emocinį tarpusavio ryšį su juo. Sinchroniškumas būna maksimalus, jei bendraujantys žmonės sutaria vienas su kitu dialogo metu. Ir minimalus, kai žmonės ginčijasi ar konfliktuoja. Kai dėmesys išsiblaško, sinchronizacija irgi pradingsta. Išmanantis tokios sinchronizacijos ypatumus žmogus gali pasinaudoti jais, kad padarytų poveikį kitiems žmonėms, šitaip užsitikrindamas pranašumą bendravimo metu ir darydamas jam reikalingą psichologinį poveikį.

Psichologinė signalizacija – tai tarpusavio ryšys tarp subjekto akių padėties ir sensorinių procesų, kurie atsakingi už į smegenis patenkančios informacijos priėmimą ir apdorojimą. Kai dešiniarankis žmogus žiūri į viršų ir į kairę, jis aktyvizuoja savo vizualinę, regimąją atmintį. Jeigu akys nukreipiamos į viršų ir į dešinę, tai signalizuoja, kad smegenys konstruoja naują regimąjį vaizdinį. Jeigu žmogaus akys orientuotos daugiausiai horizontalia kryptimi – vadinasi, jis kontroliuoja prieš save esančią erdvę ir ten esančius žmones ar objektus, kurie verti dėmesio. Jeigu akys orientuotos žemyn ir kairėn, tokiu atveju dešiniarankio smegenys užsiima kinestetine informacija. Ir pagaliau, jeigu žvilgsnis nukreiptas žemyn ir į dešinę, tai signalizuoja, jog vyksta vidinis dialogas.

Instruktorius interpretuoja šiuos pašnekovo akių judesius ir konstruoja savo kalbą taip, kai reikia, kad pasiektų savo tikslus.

Psichoanalitinis ir neurolingvistinis poveikio būdai naudingi tais atvejais, kai naudojami humaniškais tikslais. Jeigu jie naudojami užtikrinti savo viešpataujantį vaidmenį, tokiu atveju yra laikytini psichologine prievarta.

5. Psichotroninis (parapsichologinis, ekstrasensorinis) poveikis.

Tai poveikis, daromas perduodant informaciją per nejutiminį, neįsisąmonintą pojūtį.

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad televizijos ir kiti masiniai seansai, turintys neva ekstrasensorinį poveikį (pavyzdžiui, Kašpirovskio, Čumako ir kitų „stebukladarių“) yra ryškūs elementariausios apgaulės pavyzdžiai. Iš dalies čia suveikia masinė hipnozė, bet kur kas didesniu mastu – masinė isterija ir masinis psichinis užkratas.

Kai dėl psichotroninio ginklo, tai žinomi faktai apie sukurtus aukšto dažnio ir žemo dažnio smegenų kodavimo generatorius, apie biolokacijos įrenginius, apie chemines ir biologines priemones, skirtas stimuliuoti tam tikras psichologines reakcijas.

Psichotronika orientuojasi daugiausiai į metodus, susijusius su techninių poveikio sąmonei priemonių naudojimu, pavyzdžiui, su jau minėtais generatoriais. Šiuo metu dar anksti būtų kalbėti apie aktyvų psichotroninio ginklo, kaip psichologinio karo priemonės, naudojimą, tačiau specialistai daro viską, ką gali, kad maksimaliai panaudotų tai, kas jau bent minimaliai sukurta.

Pavyzdžiui, jie naudoja efektą, kurį sukelia šviesos dėmės, įdiegtos į kompiuterinį virusą, pavadintą apokaliptiniu „žvėries skaičiumi“ 666 (V666). Virusas gali negatyviai paveikti psichofiziologinę kompiuterio vartotojo būseną (net iki letalinės baigties). Veikimo principas grindžiamas taip vadinamo 25 kadro fenomenu – gana galinga įtaigos priemone.

25 kadro fenomenas susijęs su tuo, kad žmogus turi ne tik sensorinį (sąmoningą) suvokimo diapazoną, bet ir subsensorinį (nesąmoningą), kai informaciją įsisavina psichika, apeidama sąmonę.

Pavyzdžiui, jeigu į filmą, kuriame yra 24 kadrai per sekundę, pridėsime dar vieną – 25 – kadrą, su visiškai kita informacija, tai žiūrovas jo nepastebės, bet jo emocinė būsena ir elgesys bus juntamai paveikti. Gausūs eksperimentai parodė, kad per sekundę smegenų centrai suspėja priimti ir apdoroti 25-ąjį kadrą.

Dar daugiau – tai, kas pateikiama subsensoriniu režimu, žmogus įsisavina efektyviau negu įprastą informaciją. Mokslininkai sieja tai su faktu, kad maždaug 97% „vidutinio žmogaus“ psichinės veiklos vyksta pasąmonės lygmenyje ir tik 3% – sąmoningame režime.

Taigi, V666 pateikia į monitoriaus ekraną kaip 25-ą kadrą specialiai parinktą spalvų kombinaciją, panardinančią žmogų į savotišką hipnotinį transą. Po tam tikro laiko tarpo paveiksliukas keičiasi. Viruso kūrėjų apskaičiavimais, naujo paveikslo pasąmoningas suvokimas turi pakeisti širdies veiklą: ritmą ir dūžių smarkumą. Dėl to susidaro staigūs arterinio kraujo spaudimo svyravimai mažajame kraujotakos rate, o tai perkrauna žmogaus galvos smegenų kraujo indus. Specialaus tyrimo duomenimis, per paskutinius keletą metų vien NVS šalyse užfiksuoti 46 atvejai, kai žuvo operatoriai, dirbę kompiuteriniuose tinkluose, turinčiuose šį virusą.

Analogišku psichotroninio poveikio žmogaus psichikai pavyzdžiu galima laikyti masinę „televizinę epidemiją“ Japonijoje 1997 gruodžio 1 dieną, įsiplieskusią po to, kai buvo parodyta eilinė populiaraus animacinio filmo „Pocket monsters“ serija. Daugiau kaip 700 vaikų buvo pristatyti į ligonines su epilepsijos priepuoliais. Psichiatrų nuomone, masinį negalavimą išprovokavo epizodai su gausiais akinančiais įvairiaspalviais blyksniais. Medikai įrodė, kad šviesų mirgėjimas, kurio dažnis siekia nuo 10 iki 3030 blyksnių per sekundę, sukėlė iš pradžių akių nervų susierzinimą ir dalinį galvos smegenų kraujo indų spazmą, o paskui – sąmonės netekimą ir netgi spazmišką dusulį.

Pasibaigus 1991 metų karui Persų įlankoje slaptose JAV gynybos ministerijos laboratorijose prasidėjo darbai, kuriant kelias dešimtis iš principo naujų ginkluotės rūšių. Jos jau gavo eilę pavadinimų: nuo „švelnaus“ ginklo iki „nemirtino“ ir „imobilizuojančio“ (nors kai kuriuos jo pavyzdžius, pavyzdžiui, galingus lazerius, mikrobangų spinduliuotuvus, impulsinių smūgių priemones sunku tokiais pavadinti). Šie nauji ginklai skirti atakuoti žmonėms per TV ekranus ir kompiuterių monitorius, o taip pat naudoti situacijose, kai reikia sustabdyti konkrečių priešininko grupių veiksmus, suvedant tuo pat metu iki minimumo mirtinų atvejų skaičių ar materialinės žalos padarymą abiems kariaujančioms pusėms.

Vienas iš psichotroninio ginklo kūrimo teoretikų yra D. Aleksanderis – atsargos pulkininkas, JAV specialiųjų pajėgų veteranas, kariavęs Vietname, kur vadovavo etninių kambodžiečių būriui Mekongo deltoje. Jis ilgą laiką tyrė žmonių elgesį ekstremaliose situacijose, domėjosi parapsichologija, parašė knygą apie proto treniravimo metodus. 1980 metais Aleksanderis paskelbė žurnale „Military Review“ straipsnį apie „naują intelektualų mūšio lauką“, kuriame aprašo galimybę panaudoti karo sąlygomis telepatijos metodus ir ginklą, pažeidžiantį normalią psichikos veiklą. Jo pasiūlyta „švelnaus nužudymo“ technologija atkreipė Pentagono atstovų dėmesį ir 1988 metais, išėjęs į atsargą, Aleksanderis pradėjo darbuotis Los Alamo Nacionalinėje laboratorijoje, kur buvo priskirtas prie specialiųjų technologijų grupės. Amerikiečių ekspertai mano, kad šį „ginklą“ tikslingiausia naudoti tuose pasaulio regionuose, kuriuose amerikiečių armija atlieka taikdariškas misijas.

Kas čia turima galvoje? Pavyzdžiui, JAV sukurtas „lazerinis apakintojas“ grantsvaidžiui, sąlyginai pavadintas „Sabor 203″. Jį sudaro lazerinis diodas, patalpintas tvirtoje plastikinėje kapsulėje, ir valdymo pultelis, kuris siunčia į jį impulsus. Paspaudęs mygtuką pultelyje, šaulys perveda lazerį į pastovaus spinduliavimo režimą, kas leidžia apakinti priešą ryškiai raudonu šviesos spinduliu. Kūrėjų – JAV KOP vizualios ir lazerinės technikos laboratorijos (Kirtlende, Niu Meksike) darbuotojų – nuomone, įtaisas efektyviai veikia 300 metrų atstumu. Somalyje amerikiečiai išbandė „Sabor 203″ ant civilių gyventojų. Nukreiptas į priešiškai nusiteikusių vietinių gyventojų minią, lazerinis apakintojas sukėlė paniką.

Panašų efektą duoda holografinių vaizdų naudojimas. Rusija pasiekė šioje srityje neblogų rezultatų. Jeigu kitose šalyse sukurti lazerinės grafikos, atkuriamos nuo žemės paviršiaus, projektai, tai rusų mokslininkai jau sukūrė vaizdo perdavimo iš kosminės platformos ir orbitinio lazerinio komplekso projektą. Firma „Skan“ drauge su moksliniu gamybiniu susivienijimu „Energija“ siūlo įtaisyti jau skriejančiuose kosmose palydovuose specialius prietaisus perduoti vaizdams ant debesų paviršiaus, kurie yra puikus ekranas lazeriams. Tokie vaizdai, esant tam tikroms sąlygoms, bus matomi nuo žemės paviršiaus 100-150 km spinduliu.

Holografiniai vaizdai gali daryti rimtą poveikį žmonių psichinei būklei, ypač ekstremaliose ir kovinėse situacijose. Pavyzdžiui, planuojama sukurti danguje holografinius vaizdus su islamo kankiniais, kurie „iš dausų“ patarinės savo bendražygiams nutraukti pasipriešinimą, pasiduoti priešo malonei arba grįžti namo. Remiantis sukauptais faktais, galima daryti prielaidą, kad tokių įtaisų bandymai jau vyksta.

Užsienio žiniasklaidoje buvo kalbama, kad 1993 vasario 1 dieną per nedidelę smėlio audrą už 15 km nuo Somalio sostinės Mogadišo JAV jūsų pėstininkai pastebėjo palei žemės paviršių neįprastą reiškinį. Smėlio ir dulkių debesyje, kuris sukosi ore, pradėjo formuotis maždaug 150 metrų dydžio žmogaus veido atvaizdas. Po kelių minučių kareiviai suprato, kad tai ne šiaip veidas, o Kristaus atvaizdas, analogiškas atvaizdams religiniuose paveiksluose ir skulptūrose. Patyrę didžiulį psichologinį sukrėtimą, amerikiečių kariai su ašaromis suklupo maldai.

Vienas iš kareivių, matęs tą veidą ir netgi jį nufotografavęs, pasakojo: „Aš toli gražu ne labiausiai tikintis žmogus pasaulyje, tačiau atpažinau Kristų, kai tik jį pamačiau. Ir kai jūs regite Kristų, neįmanoma kalbėti ar galvoti. Jūs tik suklumpate ir su ašaromis pradedate melstis“.

Smėlio audra truko ne ilgiau kaip 5 minutes. „Kristaus veidas“, kurį, kaip praneša Somalio laikraščiai, matė tūkstančiai liudininkų, pranyko drauge su vėju.

Skeptikų nuomone, danguje pasirodęs Kristaus atvaizdas buvo viso labo miražas, kurį sukėlė stipri audra. Religiniai veikėjai, suprantama, traktavo šį įvykį kaip Dievo ženklą, skirtą kiekvienam planetos gyventojui. O specialistai mano, kad tai tebuvo holografinis piešinys, sukurtas bandomaisiais tikslais amerikiečių taikdarių kontingento Somalyje psichologinio karo specialistų. Tokią išvadą padaryti leidžia ir faktas, kad amerikiečių kariškiams buvo uždrausta aptarinėti įvykį su žiniasklaida. Turint galvoje „bandomųjų triušių“ reakciją, galima daryti išvadą, kad eksperimentas pavyko ir kad šis psichologinio poveikio metodas turi dideles galimybes.

Netiesioginiu patvirtinimu, kad tokius paveikslus įmanomas sukurti, gali tapti kiti pranešimai užsienio ir Rusijos spaudoje, pasak kurių holografiniai vaizdai pradedami vis plačiau naudoti lazerinėje reklamoje debesyse virš Maskvos per rinkimines kampanijas 1991 pavasarį ir 1993 rudenį. V. Vysockio atminimo dieną virš Vagankovo kapinių Maskvoje ant debesų buvo suformuotas gitaros vaizdas. Šventosios Trejybės dieną virš Raudonosios Presnios parko Maskvoje 1988 metais buvo sukurti Dievo Motinos paveikslai.

Jokių stebuklų tokio pobūdžio reiškiniuose nėra. Vaizdus piešia lazeris, t.y. šviesos pluoštas. Apskaičiuota, beje, kad nežiūrint į didelę lazerinių įrenginių kainą, jų panaudojimas reklamos tikslais atperka visas išlaidas per 3-4 darbo valandas.

6. Psichotropinis poveikis.

Poveikis žmogaus psichikai medicinos preparatų, cheminių ar biologinių medžiagų pagalba.

Kad priverstum žmogų daryti tai, ko jis visai nenori daryti, visiškai nebūtina chirurginiu būdu keisti jo smegenų sandarą ar versti jėga. Reikia tik teisingai parinkti preparatus ir atitinkamu būdu juos panaudoti. Prieš 25 metus atsirado preparatas „bi-zet“ – galinga psichotropinė priemonė, efektyviai veikianti žmonių mases. Pakanka apdoroti juo, tarkime, batalioną kareivių žygio metu, ir batalionas tampa nevaldomas. Nors kiekvienas atskiras kareivis išlieka tuo pat metu praktiškai normalus. Šiandien niekas negali duoti garantijos, kad šio preparato pagrindu jau nesukurta dar veiksmingesnė priemonė psichikai paveikti. Nėra garantijų ir tam, kad ji nenaudojama organizuojant „stichiškus“ mitingus ar bent jau stimuliuojant žmonių elgesį minioje. Juolab, kad šiuo metu jau sukurti ir taip vadinami neuro mediatoriai, kontroliuojantys (tame tarpe ir smarkiai sustiprinantys) žmogaus agresyvumą.

Stipriai veikia psichiką ir kai kurios kvapios medžiagos.

Amerikiečių psichiatras A. Hiršas pakankamai seniai nustatė, kad tam tikri kvapai provokuoja konkrečius žmogaus veiksmus ir konkretų jo elgesį. Pradėjo jis nuo paprasto, bet labai naudingo verslui dalyko. Jis paskleidė savo sukurtą specialią esenciją įvairiuose parduotuvių sekcijose ir nustatė, kad ten smarkiai padidėja pardavimai, lyginant su neapdorotomis sekcijomis.

Paskui jis surinko 3193 savanorius, kenčiančius nuo viršsvorio ir privertė juos per pusmetį numesti vidutiniškai po 12,7 kg. Viskas buvo labai paprasta – kai tik žmonės pajausdavo alkį, Hiršas leisdavo jiems valgyti, bet prieš tai pasiūlydavo pauostyti specialų aromatizatorių. Kuo dažniau bandomieji jį uostė, tuo daugiau svorio numesdavo. Kai kurie lieknėjo taip intensyviai, kad juos teko pašalinti iš eksperimento. Ir, galiausiai, tyrinėtojas nustatė, kad kvapai daro įtaką darbo našumui.

Jo nuomone, kvapas – tai kažkas panašaus į valdymo pultelį, kuriuo galima vadovauti žmogaus emocijoms, o per jas – žmogaus elgesiui. Kvapų pagalba galima didinti arba sumažinti kraujo spaudimą, paspartinti arba sulėtinti širdies plakimą, padaryti žmogų žvalesniu arba atvirkščiai – užmigdyti. Nustatyta, kad kai kurie kvapai pašalina depresiją, pagerina nuotaiką.

Klinikiniai eksperimentai byloja, kad levandos, ramunėlių, citrinų ar sandalmedžio aromatas silpnina smegenų aktyvumą smarkiau už bet kokį depresantą. O rožė, mėta ar gvazdikas sužadina pilkąsias ląsteles stipriau negu kava. Kvapų galia paaiškinama moksliškai: žmogaus smegenyse esama skyrių, atsakingų už kvapų suvokimą, informacijos apie kvapus apdorojimą ir saugojimą atmintyje. Vaizdžiai tariant – tai amžinai atviri sielos vartai, kurie nepasiduoda logikos kontrolei. Dėl to, darant poveikį žmogui kvapais, mes smogiame į silpniausią žmogaus psichikos vietą. Tuo ir naudojasi psichologinio karo specialistai.

Daugmaž taip pat galima naudoti nekenksmingas žmogui chemines ir biologines medžiagas. Pavyzdžiui, galima paberti miltelių, kurie sunaikina sunkvežimių padangas ir kelius šalyje, galima apdoroti naftos rezervuarus specialiu tirpalu, paverčiančiu degalus žele, galima sunaikinti metalines tiltų fermas rūgštimis, apipurkšti pakilimo takus aerouostuose polimerais, o geležinkelio bėgius – itin slidžiomis medžiagomis, galima sustabdyti žmones, patekusius į draudžiamą zoną sparčiai tvirtėjančiomis putomis arba specialiais akustiniais generatoriais ir t.t.

Visa tai neišvengiamai demoralizuos priešo psichiką, sutrukdys jo kareiviams įvykdyti numatytas kovines užduotis, paprasčiausiai privers daugelį žmonių nuleisti rankas. Psichologinio karo žinybos jau seniai apsiginklavo tokiomis beveik nekaltomis ir neskausmingomis priemonėmis.

***

Ne visi čia nurodyti psichologinio poveikio metodai naudojami vienodai. Per I ir II Pasaulinius karus, 6-9 dešimtmečio kariniuose konfliktuose kariaujančios pusės naudojo daugiausiai informacines propagandines ir psichogenines priemones. Psichoanalitinės, neurolingvistinės ir psichotropinės priemonės papildė psichologinio karo arsenalus 10-ame dešimtmetyje. O psichotroninis ginklas kol kas dar tik pirminių bandymų stadijoje.

Pagal: V. Krysko. Psichologinio karo paslaptys

Šaltinis: kulgrinda.lt

 

Leave a Reply