Raisa Petkevičienė. ATMINTIES TAKAS

Tęsinys. Pradžia Nr. 8.

NEPAMIRŠTAMI TRIŪSAI MOKYKLOJE

Šis didysis, lemtingasis Vytauto kūrinys pasirodė jau mums persikėlus atgal į Vilnių (nuo 1957 metų rudens iki 1964 pavasario gyvenome Radviliškyje). Metus padirbėjusi tai čia, tai ten, 1965 metais įsidarbinau Vilniaus 16 vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Ak, ligi pat šiolei kuo šviesiausiai menu tuos laikus. Visada sakiau ir sakysiu: man labai pasisekė.

Bendradarbiai nutiko kaip reta dori ir nuoširdūs žmonės, be to, gabūs, sumanūs, tikri, sąžiningi mokytojai, reiklūs ne tik mokiniams, bet ir sau. Jų netingėjimas ir šviesi dvasia sukūrė mokykloje šviesią, teigiamų minčių ir vaizduotės polėkio prisodrintą terpę, nepaprastai palankią visiems mėgstantiems pilnakraujį saviraiškos, kūrybos ir naudingos veiklos kupiną gyvenimą.

Raisa Petkevičienė: „Į keliones pas Lietuvos gamtininkus Vytautas visuomet imdavosi kiek paūgėjusį Petrą – juk
tasai nuo mažens garsėjo, kaip nepranokstamas augalų ir vabalų žinovas. 1976 metai.

Rengdavom skaitytų knygų aptarimus, vakarones, vaidinimus, susitikimus su rašytojais, skaitovų, išradingumo, sporto varžybas, skatinom mokinius domėtis miesto istorija, su meile tvarkyti aplinką, piešti, groti, kurti, dalyvauti kuo įvairiausiose rungtynėse, olimpiadose, pirmenybėse, nuo 1974 metų – ir „Dainų dainelėje“.

O kur dar išvykos į gamtą, kelionės į kitus miestus ar net kitas šalis! Ką ir besakyti, labai malonu buvo dirbti su A.Petruliene, S.Mackevičiene, A.Batoriene, V.Gumbinaite, O.Unikaite, G.Banevičiene, E.Gyliene, G.Serapinaite, V.Motiejūniene – visų ir neišvardinsi. Šokom, dainavom, linksminomės, buvom smarkūs ir nepasėdos visi kaip vienas – žvalūs, smagūs, draugiški, žodžiu, rinktiniai šaunuoliai, nestokoję nei sumanymų, nei ryžto jiems įkūnyti.

Tokioje svetingoje aplinkoje nesunku pasinerti į darbą, atsiduoti jam visa esybe, visa širdimi. Taigi noriai, su pagava darbavausi iki pat 1976 metų, kol sukako dvidešimt penkeri mano mokytojavimo metai. Mat Tarybų Sąjungoje buvo tokia tvarka: dvidešimt penkerius metus atidirbęs mokytojas norėdamas galėjo eiti į pensiją. Tad aš ir išėjau, nors tebuvau keturiasdešimt šešerių.

2004 metais atšventėm šios įstabios mokyklos penkiasdešimtmetį. Džiaugiuosi, kad ją baigė ir mudviejų su Vytautu jaunyliai anūkai – Ūla su Vainiumi. Beje, pirmieji mano auklėtiniai jau irgi anūkais aptekę…

Pamenu, buvau dar naujokė, ligi tolei dirbusi tik rusų mokyklose. Tad su mokiniais iš sykio sutarėm: dėstysiu rusų kalbą ir literatūrą, o jie savo ruožtu spaus mane prie lietuvių kalbos. Visi, kas savo kailiu išmėgino tokius sandėrius, puikiai žino, kokie griežti būna vaikai, taigi dažnokai sulaukdavau nuobaudų ir papeikimų. Bet aš stengiausi, ir jie kiek parūstavę atsileisdavo, vėl kantriai taisydavo mano klaidas ir siaubingą tartį. Baigėsi tuo, kad 1968 metais per jų išleistuves rėžiau visai neblogą kalbą lietuviškai. Ištvėriau, nepalūžau ir netgi visai nedaug tenusišnekėjau.

Galima sakyti, kaip žirnius išbėriau, nors tada mus filmavo televizija (!). Gal todėl, kad sąžiningai vykdžiau jaunųjų savo mankštintojų užduotis ir dėmesingai klausiau jų pastabų, jie irgi buvo neįtikėtinai stropūs. Vyresnėse klasėse pamokoms įgusdavo ruoštis taip, kad kitas ir mokytojas būdamas kaži ar gebėtų: rašydavo stebėtinai rimtus ir išsamius poezijos bei prozos nagrinėjimo darbus, rengdavo nepaprastai įdomius ir turiningus literatūrinius vakarus, ruošdavo puikius vaidinimus, deklamavo eiles, kurių, prisipažinsiu, gan dažnai aš ir pati nebūdavau girdėjusi.

Pavasarį, mokslo metams baigiantis, pasirinkdavome šiltą saulėtą dieną ir eidavome ant Bekešo kalno čia pat, prie mokyklos. Ten susėsdavom ratu ant žolės ir kiekvienas deklamuodavo mintinai išmoktą tais metais labiausiai patikusį kūrinį. Vaikai mėgo šiuos mielus ir jaukius skaitymus.

Kurgi nemėgs! Priešais mus kaip ant delno raudonais stogais ir bokštų smailėmis švyti gražuolis Vilnius, apačioje džiugiai čiurlena pavasariu ir meile nešina Vilnelė, žaliom viršūnėm ošia Kalnų parkas ir botanikos sodas, čia pat svyra kvepia alyvų žiedai, visais įmanomais balsais balsais pavasarį šlovina paukščiai paukšteliai… O tarp viso to grožio gaida gaidon banguoja gražiausi, skambiausi eilėraščiai…

Širdyje džiūgaudavau pažadinusi tuose puikiuose jaunuose žmonėse grožio, lakios minties ir skambaus žodžio pajautą. Stengiausi tvarkytis taip, kad jie lyg neraginti, lyg savo noru, vien širdies balso vedami rinktųsi užduotis, kad išmoktų gerbti ir patys pelnyti pagarbą, kad suvoktų, kaip svarbu branginti kiekvieną akimirką ir ją praleisti prasmingai, kad būtų saviti ir savarankiški, įprastų pasikliauti savo jėgomis ir įveikti kliūtis, kad mąstytų, lygintų, spręstų ir kurtų, nebijotų išbandymų ir nevengtų nei tiesos, nei teisybės.

Mano galva ir patyrimu, šitai įmanoma tik tada, kai mokytojas pats nestokoja pagarbos, pagavos, netingėjimo ir kitų mokiniams siūlomų dorybių. Ne veltui senas priežodis sako: „Ne žodžiais, o darbais“. Išties pliki žodžiai, nepastiprinti pavyzdžio, pro vieną ausį įeina, pro kitą lauk išsinešdina.

Taigi vien bambėjimais ir pamokslais ne ką tepelnysi. Mokytojas išvis turi kuo daugiau laiko praleisti su mokiniais – kartu darbuotis, kartu pramogauti, keliauti, eiti į žygius, šokti, dainuoti, žaisti judrius žaidimus ir šnekėtis apie visa, kas tuo metu rūpi. Šnekėtis reiškia ne vien pačiam iš aukšto postringauti, bet ir dėmesingai klausyti, atidžiai išklausyti, be veidmainystės, nuoširdžiai atjausti, noriai bendrauti.

Šitaip padirbėjusi dar kokius dešimtį metelių vienąsyk, išvykoje į kalnus, pajutau, kad jau nebespėju su savo jaunaisiais draugais, kad jau pridūstu. Kitąsyk, po ilgo žygio vakare, prie laužo, taipogi nebetraukė nei šokti, nei dainuoti, nei per laužą strakalioti, o lenkte lenkė prigulti.

Žiūrėjau į juos, lyg niekur nieko sau šėliojančius ir dūkstančius kone ligi paryčių, ir ūmai smilktelėjo: „Ėhėhė, ar tik nesenstu?“ Kadangi mano tvirtu įsitikinimu, mokytojas privalo būti jaunas, eiklus ir pajėgus, sulaukusi 1976-ųjų, kai jau turėjau teisę išeiti poilsio, ta teise be didesnių dvejonių ir pasinaudojau.

Kaip tik tais metais su Vytautu nusipirkome sodybą Birštono pašonėje. Kurį laiką smarkiai ilgėjausi mokyklos, jaukaus jos šurmulio ir klegesio, smalsių vaikų akių ir skambaus juoko. Bet dar smarkiau baiminausi palengva, nejučiomis tapti senstančia ir dėl to vis neįdomesne, vis nykesne mokytoja. Buvau šventai įsitikinusi, kad šiame darbe reikia mokėt laiku pasitraukti. Juolab kad gangreit įtraukė kita veikla, kiti triūsai ir rūpesčiai.

MUDVIEJŲ GYVENIMO STATYBOS

Iš daugelio gražių ir labai jaukių sodybų Vytautas išsirinko būtent šitą – atkampų viensėdį miške kitapus Nemuno ties Birštonu, prie garsiųjų Nemuno kilpų. Manau, jam, panemunėj išaugusiam, buvo labai svarbi toji didinga, dainomis apdainuota ir kiekvieno lietuvio širdžiai tokia brangi upė, pagrindinė Lietuvos maitintoja, jos gyvasties gysla. Todėl kiek važinėjom, kiek žiūrinėjom, netiko jam nei dailios paežerės, nei mažesni upeliai, nei romantiški vandens malūnai, jau nekalbant apie vietoves be jokio vandens.

Gerai ir patogiai Vytautas jautėsi tik prie Nemuno, prie jo aukštų skardžių ir giriomis banguojančių šlaitų. Be Nemuno, dar labai svarbu buvo miškas – būtinai sausas, gelsvame smėliuke sutarpęs skambantis šilas. Kadangi pasirinktoji vieta puikiausiai šias sąlygas atitiko, atsitokėję pasiraitojom rankoves.

Beje, ir atsitokėti, ir raitotis buvo ko. Mat dairydamiesi gražios aplinkos ir abu labu mieste išaugę (tad neapdairūs ir neūkiški) visai nekreipėm dėmesio į tai, kad pati sodyba – tik pavadinimas. Visai plyna vieta su dviem gyventi netinkamais trobesių pavidalais. Žemė – tyras smėlis, kuriame net žolė dorai nežėlė. Vienas statinys – namo grebėstai kiauru pusiau stogeliu, kitas – palaikis, į sukrypusią dėžę panašus kiaulių tvartelis. Atidžiau įsižiūrėjus grėsė rimtos statybos, o visi pinigai į pirkinį sukišti ir dar pasiskolintų pridėta.

Vytautas-1

Vytautas PETKEVIČIUS sodyboje, prie savo rankomis pastatyto namo

Bet juk mudu su Vytautu ne iš tų, kurie panašių sunkumų išsigąsta. Labai pravertė Vytauto šūkis: „Pasidaryk ir turėsi“. Ko nemokėjom – išmokom, ko nežinojom – žinančių klausėm. Juolab kad Vytautas, kaip ir jo senoliai, buvo auksarankių darbštuolių giminės, kurie „ką paims, tą padarys“, „kur ranką pridės, ten gėlės žydės“. Žodžiu, palengva įsikūrėm, susitvarkėm, o kad nebūtų nuobodu, ir toliau dirbom, triūsėm, puošėm, dailinom, kaišėm…

Vytautas-2

Raisa Petkevičienė: „Vytautas nebuvo baltarankis ir mėgo smagiai padirbėti. Net ir sunkiausius darbus įveikdavo juokais, kaip koks galinčius…“.

Vytautas-3

Raisa Petkevičienė: „Vytautas mūsų sodybos kieme, prie paminklo savo tėvams, Julijai ir Kazimierui Petkevičiams, pavadinto „Iš kur mes pareiname“.

Paminklą Vytauto paprašytas išdrožė garsusis drožėjas Ipolitas Užkurnys.“

Prisiauginom ir gėlių, ir anūkų, patys sau buvome ir dailidės, ir mūrininkai. Duoną kepėm, savų bičių medum tepėm, girą raugėm ir patys noragus traukėm. Žodžiu, gyvenome gražiai ir buvome laimingi: su Vytautu poroj būti reiškė, kad niekad netrūks ne tik darbų, siekių ir ketinimų, bet ir svečių, jaukaus šventės šurmulio, įdomių pašnekesių, ginčų, kūrybos. Taip, būtinai kūrybos. Kad ir kiek pavargdavo vartydamas buities darbų šūsnis, karučiu vežiodamas žemes, ritindamas rąstus ar mūrydamas mūrus, rašė knygą po knygos, ir sulig kiekviena iš jų vis augo, stiprėjo, pats save buvusį toli pranokdamas…

Šiandien ir pačiai keista – nors visų šių verpetų įsukti, keliauti po Lietuvą nėmaž nenustojom. Priešingai – net labai daug važinėjome. Ir iš kur to laiko imdavom? Manau, tasai veržlumas, tasai noras ir laiko turėjimo malonė daugiausia parėjo nuo Vytauto. Nuo jo įstabaus gebėjimo tartum juokais kalnus nuveikti ir dar visur dalyvauti, visur būti – visus Lietuvos kampelius, jos rūpesčius rūpestėlius sužiūrėti, aplankyti, apeiti. O tas apeigas apeinant – kuo toliau matyti, kuo aiškiau girdėti, kuo daugiau aprėpti ir dar širdin įsidėti. Augesnieji vaikai, Vytukas ir Liuda, jau savo takus mynė, o mažylis Petras – vis greta, vis kartu su mumis. Ir nuo to tik dar saugiau, dar smagiau jautėmės – lyg nedidukė ir jauki čia sėslių artojų, o čia, žiūrėk, laisvų klajoklių šeimynėlė. Taip ir gyvenome.

Štai mudu važiuojame pas Algirdą Mykolą Dobrovolskį, dar tėvu Stanislovu vadinamą – pasveikinti ir paremti jį, ką tik grįžusį iš tremties. Žodis po žodžio kunigo Stanislovo pokalbis su Vytautu užsitęsia iki paryčių ir vis negali baigtis. Jiedu čia karščiuojasi, čia glėbesčiuojasi – abu vienodai nuoširdūs ir nenuoramos karštakošiai. Abiejų balsai vis garsyn, abiejų akys vienodai žvaigždėmis spindi, kai pradeda nepabaigiamus svarstymus, kaip čia tą Lietuvą apgynus, kaip sielvarto ir skausmų iškamuotą jos dvasią atgaivinus…

Vytautas-4Štai lankome kitą Lietuvos garsenybę, dar vieną Vytauto bičiulį – dievdirbių dievdirbį ir drožėjų drožėją Vytautą Majorą. Krūpčiojam drioksint jo iškilmių patrankai, klausomės jo geležinio vilko kaukimo, stebimės jo raganutėm, raganom ir raganiūkštėm. Ir vėl kalbos, ir vėl didingi sumanymai, ketinimai, svajonės, vėl ilgi pasivaikščiojimai ir vakaronės, prisodrinti įstabiai nuoširdaus ir šilto būvio, ir, žinoma, karštų šnekų iš širdies į širdį…

O štai ir garsusis žemdirbystės institutas Dotnuvoje. Tenai Vytautas būdavo itin laukiamas svečias. Tad ir važiuodavom – su žemdirbiais pabendrauti, iš jų pačių, o ne iš laikraščių sužinoti, kas ir kaip. Ypatingai nuoširdi draugystė Vytautą siejo su šio instituto mokslininku, šviesuoliu Antanu Būdvyčiu. Susitikę jiedu tapdavo vandeniu neperliejami ir kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo – džiaugdamiesi, kad iš pusės žodžio vienas kitą supranta, kad abu ta pačia kryptimi žvelgia.

Būdamas didžiai neabejingas gamtai ir nuo pat jaunumės tikras „žaliasis“ Vytautas daug bendravo ir su Lietuvos gamtininkais, noriai važiuodavo į jų renginius, sąskrydžius. Į tas keliones visuomet imdavosi kiek paūgėjusį Petrą – juk tasai nuo mažens garsėjo, kaip nepranokstamas augalų ir vabalų žinovas, dar pirmoje klasėje parašęs ir savo piešiniais išpuošęs knygą „Niekam nežinomi vabalai“. Gamtininkai, nuo seno labai vertinę Vytauto draugiją ir jo nuoširdų rūpinimąsi Lietuvos gamta, visada priimdavo mus džiaugsmingai. Kalboms nebūdavo galo. Valandų valandas jie dalindavosi bėdomis ir skausmais, aptarinėdavo naujus darbus ir sumanymus. O progai atsiradus skirdavo laiko ir mūsų jauniausiai atžalai, Petriukui. Taigi tasai, nuolat sukiodamasis tarp gamtosaugos karžygių, ir pats augo tikras gamtos mylėtojas, išmanytojas ir žinovas.

Vytautas labai mylėjo Lietuvą, jos žmones, domėjosi jos praeitimi ir nerimo dėl ateities. Sunku rasti kampelį ar užkampį, kur jis nebūtų lankęsis, bendravęs, palikęs savo šviesų pėdsaką. Taigi kelionėse man ir vaikams berte berdavo sakmes ir padavimus, kurių žinojo begalę, minėjo savo pažįstamus kuo nors įdomesnius žmones, pasakojo įvairiausius su jais patirtus nuotykius ir drąsiai galėjo keliauti „kaip stovi“ – visur jį pažinojo, sulaukę džiaugėsi ir ilgai nenorėjo išleisti.

Būdama šalia jo ilgainiui ir pati pajutau, kokia laimė gyventi šioje šventoje, protėvių krauju ir ašaromis taip sodriai aplaistytoje žemėje, šiame mažame, bet tokiame brangiame, nuo amžių šviesiomis godomis nusvidintame lopinėlyje – naudotis kukliais, bet tokiais skalsiais jo turtais, mėgautis tyrais jo vandenimis ir pelnyti dvasios ramybę skambiose jo giriose. Galiausiai dorai tą žemę dirbti, grožėtis ja ir puošti, puošti, puošti…

Tiems, kas įpratę bėdoti, kokie mes, lietuviai, vargšai, kokie neturtingi, galiu pasakyti: jūs, žmonės, prasitrinkit akis. Taip saugiai ir patogiai (turiu omeny itin palankias gamtos sąlygas), taip erdviai ir laisvai (turiu omeny saikingą gyventojų tankį) retai kas sausakimšoje Europoje begali gyventi. Didžiausias Lietuvos turtas, be žmonių ir skambios jų kalbos – švari dirva, tyras vanduo ir vis dar tikri, „laukiniai“ miškai. Džiaukimės: mums visiems dar tebepriklauso gintarinė Baltijos pakrantė, upės, ežerai ir, žinoma – tyriausi Europoje požeminiai vandenys. Pastaruoju metu vykstančios negeros permainos tautos sąmonėje, vis augantis aklas godulys verčia susimąstyti: ar neiškeisime tų gėrybių, kaip kadaise indėnai Amerikoje, į beverčius popierėlius, vertelgų iškilmingai pramintus pinigais?

Ar neliksime benamiais pastumdėliais savo pačių gimtinėje?..

Šias liūdnas ir dar liūdnesnes mintis visada pavyksta nuvyti Palangoje. Kodėl būtent ten? Na, visų pirma, Palanga iš tikrųjų švytintis perlas Lietuvos miestų ir miestelių karūnoje. Kita vertus, mane su ja sieja kuo šviesiausi prisiminimai, į kuriuos panirus jūros ošimas ir gaivus vėjas bemat išblaško bet kokį, netgi niūriausią, slogutį. Pirmąsyk Vytautas mane čia atsivežė dar 1957 metais – norėdamas pradžiuginti ir kiek pataisyti nuo rūpesčių pašlijusią sveikatą. Apsistojome tuomet dar naujutėliuose poilsio namuose „Žuvėdra“. Tik pamanykite – ištisas dvylika dienų tik mudu, kopos ir jūra. Ir visas dvylika nė debesėlio danguje. Pasaka! Taip ir liko ši pasaka širdyje – ligi šiol tebespindi balta vidurvasario saule.

Džiaugėmės Palangos grožybėmis ir vėliau, jau su vaikais. Rašytojų sąjungai priklausęs vasarnamis Daukanto gatvėje buvo puikus prieglobstis ne tik mūsų šeimai. Pailsėti čia atvažiuodavo daug kas: ir Juozas Grušas su žmona, ir Juozas Baltušis su Monika Mironaite, dar Matuzevičiai, Maldoniai, Baltakiai, Griciai, Marcinkevičiai, Ambrasai, Paukšteliai, poeto Petro Vaičiūno žmona, garsi aktorė Teofilija Dragūnaitė – Vaičiūnienė ir netgi Ieva Simonaitytė.

Į svečius ateidavo Antanas Venclova, užsukdavo Eduardas Mieželaitis… Be mūsiškių mūsiškių, lietuvių kūrėjų, čia mėgo svečiuotis Sergejaus Jesenino kūrybos tvarkytojas ir leidėjas Čaginas, rašytojai iš Ukrainos, Gruzijos, Gudijos ir kitų kraštų.

Vytautui įsisukus tuoj užvirdavo pažintys, kalbos, ginčai apie rašymą, knygas, istoriją, gyvenimo džiaugsmus, bėdas ir prasmę. Jam būnant netrūko ir žaismės: jis tuoj suburdavo biliardo ar šachmatų varžybas, į pagalbą prisikalbinęs poilsinės prižiūrėtojas, surengdavo prašmatnų bulvinių blynų pobūvį, vaikams – apelsinų ar kakavos su pienu balių ar dar ką sumanydavo.

O kiek klegesio, sąmojaus, šmaikštybių, pokštų! Pagautas įkvėpimo Vytautas pasakoja vieną juokingą nutikimą po kito, išdaiga veja išdaigą – klausytojams bekvatojant nėra kada nė tų blynų kaip reikiant paragauti!..

Bet štai iš užstalės rimtu, stačiai mūriniu veidu pakyla Antanas Venclova ir nekeisdamas veido išraiškos pradeda laidyti sąmojus. Visi leipsta juokais, o jam nė raumenėlis veide nekrusteli – vis toks pat rimtas ir nepajudinamas ramiai sėda savo vieton. Nuo jo neatsilieka ir Juozas Baltušis… Žodžiu, tikros klasikų varžybos – kuris dantingesnis, kurio liežuvis aštresnis, kuriam pavyks didesnę juoko bangą sukelti.

Vytauto taip mėgtos biliardo pirmenybės taipogi būdavo nuotaikingos, smagios. Žmonos ir vaikai susiburdavo palaikyti savojo „čempiono“, taigi nuo klegesio ir plojimų aidėjo visa apylinkė. Kadangi lošiama būdavo iš vaišių ir gėrimų, varžyboms pasibaigus nugalėtojai dažniausiai vėl skelbdavo pokylį, kaip anuomet sakydavom, „sudėtinį balių“. Atsinešdavom kas ką turėdamas ir užsikaitę arbatos vaišindavomės, šnekučiuodavom iki išnaktų. Tos juokingos, išdaigų ir pokštų kupinos žaidynės dar ilgai buvo minimos tų, kuriems teko bent kartą jose dalyvauti. Dabartinėje Daukanto poilsinėje to smagumo, draugiškumo, tos dvasios nebeliko nė kvapo. O ir iš rašytojų mažai kas gali atvažiuoti – brangu…

(Bus daugiau)

Parengė Juozas Ivanauskas

Visą Laisvo Laikraščio numerį galite parsisiųsti iš čia: Laisvas Laikraštis 2015 03 07

Šauksmas

Leave a Reply