Rolandas Paksas: „Šiuo metu Europos Sąjunga susiduria su rimtais iššūkiais, bet niekas nenori, kad Bendrija iširtų!..“

„Jeigu per artimiausius mėnesius Europos šalims nepavyks susitarti dėl priemonių migracijos krizei išspręsti, Šengeno erdvė gali žlugti“, – vis karščiau apie tai diskutuojama Briuselyje. Apie tai perspėjo ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas: „Mes turime tik du mėnesius situacijai suvaldyti“, – pareiškė jis, kalbėdamas Europos Parlamente sausio 19 dieną. „Jei to neįvyks iki ES viršūnių susitikimo, planuojamo kovo 17-18 dienomis, Šengeno sistemai gali ateiti galas“, – prognozavo D.Tuskas.

Savo ruožtu Europos komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris perspėjo, kad ES vidaus sienų uždarymas turės rimtų ekonominių pasekmių ir galiausiai iškils grėsmė euro kaip bendros valiutos egzistavimui. „Jeigu mes uždarysime sienas, jeigu ims kentėti vidaus rinka, ateis diena, kada mes pradėsime abejoti, ar tikrai mums reikalinga bendra valiuta“, – pabrėžė jis, kalbėdamas Europos Parlamente sausio 20 dieną.

Diskusijos apie Europos erdvės vientisumą netilo ir Pasaulio ekonomikos forume, įvykusiame sausio 20–23 dienomis Davose, Šveicarijoje. „Europos Sąjunga byra“, – teigė Lietuvoje gerai žinomas JAV milijardierius George’as SOROSAS Pasaulio ekonomikos forumo dalyviams ir žiniasklaidos atstovams: „Jūsų europinę prieglobsčio politiką ištiko panika“, – sakė jis ir pridūrė: „Peržengėte kritinę ribą, kai antplūdis sumažina šalių pajėgumus asimiliuoti ar integruoti pabėgėlius. Visi rūpinasi tik savo interesais“, – pažymėjo G.Sorosas. Vengrijoje gimęs multimilijardierius, atsakydamas į „Bloomberg“ žurnalisto klausimus, tvirtino, kad migrantų krizė pakenkė ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel: „Ji „norėjo tai (migrantų krizę) sustabdyti, todėl rizikavo savo politiniu kapitalu ir pralaimėjo, nes jos gestas atverti Vokietiją nebuvo tinkamai parengtas“, – aiškino žymus filantropas.

Pasak Europos Komisijos viceprezidento Franso Timermanso, daugelis žmonių, atvykstančių į Europą iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių, yra ekonominiai migrantai ir pabėgėlių statusu naudojasi kaip priedanga. Todėl ES turėtų įvesti vidinę sienų kontrolę, jeigu krizė neišsispręs per du mėnesius…

Ką apie šio laikmečio iššūkius Europos Sąjungai mano Europos Parlamento narys, „tvarkiečių“ lyderis, prezidentas Rolandas PAKSAS – apie tai skaitykite išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ interviu.

___________________________________

— Vien tik pernai Vokietija priėmė virš milijono migrantų iš Afrikos bei Artimųjų Rytų. Tokios invazijos pasekmė – teroristinės atakos Paryžiuje, radikalių islamistų prievartaujama Europa, naujametinės nakties įvykiai Kelne, pavojus Šengeno zonos išlikimui… Visa tai rimtas SOS signalas visoms Bendrijos šalims, kadangi išorinių sienų apsauga nėra pakankama, o Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir ją palaikančių federalistų migracijos politikoje įsivėlė rimtos klaidos?

PAX_St.Zumbio— Kažin ar apskritai gali būti tokio lygmens klaidos? Į nelegalių migrantų, karo pabėgėlių problemą reikėtų pažvelgti kur kas giliau ir atsakyti į labai paprastą klausimą –  kam tai naudinga? Kam tai reikalinga? Galima būtų prisiminti ir populiarų prancūzų posakį – „Ieškok moters“…

Bet kuriuo atveju, aš tikrai nemanau, kad čia įsivėlė kažkokia tai klaida. Veikiau, pasinaudojant nelegaliais migrantais, karo pabėgėliais, sistemingai siekiama įgyvendinti federalistinės Europos projektą. Pasėjus sumaištį Europos Sąjungoje norėta pakeisti 28 šalių narių, turinčių savo parlamentus bei drįstančių reikšti skirtingas nuomones, VALDYMO SISTEMĄ, sukoncentruoti valdžios svertus viename centre Briuselyje, vieno vado rankose. „Sėkmės“ atveju suverenios valstybės, įstojusios į ES, taptų statistiniais vienetais. Nesinori lyginti, tačiau panaši sistema kažkada veikė ir buvusioje Tarybų Sąjungoje, kuomet svarbiausi sprendimai būdavo priimami Maskvoje, o sąjunginės respublikos atlikdavo statistų vaidmenį.

Regis, analogiški procesai pastaruoju metu vyksta ir Europos Sąjungoje, kai maišomos, asimiliuojamos Europos šalių tautos. Dar praeitame amžiuje ar net anksčiau buvo skelbiamos idėjos – pagimdyti be tautybės, be savo vietos, be dūšios žmogų, kuris neturėtų tapatybės, ir pavadinti jį europiečiu!..

Prisiminkime, kaip steigiant Lietuvoje kolūkius, tarybinius ūkius, nuo savo žemės buvo atitraukti lietuviai valstiečiai, suduotas rimtas smūgis kaimo žmogui, atkertant jį nuo savo šaknų bei šimtmečio tradicijų. Žmogus atlaikydavo viską, įvairias negandas, galėjo prasimaitinti, kol turėjo savo ūkį, žemės sklypą, galėjo leisti vaikus į mokslus, kas kaip sugebėjo, taip ir sukosi. Bet kai sovietų valdžia nukirto tas šaknis, Lietuvos kaimas, tradicijos, papročiai, kultūra sunyko. Matyt, kažkas panašaus dabar vyksta ir Europos Sąjungoje, nors federalizmo tendencijoms jau bando priešintis vis daugiau Europos valstybių. Pavienės ES šalys, matydamos didžiulį terorizmo, nekontroliuojamo chaoso pavojų, bando nuo jo apsisaugoti. Štai kodėl federalistinis Europos Sąjungos Valstybių projektas pradėjo strigti!..

Kol kas sunku pasakyti, kaip bus sprendžiamas vienas rimčiausių iššūkių – nelegalių migrantų problema. Bendrijos vadovai pabandė nustatyti kvotas migrantams, kiek kokia šalis turėtų priimti pabėgėlių. Tame tarpe ir Lietuvai nustatyta kvota, siunčiamos instrukcijos, direktyvos, kaip tuos migrantus priimti, integruoti, kokio dydžio socialines pašalpas jiems skirti ir panašiai. Euroglobalistai nemano, jog čia įsivėlusi kažkokia klaida ir inertiškai vykdo išankstinį ES federalizmo projektą.

Bet kai iš Europos Parlamento tribūnos pasakai, du milijonai migrantų jau pasiruošę atvykti, dar apie septyni milijonai laukia, o mes kalbame apie dešimčių tūkstančių pabėgėlių priėmimą bei integraciją, natūraliai kyla klausimas – o kaip ten bus su tais kitais migrantais?!.. Jeigu jau tokią protingą politiką migrantų atžvilgiu vykdo Briuselio eurofederalistai, turėtų rasti atsakymą ir į šį klausimą. Deja, jokio konkretaus, aiškaus atsakymo kol kas nėra. Vietoj to pasigirsta eurokratų šauksmai apie europietiškas vertybes, raginimai pasirūpinti kontrabandininkų į Europą siunčiamais atvykėliais, svetingai priimti bei integruoti pabėgėlius, esą tai nelaimės ištikti žmonės, ištisos šeimos. Rodomi propagandiniai televizijos reportažai, kuriose gražios moterys su vaikais ieško prieglobsčio Europoje. Tik kažkodėl nerodoma plačiai auditorijai dokumentiniai kadrai, kur užfiksuotas migrantų smurtas prieš moteris Kelne? Kodėl slepiamas nuo visuomenės tikrasis chuliganiškų išpuolių aukų skaičius?..

Situacija išties kritiška. Arba keisis įtakingieji Europos politikai, arba ES migracijos politika turėtų keistis. Šiuo metu Europos Sąjunga atsidūrė pavojingoje kryžkelėje, susiduria su rimtais iššūkiais, bet niekas nenori, kad Bendrija iširtų!.. O kad taip neįvyktų, vis tiktai turėtų būti pagaliau išgirsti ir tie politikai, kurie principingai pasisako už tokią Europos Sąjungą, į kurią mes įstojome. Lygių ir nepriklausomų Europos valstybių sąjunga, o ne uzurpuotą Briuselio biurokratų!..

— Prasidėjęs tautų persikraustymas, nelegalių migrantų invazija į senąją Europą įgavo tokį mastą, jog labai sunkiai pasiduoda Briuselio klerkų direktyvoms. Gaivališkas, destruktyvus procesas, keliantis grėsmę ne tik Šengeno zonos, bet apskritai Europos Sąjungos išlikimui, sunkiai prognozuojamas, juolab kad nei Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris, nei EP pirmininkas Martinas Šulcas, berods, nieko naujo nesiūlo?

— Manau, tiek Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas, tiek Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris šiuo metu patiria didžiulį spaudimą ne tik iš įvairių Europos šalių visuomenių, bet ir atskirų valstybių. Norom – nenorom Briuseliui teks keisti migrantų politiką!.. Kilus milžiniškai pasipriešinimo bangai, pasigirsta vienas kitas žodelis, kad ne visi migrantai nusikaltėliai, būtina pasirūpinti karo pabėgėliais, padėti musulmonams integruotis. Be abejo, migrantų lavinoje ne vien tik potencialūs teroristai, riaušininkai, moterų prievartautojai, yra ir dorų, sąžiningų, nuo karo nukentėjusių žmonių.

Tačiau imkime, pavyzdžiui, kad ir tą pačią Belgiją. Pats savo akimis mačiau, prieš kokius 10-15 metų čia atvykę migrantai iki šiol nesiintegravo ir net neketina to daryti. Migrantų integracijai skiriamos milžiniškos lėšos, jiems suteikiamas socialinis būstas, rengiami įvairūs kursai, norinčius veltui moko užsienio kalbų, tačiau didžioji dauguma atvykėlių, kokie buvo, tokie ir liko. Migrantai nesiintegruoja, tiktai miestuose atsiranda ištisi kvartalai, kurių privengia netgi policijos pareigūnai!..

Dabartiniai ES vadovai pademonstravo absoliutų nesugebėjimą migrantų krizei sureguliuoti. Betgi čia tik pabėgėliai, beginkliai žmonės. O jeigu pačioje Europoje kiltų rimtas karinis konfliktas, pakurstomas radikalių islamistų teroristinėmis atakomis – kas būtų tada?.. Akivaizdus Briuselio klerkų nesugebėjimas suvaldyti kritiškos situacijos, skubiai imtis prevencinių priemonių, kažkoks naivumas, tikintis, jog viskas savaime išsispręs. Tokia Briuselio vykdoma liberali politika patyrė absoliutų fiasko!..

— Už Briuselio klerkų vykdomos politikos trumparegiškumą bei klaidas, deja, tenka mokėti ES šalių gyventojams. Iškilus pavojui Šengeno zonai bei esant tokiai kritiškai situacijai Bendrijoje, kai europiečiai savo namuose nebesijaučia saugūs, matyt, lemiamą žodį turėtų tarti pavienių ES šalių politiniai lyderiai – Viktoras Orbanas, Marine Le Pen, Deividas Kameronas bei kiti, principingai ginantys savo šalių nacionalinius interesus?

— Dar kartą sakau, tai jokia ne klaida. Paprasčiausiai nelegalių migrantų krizės akivaizdoje žlunga Briuselio oficialiai vykdytas ES federalizacijos projektas. Pavienių valstybių vadovai, pamatę, kad Europos Sąjunga in corpore nebegali susitvarkyti su migrantų problemomis, teroristiniais iššūkiais, savaime suprantama, stengiasi apsaugoti savo valstybes bei visuomenes. Ir dabar jau niekas negali pasakyti, kad jie elgiasi neteisingai!..

Retoriškai norėčiau kolegų paklausti: ko verta Šengeno zona, lyginant su Europos Sąjungos piliečių saugumu? Be abejo, labai patogu važiuoti be vizų į vieną ar kitą Europos šalį. Todėl toks ir buvo pirminis projektas – pirmiausia apsaugoti išorines ES sienas. Tai kodėl dabar tos sienos nėra saugomos?! Kur žiūrėjo Europos vadovai? Pagaliau, kur dingo pinigai, skirti ES išorinių sienų apsaugai?!.. Ir kadangi, kaip dabar aiškiai matome, ES išorinės sienos tapo pralaidžios, nėra pakankamai apsaugotos, tai kiekvienos valstybės pareiga – saugoti savo sienas, iškilus realiam pavojui šalies gyventojams. Šiuo kritišku atveju tai bene vienintelis teisingas sprendimas. Tarkim, jeigu Lietuvos jau nebesaugo ES sistema, skirta visų europiečių apsaugai, tai mūsų politikams būtina padaryti viską, kad būtų apsaugoti Lietuvos žmonės.

— Kaip žinote, šia prasme kaimyninė Lenkija elgiasi kur kas ryžtingiau. Lenkai norėtų, kad Europos Sąjunga užtikrintų visų Bendrijos narių lygybę, ypač dabar, susiduriant su įvairiomis krizėmis, keliančiomis grėsmę ES vienybei. Pristatydamas šalies parlamentui užsienio politikos pagrindinius uždavinius, Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis neseniai pareiškė, kad Bendrijai šiuo metu ištikusios saugumo krizės, prie kurių sprendimo Lenkija nori prisidėti, tačiau taip pat reikalauja, kad būtų užtikrinti lenkų interesai: „Lenkijos vyriausybė priešinsis bet kokiems vidaus skirtumams, „mini Šengeno“ zonos įkūrimo idėjai ar ES šalyse gyvenančių Lenkijos piliečių diskriminacijai, ypač jų teisei laisvai keliauti. Lenkija Bendrijoje nori matyti laisvę ir lygybę“, – teigė V. Vaščykovskis. Bet vos tiktai Lenkijos naujoji valdžia pabandė ginti savo šalies nacionalinius interesus, ėmėsi reformuoti Lenkijos Konstitucinį tribunolą bei visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją, kaip mat susilaukė pagrūmojimų iš Briuselio, Europos Komisijos ir EP vadovų?!..

— Aš pilnai pritariu lenkų pozicijai tiek migrantų klausimu, tiek dėl teisinės sistemos – Konstitucinio tribunolo reformos, tiek ir dėl visuomeninio transliuotojo. Manau, Lietuva turėtų oficialiai palaikyti naujosios Lenkijos Vyriausybės, Jaroslavo Kačinskio vadovaujamos Teisės ir teisingumo partijos  žingsnius. Priešingu atveju, Lietuva ištirps globaliame ES katile.

Iki šiol mūsų valdžia negynė Lietuvos interesų, o tik nuolankiai darė tai, kas reikalinga Briuselio biurokratams. Jeigu mes būtume gynę savo nacionalinius interesus, tikrai nebūtume įsivedę euro, nebūtume taip skubotai uždarę Ignalinos Atominės elektrinęs ir kitokių klaidų būtų išvengta. Deja, tenka pripažinti, Briuselio direktyvų atžvilgiu pasireiškia tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. Norint savo šalies nacionalinius interesus apginti, politikams reikėtų turėti tvirtą stuburą!..

Tačiau pabandykim išsiaiškinti, kodėl tiek nepasitenkinimo tarp kai kurių Europos politikų sukėlė naujos Lenkijos valdžios sprendimas padidinti Konstitucinio Tribunolo teisėjų skaičių nuo 9 iki 13 asmenų? Kodėl visuomenei pareiškus didžiulį pasitikėjimą demokratiniuose rinkimuose dabartinei valdžios daugumai Lenkijoje, iškart po rinkimų šalyje buvo bandoma organizuoti pasipriešinimo teisėtai išrinktai valdžiai židinius, kaltinant dar jokių sprendimų nepriėmusius politikus demokratijos stygiumi?

Bandymai organizuoti revoliucines nuotaikas Varšuvoje patyrė fiasko, bet niekas negali būti tikras, kad jų nebus siekiama organizuoti dar kartą. Ir priežastis anaiptol ne demokratiniai ar antidemokratiniai procesai. Tikroji priežastis maskuojama įvairiais demagoginiais pareiškimais – Lenkijoje laimėjo „ne ta politinė jėga“!..

Tiesiog šiuo atveju nebuvo susigriebta ir nespėta padaryti kaip Prancūzijoje: paminant bet kokius ideologinius principus, jungiantis kairiesiems ir dešiniesiems, buvo pasiekta, kad daugumos negautų Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas.

Ir kadangi Lenkija buvo „pražiūrėta“, tai dabar reikia kurti konflikto židinius šalies viduje bei išorėje, siekiant rezultato, tenkinančio eurofederalistus ir euroglobalistus. Gal net ir kai kuriuos anapus Atlanto esančius politikus – negali gi būti tikras, kad, pavyzdžiui, naujos sudėties Konstitucinis Tribunolas nepradės iš esmės nagrinėti CŽV kalėjimo Lenkijoje įsteigimo ir jo veiklos aplinkybių?

Ar demokratija Europoje yra tik tada, kai tu keliaklupsčiauji daugumai ir pasisakai už atviras Europos sienas pabėgėliams iš musulmoniško pasaulio? Ar demokratijos supratimas susitraukė arba tyčia buvo sutrauktas iki vienos tiesos, priimtinos ir reikalingos tik grupei Europos valstybių vadovų ir jiems pataikaujantiems politikams bei euro biurokratams? Ar ta naujoji demokratija jau nužudė diskusijas dėl visuomenės prigimtinių teisių ir laisvių, dėl jos daugumos nuostatų, dėl valstybių ir tautų suverenumo?

Šiandien užsipulta Lenkija. Ką eurofederalistai puls rytoj? Čekiją, Vengriją, Slovakiją? O gal ir Lietuvą? Nes pasirodys, kad pas mus dar likę per daug tautiškumo, valstybės suvokimo kaip nacijos. Suvokimo, kad valstybėje yra vyraujanti kultūros ir religijos samprata, kurios keisti kita religija ar kitokia samprata dauguma tautos neturi jokio noro.

Pradėdami diskusiją Europos Parlamente dėl Lenkijos, nacionalinių valstybių duobkasiai tiesiog apsinuogino. Visu gražumu parodė naujus karaliaus drabužius, nes, kaip parlamente sakė kolega iš tos pačios Europos laisvės ir tiesioginės demokratijos frakcijos Europos Parlamente Jarosław Iwaszkiewicz, „(…) Lenkijos reikalai turi būti sprendžiami Lenkijoje ir su lenkais. Todėl šie debatai yra nebūtini, nors ir turi vieną privalumą – jie sustiprins euroskepticizmą.“

Nepamirškime dar vieno fakto, liudijančio apie nuogo karaliaus drabužius: kai 2010 metais Vengrijos premjeru tapo Viktoras Orbanas, Europos Parlamentas taip pat surengė diskusiją apie „padėtį“ Vengrijoje.

Kita vertus, nereikia pamiršti ir to, kad 2015 metų birželį, suvokdama, kad spalio rinkimai bus pralaimėti, centro dešinės Piliečių platforma, norėdama išsaugoti savo įtaką tuomet, kai neteks valdžios, siekė užsitikrinti įtaką Konstituciniam Tribunolui. Teisėjai, kurių daugumą paskyrė būtent Piliečių platforma, pasiūlė įstatymą pagal kurį Tribunolo teisėjai, kurių įgaliojimai baigiasi po rinkimų, būtų pakeisti dar iki jų. Todėl pareigūnus naujai kadencijai galėjo pasirinkti būtent nuo valdžios nueinančių partijų atstovai. Taigi, Konstitucija buvo pažeista dar iki Teisės ir teisingumo partijos patekimo į valdžią, bet Europos federalistai linkę to nematyti.

Iš tiesų gyvename labai įdomiu laikotarpiu: Europos Parlamentas imasi diskusijų dėl dar net nepradėtų įgyvendinti žiniasklaidos reguliavimo įstatymų Lenkijoje, tačiau nekelia jokių klausimų ir nepradeda jokių diskusijų dėl žiniasklaidos cenzūros ar savicenzūros Vokietijoje arba Švedijoje dėl nutylėtų pabėgėlių išpuolių prieš moteris.

Nieko keisto, nes tarptautinė žiniasklaida linkusi atkartoti tai, kas kalbama Europos Parlamente. Pavyzdžiui, „The Economist“, kurio kai kurie straipsniai tiražuojami ir Lietuvos žiniasklaidoje, atvirai pripažįsta: labiausiai neduoda ramybės ne konkretūs veiksmai, bet tai, kad euroskeptiška partija valdo Lenkiją. Apžvalgininkai, kaip visada, greiti klijuoti etiketes. Bet kodėl gi lenkai euroskeptikai? Jie gi – eurorealistai! Ir kuo toks manymas blogesnis? Iš kur atsiranda išankstinės nuostatos lipdyti etiketes? Iš demokratijos suvokimo? Anaiptol!..

Dauguma Europos lyderių negali pakęsti politikų, gebančių įsiklausyti į visuomenės lūkesčius ir siekiančių juos patenkinti. Kai tik Lenkijos ar Vengrijos politikai imasi sprendimų, kurie atitinka nacionalinius šių šalių piliečių interesus, dalis šiandieninių ES lyderių pasijunta kalti, kad daugelį metų nematė ir nevykdė savo piliečių lūkesčių. Pavyzdžiui, kai A. Duda, V. Orbanas ar M. Zemanas ima kalbėti apie nekontroliuojamos migracijos bangų keliamą pavojų savo šalių piliečiams, jų kolegos Europoje renkasi TYLĄ.

Briuselio eurokratai pirmieji lipa ant statinės, diskutuojant dėl pabėgėlių perkėlimo kvotų, tačiau kai pasiūlai jiems stiprinti išorinių sienų kontrolę, apsimeta to negirdintys. Jie bus pirmieji žygeivių prieš terorizmą gretose, tarkim, Paryžiuje, bet bus paskutiniai, kai reikės užtikrinti savo šalių piliečių saugumą paprastos dienos ar naujametės nakties metu.

Suprantu, kai kam Europoje ir JAV labai norėtųsi, kad nacionalinių valstybių politikai būtų atskaitingi ne juos rinkusių valstybių piliečiams, bet Vokietijos, Prancūzijos ar Britanijos liberalių pažiūrų intelektualams, kuriantiems Jungtines Europos Valstijas kaip neišvengiamą federaciją. Bet aš visuomet pasisakau ir pasisakysiu už tautų Europą, laisvų valstybių sąjungą ir tiesioginės demokratijos, o ne jos fikcijos įtvirtinimą Europoje!..

— Grįžtant prie esminio klausimo – kam tai naudinga, kam tai reikalinga, ar nemanote, jog migrantų cunamio krizė Europoje tėra pasekmė jankių globalistų sukeltų „arabų pavasarių“ – valstybinių perversmų, „demokratijos eksporto“ į Artimųjų Rytų bei Afrikos šalis – Afganistaną, Iraką, Libiją, Siriją?.. Kodėl apie tai dabar nekalbama Europos Parlamente?

— Jau kalbama ir apie tai, bet tam tikro inertiškumo ir čia esama. Jeigu pradžioje diskutuojant dėl nelegalių migrantų Europos Parlamente tiesiog unisonu didžiųjų frakcijų atstovai išvien su Vokietijos ir Prancūzijos prezidentais kalbėjo apie tai, jog mums būtina saugoti europietiškas vertybes, draugiškai priimti pabėgėlius, pasirūpinti jais, nepaisant eilinių prancūzų ar vokiečių reiškiamo nepasitenkinimo tokia „atvirų durų“ politika, tai dabar EP pasigirsta jau visai kitokie balsai!.. Europarlamentarai pagaliau pradeda suvokti realų pavojų, kuris jau yra visiškai šalia.

Lygiai taip pat dar pareitos kadencijos Europos Parlamente buvo diskutuojama dėl taip vadinamo „arabų pavasario“, „demokratijos eksporto“. Prisimenu, kiek patoso buvo politikų pasisakymuose apie demokratijos triumfą arabų valstybėse. Kiek liaupsių svečiams iš tų šalių, kiek premijų buvo išdalinta. Palyginti neseniai visam pasauliui buvo aiškinama, esą štai pasiekta demokratijos pergalė nuo buvusių rėžimų išlaisvintame Irake ir Libijoje. Tik kažkodėl dabar apie tai su tokiu patosu jau nebekalbama, dabar tylima. Visi pamatė, kad vyksta tikras karas tose „išlaisvintose“ arabų valstybėse, kad ten šaudoma, bombarduojami miestai, o vietos gyventojai priversti bėgti nuo tokios „demokratijos“ sukelto košmaro. Tada pagalvoji – ką iš tikrųjų visai Europai ir toms arabų šalims reiškia toks „demokratijos eksportas“?!..

Mano nuomone, tiesiogiai su nelegalių migrantų krize susijusių globalių problemų sprendimų Europai, visų pirma, reikia naujų lyderių, tokių lyderių, kokie kažkada buvo Šarlis de Golis, Vinstonas Čerčilis. Iš šiandieninių Europos lyderių išskirčiau Deividą Kameroną, kuris labai aiškiai pasakė, ko Didžiajai Britanijai reikia iš Europos Sąjungos. Tai tikras lyderis, ryžtingai ginantis savo šalies nacionalinius interesus. Manau, nedidelės ES šalies Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas visada drąsiai, nepaisant eurofederalistų kritikos, deramai atstovavo savo valstybę. Na, o prieš Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen, vykstant rinkimams, kairieji susivienijo su dešiniaisiais, todėl jos vadovaujama politinė partija apskritai neiškovojo jokių postų valdžioje.

Bet kuriuo atveju, Lietuvos politiniai lyderiai, naujų Europos Sąjungos iššūkių akivaizdoje pasiryžę ginti mūsų šalies nacionalinius interesus, aš manau, tikrai turi į ką lygiuotis.

— Dėkoju už pokalbį.

___________________________________
Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2016 m. vasario 6-12, Nr. 5, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply