Rimas Armaitis: „Galima drąsiai teigti, reali padėtis Sirijos fronte degraduoja, nesimato jokių karinio konflikto stabilizacijos požymių!..“

„Kalbant apie „Islamo valstybę“, būtina žinoti, kad ši valstybė yra dalis musulmonų judėjimo, kurį sąlyginai galima pavadinti pasauliniu Kalifatu. Mes neteisingai juos suvokiame tik kaip siaubūnus. Jie juk turi didžiulę ideologinę sklaidą, traukiančią žmones. Arabų pasaulyje, turinčiame apie vieną milijardą žmonių, tos teisingumo islamo pagrindu idėjos turi daug gerbėjų… Kalifatas siūlo naują vienijančią idėją, savotišką utopiją. Kažkas panašaus vyko 1917 metais Rusijos imperijoje, kai bolševikai iškėlė idėją, traukiančią daugybę žmonių. Nors viskas skendo kraujyje, bet žmonių nuo tos idėjos neatgrasė. Kalifatas turi didžiulį potencialą ir kadangi jis „nepririštas“ prie konkrečios teritorijos – kovoti su juo neįmanoma. Kaipgi su idėja pakovosi? Todėl rusų pastangos, manau, mažai ką duos. Viename savo interviu Bašaras Assadas pasakė: „Teroristinė valstybė ISIL bando įgyti valstybingumą, kad į savo narius galėtų priimti daugiau savanorių, gyvenančių praeities iliuzijomis, svajomis apie Islamo valstybę, egzistuojančią dėl religijos, sukūrimą. Tai idealistinės svajos, neturinčios nieko bendra su realybe. Su Sirijos liaudimi ISIL nieko bendro neturi“.

Iš vienos pusė atrodo, kad su „Islamo valstybe“ kariauja visi. Tačiau vienas pagrindinių šios valstybės finansų šaltinių yra nafta, kurią po 25 dolerius už barelį ISIL pardavinėja per Turkiją, NATO narę, JAV sąjungininkę. Taigi JAV leidžia per savo sąjungininkes NATO ISIL turėti savo biudžetą. Tą Vokietijos Bundestage kanclerei Angelai Merkel viešai išsakė ir Gregoras Gizi: „Ponia kanclere, kodėl jūs tarptautinėmis pastangomis nesutrukdote ISIL naftos prekybai? ISIL neturi turėti pajamų iš šios prekybos. Be to, pinigai eina iš Saudo Arabijos, Kataro, Turkijos. Jūs juk sugebėjote užblokuoti rusų sąskaitas. Kodėl gi negalite užblokuoti šių Kataro, Saudo Arabijos ir Turkijos sąskaitų? Seniai jau atėjo laikas tą padaryti“.

… Kalifatas ant namų pastatų Sirijoje įvairiomis kalbomis rašo: šiandien Sirija, rytoj – Rusija, poryt – Kinija. Jie neslepia, kur eis. Kalifatas pretenduoja į musulmonus Kinijoje ir į musulmonus Rusijoje, jau nekalbant apie Vidurinę Aziją. Jis pretenduoja į Iraną ir į Europą. Nepretenduoja tik į JAV, kurios per toli. Todėl Jungtinėms Valstijoms Kalifatas – tikra Dievo dovana. Nes prezidentas Barakas Obama nuolat kartoja (tas užfiksuota ir strateginiuose dokumentuose), kad didžiausias JAV priešas šiandien Kinija ir Rusija.

… Visi šie procesai, apie kuriuos kalbame – tai didelio geopolitinio konflikto įvairūs atspindžiai. To konflikto esminė priežastis – JAV daugiau negali spausdinti savo dolerio, iškilo grėsmė pagrindinei jų eksportinei prekei – doleriui. Blogiausia tai, kad Lietuva, šiame žaidime būdama „šešiuke“, užuot stovėjusi nuošaly, stojo į vieną iš konflikto dalyvių pusę. Kai kyla konfliktas – bus ir jo nugalėtojas. Deja, kas bus šio konflikto laimėtojas, tas ir spręs Lietuvos valstybingumo reikalus. Mes padarėme viską, kad atsiduotume būsimo nugalėtojo valiai. Tai yra mūsų kvailumo rezultatas“, – teigia Kovo 11 Akto signataras Rolandas Paulauskas.

Apie „naujosios pasaulio tvarkos“ ir „demokratijos eksportuotojos“ JAV ekspansijos Artimuosiuose rytuose  pagimdytos „Islamo valstybės“ keliamus pavojus Europos šalims bei situaciją geopolitinio karinio konflikto nusiaubtoje Sirijoje – „Laisvo laikraščio“ interviu su Rimu ARMAIČIU.

——————————————————

— Gal pradžioje glaustai papasakokite, kaip ir kodėl atsirado teroristinė „Islamo valstybė“?

armaitis— Pradiniame etape „Islamo valstybės“ tikslas buvo visai kitas, tikrai tai nebuvo pasaulinio Kalifato kūrimas. Kai amerikiečiai įsiveržė į Iraką, aktyvi invazijos fazė truko apie tris savaites, kol Sadamo Huseino režimas krito be rimtesnio pasipriešinimo. Tai buvo išties meistriškai atliktas Blitzkriegžaibiškas karas, labai sėkminga karinė JAV ir jos sąjungininkų operacija. Nors tuometinės Irako karinės pajėgos Artimuosiuose Rytuose buvo pačios kovingiausios, tačiau Sadamo Huseino neišgelbėjo turėtos 23 divizijos, apie 300 tūkstančių kovotojų. Per aktyviąją žaibiško karo fazę JAV prarado apie 150 kariškių. Sadamo Huseino „nukryžiavimo operacija“, galima sakyti, JAV ir jos sąjungininkams buvo tarytum Safari Artimuosiuose Rytuose, nes rimtų nuostolių patirti jiems neteko.

Pagrindinė problema atsirado žymiai vėliau, kai JAV ir jos sąjungininkai susidūrė su nekontroliuojamu procesu – partizaniniu, rezistenciniu pasipriešinimu, kilusiu jų okupuotame Irake. Tai buvo stichinis, savaime besivystantis procesas. Prieš JAV okupaciją Irake sukilo sunitai, šiitai ir netgi Irako kurdai. Faktiškai, sunaikinus Sadamo Huseino režimą, amerikiečiai pradėjo realų karą su vietos sukilėliais.

Sadamas Huseinas buvo sunitų partijos „Baas“ narys. O sunitai, tuo metu sudarę 1/3 Irako gyventojų, buvo mažumoje. Iškart po amerikiečių invazijos Irakui ėmė vadovauti šiitai. Valdant Sadamui Huseinui šalies politinis elitas, pagrinde susidedantis iš sunitų, gyveno išskirtinai gerai, kaip išskirtinai gerai gyveno ir kariškiai. Tuo metu Irakas naftos eksportavo daugiau nei Rusija. Tačiau po JAV invazijos gerai gyvenęs ir valdžioje buvęs elitas prarado viską. Be abejo, tai iššaukė nekontroliuojamą ne tik buvusio politinio elito, bet ir Irako gyventojų pasipriešinimą okupantams amerikiečiams. Šalyje susiformavo puiki terpė sukilėliams – partizanams, kuriuos rėmė Irako gyventojai. Tokiu būdu Irake pradėjo formuotis neįtikėtinas partizaninių grupių skaičius, kurių tikslas – padaryti kuo didesnę žalą JAV ir koalicijos pajėgoms, siekiant priversti okupantus išsinešdinti iš Irako. Pradžioje sukulėlių grupės buvo labai susiskaldžiusios, savarankiškos ir niekieno nekontroliuojamos. Jų pagrindą sudarydavo „Baas“ partijos nariai ir Sadamo Huseino armijos kariškiai. Sukilėliai apsiginklavo užpuldami ginkluotės ir amunicijos sandėlius, kurie tuo metu buvo prastai saugomi.

Sustabdyti kilusį partizaninį judėjimą buvo įmanoma, nors JAV strategai labai išsigando, kad Irake gali pasikartoti Vietnamo scenarijus. Ir jei tuo metu susiklosčiusia situacija būtų sugebėjęs pasinaudoti Iranas, pagelbėdamas irakiečiams sukilėliams ginklais, patarėjais, finansais ir amunicija, tai Irakas amerikiečiams pavirstų antru Vietnamu. Juolab, jeigu tuo metu prie šio reikalo prikištų rankas dar ir Rusija, tai JAV tikrai gautų naują Vietnamą!.. Nors Iranas bandė paveikti susiklosčiusią situaciją Irake savo naudai, bet JAV ir koalicijos partneriams, vis tiktai, pavyko užblokuoti tiekimo ir aprūpinimo kanalus. Šiitų ir kurdų pasipriešinimą Irake amerikiečiams pavyko nuslopinti, nes jie buvo nupirkti. Tam buvo panaudotas labai paprastas mechanizmas – mes jums valdžią ir pinigus, o jūs, būdami valdžioje, sunaikinate nepaklusnius partizanus. Ši taktika kurį laiką neblogai veikė…

Visa bėda tame, kad su sunitais jankių okupantams nepavyko susitarti. JAV kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su Sadamo Husseino bloku, nors kontroliuoti juos reikėjo. Va čia ir atskubėjo į pagalbą Al-Qaidos emisarai, kurie pabandė sunitų partizanus pajungti vieningam valdymui bei ideologiškai perprogramuoti sunitų aktyvųjį bloką, suformuotą iš „Baas“ partijos narių. Didžioji basistų lyderių dalis ir Sadamo Huseino buvę kariškiai tam pasipriešino, nes jie siekė sukurti kažką nacionalinio. Būtent taip atsirado „Irako Islamo valstybė“.

Amerikiečiai tikėjosi, kad suteikus sunitų partizanams Al-Qaidos atspalvį, šie praras vietos gyventojų palaikymą ir paramą. JAV siekė, kad nuo sunitų partizanų su Al-Qaida’os atspalviu nusisuktų juos rėmęs vietinis elitas.

Nesantaikos kertinis akmuo – Al-Qaida nėra nacionaliniu pagrindu suformuota struktūra. Sunitų basistai puikiai suprato, kad su Al-Qaida jiems nepakeliui, nes jie gali prarasti viską, net ir vietinę juos maitinančia terpę, kuri jiems pasitarnavo puikiu užnugariu. Skirtumas tarp Al-Qaidos ir „Irako Islamo valstybės“ buvo tas, kad „Irako Islamo valstybė“ turi nacionalinius valstybingumo požymius, atitinkamas teritorinės valdžios bei valdymo struktūras. Jie jau tada turėjo nedidelį, bet savarankišką finansavimą. O Al-Qaida – šešėlinė teroristinė organizacija su partizaninės – diversinės veiklos ir sabotažo elementais. Kad būtų aiškiau, „Irako Islamo valstybė“ (dabar „Islamo valstybė“) praktiškai pilnai save išsilaiko, o Al-Qaida finansuoja suinteresuoti asmenis, organizacijos ir kiti suinteresuoti rėmėjai. 2013 metais „Irako Islamo valstybė“ pakeitė pavadinimą į „Irako ir Levanto Islamo valstybę“.

— Kas jums yra žinoma apie dabartinę „Islamo valstybės“ struktūrą, teroristinių grupuočių veikimo principus ir propagandą?

— Jeigu klasikiniame islame ideologija ir religinės dogmos yra aukščiau visko, tai „Islamo valstybei“ islamo ideologija ir religinės dogmos tėra tik pagalbinė priemonė. Būtent tuo „Islamo valstybė“ išsiskiria iš visų kitų radikalių islamiškų grupuočių. „Islamo valstybės“ vadovybė turi dvi atšakas – karinę ir ideologinę. Jei ideologinę atšaką sudaro klasikiniai islamistai – dogmatikai, tai karinė atšaka – visiška priešingybė, suformuota iš pragmatikų, cinikų, technokratų, kuriems islamo religija tėra priemonė. Kaip žinia, „Islamo valstybės“ karinio sparno pagrindą sudaro Sadamo Huseino armijos buvę karininkai, neslepiantys savo skeptiško požiūrio į religiją.

Nemažą dalį vadinamosios „Islamo valstybės“ sudaro užsienio samdiniai. Tarp Irako buvusių karininkų ir užsienio samdinių atsirado nedidelė priešprieša, bet kol kas jie neperėjo į tarpusavio konfrontaciją. Pragmatikų ir fanatikų „Islamo valstybės“ sąjunga, bent jau šiame etape, yra atspari tradicinei radikaliųjų islamistų ligai – skilimui dėl ideologinių skirtumų. Nors tai laikinas fenomenas, anksčiau ar vėliau vidinė kova dėl valdžios „Islamo valstybę“ tikrai suskaldys. Dėl kilusios vidinės kovos ši organizacija, anksčiau ar vėliau, atsidurs kolapse. Na, o šiame etape, kaip sakiau, ideologinis „Islamo valstybės“ sparnas nesikiša į karinio sparno reikalus, o karinį sparną nejaudina ideologiniai reikalai. Būtent tokie santykiai dabar užtikrina „Islamo valstybės“ stabilumą, tad artimiausiu metu tikėtis jų vidinių rietenų tikrai beprasmiška.

„Islamo valstybės“ karinis sparnas, ciniškai vertinantis islamiškas religines dogmas, sukūrė galingiausią mediją – propagandinę struktūrą, papildomai atliekančią dar ir kitas funkcijas, pradedant samdinių verbavimu, ideologiniu parengimu, baigiant finansinių lėšų rinkimų. Jie turi puikią „Al-Furqan“ mediją studiją, kuri propagandinius klipus kaip blynus kepa.

Iš dalies radikalieji islamistai atkartoja „Al Jazeera“, kai į nuobodžią Vidurio Rytų žiniasklaidą įžengė naujausios vakarietiškos technologijos. Būtent tada Kataro televizijos kanalas „Al Jazeera“ tapo pirmaujančia televizija, drąsiai ir atvirai laužiusią iki tol egzistavusius informacijos pateikimo stereotipus. Šiame kanale atsirado aštriausių temų aptarimai, Artimųjų Rytų aukščiausių lyderių kritika, neliečiant Jo Šventenybės Kataro emyro.

Tiesą sakant, „Islamo valstybės“ propagandinė studija „Al-Furqan“ pažengė dar toliau, kai ėmė transliuoti sadistines žmogžudystes, žiauriausias pasityčiojimo ir smurto scenas, pateikinėti žiauriausius vaizdus iš mūšio laukų. Iš „Al-Furqan“ video studijos paimtus vaizdus galima surasti demokratinių valstybių kontroliuojamose socialiniuose tinkluose (pvz. facebook), įvairiose blog’uose, youtube. Vakarietiškų  video hostingų savininkai, deja, ne iškart imasi represinių priemonių, siekiant smurtinius vaizdus pašalinti. Šiurpaus turinio vaizdai, kaip taisyklė, pastebimi ir šalinami labai pavėluotai. Taip suteikiama galimybė sadistiškus vaizdus peržiūrėti galimai didesnei auditorijai, formuojamas  islamiškasis prievartos kultas, pereinant nuo kontempliacijos iki aktyvaus dalyvavimo. Tokiu būdu palengvinamas naujų samdinių, kuriems beginklių žmonių žudymas tampa manija ir mada, verbavimo darbas. Šiurpūs, sadistiški video vaizdai, persipynę su propagandos elementais, bene stipriausiai paveikia nesusiformavusį įvairių šalių jaunimą. Taip „užzombintiems“ jaunuoliams kitatikių žudymas tampa mada.

— Kažin ar tokia galinga smurto bei radikalaus islamiško terorizmo propagandinė mašina „Al-Furgan“ galėjo atsirasti be pagalbos iš išorės, be naujausių technologijų ir įvairių sričių specialistų pagalbos?

— Tapusi bene pačia turtingiausia teroristine grupuote „Islamo valstybė“ sėkmingai sugeba „investuoti į ateitį“. Deja, ta ateitis iš tikrųjų labai niūri ir kelianti rimtą pavojų „Islamo valstybės“ priešininkams!.. Radikalaus islamo propagandinės informacijos plėtra pastaruoju metu darosi itin agresyvi, pavojinga, visų pirma, Europai. Nesakau, kad Vakarų valstybės tokius dalykus toleruoja, tačiau faktas yra tai, jog labai vangiai su radikalių islamistų-teroristų pamėgtomis viešomis smurto – įbauginimo akcijomis, beginklių žmonių žudymo propaganda kovojama.

Remiantis įvairiais šaltiniais, šiuo metu vien tiktai Sirijoje „Islamo valstybės“ sudėtyje kariauja apie 5000 samdinių iš Uzbekistano, jau nekalbant apie samdinius iš kitų valstybių. Pagrindinė šių samdinių masė yra susikoncentravusi dvejose etninių uzbekų „Islamo valstybės“ grupuotėse – „Katibat al-Imam Bukhari” ir „Sabri’s Jamaat“. Nemaža jų dalis yra rusakalbių grupuotėse, pvz., „Jaish al-Muhajireen wal-Ansar“. Visos teroristinės grupuotės veikia autonomiškai, bet tik iš dalies, o realybėje jos yra „Islamo valstybės“ karinio sparno dalis.

— Ar galėtumėt kiek plačiau pakomentuoti tai, kas šiuo metu vyksta Sirijos fronte, įvertinant paskutinę JAV-Rusijos politinių derybų iniciatyvą Vienoje? Atrodo, prisidengiant „politinio sureguliavimo“ skraiste, Sirijoje bus vis labiau ir labiau klimpstama į karinę avantiūrą, kurios mastai bei kulminacija gali būti netgi labai tragiška ne tik sirams, Europai, bet ir visam pasauliui?

— Sprendžiant iš naujausių pranešimų apie karo veiksmų eigą Sirijoje, jokių rimtų puolimų ir pasiekimų ten nėra. Prezidento Bašaro al-Asado pajėgos prieš džichadistus neturi jokios, netgi minimalios persvaros. Priežastis ta pati, kurią ne kartą įvardijau, žmogiškųjų resursų trūkumas. Tas „pergalingas karas“ Sirijoje vyksta tiktai agitpromo 3D formate, o realybė yra visiškai kitokia! Man tiesiog įdomu, kokių „pergalingų rezultatų“ tikėjosi Kremlius, kai nutarė padėti penktus metus besitęsiančio karo išsekintoms Bašaro al-Asado pajėgoms?..

Visomis trimis pradėto puolimo kryptimis rezultatas beveik nulinis. Kaip matome, plačiai išreklamuotas teroristinių grupuočių Sirijoje puolimas gan greitai išsikvėpė. Vykstantys mūšiai, kaip buvo pozicinio lygmens, taip ir išliko, nepagelbėjo net Rusijos karinė aviacija!.. Nors rusiškas agitpromas pranešimais apie „pergalingą džichadistų bazių sutriuškinimą“ ir „pasiektą lūžio tašką“ tiesiog springte springo, tačiau bendras pozicijų Sirijos fronte paveikslėlis, deja, taip ir nepasikeitė. Vyksta trypčiojimas vietoje, ne daugiau. Džichadistų kontroliuojamos teritorijos nepakito ir nesumažėjo. Nei operatyvių, nei taktinių, nei strateginių pasiekimų nėra. Išvada – Rusijos aviacijos atakos iki šiol nepadarė rimtos įtakos, bandant palaužti džichadistų ryžtą ir galimybes priešintis Bašaro al Asado pajėgoms!..

Mano nuomone, Vienoje prasidėjo „derybos“, kurių metu nebuvo su kuo ir apie ką kalbėti. Karo eiga Sirijoje jau seniai tapo niekieno iš išorės geopolitinių žaidėjų nekontroliuojama. Tik todėl džichadistams taip puikiai sekasi, jie nuolat plečia savo užkariautas teritorijas Sirijoje. Nesvarbu, kas ką besakytų, tačiau nesiliaujanti konfrontacija bei esminiai prieštaravimai tarp tokių geopolitinių žaidėjų, kaip JAV ir Rusija, nesuteikia pagrindo optimizmui. Faktiškai nerandama sąlyčio taškų, kuriais remiantis būtų galima rasti konsensusą. Derybose Vienoje dalyvaujančios šalys siekia savų interesų, kurie dažnai prieštarauja kitų koalicijos partnerių interesams.

Pvz., Turkija viešai deklaruoja, kad ji prieš „Islamo valstybę“ ir prieš terorizmą, bet realiai, turkų supratimu, didžiausi teroristai yra kurdai. Todėl Turkija Sirijos konflikte kovoja prieš kurdų pajėgas, kurios, galima sakyti, bene aršiausiai kovoja su „Islamo valstybės“ pajėgomis. Tai kieno tada iš tikrųjų sąjungininkė yra Turkija, ar ne „Islamo valstybės“?!.. O, sakykime, JAV labai remia kurdus, tai yra, kurdų „Liaudies gynybos būrius“. Vakarai ir JAV trokšta Sirijos prezidento Bašaro al-Asado nukryžiavimo, tačiau tuo nėra suinteresuota, bent jau šiame etape, Rusija. Vienu žodžiu, kiekvienas išorės geopolitinis žaidėjas Sirijoje turi savų interesų, kurie labai skiriasi nuo viešų pareiškimų ir ketinimų!..

Adekvačiai vertinant objektyvias aplinkybes Artimuosiuose Rytuose bei koalicijos partnerių siekių nesuderinamumus, galima drąsiai teigti, reali padėtis Sirijos fronte degraduoja, nesimato jokių karinio konflikto stabilizacijos požymių!… Rusijos žiniasklaidos 3D formate išreklamuota pagalba Bašarui al-Asadui veiksminga nebent tame pačiame 3D formate, o realybėje ta pagalba mažai veiksminga. Sirijos pajėgų puolimas kėliomis kryptimis nuspėjamai užspringo. Praktiškai Sirijos pajėgos negali tinkamai, efektyviai pulti teroristus netgi viena kryptimi, o ką jau kalbėti apie 3 ar 5 kryptis. Maža to, džichadistai ne tik atmušė Bašaro al-Asado pajėgų puolimą Alepa, Hama ir Latakia kryptimis, bet netgi patys perėjo į kontrpuolimą Alepa kryptimi, taip atkirsdami Bašaro al-Asado pajėgoms aprūpinimo kelius.

Beje, ta pačia Alepa kryptimi, nežiūrint į vidinius prieštaravimus tarp Al-Nusra fronto ir „Islamo valstybės“ grupuočių, kovojant prieš Bašaro al-Asado pajėgas teroristai savo veiksmus koordinavo. O tai reiškia, kaip aš ir sakiau ankstesniame interviu, kuriam laikui jie gali apsijungti. Jau dabar jie suprato, kad gali puikiai susitarti ir koordinuoti savo veiksmus prieš bendrą priešą – prezidento Bašaro al Asado Sirijos armiją. Teroristams jau pavyko užimti Mahin miestą, esantį netoli Holmso. Šią sėkmingą ataką atliko apie 200 džichadistų. Nereikia pamiršti, kad iš Saudo Arabijos ir Kataro Bašaro al-Asado opozicijai „Islamo frontui“ jau keliauja JAV sunkiosios priešraketinės raketų sistemos BGM-71 TOW. O be to, kaip visai neseniai paskelbė Amerikos Valstybės departamentas, Jungtinės Valstijos nusprendė papildomai skirti Sirijos opozicijai 100 mln. dolerių. Tai reiškia, jog bendroji JAV pagalba šios šalies sukilėliams sieks įspūdingą 500 mln. dolerių sumą.

Apskritai karinė padėtis Sirijoje išlieka tokia pati, jokių reikšmingų pokyčių ir pasiekimų šiame etape nėra, tebevyksta vietinės reikšmės poziciniai mūšiai, nieko daugiau. Tad kyla realus pavojus, jog išnaudojusi turimas karines jėgas bevaisėms atakoms, Bašaro al-Asado armija gali netgi pabloginti savo padėtį, lyginant su ta, kokia buvo prieš mėnesį. Paprasčiausiai gali nebeužtekti kovinių resursų išlaikyti esamą fronto liniją, kai džichadistai pereis į platesnio masto kontratakas.

Todėl darytina išvada: esant tokiai neapibrėžtai situacijai Sirijoje, bet kokie bandymai derėtis neturi jokių perspektyvų, nes nei viena iš kariaujančių bei suinteresuotų pusių nėra tinkamai pasirengusi politinėms deryboms!.. Išorės geopolitiniai žaidėjai neturi nei pakankamai jėgų, nei noro priversti kariaujančias puses atsisėsti prie derybų stalo. Juolab, kad Vienos derybose nedalyvauja Sirijos prezidento Bašaro al-Asado pusė. O kalbant apie Bašaro al-Asadui opozicines pajėgas, „Islamo frontas“ iki šiol neturi bendros vadovybės, kuri derybose galėtų išreikšti jų vieningą poziciją. Štai ir turime tai, ką turime: penkti karo metai Sirijoje, o derėtis kaip ir nėra su kuo, nei dėl ko!..

Belieka laukti, kol karinis konfliktas Sirijoje užges savaime, kol bus išsekintos visos kariaujančios pusės. Nors iš tikrųjų tokia karinio konflikto baigtis, man atrodo, labai abejotina, turint omenyje džichadistus-teroristus. Jie jau dabar sėkmingai plečia savo teritorijas ir atremia bent kokius Sirijos armijos bandymus kontratakuoti.

Regis, būtų galima išorės jėgų pagalba priversti Sirijoje kariaujančias puses atsisėsti prie derybų stalo. Deja, tai nerealu, atsižvelgiant į esminius pozicijų skirtumus tarp išorės geopolitinių subjektų. Tiesą sakant, tai pagrindinė kliūtis karinio konflikto sureguliavimui. Todėl karo pabėgėlių srautai Europą tvindys dar ilgai, o džichadistų kontroliuojamos teritorijos plėtra kels rimtą pavojų ne vien tik Artimųjų Rytų valstybėms!..

— Ir vis tiktai, ar dar įmanoma kažkaip tai „išgelbėti“ situaciją – neutralizuoti karinį konfliktą Sirijoje? Ką, paties nuomone, reikėtų daryti nedelsiant, artimiausiu metu?..

— Rugsėjo 30 dieną Rusijos pradėta „pergalinga“ kova su islamišku radikaliuoju terorizmu Sirijoje, bent jau šiuo metu, tėra tik imitacija 3D formate, su realybe neturinti nieko bendro. Pirmiausia, ką aš norėčiau pasakyti, vien tik karinėmis priemonėmis nugalėti puikiai organizuotą tarptautinį terorizmą neįmanoma. Norint tęsti politinę diskusiją Sirijos tema, reikia bent minimaliai, bendrais bruožais suprasti vadinamosios „Islamo valstybės“ ir Al Nusra fronto revoliucinio-teroristinio fenomeno kilmę bei jų veikimo principus. Man visa tai primena paprastąjį NACIZMĄ – Trečiasis Islamo Reichas su arabišku – islamišku atspalviu!..

Terorizmas, kaip ideologinis reiškinys, yra nenugalimas. Galima sunaikinti radikalių islamistų lyderius, teroristinių grupuočių karo vadus, sutrikdyti jų tiekimo kanalus, sunaikinti vadovavimo centrus – vadavietes, galima sunaikinti teroristų šaudmenų ir amunicijos sandėlius, jų kovinius įtvirtinimus. Daugiausia, ką galima karinėmis priemonėmis pasiekti – tai dezorganizuoti ir laikinai sustabdyti teroristus, o ne galutinai juos sunaikinti ir laimėti!.. Kai tik teroristų kovingumo potencialas sumažėja, sumažėja jų puolimo ir gynybinis potencialas. Bet iš esmės tai nieko neišsprendžia, kadangi terorizmas geba labai greitai atstatyti patirtus nuostolius bei galios pusiausvyrą. Vėliau teroristai visada pereina į kontratakas.  Kol karinėmis priemonėmis bus naikinamas pirmas radikaliųjų islamistų-teroristų galvų tūkstantukas, sunaikintą tūkstantį labai greitai pakeis jau du tūkstančiai!.. Deja, šis smurtinis procesas neturi pabaigos, nes XXI amžiuje mobilizacinis ir reprodukcinis teroristų potencialas faktiškai veikia be jokių apribojimų.

Ir net jeigu „Islamo valstybės“ teroristai bus sunaikinti Sirijoje ir Irake, tai neišspręs terorizmo problemos. Turkija, Jordanija, Saudo Arabija, Jungtinių Arabų Emyratai, Kataras ir kiti geopolitiniai žaidėjai pasistengs, kad teroristai atsirastų Libijoje, Sudane, Somalyje, ar dar kur nors, kur susikirs jų interesai. Afrika pakankamai didelė, ten gali neužtekti amunicijos, bet teroristų tikrai pakaks. Norint nugalėti radikalų islamiškąjį terorizmą, būtina sukurti tokias sąlygas, kurios faktiškai blokuotų terorizmo atsiradimo ir plėtros galimybes. O tai yra ne tik saugumo pajėgų, žvalgybos tarnybų, kariuomenės, policijos sustiprinimas. Tai, visų pirma, socialinių ir teisinių institucijų kūrimas, siekiant pašalinti net ir mažiausią galimybę masiškam žmonių įtraukimui į teroristinių organizacijų veiklą. Deja, dabartinės politinės konfigūracijos sąlygomis tokia misija, regis, labai jau utopiška ir absurdiška.

Fašizmas turi daug bendrų bruožų su radikalaus islamo fundamentalizmu. Prisiminkime istoriją po fašistinės Vokietijos kapituliacijos, kai buvo pasirašyta Potsdamo sutartis (Entnazifizierung). Tai buvo ne tik Vokietijos demilitarizavimas, karo nusikaltėlių paieška ir nuteisimas, kas svarbiausia, buvo numatytos politinės ir ideologinės transformacijos priemonės, tiksliau – priemonių planas, kuriame buvo numatyta Vokietijos kultūrą, žiniasklaidą, ekonomiką, švietimą, teisę ir politiką „išvalyti“ nuo nacių ideologijos įtakos. Potsdamo sutartis buvo Vokietijos nacionalinio pasididžiavimo pažeminimas, priverstinis „perauklėjimas“, atsižvelgiant į stipriai įskiepytą ideologiją dėl vokiečių etninio pranašumo, lyginant su kitomis tautomis. Ideologinis vokiečių „perauklėjimas“ buvo visapusiškas, pradedant darželiais, mokyklomis, žiniasklaida ir t. t. Tikslas – paralyžiuoti valią ir gebėjimą pasipriešinti išorės valdymui. Vokietijoje buvo užkirstos galimybės atsirasti bent kokiam pogrindžiui, išlaisvinimo – pasipriešinimo judėjimams ir panašiai.

Šiandien ne vien tiktai Europai reikalingas sąmoningas ideologinis žmonių švietimas, siekiant blokuoti reakcingiausius islamiškojo radikalizmo-terorizmo elementus. Stabilumo išsaugojimui turėtų būti užtikrinta esamos politinės sistemos kontrolė…

— Kažin ar to pakanka, siekiant bent jau pristabdyti, sumažinti islamiškojo terorizmo keliamą pavojų senajai Europai, Rusijai bei kitoms pasaulio šalims?..

— Žinoma, kad ne!.. Organizuotas tarptautinis terorizmas – tai labai brangus užsiėmimas. Jis, kaip taisyklė, finansuojamas nelegaliais būdais ir priemonėmis. Tam reikalingos neteisėtos finansavimo schemos, techninis – karinis aprūpinimas ir, kas svarbiausia, galinga politinė priedanga teroristinei veiklai vystyti bei nuslėpti šalies viduje. Kitaip sakant, tam  reikalinga rimta valstybinė parama. Tokią paramą dažniausiai suteikia iš išorės suinteresuotos valstybės (aptariamu atveju JAV ir Europos, NATO aljanso šalys).

Kovojant su organizuotu terorizmu būtina užkirsti kelius ir galimybes, kad į karinio konflikto apimtos valstybės teritoriją nepakliūtų teroristai iš išorės. Be abejo, tai galėtų užtikrinti pasaulio valstybių lyderių, visų pirma, JAV ir Rusijos, gebėjimas susitarti ir veikti išvien tarptautinėje arenoje.  Jeigu JAV, Turkijos, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Kataro, Rusijos ir kitų geopolitinių žaidėjų tikrasis tikslas būtų stiprios, klestinčios demokratinės Irako, Sirijos ir kitų valstybių sukūrimas, tai jie neremtų teroristinių organizacijų, pavadinę jas „nuosaikiąja opozicija“, nefinansuotų teroristinių grupuočių, o paskui tik imituotų kovą prieš jas!..

Visi geopolitiniai žaidėjai turėtų prisidėti steigiant medicinos, kultūros ir švietimo įstaigas, turėtų kurti ir finansuoti mokslinius tyrimų ir plėtros centrus, prisidėti prie pramoninių objektų kūrimo, transporto infrastruktūros gerinimo, pagaliau, tų pačių demokratinių institucijų kūrimo. Tačiau, kaip mes dabar matome, tikrasis jų tikslas ne gyvenimo sąlygų gerinimas, ne vakarietiškų vertybių įdiegimas Artimuosiuose Rytuose, bet chaoso kūrimas!.. Todėl ir Rusijos pradėta misija Sirijoje, man regis, pasitarnaus ne stiprios ir klestinčios Sirijos kūrimui. Juolab, kad pati Rusija, įsitraukusi į šį be galo pavojingą geopolitinį žaidimą, artimiausiu metu gali likti be kelnių!..

Mano žiniomis, šiuo metu Sirijoje vykstanti kova su terorizmu 3D formate neturi nieko bendro su realybe. Iš tikrųjų tokia kova neturi prasmės, nes šitaip terorizmo neįmanoma nugalėti. Siekiant efektyvios, rimtos kovos su islamiškuoju terorizmu, turėtų dominuoti visiškai kitoks požiūris ir visai kiti karinio dalyvavimo mastai!..

Pradiniame etape būtinos rimtos, visapusiškos sausumos karinės operacijos Libijoje, Sirijoje, Irake, Afganistane – ten, kur yra įsikūrusios teroristinių grupuočių buveinės, teroristų rengimo ir verbavimo stovyklavietės. Tolimesniame kovos su organizuotu terorizmu etape būtina Artimųjų Rytų valstybių politinė ir ekonominė pertvarka, siekiant užkirsti kelius radikalaus islamiškojo terorizmo atsiradimui ir plitimui. Deja, tokiai užduočiai nepajėgios netgi tokios valstybės, kaip Rusija, Kinija ir Iranas, visas jas kartu sudėjus!..

Tad galiu drąsiai teigti, dabartinis Rusijos įsikišimas į karinį konfliktą Sirijoje – tai ne ką daugiau, o tiesioginė invazija į JAV interesų zoną Artimųjų Rytų regione, su neišvengiamais pradėtos karinės avantiūros padariniais. Be abejo, kas į šitą Sirijos pelkę, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, jau įlindo, sausam išlysti niekam nepavyks!..

— Dėkoju už pokalbį.

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. lapkričio 7-13 Nr. 42, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply