Ramūnas Alaunis: Euras – tarptautinės finansinės mafijos kūrinys

Į 21 amžiaus Europą vėl sugrįžta antikinė istorija “vienas dydis tinka visiems”. Europiečiai yra įkalbinėjami prieš save pačius įsivesti baisų ir prieštaringą oksimoroną vadinamą Euru.

Šią bendrą antinacionalinę valiutą Eurą išrado Prancūzai su Vokiečiais. Eurą boikotavo Didžioji Britanija, ignoravo Šveicarija ir mažai žinodamos apie Eurą įsiveda likusios Europos šalys – valdo Vokietija. Prieštaringai vertinamą eurą ruošiasi įsivesti ir Lietuvos vyriausybė. Kam buvo sukurtas euras? Ar tikrai Lietuvai yra naudinga įsivesti eurą?

euro_shaika

Pradėkime nuo euro susikūrimo istorijos ir pagrindinės priežasties, kas, kaip ir dėl ko sukūrė Eurą ir kam jis yra naudingas.

Kada buvo sukurtas Euras?

Dar 1920 metais Tautų Lygos vadovas Prancūzas Jean Monnet pasiūlė sukurti “Jungtines Europos Valstijas’, labai panašias į šiandieninę Europos Sąjungą, kurioje buvo numatyta bendra rinka ir bendra valiuta.

Ir ta bendra valiuta – Euras buvo sukurta 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį. Euro valiutos oficialus pavadinimas buvo patvirtintas 1995 gruodžio 16 dieną.

1999 sausio 1 dieną Euras buvo pristatytas pasaulio finansinėms rinkoms kaip atsiskaitomoji valiuta, pakeitusi Europos valiutų vienetą (European Currency Unit – ECU) santykiu 1:1. Euro monetos ir banknotai apyvartoje pasirodė 2002 metų sausio 1 d.

Euro simbolį € sukūrė belgų dizaineris Alain Billiet. Jis pasirinktas pagal graikišką raidę epsilon Є, pridėjus dvi linijas simbolizuojančias Europą ir euro stabilumą. Euro kodas EUR. Euras dar vadinamas Europos bendra valiuta.

Pagal Mastrichto Sutartį daugelis ES šalių įsipareigojo savo šalyse įsivesti eurą, jei šalis atitiks tam tikrus monetarinių ir biudžeto išlaidų reikalavimų kriterijus. Tačiau nežiūrint į tai, ne visos šalys įsivedė eurą, Didžioji Britanija ir Danija susitarė dėl išlygos leisti joms neįsivesti euro. Švedija, kuri prisijungė prie ES 1995 metais, jau po Mastrichto sutarties pasirašymo 2003 metais surengto visuotinio referendumo metu euro atsisakė ir apėjo įsipareigojimus priimti euro įvedimui reikalingus biudžeto išlaidų reikalavimus.Nepaisant to, Vokietija ir Prancūzija spaudžia kitas ES nares (išskyrus Britaniją) įsivesti Eurą. Švedija, Čekija ir Vengrija pareiškė, kad jų parlamentai nuspręs ar įsivesti Eurą.

Kodėl buvo sukurtas Euras?

Po to, kai griuvo Berlyno siena buvo akivaizdu, kad Rytų ir Vakarų Vokietija vėl susivienys ir taps viena galinga Vokietija. Tokia Vokietijos susijungimo galimybė ir istorinis Vokietijos ekspansionizmas baugino Europą. Europos vyriausybės nesijautė saugiau matydamos buvusią nacistinę Vokietiją vėl suvienytą.

Euro, kaip ir pačios ES idėja buvo ta, jog,  jei tautos daugiau tarpusavyje prekiaus ir dalinsis savo institucijomis, tuomet jos mažiau norės kariauti. Bendradarbiavimas yra geriau, nei kasdieninė priešprieša.

Daugelis Euro architektų, tokių kaip buvę ES Komisijos prezidentai Jacque Deloresis ir Jacques Santeris, Prancūzijos prezidentai Francois Mitterrand ir Jacque Chiracas, buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis – visi jie išgyveno II-ojo Pasaulinio karo padarinius.

Tad vienintelė alternatyva, kurią matė Europos vyriausybės buvo užtikrinti, jog suvienyta Vokietija netaptų izoliuota kitų valstybių priešakyje. Vokietija turėjo tapti integruota ir Europietizuota šalimi. Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas “Europietizuodamas” Vokietiją mąstė viena kryptimi – turėtą Vokietijos valiutą – markę siekė pakeisti nauja Europietiška valiuta – euru. Buvo galvojama, jog tokiu būdu sustabdyta buvusi po-nacistinė Vokietija bus atvesta į “demokratinę” Europą.

Tačiau Vokietijos valdžia pateikė išankstines sąlygas: įkurti finansinę valdžią – Europos Centrinį Banką (ECB), kuris galėtų valdyti bei administruoti Eurą ir kurio tikslas būtų mažinti infliaciją. Pats ECB turėjo būti didelėje Vokietijos Centrinio Banko Deutsche Bundesbank įtakoje.

Kitas Vokietijos reikalavimas buvo Stabilumo Pakto (Stability Pact), kuris galėtų įvesti finansinę drausmę Eurozonos šalims, sukūrimo sąlyga. Jos šalių biudžeto deficitas turėjo likti mažesnis, nei 3 proc. BVP, netgi ir ekonominio nuosmukio laikotarpiais.

Norint suprasti, kodėl kitos Vakarų šalys priėmė šias Vokietijos sąlygas turite suprasti, kad neo-liberalizmas (kuris prasidėjo JAV prezidento D. Reigano ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės M. Thatcher valdymo laikais) buvo dominuojanti ideologija Vakarų Europos šalyse. Pagrindinis neo-liberalaus kapitalizmo dogmos principas – Wall Street’o finansinės mafijos sugalvota “laisvoji rinka”, t.y. kiek tik įmanomą sumažinti valstybės vaidmenį ekonominėje ir socialinėje politikoje, panaikinti paramą ir subsidijas viešajam sektoriui, skatinti privatų finansavimą kaip vienintelį būdą, kuris stimuliuotų ekonomiką.

Šiuo požiūriu, pagrindinis ekonomikos variklis turėtų būti eksporto augimas. Tačiau ekonomiškai silpnesnėms ES šalims, tokioms kaip Lietuva, iš eksporto gaunamų pajamų neužtenka nei socialinėms programoms, nei užsienio skoloms padengti.Tai ir yra Euro finansinių problemų šaknys.

Kai buvo sukurtas Euras, Vokietijos valiuta-markė pačios Vokietijos prašymu buvo devalvuota, o ekonomiškai silpnesniųjų šalių valiuta buvo per daug sureikšminta. Tai padarė Vokietijos eksportą labiau konkurencingą kitose ES šalių rinkose, o ekonomiškai silpnesnėms šalims, tokioms kaip Graikija, Portugalija, Ispanija, Centrinė ir Rytų Europos šalys, tai buvo didelis ekonominis smūgis. Šiose šalyse susidarė didelės vidaus ir užsienio skolos dėl nesugebėjimo konkuruoti privačiame sektoriuje (bankininkystėje, statybose, pramonėje ir prekyboje). Negalėdamos konkuruoti su stipriau ekonomiškai išvystytomis šalimis, silpnesnės šalys atsidūrė Europos Centrinių valstybių (Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Austrijos, Liuksemburgo) skoloje.

Europos Centrinis Bankas nėra Europos Centrinis Bankas

Eurą valdo ir administruoja Vokietijoje, Frankfurto mieste įkurtas Europos Centrinis Bankas (ECB). ECB, kaip nepriklausomas bankas turi išskirtines teises vykdyti monetarinę politiką.

Europos Centrinis bankas turi teisę spausdinti pinigus ir už juos pirkti vyriausybės obligacijas, užtikrinti, kad palūkanų normos šioms obligacijoms būtų priimtinos ir neleisti jų viršyti. Centrinis bankas saugo šalį nuo finansinių rinkų spekuliacijų. Tačiau ECB, deja, to nedaro. Šalies palūkanų norma kai kuriose ES šalyse staigiai pakyla todėl, kad ECB neperka nei vienos šių šalių skolų obligacijų ganėtinai ilgą laiką. Ispanija ir Italija tą jau patyrė.

Deja, Europos Centrinis Bankas (ECB) daug pinigų skolina privatiems bankams labai mažomis palūkanų normomis (mažesnėmis, nei 1 proc.), už kuriuos tie privatūs bankai perka valstybių obligacijas, vėliau gaudami už jas labai aukštas palūkanas (nuo 6 iki 7 proc. Italijoje ir Ispanijoje). Taip privatūs bankai uždirba didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, 2011 metų pabaigoje ECB paskolino daugiau, nei 1 milijardą eurų privatiems bankams, pusę iš jų (500,000,000 eurų) Ispanijos ir Italijos bankams. Šis viešojo fondo pinigų pervedimas (ECB yra viešoji institucija) privačiam finansiniam sektoriui buvo pateisinamas tuo, jog ši pagalba buvo reikalinga išgelbėti komerciniams bankams, taip pat buvo pasiūlyta suteikti kreditus mažoms ir vidutinėms verslo įmonėms bei prasiskolinusioms šeimos verslo įmonėms. Vis dėlto kreditai nepasirodė. Tad šeimos ir kitos verslo įmonės toliau išgyveno sunkumus gaunant kreditus.

Kartais, ECB perka vyriausybės obligacijas antrinėse rinkose iš tų valstybių, kurios turi finansinių problemų, bet jas perka beveik paslapčiomis, labai mažomis apimtimis ir labai trumpam laiko tarpui. Finansinės rinkos gerai supranta šią situaciją. Dėl to aukštos vyriausybės obligacijų palūkanos kuriam laikui krenta žemyn, kuomet ECB jas perka, o po to palūkanų normos vėl kyla, taip padidindamos šalių finansines skolas.

ECB turėtų viešai paskelbti, kad jis neleis vyriausybės obligacijų palūkanoms viršyti tam tikro lygio, taip užkirsdamas kelią finansinėms rinkoms spekuliuoti valstybės obligacijomis. Tačiau ECB to nedaro, palikdamas šalis neapsaugotas nuo finansinių rinkų spekuliacijų. Šioje situacijoje susitarimas, kad pvz. Ispanija, Italija ar Lietuva privalo sumažinti savo šalies biudžeto deficitą tam, kad atgautų finansinių rinkų pasitikėjimą, yra nesąžiningas. Pvz. Ispanija mažino savo šalies biudžeto deficitą, tuo tarpu Ispanijos obligacijų palūkanos augo, taip patvirtindamos, kad ECB nėra finansinė rinka, kuri gali nustatyti būsimą palūkanų normą.

ECB iki šiol pastoviai duoda nurodymus ES šalių vyriausybėms, kaip panaikinti valstybės socialiai remtiną politiką, kurios tą ir daro.

Be to, ECB artimai bendradarbiauja su Tarptautiniu Valiutos Fondu (IMF). Šie didieji pasaulio bankai priima įvairius globalios reikšmės sprendimus. TVF ir ECB politika reikalauja sumažinti pragyvenimo lygio standartus, pakelti mokesčius, vykdyti griežtą biudžeto taupymo politiką ir verčia parduoti valstybės turtą, žaliavas, naftą, dujas, pačiomis žemiausiomis kainomis. Euro-zonos šalys, kurios nesilaiko šių reikalavimų susilaukia sankcijų net ir iš ES Teisingumo Teismo. Tuo pačiu metu Mastrichto sutartis (kuri vėliau buvo perrašyta Lisabonos sutartimi) reikalauja kitas ES nares perduoti savo monetarinę ir fiskalinę valdžią Briuseliui. Tos šalys, kurios pažeis šį susitarimą bus nubaustos.

Europos Centriniam Bankui uždrausta tiesiogiai skolinti pinigus ES šalims-narėms, jų centrinėms vyriausybėms. Mastrichto sutarties 101 str. nuostata buvo atkartota Lisabonos sutartyje. Remiantis Lisabonos sutarties 125 str. finansinis solidarumas tarp ES šalių specialiai draudžiamas. Remiantis Lisabonos sutarties 125 punktu ES šalis-narė privalo pati viena vykdyti savo finansinius įsipareigojimus – nei Unija (ES), ar kitos šalys-narės negali būti atsakingos ar jų imtis.

Taigi, ES ECB tarnauja ES finansinėms rinkoms, o eurozonos šalių vyriausybės yra visiškai priklausomos nuo privataus finansinių rinkų sektoriaus (komercinių bankų, vertybinių popierių biržų ir pan.). Tad ECB visai nėra Europos Sąjungos Centrinis Bankas.

Kas kontroliuoja Europos finansinę sistemą?

Teoriškai, valdyti ir administruoti eurą buvo numatytas ECB. Tačiau eurą ir Europos finansinę sistemą iš tikrųjų valdo Vokietijos Centrinis Bankas “Deutsche Bundesbank”. „Deutsche Bundesbank” ir Vokietijos komerciniai bankai taip pat turi ir kitą priežastį kontroliuoti Europos finansinę sistemą. Ši įtaka, kuri beveik prilygsta kontrolei buvo daugelio Vokietijos vyriausybių, ypatingai Schröderio socialdemokratų vyriausybės (2010 metų programos) priimtų sprendimų pasekmė ir buvo tęsiama kanclerės Merkel konservatorių vyriausybės, kuri didelį dėmesį skyrė eksporto sektoriui, kaip pagrindiniam ekonomikos varikliui.

Vokietijai daug dėmesio skyrus į eksportą orientuotai pramonei (kaip Austrija ir Nyderlandai), jos bankai sukaupė didžiulius kiekius eurų. Ir vietoje to, jog šiuos eurus panaudotų Vokietijos dirbančiųjų atlyginimams kelti, Vokietijos bankai eksportavo šiuos eurus, investuodami juos Eurozonos pakraščiuose. Ši investicija sukėlė didelį nekilnojamojo turto burbulą Ispanijoje bei Lietuvoje. Be Vokietijos bankų pinigų komerciniai bankai nebūtų finansavę šio burbulo, kuris buvo paremtas didele spekuliacija.

Finansams valdyti ir siekiant išstumti iš Europos dolerį buvo sukurtas Euras. Europos Sąjunga, tai naujas didelės apimties globalistų eksperimentinis projektas bandantis į vieną Europos Sąjungos imperiją atvesti skirtingas šalis su skirtingomis kalbomis, teisine sistema, kultūra, karų istorija.

Visos ES šalys skatinamos “savanoriškai” paklusti ir privalo pripažinti vieną biurokratinę ES teisę, (kuri panaikina visų ES šalių suverenitetą), priimti vieną Europarlamentą, vieną nedemokratiniu keliu paskirtą ES prezidentą, vieną armiją (NATO), vieną vėliavą ir vieną valiutą – eurą.

Eurą jau turi įsivedusios 18 iš 28 ES šalių narių, kurios bendrai vadinamos Eurozona. Eurą taip pat įsivedusios ir ne ES šalys – Juodkalnija, Kosovas (buvusios Jugoslavijos respublikos) ir keletas Europos mikro-valstybių – Andora, Monakas, San Marinas ir Vatikanas. Euras yra oficiali šalies valiuta ir keliose ne Europos žemyno valstybėse – Šv. Bartolomėjaus salos, Sen Pjeras ir Mikelonas, Akrotiris ir Dekelija.

Dar kitos 23 šalys ir teritorijos už Eurozonos ribų savo valiutą yra tiesiogiai susijusios su Euru, tarp jų 14 valstybių Afrikoje, dvi Afrikos šalys salos – Komorų salos – franką, Žaliojo Kyšulio salos – eskudą ir trys Prancūzijos Ramiojo vandenyno teritorijų CFP franką (pranc.franc colonies françaises du Pacifiqu), bei dvi Balkanų šalys – Bosnija ir Hercgovina –markę, bei Makedonija – dinarą susiejo su Euru.Euras yra susietas ir su Danijos krona, Lietuvos litu ir Baltarusijos rubliu.

334 milijonų Europiečių Eurą naudoja kiekvieną dieną. Dar 210 mln. žmonių pasaulyje, tarp jų 182 mln. žmonių Afrikoje naudoja valiutą pririštą prie Euro ir 27 mln. ne Eurozonos gyventojų naudoja Eurą. Euras yra antroji pagal dydį po JAV dolerio bankų rezervinių atsargų valiuta, taip pat antra pagal dydį prekyboje naudojama valiuta pasaulyje po JAV dolerio.

Euro monetų ir banknotų esančių apyvartoje kiekis, kurio bendra vertė pasaulyje yra daugiau kaip 951 mlrd. €, 2013 metais pralenkė JAV dolerį. Nežiūrint tokių didelių mastų, Eurozona toliau plečiasi.

Bankininkai, politikai, biurokratai nori pasaulinės vyriausybės. Konkuruojančios šalys nori pelno silpnųjų šalių sąskaita, kurių ekonomikos buvo sugriautos per kelis dešimtmečius be jokio karo.

Euras – pasaulinė banko rezervinių atsargų valiuta

Nuo pat įvedimo Euras buvo antroji, po JAV dolerio daugiausiai laikoma tarptautinė bankų rezervinių atsargų valiuta. Euro-obligacijų, kaip valiutos rezervo atsargų pasaulyje nuolat didėja. Euras yra paveldėtas ir sukurtas vietoj Vokietijos markės, kuri tuo metu buvo viena svarbiausių pasaulio banko rezervinių valiutinių atsargų. Bendra bankuose laikomų Euro atsargų suma yra viena iš didžiausių pasaulyje ir Euras jau keičia banko atsargų valiutą JAV dolerį.

Euras – pereinamoji valiuta

Euras turi ir galiojimo laiką. Eurokratai, kurie prieš kelis dešimtmečius kūrė ir laukė Euro, tikėjosi, jog Euras galbūt gyvuos ilgai, tačiau jie neabejotinai žinojo, kad anksčiau ar vėliau Euras žlugs. Euras ir buvo sukurtas tam, kad žlugtų.

Euras pats savaime nėra pabaiga, bet pereinamoji valiuta, virš-nacionalinis valiutos eksperimentas, skirtas pakeisti kur kas ambicingesnę ir galingesnę kitą būsimą globalią valiutą išleistą globalaus centrinio banko, kontroliuojamo globalios privačių bankininkų politinės grupuotės, paklūstančios Naujajai Pasaulio Tvarkai.

Iš tikrųjų, šiandieniniai euro rūpesčiai yra ne kas kita, kaip vienas iš daugelio šalių suvereniteto pokyčių. Kai šalies vadovai neatsakingai atsisako dalies ar viso savo šalies suvereniteto – monetarinio (pinigų emisijos), politinio, finansinio, ekonominio, teisminio ar karinio, – reikia pažvelgti giliau su kokiais sunkumai šios šalys susidurs ateityje

Perduoti šalies suverenitetą reiškia, kad kažkas kažkur kitur priims sprendimus kitų šalių žmonių naudai. Kol kiekvienos šalies interesai sutaps, tol viskas bus gerai. Bet, kai tik skirtingų šalių interesai pradės skirtis, tuomet teks susidurti su kova dėl valdžios. O kovą dėl valdžios visada laimi stipresnė valstybė.

Dabar euro zonoje matome dideles valdžios kovas už tai, kas primes naują politiką – Vokietija ar Prancūzija, Britanija ar Ispanija?

ES šalių vyriausybės rūpinasi ne savo šalies žmonių, bet bankininkų gerove, kadangi ES šalių tikrosios valdžios tarpininkai yra didieji bankininkai, pramonininkai ir žiniasklaidos magnatai priklausantys Trišalei, Bilderbergo grupėms, sėdintys Pasaulio Ekonomikos Forumuose.

Globalus elitas padarys viską, kad išlaikytų Eurą pereinamuoju laikotarpiu kelyje į globalią valiutą, kuri galiausiai pakeis abi valiutas – eurą ir JAV dolerį. Dėl to reikės sukurti abiejų valiutų – Euro ir JAV dolerio kontroliuojamą žlugimą, o tuo tarpu ruošiamasi globaliam “(Euro) doleriui”, ar panašiam į jį naujam oksimoronui.

JAV doleriui bus lengva žlugti. Globalistų valdomai propagandinei žiniasklaidai užteks paskelbti: “doleris yra per daug išpūstas!” ir dolerio imperija greitai sugrius. To pasekoje, euras subyrės pats, o Eurozonos šalys vėl susigrąžins senąsias savo valiutas.

Euras egzistuos tol, kol iš jo egzistavimo bus nauda. Todėl ateityje dar ne kartą bus matomos euro gelbėjimo plano “nepaprastos priemonės” gelbėjant Eurą nuo bankroto, kurio išgelbėti jau nebebus įmanoma, nors ir dirbtinai palaikant dirbtinį euro gyvavimą, žinant kad jis yra jau miręs.

2009 metais per G20 šalių susitikimą buvo paskelbti planai sukurti naują globalią valiutą, kuri pakeistų JAV dolerį, kaip pasaulinę bankų rezervų atsargų valiutą.

1979 m buvo sukurta Europos monetarinė sistema (EMS), kuri susiejo tarpusavyje Europos valiutas ir neleido didelių jų vertės svyravimų. Remiantis šia sistema buvo įdiegtas Europos Valiutų Keitimo Mechanizmas (Europe’s Exchange Rate Mechanism – ERM), pagal kurį buvo apribotas kiekvienos valstybės narės valiutos keitimo kurso svyravimas (+/-2.25 proc.) į bet kurią pusę nuo jos santykinės vertės. Ši santykinė kiekvienos valiutos vertė buvo nustatyta pagal jos “svorį” bendrame visų dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelyje, pavadintame Europos piniginiu vienetu (European Currency Unit – ECU) ir priklausė nuo valstybės narės ekonomikos dydžio.

Deja, Europos valiutų keitimo mechanizmas (ERM) realiai niekada neveikė.

Eurozonos krizė

2012 metais nepriklausoma Britanijos tyrimo grupė “Lombard Street Research” atliko studiją, kuri parodė, jog nuo tada, kai Olandijoje buvo įvestas euras, vartojimo išlaidos jau nebeatitinka BVP augimo, taip kaip buvo prieš euro įvedimą. Studija parodė, kad euro įvedimas Olandijos gyventojams ateityje gali kainuoti milijardus Eurų. Augantys mokesčiai nustūmė šalį į ekonominę recesiją. Nedarbo lygis išaugo virš 8 proc.

Šalys, kurios įsivedė eurą prarado savo nacionalinio biudžeto suverenitetą. Eurozonos šalys negali devalvuoti euro savo viduje.

Eurozona yra didelė transferinė zona, kurioje mokesčių mokėtojai yra verčiami subsidijuoti kitas šalis. Euorozonos šalyse biudžetą skirsto ne nacionalinės vyriausybės, bet Europos Komisija, kuri nustato koks turėtų būti biudžeto deficitas ir kokia leidžiama valstybės skola.

Europos Komisija primeta griežtas taupymo priemones. Bet tuo pačiu metu reikalauja, kad kuo didesnės pinigų sumos būtų pervestos į Briuselį ar taip vadinamos euro gelbėjimo operacijos  skirtos gelbėti kitoms šalims, tokioms kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ar Kipras, o po ES ir Ukrainos asociacijos sutarties pasirašymo ir Ukraina. Veto teisės nacionalinė vyriausybė neturi.

Kadangi vyriausybinės išlaidos negali būti sumažintos reikalaujamai ES Komisijos sumai, todėl vyriausybės yra priverstos didinti mokesčius. To pasekoje, dideli mokesčiai sumažina biudžeto pajamas, sulėtina ekonomiką ir didina nedarbą. Toks pat fenomenas matomas visose Eurozonos šalyse.

Išlaidų ir mokesčių augimas, negalėjimas sukurti konkurencingos aplinkos, ekonomikos perreguliavimas, biurokratizmas – visa tai prives prie ekonominio žlugimo šaliai įsivedus Eurą.

2012-2013 Graikijoje BVP sumažėjo iki 25 proc. Perkamoji galia nuo 30 iki 50 proc. Graikijos skola, kuri buvo lygi 130 proc. BVP 2012 metais, pašoko iki 175 proc. 2013 metais. Per panašų laikotarpį nedarbo lygis išaugo nuo 21.6 proc. 2010 metais iki 27 proc. 2013 metais.

Airijoje nuo 2008 metų, kai prasidėjo krizė 182,900 jaunų Airių nuo 15 iki 29 metų paliko šalį. Trečdalis jaunų žmonių prarado darbus, kuriuos turėjo prieš krizę. Bankų gelbėjimas kainavo beveik 70 mlrd. Eurų, t.y. apie 40 proc. Airijos BVP,

Nuo 2008 metų Airijos ekonomikos augimas sumažėjo sumažėjo 20 proc. 2015 metams Airijos vyriausybė numatė panaikinti 37,500 darbo vietų viešajame sektoriuje.

Ispanijoje apie 50 proc. jaunimo yra bedarbiai, ir 350 tūkst. šeimų buvo iškeldintos iš namų dėl nesugebėjimo grąžinti paskolų bankams.

Situacija buvusiose Rytų Bloko šalyse, kurios prisijungė prie euro-zonos bus dar baisesnė.

Nuo 2009 metų Euras buvo įtrauktas į ES šalių skolų krizę, kuriai stabilizuoti buvo sukurtas Europos Finansinio Stabilumo Priemonės.

Nepaisant to, Vokietija ir Prancūzija spaudžia kitas ES nares (išskyrus Britaniją) įsivesti Eurą. Švedija, Čekija ir Vengrija pareiškė, kad jų parlamentai nuspręs patys ar verta įsivesti Eurą.

Deja, euro įvedimas tai nebus sutartis. Tai prievarta. 2007 gruodžio 13 dieną Lisabonos sutartis pataisė Mastrichto sutartį. Iš ES šalių buvo reikalaujama besąlygiškai priimti šias išlygas. Visos ES narės privalo su tuo sutikti. Iš šalių netgi reikalaujama patvirtinti Konstitucines pataisas.

Europos Sąjungos sutartys buvo sukurtos tarnauti didžiosioms privačių korporacijoms, gaunančioms naudą dėl skirtingo ES šalių ekonominio išsivystymo lygio.

Euras yra ne tik valiuta. Euras – tai Europos Sąjungos politinės idėjos išraiška

Eurozonos plėtimasis yra Vašingtono sisteminė strategija. Daugumą euro-zonos šalių valdo pro-Amerikietiškos nedemokratinės vyriausybės.

Išvada

Euro įvedimas Lietuvoje panaikins dar vieną – nacionalinės valiutos emisijos suvereniteto teisę, po ko kalbėti apie mistinę Lietuvos nepriklausomybę jau nebelieka jokios prasmės.

Lietuvoje įvedus eurą Lietuvos vyriausybė bus visiškai priklausoma nuo ES privataus finansinių rinkų sektoriaus, kuris neabejotinai sieks kuo didesnio pelno išduodant kreditus Lietuvai. Dėl to didės prekių ir paslaugų kainos, o pragyvenimo lygis toliau smuks.

Apie kainų kilimą neverta net kalbėti, nes jos kyla jau dabar, ruošiantis euro įvedimui. Tą visiškai patvirtina ir anksčiau įsivedusių €urą Baltijos šalių (Estijos, Latvijos) patirtis. Atlyginimai žinoma artimiausiu metu neaugs, todėl Lietuvos piliečiams pats laikas pasirengti šokui, kuris ištiks pamačius perskaičiuotus į €urus atlyginimus. Jau nekalbant apie tai, kad šie atlyginimai ir taip vieni mažiausių Europoje (trečia vieta nuo galo)

sarmatas.lt

Leave a Reply