Rolandas Paksas: „Negerai, kai politikai pradeda kovoti vienas su kitu, naudodami spec. tarnybas, kurioms privalu dirbti visai kitą darbą!..”

Politinė situacija Lietuvoje panašėja į minų lauką: bet kuriuo momentu galima tikėtis sprogimą primenančios viešųjų ryšių akcijos, nukreiptos prieš Lietuvą užvaldžiusios grupuotės kritikus bei oponentus. Gegužės mėn. antrai kadencijai perrinktos prezidentės D. Grybauskaitės nemalonėn patekę STT „juoduosiuose sąrašuose“ minimi asmenys – viceministrai turėjo atsistatydinti, nors iki šiol teisėsauga jiems nėra pareiškusi jokių kaltinimų. Spalio 21 dieną STT pareigūnų atlikta krata partijos Tvarka ir teisingumas būstinėse, vėlgi, be jokių kaltės įrodymų, metė šešėlį partijos vadovybei, Seimo nariui Rimui Ručiui, sukėlė sumaištį Vidaus reikalų ministerijoje. Į tai reaguodamas partijos pirmininkas, prezidentas Rolandas Paksas spalio 29 d. išplatino pareiškimą:

PAX_I.Geluno3„Specialiųjų tyrimo tarnybos Vilniaus valdybos agentai įvykdė viešai nuskambėjusią operaciją, atlikdami beprecedentį išpuolį prieš parlamentinę partiją Tvarka ir teisingumas bei jos vadovybę, kuriam nėra ir negali būti objektyvaus paaiškinimo, inkriminuojant jos ryšį su Vidaus reikalų ministerijos organizuotais ir vykdytais viešųjų pirkimų konkursais bei paramos renginio „Pirk dramblį” organizavimu,  finansavimu bei įgyvendinimu.

Nėra jokio teisinio ar kitokio pagrindo kelti abejones valdančiosios koalicijos partijos Tvarka ir teisingumas politinės veiklos skaidrumu bei kelti visuomenėje ažiotažą dėl jos finansų, susieti juridinį asmenį – politinę organizaciją su fiziniais asmenimis, kuriems gali būti primetami įtariamai neteisėta veikla ar įstatymų pažeidimais, tačiau ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija. Būtina pabrėžti, kad jokie įtarimai ar kaltinimai viešajam juridiniam asmeniui – partijai Tvarka ir teisingumas nėra pareikšti.

Partija Tvarka ir teisingumas pareiškia, kad neturėjo įtakos ir negali būti siejama su Vidaus reikalų ministerijos administruojamos Europos Sąjungos 2007 – 2013 metų struktūrinės paramos priemonių viešinimo paslaugų pirkimu bei kitais konkursais, todėl politinėmis priemonėmis sieks išsamaus bei visapusiško šios veiklos ištyrimo.

Partijos deleguoto Vidaus reikalų ministro Alfonso Dailio Barakausko politinės atsakomybės klausimas negali būti tiesiogiai siejamas su šiais procesais. Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaruoju metu nagrinėjamas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos funkcijų perdavimo Specialiųjų tyrimų tarnybai klausimas taip pat yra svarbus faktorius bendroje pastarojo meto įvykių grandinėje.   

Partija Tvarka ir teisingumas jau pareiškė protestą bei apskundė Panevėžio apygardos teismui 2014 metų spalio 16 dienos Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį, prašydama ją pripažinti neteisėta ir panaikinti bei Generalinei prokuratūrai STT Vilniaus valdybos pareigūnų veiksmus bei atliktas kratas 2014 metų spalio 21 dieną, prašydama pripažinti juos neteisėtais. Ši veikla, nukreipta prieš partiją jau padarė žalą mūsų organizacijai, sutrikdė pasiruošimą artėjantiems savivaldos rinkimams“, – teigiama „tvarkiečių“ lyderio pareiškime.    

Matyt, neatlaikęs įtampos bei patiriamo spaudimo, gan netikėtai spalio 30 d. atsistatydino vidaus reikalų ministras A. D. Barakauskas. Vos tik paaiškėjo naujojo pretendento pavardė, prezidentė, premjero teikimu, nedelsiant paskyrė vidaus reikalu ministru buvusį policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį, pastarajam net nesant Lietuvoje… Tuo pat metu paleidžiama eilinė „antis“ – esą Andrius Mazuronis galėjo tapti naujuoju vidaus reikalų ministru, jeigu partijos pirmininkas R. Paksas būtų pritaręs šiai kandidatūrai. Negana to, sisteminėje žiniasklaidoje pasirodo provokacinio pobūdžio straipsnis – „R. Pakso kelyje į politikos viršūnę – milijonai iš Rusijos“, viešinami 18 metų senumo dokumentai…

Ko siekiama tokiais nešvariais, stalinistinius laikus primenančiais represiniais metodais? – pasiteiravome partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, Europos Parlamento nario, prezidento Rolando PAKSO.

———————————————————————————————————-

    

– Jūsų nuomone, kas gi iš tikrųjų vyksta Lietuvoje? Ar nemanote,  jog STT kratos – tėra viešųjų ryšių akciją, siekiant politinio susidorojimo su populiaria šalyje partija bei jos vadovu, kurio reitingai šiuo metu yra trečioje pozicijoje, iš kart po prezidentės ir premjero? Įžvelgiate kokią nors savo kaltę, o gal manote, jog visai tai tėra tik „laikinas nesusipratimas“?

– Absoliučiai teisingų, neklystančių žmonių man dar neteko sutikti, nes tokių paprasčiausiai nėra. Matyt, dar gerokai iki Kristaus gimimo, visą žmonijos egzistavimo laikotarpį žmonės darė klaidas, klydo, ir čia pat ieškojo teisybės, siekė tiesos ir teisingumo, tačiau nuo to, kaip matome, visame pasaulyje nei teisybės, nei teisingumo, nei tvarkos nedaugėja…

Na, o Lietuvoje pastaruoju metu vienais atvejais daugiau, kitais – gal kiek mažiau, visuomenės dėmesiui, užuot sprendus aktualias šalies vidaus problemas, pateikiami politiniai žaidimai be taisyklių, į kuriuos, efektyvumo dėlei, įtraukiamos spec. tarnybos. Tokių „sensacijų“ tendencingas aptarimas žiniasklaidoje kažin ar gali pasitarnauti tvarkai ir teisingumui mūsų valstybėje, juolab, kad dažniausiai tai būna grynai politinio pobūdžio, užsakomosios viešųjų ryšių akcijos…

Jeigu kalbėtume apie viską iš eilės, pavyzdžiui, apie Saulių Skvernelį, tai įvykių seka buvo tokia. Trečiadienį, spalio 29 dieną aš kalbėjausi su Ministru Pirmininku apie vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską. Mes abu priėjome išvados, kad ministras gali dirbti, turi dirbti ir netgi reikia, kad jis liktų užimamose pareigose. Tos pačios dienos vėlų vakarą kalbėjausi su pačiu ministru D. Barakausku, mačiau optimizmą jo akyse bei ryžtą toliau darbuotis. O jau kitos dienos rytą, spalio 30 dieną, kaip perkūnas iš giedro dangaus, netikėta žinia – Dailis Barakauskas parašė atsistatydinimo pareiškimą, motyvuodamas prasta sveikata, kuris premjero A. Butkevičiaus žaibiškai patenkinamas…

– Įdomu, kokios priežastys galėjo nulemti tokį staigų (per vieną naktį!..) vidaus reikalų ministro D. Barakausko pozicijos pasikeitimą, kas priverti jį atsistatydinti?

– Bandysiu paaiškinti viską iš eilės. Manau, Dailio Barakausko apsisprendimą trauktis iš užimamų pareigų iš tikrųjų galėjo lemti problemos su sveikata. Ne paslaptis, jog ministras per paskutinį laikotarpį turėjo dvi rimtas operacijas, jau nekalbant apie tai, kad jam teko pakelti nemažą krūvį, vadovaujant Vidaus reikalų ministerijai. Dirbant tokiose atsakingose pareigose niekas neklausia, ar tu esi sveikas, ar nelabai, visiems kažko reikia ir už viską yra atsakingas ministras. Iš kart po atsistatydinimo kalbėjausi telefonu su D. Barakausku, supratau, kad jam reikia bent kelių dienų atsigauti, tada bus galima susitikti ir šnekėtis…

Be abejo, D.Barakausko atsistatydinimas – man buvo labai netikėtas sprendimas, nes tik ką su premjeru buvo sutarta, kad ministras tęs savo darbą, kad jam nėra dėl ko trauktis. Kita vertus, Vidaus reikalų ministerija negali likti be vadovo, ypač tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai šalyje siautėja pareigūnai, ne tik mūsų partijos būstinėse, bet ir Seimo nario biure, namuose ir panašiai. Esant tokiai situacijai Vidaus reikalų ministerijai tenka išskirtinis vaidmuo, šios institucijos darbe negali būti jokio vakuumo…

Spalio 31 dienos vakarą aš paskambinau ir susitikau su policijos generaliniu komisaru Sauliu Skverneliu, mudu ilgai šnekėjomės apie jo galimybes užimti vidaus reikalų ministro postą. Šis žmogus, tam tikra prasme, priminė mano paties situaciją 1999 metais, kai aš buvau Vilniaus miesto meru, buvau suformavęs savo komandą ir dirbau savivaldos sistemoje. Tada buvau išsikėlęs uždavinius, planavau, ką reikėtų padaryti pirmiausia, o ką paskui, kai man buvo pasiūlyta per naktį apsispręsti – užimti Ministro Pirmininko pareigas, atsistatydinus tuometiniam premjerui Gediminui Vagnoriui. Žodžiu, aš, asmeniškai, panašią situaciją esu turėjęs 1999 metais (beje, pokalbio metu paklausiau S. Skvernelio, kiek jam dabar metų, pasirodo – 44, o man tada buvo 43 metai…).

Kalbėjausi su žmogumi, kuris seniai dirba teisėsaugos sistemoje, ją kūrė, užėmė įvairias pareigas, mėgsta savo darbą, turi suformavęs komandą, gerai žino, ką reikėtų padaryti, ką būtina keisti ir panašiai. Tad iš tikrųjų tokiam pareigūnui ganėtinai nelengva buvo apsispręsti palikti Policijos departamentą ir eiti praktiškai į nežinią…

Pokalbiui pakrypus bendrųjų vertybių link, apie mūsų valstybę bei atsakomybę, patirties panaudojimą naujame darbe, galų gale, apie vyriškumą, pilietinę poziciją, stuburą, mes radome bendrą supratimą. Atsisveikinant generalinis komisaras Saulius Skvernelis padėkojo už suteiktą pasitikėjimą ir galutiniam apsisprendimui paprašė duoti truputį laiko, kad viską apsvarstytų, pasitartų su šeima. Sutarėme antrą kart susisiekti iš kart po Vėlinių. Ir nors lapkričio 4 dieną S.Skvernelis jau buvo išvykęs iš Lietuvos, tačiau telefonu jis man patvirtino, kad gerai apgalvojo esamą situaciją valstybėje ir yra pasiryžęs dirbti vidaus reikalų ministru.

 Lapkričio 5 dieną įvyko valdančiosios koalicijos Politinės tarybos posėdis, kurio metu trumpai supažindinau premjerą apie STT atliktas kratas partijos Tvarka ir teisingumas būstinėse. Pasibaigus Politinei tarybai, paprašiau premjero A. Butkevičiaus paskirti man laiką – galimų kandidatų į vidaus reikalų ministro postą pristatymui. Atvykęs į Vyriausybės rūmus sutartu laiku, 15 val., pristačiau du kandidatus (antrosios pavardės dabar nenorėčiau minėti. Kai žmogų paskiria į tam tikras pareigas, tada viskas aišku. Bet kai kažko nepaskiria, tada atsiranda daug klausimų net ir prieš tai buvusiame jo darbe: o kodėl? Ką tu padarei ne taip? Gal kažkam nepatinki? Ir panašiai). Laikydamasis politinio korektiškumo aš visuomet stengiuosi galimų kandidatų pavardžių neviešinti, juolab kad ne nuo manęs vieno tokie dalykai priklauso. Kai klausimas būna suderintas su premjeru ir prezidente, tada paskelbiama pavardė. Taigi, aš pristačiau dviejų galimų kandidatų į vidaus reikalų ministrus pavardes (vienas jų – S.Skvernelis) ir abu kandidatai premjerui A. Butkevičiui tiko, jis aiškiai pasakė, kad tai rimtos kandidatūros. Su šita žinia atsisveikinau ir išvykau į partijos būstinę. Iš kart po to premjeras turėjo spaudos konferenciją. Gal jam kažkaip netyčia išsprūdo, kad į vidaus reikalų ministrus yra siūlomas generalinis komisaras Saulius Skvernelis, nors kitos pavardės A. Butkevičius kažkodėl nepaminėjo… Be abejo, ši žinia turėjo pasirodyti keletą valandų vėliau, po mūsų partijos valdybos posėdžio, kuris įvyko tą pačią dieną, 17 valandą.

– Ir vis tiktai, kodėl naujuoju vidaus reikalų ministru buvo pasirinktas statutinis pareigūnas Saulius Skvernelis, o ne kažkas iš partijos narių?

– Esant šalyje sudėtingai, įtemptai situacijai, naujai paskirtam vidaus reikalų ministrui nėra kada mokytis ar tik vaizduoti ministrą, nėra laiko įeiti į rikiuotę, susipažinti su darbo specifika ir panašiai. Reikia, kad ministerijoje iš kart būtų tęsiamas darbas, o tam būtina kompetencija, patyrimas, reikalų išmanymas, sugebėjimas organizuoti darbą.

Pagaliau, norint tinkamai tarnauti valstybei, būtinas situacijos šalyje suvokimas, žinojimas ministerijoje dirbančių žmonių, gebėjimas suburti komandą, siekti koalicinės Vyriausybės tikslų bei programos įgyvendinimo. Tai svarbūs kriterijai, kurie nulėmė galutinį apsisprendimą ir pritarimą būtent šiai kandidatūrai.

Po koalicijos Politinės tarybos aš sugrįžau į partijos būstinę ir vakariniame valdybos posėdyje pasakiau, kad man suteikti įgaliojimai vesti derybas tiek su Ministru Pirmininku, tiek su kitais pareigūnais, ir siūlyti kandidatą į vidaus reikalų ministrus. Kartoju, būtent profesinės, dalykinės savybės nulėmė Sauliaus Skvernelio pasirinkimą.

– Turbūt sutiksite, jog šioje situacijoje keistokai nuskambėjo, kaip galimo kandidato į vidaus reikalų ministrus, Seimo nario Andriaus Mazuronio pavardė? Čia kažkoks „pokštas“? O gal specialiai tai buvo padaryta?..

– Tyčia ar netyčia – šiuo atveju ne taip svarbu. Galbūt kažkas įsivaizdavo, kad yra vertas užimti tokias atsakingas pareigas teisėsaugos sistemoje? Gal buvo kažkoks įdirbis padarytas, kažkokie tai išankstiniai sutarimai?.. O gal tai tik pasipuikavimas arba eilinis įkandimas, ambicijų pliūpsnis, savo nuomonės sureikšminimas. Tiesą sakant, visa šita „košė“ manęs absoliučiai nedomina…

– Juolab, kad šiuo atsakingu momentu, skiriant vidaus reikalų ministrą, svarbiausia – abipusis pasitikėjimas, kompetencija, profesionalumas?

– Aš tik noriu pasakyti, kad situacija iš tikrųjų labai sudėtinga. Už tvarką ir stabilumą šalyje atsakingoje Vidaus reikalų ministerijoje netikėtai sulaukėme ministro Dailio Barakausko atsistatydinimo. Prieš tai turėjome „malonumą“ patirti STT pareigūnų kratas partijos būstinėse, buvo paimti kompiuteriai, dokumentai, raktai, antspaudas… TAČIAU mums pavyko susimobilizuoti ir jau lapkričio 6 d. vakare buvo paskirtas naujasis vidaus reikalų ministras, pritarus partijos valdybai bei Seimo Tvarkos ir teisingumo frakcijai. Na, o visa kita – tėra pavienių partijos narių asmeninė nuomonė bei interpretacijos. Aš manau, tokioje didelėje partijoje, vienijančioje 16 tūkstančių žmonių, gali pasitaikyti įvairiausių nuomonių. Vieniems gali kažkas patikti, kitiems ne, kažkas gali pritarti arba prieštarauti dėl siūlomos kandidatūros į atsakingas pareigas, tačiau toks buvo partijos Tvarka ir teisingumas vadovybės sprendimas, tad šiandien mes turime naują vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį.

– Ar manote, jog tai padės stabilizuoti situaciją šalyje? Belieka tikėtis, kad pagaliau pasibaigs politinis persekiojimas, nelaukti STT pareigūnų vizitai partijos būstinėse?..  

– Man atrodo, labai negerai, kai politikai pradeda kovoti vienas su kitu, naudodami spec. tarnybas, kurioms privalu dirbti visai kitą darbą. Nenorėčiau lyginti, bet jau ne kartą esu sakęs, kad demokratiškai žmonių išrinkto Respublikos Prezidento nušalinimas – buvo tarsi Pandoros skrynios atidarymas. Po to šalyje viskas tapo įmanoma!..

Aš kartais liūdnokai pajuokauju: tai gal apskritai Lietuvoje nebereikia rinkimų? Gal net neverta kovoti dėl Seimo nario mandato, kam siekti Ministro Pirmininko ar miesto mero posto? Pakanka užimti strateginių jėgos institucijų postus ir viskas bus tavo rankose, turėsi pilną valdžią, galėsi įtakoti procesus valstybėje, daryti sprendimus ir panašiai!..

– Reiškia, mes gyvename siauros politinės grupuotės užvaldytoje Lietuvoje, kur nėra demokratijos, kur nepaisoma nei Konstitucijos, nei Tautos valios? Argi ne absurdiška, kai piliečiai tik pasyviai stebi ar netgi pritaria tokiam šalies užvaldymui?!..

– Aptariant panašias problemas, aš tik norėčiau pasakyti, kad Džiną iš butelio nesunku išleisti, bet paskui būna labai sudėtinga tą Džiną atgal į butelį sugrūsti. O jau tada nuo savivalės iki anarchijos valstybėje – tik vienas žingsnis!..

Man būnant Strasbūre ir ruošiantis vykti į EP posėdį, staiga ėmė skambinti žmonės iš Lietuvos ir klausti manęs: ką daryti, vyksta STT kratos partijos būstinėse?!.. Tenoriu atkreipti dėmesį, net ir šitas momentas – pradėti kratas, buvo specialiai parinktas. Matyt, kažkam prireikė, kad tuo metu manęs nebūtų Lietuvoje…

Man sunku pasakyti, kas tuo suinteresuotas, kieno valia visa tai daroma. Tokie dalykai, anksčiau ar vėliau, išaiškės, išplauks į paviršių. Bet kuriuo atveju, šitaip su mumis elgtis negalima!.. Esame parlamentinė partija, ir jeigu pareigūnams reikia, kad atsakytume į kažkokius klausimus, mes bet kada galime tai padaryti, žodžiu arba raštu. O jei paaiškėtų, kad partijai priklausantys asmenys kažką negero padarė, prasižengė įstatymui, tai mes būsime patys griežčiausi ir principingiausi savo kolegų atžvilgiu. Bet taip elgtis su valdančiojoje koalicijoje esančia partija, su Seimo nariais – negalima!..

Be abejo, partija Tvarka ir teisingumas kai kuriais esminiais klausimais turi savo poziciją. Mes prieštaraujame ten, kur mums atrodo, kad reikia prieštarauti, ir pritariame tiems dalykams, kuriems, mūsų nuomone, tikrai verta pritarti. Betgi tai ir yra politika. Gerai viską apsvarstyk ir daryk ką nori, daryk tai, kas, kaip tau atrodo, iš tikrųjų yra naudinga mūsų valstybei ir piliečiams. Tačiau gyvenant demokratinėje šalyje, juk ir politiniams oponentams turi būti suteikta teisė išsakyti savo nuomonę, viešai pateikti ir ginti savo poziciją…

– Žinomas posakis: „kas mūsų neužmuša, tas užgrūdina“. Oponentų rezgamos intrigos, STT kratos bei galimi nauji iššūkiai tik dar labiau sustiprins Tvarkos ir teisingumo partiją, sutelks į vieną kumštį, o gal atvirkščiai – pasės sumaištį, kai kurie partiečiai, pajutę pavojų, ims bėgti, kaip žiurkės iš skęstančio laivo?

– Pirmas dalykas, partijos Tvarka ir teisingumas laivas dar tikrai neskęsta!.. Na, o posakis – kas mūsų neužmuša, tas užgrūdina“, be abejo, turi keletą prasmių. Galbūt įvairūs iššūkiai mus ir užgrūdina. Kita vertus, gyvenat Lietuvoje mes turime tiek daug problemų, tiek visokiausių rūpesčių, patiriame tiek daug bėdų, skausmo, nelaimių, kad jokio papildomo grūdinimo nė nereikia: duok Dieve, ištverti taip vadinamą „normalų gyvenimą“!..

Be abejo, bus dar visko!.. Paskutinysis partijos Tvarka ir teisingumas valdybos posėdis, kaip reta, buvo vieningas, buvo susikaupta, daug kas suprato problemos esmę. Mūsų partija nebe jauna, lyginant su kitomis Lietuvos partijomis, mes gyvuojame jau tryliktus metus, tad, suprantama, būna visko. Kartais vienas kitam kas aštresnį žodį pasako, gal neatitinka interesai arba yra skirtingas požiūris kai kuriais klausimais, visko būna!.. Bet šiuo metu dauguma kolegų suprato, jog būtinas maksimalus susitelkimas, įsiklausymas, situacijos suvokimas.

 Matyt, atėjo lemiamas laikotarpis. Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad aš turiu realius šansus laimėti Vilniaus miesto mero rinkimus. Kita vertus, atėjo toks laikas, kai Europos Ministrų tarybos Priežiūros komitetas įvedė mūsų šaliai sustiprinto stebėjimo rėžimą, kad iki 2015 m. kovo 15 dienos Lietuvoje būtų ištaisytos prezidento apkaltos metu padarytos klaidos, kad per nustatytą laiko tarpą būtų įgyvendinti Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimai.

Lietuva jau yra gavusi kelis įspėjimus dėl to, kad iki šiol nėra įgyvendintas Strasbūro Teismo sprendimas. Matyt, jiems jau nusibodo įspėjinėti Lietuvą, todėl dabar gautas raštas, jog yra įvedamas sustiprinto stebėjimo rėžimas. Ir jeigu iki kovo 15 dienos šis klausimas nebus išspręstas, tai gresia Lietuvai balsavimo teisės atėmimu, piniginėmis sankcijos bei kitais nemalonumais. Pagaliau, tai gresia elementaraus padorumo praradimu. Lietuva, ypač po pirmininkavimo Europos Tarybai, aukštai užkėlusi kartelę sau ir kitoms ES narėms, bando kitoms šalims kalbėti apie žmogaus teises, nors dabar pati Lietuva yra linksniuojama Europos Taryboje, ET ministrų kabinete bei priežiūros komitete, atsakingame už Strasbūro Žmogaus teisių teismo sprendimų įgyvendinimą.

Natūraliai kyla retorinis klausimas: pastaruoju metu suaktyvėjęs puolimas prieš partiją Tvarka ir teisingumas būtent su tuo yra susijęs? Kaip gi čia dabar Lietuva gali atstatyti pažeistas pilietines-politines teises partijos pirmininkui R. Paksui, jeigu štai tokie negeri dalykai vyksta jo vadovaujamoje partijoje?!..

Aš dar kartą sakau, jeigu yra kažkokie rimti nusižengimai, tai išsiaiškinkime ir nubauskime žmones, kurie galimai pažeidė įstatymus. Priešingu atveju, naudoti spec. tarnybas, juodąsias technologijas išpuoliams prieš parlamentinę partiją ir jos vadovą – seniai atgyvenę, netoleruotini persekiojimo metodai demokratinėje ES šalyje!.. Negana to, kad STT atliko kratas partijos būstinėje, sisteminėje žiniasklaidoje paskelbiama 1996 metų senumo istorija, skleidžiami gandai apie R.Pakso milijonus, čia pat vėl minima Rusija…

Tiesą sakant, net nežinau, kelintą kartą ši tema yra gvildenama. Juk tame straipsnyje kalbama apie laikotarpį, kai dar nebuvau politikoje. Bet po to, kai aš du kartus buvau Vilniaus miesto meru, du kartus premjeru, Seimo nariu, du kartus išrinktas Europos Parlamento nariu, jeigu būtų atrastas, nustatytas bent mažiausias prasižengimas, tai viskas jau seniai kuo plačiausiai būt buvę paviešinta, ištiražuota!..

Partijos valdybos posėdyje komentuodamas neseniai pasirodžiusį straipsnį – „R.Pakso kelyje į politikos viršūnę – milijonai iš Rusijos“, pagalvojau apie tuos žmones, kurie rengia panašias publikacijas, tendencingai traktuoja įvykius, iškraipo faktines aplinkybes: ar jie kada nors savarankiškai yra uždirbę bent vieną litą?!..

O juk tuo metu, kai kūrėsi nepriklausomybę atgavusi Lietuva, tuo metu, kai siautėjo banditizmas ir buvo reketuojamos privačios firmos, kai dar nebuvo parengta įstatyminė bazė, būtent tuo metu mums reikėjo Sibire sunkiai dirbti, ištisus mėnesius 40 laipsnių šaltyje darbuotis. Statybines medžiagas tekdavo vežti baržomis, ledo keliais. Mes atlikome statybos darbus, kurie užsakovų buvo puikiausiai įvertinti. Tada mes nepadarėme nieko blogo ar kažko nusikalstamo. Ir tik kai aš pasitraukiau iš konservatorių partijos, prieš mane sukurpta byla buvo atiduota Vilniaus apygardos prokuratūrai. Būtent tuo metu prokurorai nuodugniai ištyrė visą bylos medžiagą ir nerado absoliučiai nieko, kas galėjo būti neteisėta. Vėliau visa ta medžiaga buvo padėta į archyvą ar sunaikinta, bet tai jau ne mano kompetencija…

– Žodžiu, tą kart pradedančiam politikui Rolandui Paksui antrankiai nebuvo uždėti?

– Aš taip įsivaizduoju, už gerus darbus žmonėms ne antrankius, bet ordinus reikia įteikti. Tuo metu, kai Lietuvoje vienas po kito žlugo komerciniai bankai ir niekas už tai neatsakė, kai daugelis žmonių prarado savo indėlius, jeigu ir mes būtume praradę užsakovų  mums pervestas lėšas, tai mūsų bendrovė nebūtų galėjusi atlikti darbų. Va tada, tai jau tikrai man būtų antrankiai būtų uždėti!..

– Jeigu teisingai suprantu, bet kokia kaina bandoma sukompromituoti žinomą Lietuvoje politiką, parlamentinės partijos lyderį, kuris, tarptautinių institucijų sprendimu, artimiausiu metu turi būti pilnai reabilituotas?

– Aš manau, viskas čia yra kompleksiškai susiję. Pirmiausia, kažkam sukėliau šiokį-tokį išgąstį dėl galimo kandidatavimo į Vilniaus merus. O kažkas, matyt, labai išsigando, kad Lietuvoje reikės įgyvendinti tarptautinių institucijų sprendimus ir atstatyti pažeistas R. Pakso teises. Be abejo, visam tam turi įtakos ir mūsų partijos stabiliai aukšti reitingai.

 Jokiu būdu nesakau, kad nebuvo padaryta klaidų. Visi mes klystame. Veikia didžiulė partinė sistema, daugybė žmonių dirba arba dar tik mokosi dirbti partinį darbą. Jeigu yra kažkokios klaidos – bandykime jas išsiaiškinti. Ir jeigu partijos deleguotas žmogus padarė prasižengimą, galima paskirti jam baudą arba atleisti iš pareigų…

Prisiminiau susidorojimą su Visagino mere Dalia Štraupaite. Juk žmonės išsirinko būtent šią politikę, o ateityje, neabejoju, balsuos už ją dar daugiau rinkėjų. Ir kas dabar galėtų pasakyti, kokiais įstatymais remiantis buvo duota komanda kaukėtiems pareigūnams įpulti į Visagino merės kabinetą, uždėti moteriai antrankius, uždaryti į bendrą kamerą drauge su kriminaliniais nusikaltėliais?!.. Deja, bet tai ne vienintelis atvejis, kai žmogus morališkai žlugdomas visuomenės, artimųjų akyse, o vėliau paaiškėja, kad jam pareikšti įtarimai nepasiteisino. Galiausiai, lakoniškai pareiškiama, kad teismas nenustatė nusikaltimo sudėties…

Kaip galima šitaip elgtis su žmogumi, gyvenant demokratinėje šalyje?!.. Tada aš jau nebežinau, ko galime tikėtis ateityje, jeigu ir toliau Lietuvoje bus einama tokiu keliu? Manau, apie tai vertėtų rimtai susimąstyti, priešingu atveju – ne mums mokyti demokratijos kitas valstybes!..

– Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

Šauksmas

Leave a Reply