Rima Paukštelienė. Mano išpažintis

Esu iš paprastų darbininkų šeimos, paprasta pilietė su paprastais žodžiais ir paprastu gyvenimu, gyvenu paprastame, pačiame mažiausiame Lietuvos mieste, o tas miestas – iš 3 gatvių ir 4 gatvelių. Prisimenant savo vaikystę, iš mamos pasakojimų žinodavau, kaip ji myli Lietuvą, žinojau, kaip ji nemylėjo tuometinės TSRS, gal būt tuomet ir manyje gimė patriotizmas. Prisimenu, kai brolis, būdamas paaugliu parsinešė iš kažkur paveikslą su iškaltu variniu Vyčiu. Mama apibarė savo sūnų, vien tik jausdama baimę Lietuvos ženklams, bet ji nebijojo dėl savęs, ji bijojo dėl vaikų. Tada suvyniojus tą paveikslą užkėlė ant bufeto viršaus. Negalėdama nurimti, vakare apsirengė paltą ir pasiėmė tą paveikslą,o man paklausus, kur ji eina, ji pasakė, kad išmes jį į Nerį. Bet praėjus keliems metams, tvarkydama mūsų sandėliuką visgi aš radau paslėptą tą paveikslą, suvyniotą į daug skudurų.

DSC00650Pasirodo, ji jo neišmetė ir supratau, kad tik paslėpė nuo sūnaus, kad neįkliūtų…. Sužibus pirmiems Sąjūdžio ženklams, aš pirma lėkiau prie jų susibūrimo vietų, vėliau pirkau ženklelius, vėliavėles. Su savo sužadėtiniu užsikabinę ženkliukus grįžom namo ir kaip šiandien prisimenu tuo metu būsimos anytos ištartus žodžius sūnui „ ką čia įsisegei, dar ateis ir sušaudys“. Bet ir tai man baimės neįvarė, tik supratau, kokioje baimėje gyvena žmonės. Visada tikėjau ir norėjau laisvos Lietuvos. Kaip paprastame, kasdieniniame gyvenime žinau, kad niekada kaimynas nesirūpins mano šeima, niekada jis nedarys, kad man būtų geriau už jį, todėl ir mano supratimas buvo ir yra toks, kad tik būdama suvereni, valstybė gali rūpintis savo interesais, o valdžia gali rūpintis savo žmonėmis ir savo valstybe. Nieks nesirūpins už mus geriau, nei mes patys savo namuose. Todėl visi mitingai, rengiami sąjūdžio nepraėjo be manęs, todėl naktimis lėkiau saugoti tv bokšto, todėl ir mano būsimas vyras po atostogų negrįžo į tarybinę armiją. Ir tuomet, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, aš tiesiog išėjau iš politinio gyvenimo ir man atrodė, kad kovos baigėsi, kad mes turim tą, ko troškom. Gal ir bijodami, kažkurie nukentėję mažiau, kažkurie labai stipriai, bet savo pasiekėme. Visada tikėjau, kad eidamas į valdžią politikas turi pakankamai žinių padėti valstybei, padėti žmonėms, kad būtų „gerai čia ir daba kur esame mes“, bet ne „gerai, kur mūsų nėra“. Tikėjau politikų kompetencija, žiniomis, nes jie lipa laipteliu aukščiau už mus, reiškia, jie prisiima atsakomybę už mus, už mūsų šalį – mūsų namus.

Tuomet skyriau visą dėmesį šeimai, namams, darbams ir negalvojau, kad vėl teks susidomėti kas vyksta mano valstybėje. Niekada gyvenime negalvojau, kad teks man pergyventi politikos klausimais. Esu gimusi, augusi ir ištekėjusi  Kaune. Gal likimas, gal gyvenimo sunkumai, ir įvairios kitokios priežastys mane paskatino palikti Kauną. Todėl atsidūriau toli nuo Kauno, pačiame mažiausiame Lietuvos mieste Panemunėje. Iš Panemunės teko, palikus vaikus, vykti į Airiją, 4 mėnesius ten išbuvus niekaip negalėjau priprasti ir negalėjau atsikratyti nostalgijos Lietuvai. Grįžus iš Airijos, metus laiko pakvėpavau Lietuvos oru ir, susirinkus visus tris vaikus, išvykau į nežinią, nežinomą Angliją. Nors sekėsi gerai, pinigų netrūko, bet trūko Lietuvos gamtos, trūko kalbos, trūko oro ir savo namų, savų papročių, ten netgi laužo negali užsikurti kada nori…  Kaip besistengiau priprasti, man nepavyko. Po 1.5 metų aš visgi grįžau namo. Kaip tik buvo tas dirbtinas vadinamas ekonomikos pakilimas, na atrodė pagaliau jau nereiks išvykti niekur ir aš jau namuose. Deja… deja…

Net mintimis negalėjau pagalvoti, kad per informavimo priemones sklis šitiek melo. Pirmiausia, kas mane sukrėtė, tikriausiai buvo pati pirma žinia apie Pociūno mirtį. Ne dėl to, kad aš jį pažinočiau, ar apskritai žinočiau, kas jis toks. Mane sukrėtė skleidžiama žinia, kad žmogus „šlapinantis iškrito per langą“. Toks akivaizdus šmeižtas mane sukrėtė turbūt labiausiai, nes informacija turi būti informacija, bet ne apkalbėjimas. Tokį dalyką sakyti turėjo teisę tik asmuo, savo akimis tą matęs. Net ir darant savyje savo išvadas, man niekaip nėjo suprasti, kaip taip galima teigti, nes iš skausmo žmogus nevaldo jokių gamtinių reikalų, „galimai nesidaro manikiūrų“. Antras mane sukrėtęs dalykas buvo pirmoji žinia apie D. Kedį. Nušauti žmonės dar guli ant gatvės, o jau visos informavimo priemonės informuoja, kad įtariamasis – D. Kedys. Be tyrimų, be jokių apklausų paskelbti įtariamuoju galima visus iš eilės. Na, tada norom nenorom  įsitraukiau į politiką, kad suprasčiau , kodėl galima per informavimo priemones ne informuoti, o iš karto dergti, šmeižti, žeminti žmogų.

 Vėliau išgirstu, kad jau ir Lietuvos žemę nori išparduoti. O tai kur mes lietuviai dingsim, jeigu ją supirks kiniečiai, rusai ar Amerikonai, ar negrai? šaukte šaukiu. Nei aš noriu valgyt su pagaliukais kaip kiniečiai, nei aš noriu stiklinėm gerti degtinę kaip rusai, nei aš noriu nuogu užpakaliu lakstyti kaip amerikonai, nei aš negrų papročių noriu. Tai kaip aš galiu leisti, kad turtingesni nupirktų Lietuvą ir atneštų savo papročius ir tradicijas, kai aš dar lietuviškas ne visas žinau, o kurias žinau – man  labai patinka. Man be galo patinka mūsų moralė, mūsų didinga istorija ir aš įsitikinus, kad mes geriau sukurtumėm Lietuvos gerovę, nei atvykę negrai, rusai ar kitų tautybių piliečiai. Kodėl valdininkams rūpi parduot žemę, o ne joje kurti darbo vietas? Mano nuomone – nebent patys pasipelnys, kito atsakymo aš neradau . Aš žinau, kaip kaimynas kaimyną iškrapšto iš namo, kai nori perimti sau  valdą, ir dažniausiai turtingesnis iškrapšto biednesnį. Todėl svarstymai apie tai, kas gali pusdykiai nupirkt Lietuvą ir mus iškrapštyti iš savo Tėvynės, mane paskatino eiti ginti Lietuvos žemės. Ir man netgi nerūpi, kokios paskirties tie sklypai, man rūpi Lietuva.

Jūs klausit: kaip su investicijom? O aš pasakysiu, kad šitas žodis yra žmonių durninimui, kad paprastiems atrodytų, kad tai geras dalykas. O man atrodo, kad geras dalykas būtų, jeigu mūsų valdantieji galvotų kur investuot, o ne lauktų, kad kažkas investuos. Už dyką net Senis Šaltis dovanų neneša. Visą tai sudėjus į lentynėles, besėdėdama ant sofutės, supratau, kad tik žmonės gali pasakyti ko reikia Lietuvai ir gyventojams. Pagalvojau: jeigu aš neginsiu žemės – tai nieks negins, jeigu aš nerinksiu parašų – tai nieks nerinks. Todėl pasiprašiau lapų ir pradėjau su jais keliauti čia, tam pamirštam Lietuvos krašte, vadinamam mieste, kuriame beliko keli namai ir aludė (snarglinė). Nustebau, kad nei vienas manęs neišbarė, nei su vienu neteko susipykti, bet kartu ir supratau, kokie visi nepatenkinti valdžia ir jų kurpiamais įstatymais. Iš žmonių girdėjau replikas „nieko jūs jau nepadarysit“, „Lietuva jau parduota“, „kiek jums moka?“ ir t. t. Skaudu buvo klausyti žmonių nusivylimą mūsų šalimi, bet dar sunkiau jausti žmonių baimę ir ta baimė vėl priminė vaikystės, jaunystės laikus, kai žmonės gyveno baimėje. Nes buvo nemažai tokių, kurie nesirašo, nes bijo prarast darbą, bijo nepaklusti partijai. Na ir savaime aišku aš norom, nenorom įsiliejau į politiką. O gal tiesiog atėjo laikas išlipt iš komforto zonos?

Aš pradėjau domėtis, kaip valdžia stengiasi ignoruoti parašų rinkimą, kaip ji pradeda rinkėjus vadinti visokiais epitetais, o gal man, paprastam žmogui, reiktų galų gale įsižeisti? Juk aš noriu tik vieno: kad žmonės turėtų galimybę pasakyti savo nuomonę, kad nereikėtų keikti valdžios, nes tuomet būtų nuspręsta mūsų visuomenės, ką mes darome su ta Lietuva, parduodam ar dar ne. Kai iš ekranų pasipylė politikų komentarai, tai net silpna pradėjo darytis. Pasirodo, aš jau rusų agentė ir dar visokia kitokia, klausau ir savo ausim netikiu, tik susidariau nuomonę, kad jie, politikai didžiausi bailiai, nes bijo Europos Sąjungos. Pasirodo, mes vedlių neturim, iš jų kalbų suprantu, kad mus okupavo. Tik ne su ginklu, bet parodę saldainį ar dolerį. Ko gero, nusivyliau truputį, pajutau kažkokį slaptą skausmą, kai parašai nukeliavo į VRK. Išryškėjo toks tyčiojimasis iš žmonių, kad darėsi koktu. Bet aš niekada negaliu susitaikyt, kai žmogus būna žeminamas. Aš į šią žemę atėjau lygiai taip pat, kaip prezidentai ar valytojos, vadinasi, ir lygiai su tokiom pačiom teisėm . Deja, jau dabar per žiniasklaidos priemones šlykščiai akivaizdžiai žeminami žmonės, menkinami, norint įteigti nepasitikėjimą savimi, nepasitikėjimą valstybe. „Dažnai kartojamas melas, per laiką tampa tiesa“. Todėl dauguma ir pradėjo tikėti, kad mes nepajėgūs gyvent laisvoje, suverenioje valstybėje, nors 10 metų gyvenom ir  nebuvom apkrauti draudimais, baudomis, jei netingėjom ir dirbom, tai ir uždirbom.

Žemės klausimo metu iš ekranų šaukia, kad dirvonuoja apleistos žemės ir kaltina paprastus žmogelius. O kas tas žemes prichvatizavo, kas leido įstatymus, kad žmonės atsisakė dirbti žemę? Kas net ir ūkininkus suskirstė į didžiuosius ir mažuosius? Iš didesnių pieną superka brangiau, nei iš mažesnių, bet juk mažesnis mažiau pieno gauna, o karvės tokios pačios, ėda vienodai. Liko ūkininkai, pas kuriuos žemė nedirvonuoja, bet mums skiepija kokie mes netikę, net žemės nesugebam išdirbti, nesugebam maisto išsiauginti. Tai palaukit – TSRS laikais sugebėjom, o dabar nesugebam? TSRS laikais gamyklos buvo užkimštos darbininkais, o dabar – nesugebam? Todėl lieka vienas klausimas: ar sugeba valdžia valdyti šalį, ar tik „niekam tikusius piliečius“? Kodėl mes, visokie „bambaliniai, runkeliai, agentai, violetiniai, minia, banda, šunauja“… staiga per rinkimus tampame piliečiais? Jeigu mes tokie netikę, kodėl prašo, kad juos rinktume, balsuotume? Pastaruoju laiku, tai yra jau pusę metų, beveik visos informavimo priemonės rėkia apie Putino agresiją.

Kai tik pradėjo apie tai kalbėti, aš po 20 metų pertraukos įsijungiau rusų tv. Gal tris paras po rusų internetinius puslapius, televiziją, visur ieškojau informacijos, kurioje vietoje Rusija ar Putinas parodė tą agresiją, kuo jis gąsdino mūsų vadovams ar mūsų valstybei. Per lietuvišką televiziją pranešė, kad rusų kariniai laivai plaukia. Žiūriu išpūtus akis per langą į Nemuną: nei vieno laivo visą dieną. Žiūriu kitą dieną– nu nėra. Ir taip jau pusę metų nematau to, ką mato mūsų žiniasklaida ir valdžia. Ir nesuprantu, ar aš turiu tikėti savo akimis, ar tai, ką mums perša, kad tikėtumėm? Sako, kad Putinas grasina. Perklausau dešimtis laidų ir nei viename jo žodyje nematau grasinimo,tik kvietimą diplomatiškai spręsti. Tiesiogiai iš jo lūpų klausiau visokiausius atsakymus žmonėms, ko gero, apie 3 valandas atsakinėjo į klausimus. Vakare įsijungiu lietuvišką tv, o ten – iškarpa iš konteksto, be minties pradžios ir pabaigos. Tai buvo paskutinis lašas mano tikėjime mūsų lietuviškąja žiniasklaida. Mane nuo Rusijos skiria Nemunas ir matau, kokios pasienyje eilės, matau, kad nieks nieko nepuola. Kaip vyko vieni pas kitus, taip toliau vyksta, jokių kariuomenių nematau, jokių plaukiojančių laivų, o šmeižtą iš žiniasklaidos – girdžiu kas dieną. Ir negera širdyje, kad šitaip apkalba kaimynus ir provokuoja jų pyktį. Bet, jeigu tikėti horoskopais, tada galiu užgarantuoti, kad kol Putinas valdžioje, tikrai nepuls, nes pasirodo, mes gimę tą pačią dieną, o tai reiškia, svarstymo, tiesos, taikos ir harmonijos siekis, komunikabilumas ir pasiruošimas eiti į kompromisus yra mūsų privalumai.

Ir štai kartą, netikėtai veidaknygėje atrandu žinią, kad kažkokioj radijo stotyje eina laida „Naktigonė“ ir reklamoje visos man įdomios temos. Susirandu internetu tą laidą, pasirodo ją veda Rolandas Paulauskas, nu nepažystu aš jo…, bet paklausau… ir negaliu nei minutės atsitraukt nuo mane sukausčiusio dėmesio. Pagaliau išgirstu žmogų, kalbantį tai, ką aš suprantu, kalbantį tai, ką aš norėdavau išgirsti per televiziją. Pasirodo, kad ne tik kalba tai, ką aš jau žinau, bet dar papildo mano žinių bagažą, dar atsako į man rūpimus klausimus, net neklausiant jo tiesiogiai. Kadangi mažai domėjausi politika, visada galvojau, kodėl mes renkam kuo geresnę valdžią, bet išsirenkam „kaip visada…“ Ir mano nuostabai R. Paulauskas staiga pateikia klausimyną, kuriuo mes turėtumėm remtis per rinkimus. Tik tada aš supratau, kodėl mes išsirenkam „kaip visada“. Tik tada aš supratau, kaip reikia rinktis. Bet supratau ir tai, kad mes neturim iš ko rinktis, todėl išsirenkam tik tuos, kuriems mes, juo labiau Lietuva, nesvarbūs. Supratau, kad mūsų renkamieji pinigų turi ir jiems gyvenime trūksta tik valdžios. Nes valdžioje dar didesni pinigai, dar didesnė įtaka ir galimybė lobti mūsų sąskaita, o gal jau ne mūsų.

Per mažai liko mokesčių mokėtojų. Bet tada Lietuvos sąskaita, galų gale parduodant Lietuvos žemę bet kam, tik ne lietuviui. Taigi išgirdus klausimyną, stengiausi išgirsti, kaip pats Rolandas atsako į klausimyno klausimus ir vėl mano nuostabai: jis niekur nenori „integruotis“, jis nori gyvent tokioj nuostabioj Lietuvoj, kaip ir aš su savo žeme, su savo kalba, su savo tradicijom ir aukšta morale. Puoliau komentaruose klausti, kodėl R. P. nekelia savęs į prezidentus, juk tokių pažiūrų žmonių mums labai reikia ir – negavau atsakymo. Tai pasidariau sau išvadą pati: kad tas žmogus per daug teisingas, kad norėtų plikom kojom lipti į gyvačių lizdą. Vėliau gavau atsakymą, kad jis sutiks būti kandidatu, jeigu to norės žmonės. Taigi mano išvada buvo:  jam nėra būtinybės gauti postą ir kad jis eitų tik iš reikalo, gavęs žmonių pasitikėjimą, vadinasi jam rūpi, ką žmonės galvoja, rūpi Lietuva ir jis nebėga nuo kamerų ar klausimų, kaip kiti politikai.

Pasirodo, ne aš viena pastebėjau protingą, apsišvietusį, neabejingą žmogų, susidarė grupė žmonių, kurie rinko mūsų prašymus Rolandui, kad jis eitų į prezidentus. Tai buvo dar negirdėtas atvejis ir toks neeilinis, kad mane uždegė ir rinkti už jį parašus. Renkant parašus supratau, kad jo niekas nepažįsta, kad niekas nieko nėra apie jį girdėję, tik keli pikti žmonės bandė pasakyti, kad „visi jie vienodi“. O tie žodžiai mane tarsi su mazgote…., tai lygiai tas pats, kai pasako, kad visi vyrai vienodi, arba visos moterys vienodos. Bet tai manyje pykčio nekelia, manyje pabunda gailestis, nes tame žmogelyje pamatau silpną, nuskriaustą, pasiduodančią asmenybę, kurio akiratis siauras, mato siluetą ir nesistengia daugiau pamatyti, nes lengviau gyventi, kai nieko nežinai ir apink tamsa. Tik sunku gyventi aplinkiniams, nes tokie silpni ieško paprasčiausio varianto rinkimuose – griežto žodžio, dažnai reklamuojamo veido ir pan.. Tada, savo tam vadinamam mieste, o iš tiesų – pačiam akivaizdžiausiam kaime, surinkau porą ar trejetą parašų lapų. Todėl labai norėčiau kreiptis į neabejingus, stiprius, turinčius moralės jausmą ir bent mažiausią suvokimą, kad niekas niekada už jus nieko nepadarys, tiesiog junkitės į mūsų gretas, rašykite į musugretos@gmail.com.

Tarkimės, kaip galime ką nuveikti vardan Lietuvos, vardan savęs, vardan savo sąžinės. Nejaugi mes tokie apkiautę, kad nieko nebegalim, nieko nesugebam, nebent užsidėt grandinę ir būti vergu? Kartais reikia labai nedaug, tik likti neabejingais, tik skirti kelias minutes, tik lašelio mūsų rūpesčio ir galim tuo daug nuveikti. Dėl ko man patinka Rolandas? Dėl to, kad jis žmogus su amžiaus patirtim, tą išduoda vešlūs žili plaukai, dėl to, kad jo gražūs, nuoširdūs ūsai, ne tokie kaip pas Staliną, nutriušę ir pikti J  Dėl to, kad tik protingi, apsišvietę plinka nuo viršugalvio, gilios akys taip pat daug ką pasako, horoskopas – liūtas, kuris niekada nepasiduoda ir nemėgsta pataikauti, reiškia vergu niekada nebus, nei už pinigus, nei už saldainius, nei rytams, nei vakarams… (pajuokavimai skirti mūsų šauniajai žiniasklaidai, kad turėtų apie ką rašyti, kai ieškos, kaip mus pašiepti ir išsityčioti). Dar labiau mane žavi jo diplomatiškumas, jo kantrybė kitaminčiams, jo kantrus sugebėjimas atsakyti į įžeidžiančius komentarus, neįžeidžiant oponento, jo turtingas žinių bagažas nepalieka vietos tiems, silpniems, kurie domisi išvaizda, ar „lovos“ klausimais. Aiškina jis paprastai, aiškiai, visiems suprantama kalba, jis kalba nepagražindamas, tiesiai, šviesiai pagal savo turimas žinias.

O žinių bagažas toks didelis, kokį ne visi sugebame turėti, nors ir labai norėtųsi. Ne tik dėl šių, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių jungiuos prie Rolando Paulausko, prie jį suradusios grupės ir raginu kitus taip padaryti. Jau laikas suprasti mums visiems, kad ne keiksmais ir pykčiu galima gelbėti Lietuvą, ne pavieniui burbėdami gatvėse, turguose ar prie gydytojų kabinetų, nesipykdami, nežemindami vieni kitų komentaruose, galų gale nesipykdami dėl Ukrainoje vykstančių įvykių. Reikia burtis į bendraminčių ratą. Vienas lauke – ne karys, po du vaikšto meilužiai, po 3 ar 5 vaikšto šeima, po 15 – 30 klasė, o visi į būrį ir bus tauta. Ir tik tauta gali valdyti valstybę, tik tauta pasirenka, kokiais norime būti ar avių banda, ar didinga tauta.

Rima Paukštelienė 

Šauksmas

Leave a Reply