Rolandas Paksas: „Apsimesdami didžiais valstybės gynėjais, kai kurie „patriotai“ daro viską, kad būtų išprovokuotas karinis konfliktas su Rusija!..“

Net ir iškilus realiam Trečiojo pasaulinio karo pavojui, bet kokie Europos Sąjungos lyderių bandymai taikių derybų keliu, diplomatinėmis priemonėmis siekti, kad būtų nutrauktas brolžudiškas karas Donbase sukelia tikrą isteriją tiek Vašingtone, tiek ir Lietuvoje. Akivaizdu, jog nei globalistinė Amerika, šiuo metu atliekanti pasaulinio hegemono – žandaro vaidmenį, finansiškai rėmusi bei organizavusi Maidano „revoliuciją“, valstybinį perversmą Ukrainoje, nei Raudonosios Dalios uzurpuota Lietuva, nėra suinteresuota taikos išsaugojimu Europoje. MERKEL_PUTINAS_HOLLANDE'ASPats faktas, kad į Maskvą (pasak D.Grybauskaitės, „teroristinės valstybės“ sostinę) su naujais taikaus plano pasiūlymais vasario 6 d. atvyko Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francua Ollandas (prieš tai Merkel ir Ollandas Kijeve derėjosi su kruvinuoju „taikos“ prezidentu Petro Porošenka), sukėlė didį erzelį bei pasipiktinimą prolandsberginių Lietuvos „patriotų“ gretose, kurį tik dar labiau sustiprino propagandinė žiniasklaida.

Kaip žinia, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas su Rusijos prezidentu V. Putinu užtruko apie penkias valandas. Garbingiems svečiams išvykus, V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas Kremliuje įvykusias derybas pavadino „konstruktyviomis ir vaisingomis“.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas suskubo pareikšti, kad „visiškai palaiko“ Vokietijos ir Prancūzijos vadovų iniciatyvą rasti politinį sprendimą konfliktui Ukrainoje. „Situacijos Ukrainoje negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, reikia žengti žingsnius, kad būtų vykdomi Minsko susitarimai“, – pareiškė Vokietijos kanclerė A. Merkel. „Ukrainai reikia progreso, tačiau jis neįmanomas tiekiant Ukrainai ginklus. Karinėmis priemonėmis konflikto neįmanoma išspręsti“, – sakė ji, kalbėdama vasario 7 d. Miuncheno konferencijoje. Pasak A. Merkel, šiame kontekste buvo ypač svarbūs jos ir Prancūzijos prezidento vizitai į Kijevą ir Maskvą: „Ypatingai svarbu rasti sprendimo raktą, kuris leistų realizuoti ir „įpūstų naują gyvybę“ Minsko susitarimams. Tai reiškia, kad tai mūsų derybų vykusių Kijeve ir Maskvoje tikslas ir prasmė“. Vokiečiai ir prancūzai – tai vertina, kaip paskutinę galimybę sustabdyti įsišėlusį karą Europoje.

Tuo tarpu Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kategoriški pasisakymaiOBAMA_GRYB-Scanpix2 Miuncheno konferencijoje, Vokietijos spaudoje, dar kartą patvirtino Raudonosios Dalios ryžtą veikti iš jėgos pozicijų, gilinti konfrontaciją su „teroristine valstybe“ Rusija. Bene absurdiškiausia tai, jog duodama interviu „Deutsche Welle“, ne kartą viešai apsimelavusi didžioji karo propagandistė Raudonoji Dalia tarsi iš kulkosvaidžio išpyškino: „Mes matome atvirą agresiją, atvirą melą Europoje“. Kaip sakoma, be komentarų…

Kadangi Vokietijos kanclerė A. Merkel nuvykusi į Vašingtoną griežtai pasisakė prieš ginklų davimą Ukrainai, JAV dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl letalinės ginkluotės tiekimo Kijevui. Na, o „demokratiškoji“ Lietuva jau tiekia ginklus ir visokeriopą pagalbą proamerikietiškai Kijevo chuntai, bombarduojančiai Donbaso miestus, vykdančiai rusakalbių vietos gyventojų genocidą Pietryčių Ukrainoje…

Ar dar įmanoma pasipriešinti Lietuvos politinėje padangėje išplitusiai paranojai „rusai puola“, sisteminėje žiniasklaidoje skleidžiamam totaliam melui, mūsų „politinio elito“ be atvangos varomai karo kurstymo propagandai?!..

Grupės Kovo 11-osios Akto Signatarų ir visuomenininkų paskelbta nauja iniciatyva – KREIPIMASIS į tautiečius „Vardan Lietuvos“, reikia manyti, netolimoj ateity turėtų įgauti pagreitį telkiant pilietinę opoziciją taip vadinamam politiniam „elitui“, o ypač Raudonosios Dalios vykdomam agresyviam užsienio politikos kursui, keliančiam realią grėsmę mūsų valstybei ir Lietuvos žmonėms.

KREIPIMASIS VARDAN LIETUVOS!

1990 m. kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Respublika buvo pripažinta ir tapo tarptautinių organizacijų nare. Atkurtas privatus ūkis ir galimybė patiems kurti ekonomiką, kultūrą ir mokslą sudarytos prielaidos valstybės vystymui ir Tautos saugumo užtikrinimui. Tačiau valstybės atkūrimo 25-metį sutinkame dvejodami dėl mūsų ateities ir net išlikimo. 1990 metų kovo 11-ąją valstybę atkūrėme kaip būtiną savo klestėjimo ir išlikimo sąlygą. Vis gilesnis šalies įtraukimas į globalias valdymo struktūras, priverstinis Europos Sąjungos federalizavimas nepaliaujamai siaurina ir naikina valstybės suverenitetą – Tautos egzistencijos pagrindą.

Tautos valia vėl pavergta, suvereno teisės atimtos. Tai padarė nepriklausomos Lietuvos valdžia, neprisiimanti atsakomybės dėl Tautos ir valstybės likimo, vėl atidavusi valstybės likimą spręsti svetimiems. Išparduodama ir žemė – Tautos egzistencijos ir dvasinė buveinė.

Sąjūdžio ir Sausio 13-oios vertybės ir principai, Tauta išduoti. Prarandama viltis patiems kurti ir ginti valstybę, kurioje Teisingumas yra vertybė. Valstybės valdymą perėmė politinės grupuotės ir nomenklatūrinis režimas, ignoruojantis ne tik teisingumą, bet ir Konstituciją.

Paminti pamatiniai Sąjūdžio veiklos principai – tiesa ir viešumas, sąžiningumas ir moralė. Lietuvos žmonės vėl nėra laisvi rinktis. Nekompetentinga valdžia vėl bijo Tautos ir mano esanti neklystanti, juoda vadina baltu, atvirai ir ciniškai dangsto nusikaltimus, persekioja už bet kokią valdžios kritiką ir savo nuomonę. Teisė ir teisėsauga Lietuvoje gina ne žmogų, bet valdžią. Melas apie viską ir savivaliaujanti valdžia tapo grėsminga kasdienybe.

Mūsų šalį palieka išgyventi negalintys ir valstybės ateitimi netikintys žmonės.

Mes, pasirašiusieji, atsiribojame nuo tokio Lietuvos valdžios elgesio su Tauta ir valstybe.
Privalome nedelsiant susigrąžinti tautinį orumą ir valstybės savigarbą, nes valstybės padėtis yra kritinė, pasiekusi Tautos egzistencijai pavojingą būklę.

Todėl mes, pasirašiusieji:
– Smerkiame Lietuvos valdžios valstybės žlugdymo ir Tautos naikinimo veiksmus;
– Pasisakome prieš antikonstitucinį valdžios elgesį valstybės suvereno Tautos ir piliečių, jų demokratinės savivaldos atžvilgiu;
– Pareiškiame, kad kartu su jaunąja karta keisime ydingą šalies valdymo politinę sistemą, atkursime ir susigrąžinsime neteisėtai prarastas valstybės suvereniteto dalis;
– Primename, kad valstybės tikslas yra Lietuvos piliečių gerovės ir saugumo užtikrinimas;
– Raginame aktyviąją Tautos dalį, ypač inteligentiją ir jaunimą imtis pilietinės atsakomybės už Tėvynės likimą, šalinti moralinės ir dvasinės degradacijos apraiškas;
– Sieksime apginti ir išsaugoti nacionalines vertybes – šeimą ir Tautą, per amžius telkusias mus valstybingumui – mūsų išlikimo pagrindui.

Tik susitelkę ir drauge atkursime Tautai ir piliečiams šeimininko teisę ir atsakomybę už valstybę, sustabdysime ir pragaištingą mūsų nacionalinės valstybės – Tautos namų – griovimą.

Lietuvos piliečiai, tautiečiai, mes per ilgai buvusioms ir esamoms valdžioms leidome mus vesti į nežinią, per ilgai buvome nušalinti ir nusišalinę nuo tiesioginio mūsų valstybės valdymo. Lietuvos valstybę ir lietuvybę, jos eižėjantį turinį pakeis, sustiprins ir išlaikys tik visais atžvilgiais aktyvi, principinga, sąžininga ir garbinga individo laikysena ir pozicija.
Pripažinkime padarytas klaidas, atsisakyme bevaisio garbinimo ir sakralizacijos.
Tautos ir valstybės išlikimui pražūtingo pavojaus akivaizdoje būtinas visuotinis Lietuvos susitelkimas bei susivienijimas.
Lietuvos ateitis turi būti kuriama Tautos apsisprendimo, bet ne diktato keliu.

——————————————————————————————————–

„Laisvas laikraštis“ pasiteiravo Europos Parlamento nario, partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, prezidento Rolando PAKSO nuomonės – ar jis pats ir jo vadovaujama partija pritartų ir palaikytų šią pilietinę iniciatyvą?

PAKSAS_E.Jankausko— Visų pirma, man labai sunku būtų vertinti neseniai parengtą Kreipimąsi, deramai neįsigilinus, tik perbėgus akimis. Manau, tai turėtų būti kaip MANIFESTAS – tarsi jungiamoji grandis bendro konstruktyvaus darbo, darnos bei sutarimo tarp būsimų politinių jėgų ir pilietinės visuomenės. Savaime suprantama, vertėtų kiek detaliau, papunkčiui panagrinėti visuomenei teikiamo dokumento turinį, o ir patį tekstą, galbūt, papildyti ar pakoreguoti.

Juolab, kad naujoji pilietinė iniciatyva stebėtinai sutampa su tuo, apie ką ir aš pastaruoju metu dažnai galvoju. Kreipimosi Vardan Lietuvos pagrindinės gairės visumoje man priimtinos. Pažangių politinių jėgų vienijimasis duotuoju momentu yra tiesiog būtinas, o prasidėti jis turėtų nuo kažkokio tai dokumento, kurį Lietuvos žmonės galėtų pasirašyti. Gerai, kad tos mintys bei idėjos, kurios ne kartą buvo gvildenamos partijos Tvarka ir teisingumas būstinėje, pagaliau įgauna konkretų pavidalą ir visuomeniniame kontekste. Aišku, galima ginčytis dėl Kreipimosi stilistikos, atskirų teiginių ar žodžių, bet tokio MANIFESTO IDĖJA jau seniai sklando ore, gal todėl atsiranda vis daugiau žmonių, kuriuos jaudina panašūs dalykai.

Šiuo pradiniu momentu labai svarbu, kad viskas tuo nepasibaigtų. Kaip žinote, Lietuvoje jau ir anksčiau buvo skelbiama nemažai panašių iniciatyvų, naiviai tikintis, jog gražios idėjos savaime susilauks visuomenės palaikymo, pritarimo, ir pagaliau prasidės mūsų valstybėje kažkoks tai judėjimas į priekį. O juk be nuoseklaus, kruopštaus organizacinio darbo praktiškai nieko neįmanoma pasiekti!.. Pilietinė iniciatyva, Kreipimosi ar Manifesto idėja, kurią savo parašais parems Lietuvos žmonės, tai tik svarbaus proceso pradžia. Tuo tarpu visa tolimesnė eiga reikalauja didelio ir atsakingo organizacinio darbo, siekiant sutelkti politines ir pilietines jėgas, inteligentiją, kultūrinės šviesuomenės grupes, kurios ne tik pritartų pažangiai iniciatyvai, bet ir iš tikrųjų žengtų šiuo keliu.

Beje, minėtą Kreipimąsi vertinant kiek platesniame, geopolitiniame kontekste, yra dar vienas be galo svarbus momentas. Mat pastaruoju metu visoje Europoje vyksta labai arši kova tarp globalizmo šalininkų, Briuselio biurokratų, propaguojančių federalizmą bei pasisakančių už Jungtinių Europos valstybių Bendriją, ir tarp tokių valstybių, kurios pasisako už tai, kad būtų kuriama lygių tautų Europos Sąjunga. Globalistams-federalistams didelį nerimą kelia tai, kad pavienėse šalyse atsakingus postus užimantys politikai, pasisakantys už nacionalinę politiką, už nacionalinių parlamentinių valstybių stiprėjimą Bendrijos sudėtyje, pastaruoju metu populiarėja, įgyja vis daugiau šalininkų. Tai akivaizdžiai parodo eilė faktorių. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės partijos Anglijoje lyderystė arba Nacionalinio Fronto Prancūzijoje populiarumas bei lyderystė, Vengrijos ir Graikijos vyriausybių pozicija, kuri iš esmės nepriimtina globalistams-federalistams.

— Graikijoje parlamento rinkimus laimėjusi radikalioji kairiųjų partija „Syriza“, vadovaujama Alexio Tsipro, šią pergalę pavadino „sugrįžimu prie socialinio teisingumo ir orumo“. Regis, Europos Sąjungos vadovus įvykiai Graikijoje verčia rimtai sunerimti, nes „Syriza“ ir jos lyderis A. Tsipras niekaip neįsipaišo į globalistams priimtiną Europos politinį žemėlapį, žada keisti ekonominius santykius su Briuseliu, atvirai kritikuoja ES politiką bei taikomas sankcijas Rusijos atžvilgiu? Jūsų nuomone, ką parodo kairiųjų jėgų pergalė Graikijoje?

— Vertinant neseniai įvykusius parlamento rinkimus Graikijoje, man susidarė pirmasis įspūdis – tarsi matyčiau didžiulę užtvanką, sulaikančią milžinišką vandens rezervuarą. Staiga toje užtvankoje atsiranda įtrūkimai, lūžis, atsiveria didžiulė skylė, pro kurią vanduo ima veržtis į laisvę. Vandens srovė vis didėja, stiprėja, kol pagaliau ir pati užtvanka subyra… Aš manau, Graikijos rinkimai – tai lyg forvateris sveiko, nacionalinio prado, ko taip trokšta dauguma paprastų žmonių.

Čia aš norėčiau pabrėžti, jog atsiriboju nuo bet kokio radikalizmo, ekstremizmo. Jau ne kartą esu sakęs, kad esu ne euroskeptikas, o eurorealistas. Realistas – tai toks žmogus, kuris mato ne vien tik pliusus, bet ir minusus Europos Sąjungoje. Politikams tikrai nereikėtų bijoti kalbėti apie realias problemas. Deja, Lietuvoje susiformavo labai negera praktika. Jeigu tik pradedi kalbėti tiesą apie tai, ką iš tikrųjų matai, ką galvoji apie Europos Sąjungą, jei drįsti viešai išsakyti savo kritiškas pastabas, iš tavęs tuoj pat daro prorusiškai nusiteikusį „Kremliaus agentą“, esi apšaukiamas „penktąja kolona“. Ir atvirkščiai, kuo labiau pataikauji Briuselio biurokratams, pritari globalistams-federalistams, atseit, tuo didesnis esi Lietuvos patriotas. Betgi tai yra absoliuti nesąmonė!..

Jau vien tai, kad blaiviai mąstančių eurorealistų požiūris į Europos Sąjungos tolimesnę raidą kardinaliai skiriasi nuo vakarietiškojo Amerikos globalistų, Europos federalizmo šalininkų požiūrio, iššaukia audringą nepakantumo reakciją. Tik kažkodėl Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko Deivido Camerono, nuolat užsimenančio, kad savo šalyje skelbs referendumą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, niekas nevadina nei prorusišku, nei Kremliaus agentu. O juk premjeras D.Cameronas labai aiškiai pasakė: jeigu Europos Sąjunga nesikeis, tai tokia Bendrija su milžinišku biurokratiniu aparatu, kuriame yra keli šimtai tūkstančių darbuotojų, paprasčiausiai sugrius. Berods, trys šimtai tūkstančių biurokratų dirba įvairiose ES institucijose, didelė jų dalis gauna atlyginimus, prilygstančius Anglijos Ministro Pirmininko atlyginimui. Betgi tai yra tikrai nėra normalu ir taip negali būti.

Todėl aš ir sakau: reikia matyti ne vien tik Europos Bendrijos pliusus, bet ir minusus. Politikams privalu apie tai drąsiai kalbėti, diskutuoti, nepaisant to, jog Europos Sąjungos pagrindines gaires šiuo metu diktuoja globalizmo-federalizmo šalininkai.

— Ar nemanote, jog būtent globalizmo-federalizmo šalininkams, pasisakantiems už griežtas sankcijas „teroristinei“ valstybei Rusijai, tenka atsakomybė už tai, kad geopolitinė krizė Ukrainoje, spaudžiant JAV, peraugo į kurstomą šaltojo karo propagandą, o tolimesnė konflikto eskalacija pačiame Europos vidury neišvengiamai veda į trečiąjį pasaulinį karą?!.. Tad šiuo atveju Pabaltijo valstybės, tame tarpe ir Lietuva, atsiduria fronto linijoje…

— Iš tikrųjų, tai labai plati ir aktuali tema. Dar 1991 metais Lietuva pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Rusija, kuriame vienas iš punktų yra toks: kiekviena valstybė pasirenka savo saugumo garantijas. Manau, tai nekvestionuotinas dalykas, kad Lietuva pasirinko savo saugumo garantijas, būdama Europos Sąjungos sudėtyje ir priklausydama NATO aljansui. Kita vertus, Rusijos Federacija taip pat priima atitinkamus sprendimus, siekdama užsitikrinti savo saugumą.

Ir vis tiktai, šią temą aš norėčiau paliesti kiek kitokiu kampu, keldamas esminį klausimą: o kam iš tikrųjų tai yra naudinga? Kam pasitarnauja toks karo propagandos kurstymas Lietuvoje, geopolitinio konflikto eskalacija Ukrainoje?..

Lietuvos žmonėms nuolat kalama į galvą apie „teroristinę“ Rusiją, kariaujančią su Ukraina, esą po to ateis eilė ir Lietuvai. O kadangi „rusai puola“, tai kaskitės žiemines, ruoškitės maisto atsargas, Lietuvai esą reikia ginkluotis, skelbti visuotinę mobilizaciją, sušaukti neeilinę Seimo sesiją… Mačiau Seimui teikiamą svarstyti rezoliucijos projektą, po kuriuo belieka parašyti repliką: „Lietuviai, PUOLAM, ruošiamės kovai su Rytų kaimyne!..“ ir nieko daugiau nebereikia, nes faktiškai viskas toje rezoliucijoje jau pasakyta.

Todėl aš dar kartą klausiu – kam iš tikrųjų yra naudinga Lietuvoje eskaluojama karo propaganda? Nėra dienos, kad Lietuvos žiniasklaidoje, TV žinių laidoje neparodytų tanko, kuris į kažką šaudo, kariai marširuoja, ginklai žvanga… Ir, deja, tuo pat metu Lietuvos žmonėms vengiama pateikti objektyvią, pilną, išsamią informaciją apie realią padėtį karinio konflikto draskomoje Ukrainoje, apie tai, kokias rimtas problemas karo eskalavimo propaganda iššaukia visoje Europoje.

Man sunku pasakyti, kodėl taip yra daroma. Viską suvesti vien tik į Lietuvoje vykdomą priešrinkiminę agitaciją, be abejo, būtų pernelyg naivu. Niekam be paslaptis, jog kai kurie politikai – rusofobai bando telkti savo rinkėjus po BAIMĖS vėliava, vykdant rinkiminę kampaniją dirbtinai keliama įtampa, pasisakoma už dar didesnę konfrontaciją su didžiąja Rytų kaimyne.

Mano nuomone, Rusija iš tikrųjų nėra vienalytė valstybė. Yra šalininkai, pasisakantys už Rusijos modernizavimą bei liberalizavimą. Kiti gi pasisako už tradicines vertybes, palaiko ir pritaria šalies prezidento V.Putino bei valdžios aparato vykdomai valstybės politikai. Tačiau yra Rusijoje ir tokių, kurie Lietuvoje vadinami „vanagais“. Tokiems tereikia preteksto, kad būtų galima pulti, įsiveliant į plataus masto karinį konfliktą. Prisiminkime, pavyzdžiui, 2008 metais išprovokuotą karinį konfliktą Gruzijoje. Gerai žinome, kuo visa tai baigėsi. Nežinia, kokių pastangų tada prireikė tarptautinei bendruomenei, kad Rusijos tankai nepasiektų Tbilisio…

Aš taip įsivaizduoju, kad suaktyvėjusi karo propaganda Lietuvoje, šitoks supriešinimas, visam pasauliui parodant, kokie mes esame agresyvūs, nieko nebijantys ir tariamai neklystantys, visa tai pasitarnauja būtent Rusijos vanagams, ir niekam kitam!.. O jeigu kartais, neduok Dieve, prasidėtų karinis konfliktas, tada galutinai paaiškėtų, jog visi tie provokatoriai iš tikrųjų dirbo Rusijos vanagų naudai. Apsimesdami didžiais valstybės gynėjais ir saugotojais, kai kurie „patriotai“ daro viską, kad būtų išprovokuotas karinis konfliktas su Rusija!..

— Vykdantiems reakcingą užsienio politiką Lietuvos „patriotams“ derėtų pagaliau suvokti realias pasekmes, juk, kaip ne kaip, visa ta karo isterija vykdoma žvanginant ginklais ant parako statinės. Juolab, kad branduolinį ginklą turinti Rusija, tai ne Jugoslaviją, kurią galėjo subombarduoti NATO lėktuvai, vykdydami komandą iš Vašingtono! Juk akivaizdu, tokio „patriotizmo“ pasekmė – realus BRANDUOLINIO KARO pavojus pačioje Europoje?!..

— Todėl aš ir kalbu apie tai, kuo gali pasibaigti nuolat kurstoma karo propaganda bei tolimesnis karinio konflikto Ukrainoje eskalavimas. Lietuva turėtų bent jau prisilaikyti bendros Europos Sąjungos pozicijos ir drauge ieškoti būdų, kaip spręsti įsiplieskusį geopolitinį konfliktą išimtinai politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis. Briuselyje ar Strasbūre dažnai susirenka ES valstybių vadovai, diskutuoja, tariasi, priima bendrą poziciją, kurios privalu laikytis ir Lietuvai. Bet kur tau!..

Tarkim, tereikėjo ES atstovui Maskvoje Vygandui Ušackui sužaisti krepšinį su Ivanovu, tuoj pat buvo apšauktas Lietuvos priešu. O juk diplomatijoje tai elementarus dalykas. Kiekvienas diplomatas turi išnaudoti visas galimybes, siekiant politinio dialogo su kolegomis ir netgi su oponentais. Užmegztas dialogas, derybos, neformalūs susitikimai – viskas pasitarnauja diplomatijai. Bet užteko V.Ušackui sužaisti krepšinį su rusu ir iškart pasidarė Lietuvos priešu?!..

Galėčiau pateikti ir kitą pavyzdį. Kai Michailas Chodorkovskis buvo įkalintas Rusijoje, Lietuvoje šis verslininkas būdavo liaupsinamas, kaip opozicionierius ir galimas kandidatas į Rusijos prezidentus. Bet užteko M.Chodorkovskiui atvykti į Konferenciją Vilniuje ir pasisakyti blaiviai, ką jis galvoja apie karinį konfliktą Ukrainoje, tuoj pat buvo apšauktas Lietuvos priešu toje pačioje žiniasklaidoje, kurį iki šiol jį liaupsindavo…

Ką tai parodo? Ogi tai, kad Lietuvoje jau seniai yra suformuota vienintelė „teisinga“ kryptis, parodytas priešas ir kitokių nuomonių būti negali. O juk būtent tokia konservatyvi politika gali įžiebti rimtą karinį konfliktą su kaimynine valstybe. Rusijos vanagams to ir tereikia, siekiant pateisinti savo veiksmus. Iš civilizacijos istorijos žinome daugybę pavyzdžių, kai pakakdavo net ir menkiausio preteksto, nedidelės kibirkšties, kuri sukeldavo milžinišką sprogimą…

Vis tiktai, aš manau, kad Lietuvos valstybės užsienio politikos privalumas yra jos MOBILUME. Mūsų politikai, užsienio šalių diplomatai turėtų darbuotis visomis kryptimis, tiek į Rytus, tiek ir į Vakarus, į Šiaurę ir į Pietus. Lietuva, sumaniai išnaudodama savo geografinę padėtį, geopolitinę situaciją, turėtų gauti dividendus.

— Matyt, ne veltui Kreipimosi Vardan Lietuvos iniciatoriai teigia: „Tautos ir valstybės išlikimui pražūtingo pavojaus akivaizdoje būtinas visuotinis Lietuvos susitelkimas bei susivienijimas. Lietuvos ateitis turi būti kuriama Tautos apsisprendimo, bet ne diktato keliu“. Jūsų nuomone, kaip būtų galima palaikyti pažangią visuomeninę iniciatyvą, šios idėjos autoriams netampant partijos Tvarka ir teisingumas nariais?

— Tai rimtas klausimas. Kaip jau minėjau pokalbio pradžioje, panašių iniciatyvų Lietuvoje jau būta labai daug, o baigdavosi jos praktiškai niekuo.

Tarkim, kažkas sugalvoja pačią gražiausią idėją, parengia pranešimą, kuris išplatinamas žiniasklaidoje, paskelbiama, jog tokią ir tokią dieną susirinks piliečių kompanija ir pasirašys X Manifestą, aktualų visai Lietuvai.

Taigi, susirenka piliečiai, daug kas supranta, jog tai eilinė viešųjų ryšių piarinė kampanija, skirta pasireklamuoti naujos iniciatyvos autoriams. Pasirašomas dokumentas, tautiečiai nusifotografuoja ir išsiskirsto. Šioje vietoje dedamas taškas. TAČIAU reikalas yra žymiai sudėtingesnis, jeigu mes iš tikrųjų norime realizuoti tai, kas glaustai atsispindi Kreipimesi (sakyčiau, Manifeste) Vardan Lietuvos.

Nesvarbu, ar tai būtų politinė partija, ar visuomeninis judėjimas, bet jeigu dar yra Lietuvoje žmonių, kuriuose išlikęs sveikas dvasinis pradas, žmonių, trokštančių išsaugoti mūsų valstybę ir gamtą, nesuterštas žemės gelmes, lietuviškumą, Tautą ir papročius, tradicines vertybes, aiškiai suvokiančių, kas yra krikščioniška šeima (kurios niekada nepakeis vienlytė partnerystė), jeigu dar yra blaiviai mąstančių žmonių, nepasiduodančių užsienio monopolijų spaudimui ir nesutinkančių, jog strategiškai svarbios valstybininės įmonės būtų atiduotos į privatininkų rankas, nebijančių saugumo, prievartos institucijų persekiojimo, tai SUVIENYTI tokius pažangos siekiančius tautiečius – iš ties labai sudėtingas ir atsakingas darbas.

Reikėtų mums visiems drauge susėsti ir pradėti kurti tokią SISTEMĄ. Aš, kaip partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, esu pasiruošęs eiti šiuo keliu. Na, o galimam bendradarbiavimui su pažangos siekiančiais tautiečiais (nebūtinai partijos nariais) galima atrasti ne vieną tinkamą formą.

Kita vertus, Lietuvoje veikiančios politinės partijos, atrodytų, nėra visuomenės priešai. Kiekviena partija – pilnai reglamentuota politinė institucija, turinti savo programą, statutą, įstatus. Tačiau partijos Tvarka ir teisingumas programa išsiskiria iš kitų. Mano nuomone, tai bene vienintelė parlamentinė partija Lietuvoje, ginanti tas vertybes, kurios įvardijamos ir Kreipimesi Vardan Lietuvos.

Ir dar aš manau, kad šiandien išryškėjusi TAKOSKYRA tarp nacionalinių valstybių interesus ginančių šalininkų ir globalizmo-federalizmo šalininkų – tai esminė problema. Viena partija tikrai nesugebės šios problemos išspręsti.

Todėl mums reikėtų VIENYTIS VARDAN TOS LIETUVOS, akumuliuojant ir palaikant bet kokią pažangos siekiančią visuomeninę iniciatyvą, ir netgi pavienius žmones, kurie yra linkę pasirašyti bendrą dokumentą (nesvarbu, kaip jį bepavadintume). Man regis, 2016 metai Lietuvai bus lemiami, todėl mums visiems tiesiog būtina telktis, ieškoti draugų, o ne priešų.

— Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

„Laisvas laikraštis“

Visą „Laisvas laikraštis“  numerį galite atsisiųsti iš čia: http://sauksmas.lt/pdf/2015.02.14.pdf

Leave a Reply