Raisa Petkevičienė. ATMINTIES TAKAS

Šių metų gegužės 28 dieną sueis 85 metai, kai gimė Vytautas Petkevičius, vienas šviesiausių ir pilietiškiausių Lietuvos rašytojų. Gražios sukakties proga jo nueitam keliui apžvelgti, kūrybos darbams pašlovinti ir šviesiam atminimui pagerbti rašytojo žmona ir bendražygė Raisa PETKEVIČIENĖ rengia atsiminimų knygą „Atminties takas“, kurios pirmieji keli skyriai jau buvo išspausdinti „Laisvame laikraštyje“, minint rašytojo aštuoniasdešimt ketvirtąjį gimtadienį (2014.05.31-06.06, Nr.22), šeštąsias jo mirties metines (2014.12.20-2015,01.03, Nr.49), be to, 2015-02-28 (Nr.8) ir 2015-03-07 (Nr.9) laikraščio numeriuose.
LL skaitytojų dėmesiui siūlome šios knygos tęsinį.

YRA ŠALIS
Maketas_17Panašiai betriūsiant – čia džiaugiantis, čia sielvartaujant – prabėgo dar dešimtmetis. Per tą laiką išversti į daugybę kalbų plačiai po įvairias šalis pasklido ir antro leidimo Lietuvoje (1968) sulaukė „Gilės nuotykiai“ (pirmas leidimas 1964), įvertinti net trim (1965, 1968 ir 1970) valstybiniais apdovanojimais. Pasaulį išvydo „Speiguoti pavasariai“ (1965) ir „Sieksnis Sprindžio vaikas“ (1966), 1970 metais pelnęs respublikinį, o 1971 – sąjunginį valstybinį apdovanojimą. 1969 metais gimė „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“, kartu su kitomis vaikams skirtomis knygomis 1970 metais įvertintas valstybiniu apdovanojimu. Išėjo apsakymų rinkinys „Baltas šešėlis“ (1970), knygos vaikams „Ką rugelis šnekėjo“ (1973) ir „Kodėlčius“ (1974). Dar kupeta apsakymų, straipsnių, apybraižų spaudoje, tarp jų „Tik trys vilkiukai“ (apsakymas, „Jaunimo gretos“, Nr.11, 1973) ir „Kaip gimsta baubas“ (apybraiža, „Pergalė“, Nr.11, 1973). Į daugelį kalbų išverstas ir daugelyje šalių išleistas antro leidimo Lietuvoje pagaliau sulaukė romanas „Apie duoną meilę ir šautuvą“ (1974, pirmas leidimas 1967).

Visus šiuos džiugius darbus tamsiom ūkanom temdė nuolatinė Vytauto nesantarvė su vietine „grietinėle“, tarybinio stingulio slibinais sargybiniais – vadinamąja Lietuvos „valdžia“. Jų kerštas buvo kaip visada žemo lygio: ilgai brandintą ir per didelius skaudulius iškentėtą Vytauto apybraižų rinktinę „Yra šalis“ Lietuvoje leisti uždraudė. Ne vienas skaitytojas tikriausiai liūdnai nusišypsos patyręs, jog ši puiki knyga pirmiausia išėjo rusų kalba Maskvoje, leidykloje „Detskaja literatura“ („Vaikų literatūra“), pavadinimu „Moj kraj Litvoj zoviotsa“ („Manoji šalis vadinas Lietuva“, 1974). Ir atspausdinta jos tuomet nei daug, nei mažai – vienu ypu 100 000 vienetų!.. Deja, deja, tokia buvo Lietuva tuomet, tokią atpažįstame ir šiandien…

Pirma išleista Maskvoje, kaip jau minėjau, „Yra šalis“ buvo bemat išpirkta ir pelnė šūsnį kuo palankiausių rusų inteligentų atsiliepimų. O pasirodžius liaupsėms sąjunginės reikšmės žurnale („Tri mennija ob odnoj knige: Leonid Savickij, roditelj, Valerija Karpova, bibliotekarj, Vladimir Aleksandrov, kritik“ („Trys nuomonės apie vieną knygą: Leonidas Savickis, tėvas, Valerija Karpova, bibliotekininkė, Vladimiras Aleksandrovas, kritikas“), „Detskaja literatura“ („Vaikų literatūra“), 1975.06), sukluso sužiuro ir vietiniai „veikėjai“.

Apsidairę, kad apsijuokė, šie uolūs marksizmo leninizmo „puoselėtojai“, nemeile savo kraštui ir polinkiu padlaižiauti svetimšaliams atėjūnams daug kuo panašūs į dabartinius „eurokaržygius“, lyg niekur nieko dribtelėjo iš savo „aukštybių“ atsainų palaiminimą, o kad atrodytų tikriau, skyrė Vytautui respublikinę premiją už veikalus tema „Gamta ir žmogus“. Taigi „Yra šalis“ netrukus pasiekė ir Lietuvos skaitytojus.

Šiuo įstabiu kūriniu Vytautas tarsi klausė: „Lietuvi, ar daug žinai apie savo gimtinę?“ Ir sykiu šaukte šaukė: dar gyvuoja Lietuva – nuostabus, didingos praeities kraštas, dar skamba lietuvių kalba – tą didingą praeitį gyvai ataidintis stebuklas… O svarbiausia – dar yra šiame krašte nenutautusių ir didžiais darbais tėvynę garsinančių lietuvių. Kiekviena eilutė čia alsuoja Vytauto meile Lietuvai, jos žmonėms. Ir ši meilė neliko be atsako. Žmonės rašė jam, dėkojo, minėjo geru žodžiu, žavėjosi…

Be straipsnių (Brigita Balikienė. Čia kiekvienas akmenėlis gali daug papasakoti. „Vakaro žinios“, 1975; Česlovas Kudaba. Knygas apie gimtinę besklaidant. „Žvaigždė“, Švenčionių rajono laikraštis, 1975.02.18), glėbiais ir šūsnimis pasipylė laiškai, telegramos, kvietimai susitikti, pasikalbėti. Ir Vytautas važiavo – į laidas, valandėles, popietes ir vakarones. Tie jo susitikimai, pašnekesiai, paskaitos ilgainiui subūrė nemažą bendraminčių branduolį, kuris vis palankiau veikė Lietuvos būtį, skynė kelius lakesnei minčiai, šviesesniam sumanymui, prasmingesniam darbui.
1983 metais „Yra šalis“ išleista antrą kartą, be to, išėjo estų („Minu Leedumaa“, Talinas, 1984), vokiečių, portugalų, danų, švedų, anglų kalbomis, toli šlovindama mūsų mieląją žemelę Lietuvą. Susižavėjusi šia knyga, išverčiau ją į ukrainiečių kalbą („Mij kraj Litvoju zvetjsia“(„Mano šalis vadinas Lietuva“), Kijevas, 1987).

Netrukus pasaulį išvydo dar keletas apybraižų rinkinių: „Visur duona su pluta“ (1978), „Kasdieniškos legendos“ (1982), „Kaip gimsta baubas“ (1990). Juose Vytautas atsiskleidžia kaip ligi šiolei lietuvių literatūroje nepranoktas apybraižos meistras. Jo meistrystės paslaptis – retas gebėjimas „atspėti“ žmogų, „nuskaityti“ gelminę jo esmę. Ką ir sakyti, Vytauto akis visad buvo itin taikli, įgudusi pažinti, stebėti, perprasti. Jam, kaip niekam kitam, sekėsi atverti slapčiausius širdies užraktus, skvarbiu savo protu ir neklystančia nuojauta tarsi nušviesti atokiausius sielos kampelius, kartais pačiam žmogui gerai nesuvoktus. Įdomu, jog atidžiai žvelgdamas, akylai dairydamasis rašytojas jautė geriau pažįstąs ne tik kitus, bet ir patį save.
„Tarp žmonių – lyg tarp veidrodžių: kuo įdėmiau stebi kitus, tuo geriau matai save,“ – mėgdavo sakyti.

Vytautui rūpėjo ne tik Lietuvos praeitis, ateitis, kultūra ir švietimas, ne tik miestų darbininkai, iš kurių pats jautėsi kilęs, bet ir žemdirbiai. Labiausiai jį džiugino vis gerėjantis gyvenimas kaime: tvirti ūkiai, neblogas uždarbis, soti ir pasiturinti būtis, praturtinta sąlyčiu su meno ir mokslo pasauliu, išvykomis į kultūros židinius, kitus kraštus. O dar nebloga sveikatos priežiūra, poilsinės, daili, tvarkinga buitis ir panašūs dalykai. Taigi jis labai mielai lankydavosi pažangiuose, sumaniai tvarkomuose ūkiuose, noriai bendravo su jų vadais, kaimo šviesuomene, dažnai važinėjo į jų šventes ar priešingai – lankė bėdai ištikus.

Taip gimė apybraiža „Duonos kaina“ (rinkinyje „Didvyriai arti mūsų“, „Valstybinė grožinės literatūros leidykla“, Vilnius, 1961) apie Kazį Macevičių, nuo 1947 metų iki mirties (1974) vadovavusį Kėdainių rajono „Karolio Požėlos“ vardo kolūkiui. Taip radosi ir visa virtinė puikių rašinių apie Algirdą Malinauską, nuo 1955 metų kėlusį ir turtinusį Radviliškio rajono Alksniupių apylinkes ir „Draugo“ kolūkį: „Žmogui reikalinga laimė“ („Tiesa“, 1961.03.19), „Tarp žmonių“ („Tiesa“, 1961.04.19), „Visur duona su pluta“ („Pergalė“, Nr.8, 1961).

Vytautui patiko tie ryžto ir pasišventimo kupini darbštuoliai, kėlę ir gulę su mintimi, kaip geriau pasitarnauti savo kraštui. Ypač artima bičiulystė jį siejo su Algirdu. Gal todėl, kad tasai, kaip ir pats Vytautas, buvo griežtas, sąžiningas, reiklus (pirmiausia sau), teisingas ir rūpinosi žmonėmis – gyveno jų džiaugsmais, sielojosi jų bėdomis ir kuo galėdamas gerino, skalsino nelengvą jų būtį.

Pats A. Malinauskas spaudai 1981 metais yra sakęs: „Žmogui svarbiausia sudaryti tinkamas darbo ir gyvenimo sąlygas, pasirūpinti jo šeimos nariais: kad vaikai galėtų mokytis, lankyti darželį ir ne vien duona būtų gyvi, o moterys puoštų aplinką – viskuo aprūpintos ir orios. Sveiką ir mąstantį visuomet trauks ten, kur geras uždarbis, šviesi aplinka ir nepriekaištinga tvarka“.

Alksniupių valstiečiai ir šiandien dėkingi A. Malinauskui už tai, kad po trupinėlį, po šapelį sukūrė išskirtinę gyvenvietę ir vieną iš stipriausių šalies ūkių, kuriame jo pastangomis subrendo visas pulkas puikių darbuotojų. Niekam ne paslaptis, kad ilgus dešimtmečius alksniupiečiams pavydėjo daugelis. Nemažai kas pavydžiai tebesidairo į Alksniupius ir dabar. A. Malinauską čia gerbia ir vertina už jo nuveiktus darbus ir padėtus tvirtus pamatus Alksniupių gerovei. Ligi šiolei ir didelis, ir mažas mena, kaip šiam iškiliam ūkininkui mirus Tėvas Stanislovas prie jo kapo duobės pasakė: „Lietuvai penki tokie Malinauskai – Lietuva būtų kaip Šveicarija“.

Vytautas atvirai žavėjosi ne tik Algirdu, bet ir kitais protingais, gabiais ir darbščiais šaunuoliais pirmūnais, apie juos rašė ir kalbėjo dažnai ir noriai, o 1980 metais atspausdino porą itin šviesių, spindulingų apybraižų apie Panevėžio rajono Ėriškių kolūkį ir jo nenuilstantį geradarį Alfonsą Giedraitį, kurį laikė ne tik pažangiu ir apsišvietusiu žemdirbiu, bet ir savitu mąstytoju, išminčiumi: „Savo vietoj“ („Kultūros barai“, Nr. 4) ir „Paežerio kolūkis“ („Kultūros barai“, Nr.12). Beje, pastaroji respublikinėse apybraižų varžybose laimėjo I vietą ir pelnė apdovanojimą.

Minėtas apybraižas Vytautas pagrindė Alfonso žodžiais: „Svarbiausia būti savo vietoje: gerai jausdamas po kojom žemę, bitute pilkoji, nei per daug aukštai iškilsi, nei per daug žemai nupulsi…“ Gaila, bet man regis, dabar mūsų žmonės, ypač valdžion „išrinktieji“, suvis nebejaučia žemės po kojom.

Ėriškiai Alfonso rūpesčiu turėjo visa, ko reikia žmogui gražiai ir patogiai gyventi – puikius kultūros namus, parduotuves, paštą, pirtį, kirpyklą, skalbyklą, siuvyklą, gydyklą, vaikų darželį, mokyklą…

„Tik begalinė, tiesiog vergiška mūsų sodžiaus žmonių meilė žemei, jų šventas prieraišumas prie kiekvieno daigo, kiekvieno medelio ar vaiskrūmio pelnė mums tokį skalsų ir šviesų gyvenimą. Lenkiu prieš juos galvą,“ – kalbėdavo Vytautas.

Deja, ne visi tvarkėsi taip, kaip Algirdas Malinauskas ar Alfonsas Giedraitis. Visokių trūkumų, visokių sopulių būta. Apie juos Vytautas irgi be paliovos kalbėjo, rašė, šaukte šaukė, drumsdamas apsileidėlių, veidmainių ir tinginių ramybę. Dėl to visada buvo jų nemėgstamas. O ir kaip galėjo mėgti tą nenuoramą teisybės ieškotoją koks apkiautėlis, išjuoktas, pavyzdžiui, straipsnyje „Trys banginiai ir nuobodulys kaime“ („Kultūros barai“, Nr. 10, 1966) ar filme „Vyriškas pokalbis“ (1976), sukurtame pagal Vytauto scenarijų?

Bet ilgainiui, pasižvalgydami į tokius pažangiečius, kaip A. Malinauskas ar A. Giedraitis, ir kitų ūkių vadovai griebėsi statyti, tvarkyti kultūros namus, bibliotekas, rūpintis žmonių gerove. Tarsi grybai po lietaus Lietuvos kaimuose suskato dygti įvairūs būreliai, sambūriai, draugijos, kapelos, chorai, ansambliai. Iš miestų į kaimo kultūros namus būriais važiuodavo mokslininkai, rašytojai, aktoriai, muzikantai. Ir patys kaimiečiai kūrė savo teatrus. Pavyzdžiui, kupiškėnai paruošė puikų vaidinimą „Kupiškėnų vestuvės“, su kuriuo apkeliavę Lietuvą pelnė neregėtą šlovę ir visuotinį pripažinimą. Apie juos net filmas buvo sukurtas.

Kas penketą metų minios dainininkų ir muzikantų suplaukdavo į visos respublikos dainų šventes, o nuo 1964 – ir į moksleivių. Kasmet vyko įvairios varžybos, apžiūros, sąskrydžiai. Kai kurie jų tapo visos tautos švente ir tebevyksta ligi šiolei. Pavyzdys – „Skamba, skamba kankliai“ arba „Dainų dainelė“, pirmąsyk surengta 1974 metais, Lietuvos šviesuolių – chorvedžio ir muzikanto Antano Gradecko bei pianistės Liucijos Drąsutienės rūpesčiu (pavadinimą pasiūlė būtent ji).

Vytautas labai gerbė tuos, kurie netingėjo – dirbo, stengėsi, telkė, skatino liaudį nepasiduoti, šviestis, džiaugtis, kurti ir tobulėti. „Štai kur mūsų ateitis, štai kur tikroji stiprybė,“ – sakydavo džiugus, atkutęs kas kartą, kai nutikdavo su tokiais šviesuliais susieiti, pabūti, pabendrauti. – „Štai tikrieji tautos turtai – ne dvarai, ne auksai, ne „valdžios“ pilstymas iš tuščio į kiaurą…“

Labai liūdna, bet panašia pagarba darbščiosioms Lietuvos pramonės, žemės ūkio ir kultūros bitutėms spinduliavo anaiptol ne visas anų laikų Lietuvos „elitas“, o dabar, iškilus naujai, laisvosios Lietuvos „grietinėlei“, tos pagarbos ir suvis neliko. Dar daugiau – šių dienų Lietuvos „išrinktieji“ akivaizdžiai serga pavojinga, stačiai mirtina savo krašto griovimo ir naikikinimo liga. Apie ją labai iškalbingai papasakos štai toks pavyzdys.

Pas mus į sodybą visais laikais atvažiuodavo pulkai norinčių pabendrauti su Vytautu, tarp jų nemažai svečių iš kitų šalių – Europos, Australijos, Amerikos. Vytautas juos mielai priimdavo ir dažną pavėžindavo po Lietuvą, rodydamas jos grožybes. Pamenu, kaip vienas iš JAV lietuvių, žinomo lietuvių keliautojo Mato Šalčiaus giminaitis, apsilankęs pas mus aštuntame dešimtmety, vežiojamas nesitvėrė džiaugsmu regėdamas gražias gyvenvietes, puikiai įdirbtus laukus, galvijų pilnas vešlias ganyklas, ir vis kalbėjo:

– Žinai, Vytautai, ačiū, kad pradžiuginai, parodei, kaip gražiai, kaip skalsiai lietuviai gyvena, kaip stropiai gražina ir puoselėja brangiąją mūsų Lietuvėlę. Atvirai pasakysiu: nesitikėjau. Ačiū tau!

Išlydėdami tą žmogų, kaip ir kitus, kvietėme nepamiršti mūsų, lankytis, darsyk atvažiuoti. Ir ką gi – apsilankė! Atvažiavo praėjus keletui metų po to, kai subyrėjo Tarybų Sąjunga ir Lietuva tapo vėlei laisva. Atvyko patenkintas, smagus, kone plyšdamas iš džiaugsmo:

– Mes Amerikoj ilgai laukėme šių dienų. Et, važiuojam, Vytai, pasigrožėsime jau dabartine, taip ilgai laukta ir išsvajota laisva Lietuva.
Vytas paniuro. Kiek patylėjęs nenorom sutiko:
– Ką gi, važiuojam…

Išvažiavome. Ten, kur kitados žaliavo vešlūs pasėliai ir sultingą žolę rupšnojo sočios, žvilgančios karvių bandos, pro langus plaukė sieksninėmis piktžolėmis, šunkrūmiais ir kiečiais apžėlusios dykros, šmėžavo pajuodę ūkių griuvėsiai, šen bei ten, tartum apsvilę tankai mūšių laukuos, kriošėjo aprūdijusios technikos griaučiai ir liekanos. Svečias dairėsi išpūtęs akis. Pagaliau neiškentęs kad suriks:

– Vajergau! Na ir vaizdeliai! Tartum po karo… Tu matai, kaip rusai, tie okupantai, tie nevidonai išeidami nuniokojo mūsų žemelę?! Visur dykynės, šiukšlynai… Fermų griuvėsiai tartum vaiduokliai… Kultūros rūmai tartum po gaisro… O kur gyvuliai? Kur visos tos didžiosios bandos? Nejau išsivarė?

Stojo slogi tyla. Tylėjau aš, kurį laiką negalėjo žodžio pratarti ir Vytautas. Pagaliau, sunkiai atsikrenkštęs prabilo:
– Na, žmogau. Tai laisvosios Lietuvos valdžia įdiegė savo genialiąją žemės ūkio reformą. Ji taip kovoja su didžiaisiais stipriaisiais ūkiais, kolūkiais, kultūros namais ir kitomis tarybinių laikų atgyvenomis…

Bėdžius amerikonas tik mirksėjo. Ne jo smegenims buvo suprasti mūsų „vadų“ ir „vadukų“ genialumą:
– Bet kam reikėjo viską sugriauti? Kam užleist piktžolėmis laukus? Net aršiausias priešas šito nebūtų padaręs… Nesuvokiama… – jaudinosi svečias.

Taip, nesuvokiama.

Ir kaip nesijaudinsi, kai buvusių „raudonų“, o dabar „euro“ klapčiukų per visus galus šlovinamas V. Landsbergis drįsta viešai drėbti, jog kaimas – „akmuo po Lietuvos kaklu“?!..

Išties nesuvokiama – kaip tokie dalykai įmanomi dabartinėje, ne kokių vargetų, užguitų baudžiauninkų, o rodos, sočių, išsilavinusių ir nepėsčių žmonių visuomenėje? Manau, dar ilgai ne tik Lietuvos kaimas, bet ir pramonė, ir bendras ūkis nevalios atsipeikėti po šio visa naikinančio „laisvės politikos“ tvano. Savaime aišku, kad tą tvaną sukelti padėjo tam tikros „pasaulio banką“ ir kitus panašius darinius auginančios ir diegiančios jėgos, pasišovusios pasauly įtvirtinti naujos rūšies baudžiavą, naują vergiją. Suprantama, kad tos jėgos toli siekia ir yra labai galingos. Taip pat ne paslaptis, kad jų įtakai sunkiai atsispiria ir kiti kraštai. Bet vis dėlto liūdna, kad mūsų „viršūnės“ taip uoliai toms jėgoms pataikauja ir net nebando joms atsispirti. Net nemėgina.

O tie, kas mėgino, kas vis dėlto priešinosi, aiškino, šaukė, nerimo, atsidūrė visuomeninio gyvenimo „paraštėse“ – neišklausyti, paniekinti, gėdingai nublokšti į šalį.

Jokio rimtesnio atsako nesulaukė išsamūs ir puikiu dalyko išmanymu pagrįsti Ksavero Algimanto Purvinsko straipsniai (Paniekintas kaimas. „Atgimimas“, 1993.12.01, Nr.47; Kas turėtų atsakyti už šalies krachą ir žmonių skurdą? „Laisvas laikraštis“, 2010, Nr. 22-26), Gedimino Ilgūno dvejonės (Ar reikėjo skubinti grąžinti nuosavybę ir naikinti kolūkius? „Gairės“, 2001, Nr.12), Mykolo Pronckaus įžvalgos (Kai kurie prakutę ponai trokšta, kad ant Lietuvos kaimiečių sprando būtų užnerta gerai išmuilinta liberali kilpa. „Gairės“, 2003, Nr.3).

Tartum varpas tyruose nuskambėjo šviesuolių Liudo Dambrausko, Aleksandro Bendinsko, Stasio Stungurio, Viktoro Petkaus, Antano Būdvyčio, Alfonso Giedraičio balsai. Džiaugiuos ir didžiuojuos, kad tarp šių neeilinių Lietuvos gynėjų karžygių garbingai švyti ir Vytauto Petkevičiaus pavardė.

Deja, ugningi ir skambūs šių iškilių piliečių pasisakymai liko be dėmesio. Visos pastangos – kaip žirniai į sieną, kaip rieduliai apmaurojusion kūdron. Jų paprasčiausiai negirdėjo. Iš paskutiniųjų stengėsi negirdėti. Ir reikia pripažinti, ne tik „viršūnės“, bet ir plačioji visuomenė. Taigi sustabdyti pramonės ir žemės ūkio griovimo nepavyko. Taip ir likom „karaliauti“ griuvėsiuose.

Dar viena (ar tik ne paskutinė?) šviesuolių banga sukilo, kai reikėjo gelbėti Lietuvos žemę. Bet ir toji, be dvasios prastuolių paniekos ir stulbinančio tautos abejingumo, nepelnė nieko geresnio.

Tik pamanykit – koks neregėtas akibrokštas! Koks spjūvis į mūsų tautos savigarbą ir visa tai, ką bent jau mintyse vadiname laisve, tautos savimone ir Lietuva. Slapčia susirinkę keli seimūnai be niekur nieko ėmė kaitalioti Konstituciją, vartyti ją taip, kaip jiems labiau patinka! O juk ją keisti tegali visos tautos valia, kaip dabar sakoma, referendumas!

Suskatę pagaliau tą neregėtą savivalę sustabdyti mąstantys ir Lietuvą mylintys žmonės privalėjo surinkti net tris šimtus dvidešimt tūkstančių parašų, kad galėtų pareikšt savo valią – santykinai daugiausia, nei bet kur kitur pasaulyje! Negana to, kai šį didį vargą jie vis dėlto išvargo, didžiausiai mūsų tautos gėdai, Lietuvos „viršūnėlės“ nesiliovė drabstyti tų šviesuolių ir pasišventėlių purvais, niekinti juos ir viešai įžeidinėti.

Dar daugiau – buvo nepasidrovėta pasitelkus visas įmanomas žiniasklaidos priemones nuolat kalti žmonėms, jog rūpinimasis Lietuvos Konstitucija, žeme ir ateities kartomis – niekai, paistalai, nereikšminga smulkmena. Pamiršę savo nesutarimus ir rietenas, aukštų postų turėtojai visi kaip vienas kliogė tą patį, per radiją, televiziją ir iš visų įmanomų tribūnų referendumo šalininkus algodami idiotais, kenkėjais, valstybės pamatų griovėjais ir panašiai – nesvarbu, ar tai buvo nuolatinis konservatorių „mesijas“ V. Landsbergis, ar paprastai jo „oponentais“ mūsų politikierių kapeloje grieždavę antrieji smuikai.

Gerai apie tai rašė Vytautas Rubavičius savo straipsnyje „Referendumo baubas“:
„Stebėtina, kaip greit visų partijų nomenklatūra, aukštoji valdininkija susivienija, pajutusi nors menkiausią grėsmę savo valdžiai, savo visagalybei. Jūs tik įsivaizduokite – ta „suveršinta“ tauta drįsta viešai svarstyti žemės pardavimo užsieniečiams klausimą! Ir ne tik tą klausimą – ima reikalauti realios referendumo teisės!

O juk tauta turi žinoti savo vietą – švenčių progomis paploti „išrinktiems“ ir „nusipelniusiems geriau gyventi“, sugiedoti, kad ir nedarniai, „tautos giesmę“ ir iki valios išsidūkti stebėdama krepšinio varžybas. Valstybės reikalai, taip pat ir tautos gyvybingumo klausimai – valdančiųjų rankose. Joks visuomenės kišimasis čia negalimas.

Juk jau nuspręsta, kad lietuvių tauta gali gyventi savo valstybėje ir kaip nuomininkė. Tarsi pasityčiojant aiškinama, esą žemės užsieniečiai neišvešią, jie geriau sutvarkysią apleistas žemes.

O kas nuo tų žemių nuvarė vietinius žmones, kas iš Lietuvos varo jos gyventojus? Politinio nomenklatūrinio elito įtvirtintas skurdas ir beteisiškumas. Pridengiant tą beteisiškumą ir neviltį įvairiais pirmininkavimais, priėmimais Prezidentūroje ar Valdovų rūmuose, švelniu Čiurlionio muzikos čiurlenimu…“ – (www.ekspertai.eu)

Šlovė „Laisvam laikraščiui“, kad ir tuomet jis išliko vienas iš pilietiškiausių Lietuvos leidinių. Tai jis spausdino karštus, ugningus žemės gynėjų šauklio Pranciškaus Šliužo straipsnius (vien ko vertas jo „Aš pabrėžiu žemę, kaip didžiausią vertybę amžinybėje. Tai vienintelė teisėta mūsų gyvenimo vieta šioje planetoje!..“, „L.L.“, 2014.06.21-07.04, Nr.25).

Tai jis skelbė mąstyti skatinančius Liudos Petkevičiūtės rašinius („Išlikome, nes tebeturime žemę“, „L.L.“, 2013.11.23-29, Nr.44).
Tai jis garsino Ritos Jusienės kvietimus atsipeikėti („Kaip užtildyti permainoms Lietuvos gyvenime kviečiantį varpą, kai jis įsiūbuotas šimtų tūkstančių piliečių vilties ir meilės jėga?!“, „L.L.“, 2014.05.31-06.06, Nr.22).

Tačiau šios atspirties nepakako. Šviesaus ir aiškaus proto žmonių visada mažuma, bet kad nuopuolis būtų šitokio masto! Kaip galėjo tauta paklusti tiek kartų ją mulkinusiems? Pasirodo, galėjo. V. Landsbergio, prezidentės ir kitų Lietuvos „geradarių“ išpardavėjų plūdimasis, pasirodo, buvo viršesnis, nei šviesuolių raginimai.

Sužlugdę taip sunkiai surengtą, taip sunkiai pelnytą ir skaudžiai iškentėtą referendumą (jį iškovoti jau savaime buvo žygdarbis), žmonės tiesiog patys sau pasirašė nuosprendį. Kas po tokio apsileidimo juos gali gerbti? Kokios laisvės ir kokios gerovės jie gali tikėtis?..

Kitas klausimas – kaip, kokiom priemonėm per dvidešimt su trupučiu metų tauta, taip gražiai pakilusi iš sąstingio ir taip šauniai žengusi „Baltijos keliu“, buvo paversta tokia apgailėtina apsmukėle? Juk rodos, dar neseniai V. Petkevičius ja žavėdamasis rašė: „Tik begalinė mūsų tautos meilė žemei, šventas prieraišumas prie jos, savo motinos, pelnė mums tokį skalsų ir šviesų gyvenimą…“

Kaži, ar jis būtų skyręs tuos šviesius, gražius žodžius mūsų žmonėms šiandien? Ar jie tų žodžių verti? Ir išvis ko beliko verti, savo valia tapę vertelgų įkaitais?..

„Istorija – tautos atmintis, jos dvasia – kultūra, jos kūnas – gyva kalba ir žemė. Kol visa tai turime, mes dideli, neįveikiami, mes – lietuviai…“ – visą savo gyvenimą nesiliovė kartoti V. Petkevičius. Įdomu, ką jis pasakytų šiandieną? Ar neplyštų jam iš skausmo širdis regint, kurlink taip greit nusiritom?

O gal taip lemta? Gal išties Lietuvos turi nelikti? Manau, tai labai priklauso nuo kiekvieno iš lietuvių – nuo to, ką jie iš tikro, kiekvienas skyrium, likęs vienumoje pats su savimi, mąsto, ką godoja. Ir dar nuo to, kaip greitai Lietuva suskubs užsiauginti tokių šaunių ir bebaimių karžygių, koks buvo Vytautas Petkevičius.

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply