Rolandas Paksas: „Tvarka ir teisingumas lieka vienintele parlamentine partija Lietuvoje, kuri gina nacionalinius valstybės interesus!..”

Plačiai nuskambėjusi, visuomenę bei politikus šokiravusi Seimo vicepirmininko, „darbiečio“ Vydo Gedvilo skyrimo – neskyrimo į švietimo ir mokslo ministrus istorija dar kartą parodė, jog žiniasklaidoje nutekinamos „slaptosios pažymos“ tėra instrumentas, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė naudoja susidorojimui su politiniais oponentais. Juk lygiai taip pat prieš metus, pasitelkiant „slaptąsias pažymas“, buvo „išbrokuoti“ devyni viceministrai, įtraukti į „juoduosius sąrašus“.

samokslasRegis, autokratine tampančios šalies vadovė tiesiog „pamiršo“, jog vadovaujantis LR Konstitucija bei nekaltumo prezumpcija, jei specialiosios tarnybos – STT, FNTT ar VSD neturi pakankamai duomenų apie politiką ar šiaip pilietį, kad prokuratūra jų pagrindu galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, tokia medžiaga paprasčiausiai yra niekinė ir jokiu būdu neįgalioja viešai skelbti, jog koks nors žmogus netinka jam siūlomoms pareigoms.

Kaip teigia politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, nors Lietuva nėra autokratinė valstybė, tačiau prezidentė D. Grybauskaitė „turi autokratinių tendencijų”, todėl Lietuvos politikams pataikaujant ir nusileidžiant šalies vadovei, jos polinkis į autokratiją tiktai stiprės: „Atsakymas į klausimą – ar Lietuva yra autokratinė šalis – yra ne. Bet D.Grybauskaitė turi autokratinių tendencijų, ir jos polinkis imtis autokratinių sprendimų tik didės, kol politikai, tokie kaip A.Butkevičius, jai nusileis ir pataikaus”, – polemizuoja K.Girnius „Delfi“ publikacijoje „Ar Lietuva yra autokratinė šalis?“, akcentuodamas tai, kad prezidentė D.Grybauskaitė ne tik nepaiso įstatymų numatytos tvarkos, bet ir „prisiskiria teisę nutarti, kas yra patikimas ir ištikimas Lietuvai, o kas yra potencialus Tėvynės išdavikas… Prezidentės elgesys glumina. Ji priėmė svarbų politinį sprendimą pasikliaudama slapta, paprastiems piliečiams ir daugeliui politikų neprieinama medžiaga”, – stebisi K. Girnius.

„Labai atsakingai noriu atsakyt, kad buvo kalbama su teisininkais, ir mes išnagrinėjom tas aplinkybes, kurios ten smulkios kelios parašytos, dėl tų aplinkybių nėra jokio teisinio pagrindo jo neteikt. Kalbant iš mano praktikos, apie kontržvalgybos vykdomą stebėseną, kai kuriems kandidatams buvo parašyta daug daugiau ir buvo netgi su prezidente kai kada konkrečiai aiškinamasi pokalbio metu, ir tuose keliuose punktuose, kas parašyta, yra „galimai“, „manomai“ ir taip toliau. Jei matysiu, kad kyla tam tikras konfliktas, labai prašysiu, kad ta pažyma būtų visuomenei paviešinta ir visuomenė galėtų vertinti, ar tai yra pagrindas neteikti kandidato“, – teikiant V.Gedvilo kandidatūrą į švietimo ir mokslo ministrus spaudos atstovams kalbėjo premjeras Algirdas Butkevičius. Į žurnalistų pastabą, kad prezidentė kategoriškai atmetė V.Gedvilo kandidatūrą, Ministras Pirmininkas atsakė: „Palaukit, kas čia yra? Autokratinė šalis? Kai išgirsim argumentus, kai pateiksim visuomenei susipažint šitą dokumentą, tada ir pateiksim galutinį sprendimą“.
Europos Parlamento narys, partijos Tvarka ir teisingumas lyderis, Prezidentas Rolandas PAKSAS interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia, jog demokratinėje valstybėje tikrai netoleruotinas toks „slaptųjų pažymų kadrilius“…
——————————————————————————————————

– Atrodytų, nebepakanka vien tiktai konstatuoti, jog STT slaptosios pažymos mūsų šalyje seniai tapo politinės kovos įrankiu, tokiai praktikai būtina ryžtingai tarti NE? Nepaisant to, jog panašūs autokratinės valdžios metodai šokiruoja politikus bei visuomenę, kai be jokio teismo nuteisiamas arba tiesiog apšmeižiamas nekaltas žmogus, tokia praktika tebėra gaji Lietuvoje, nors taip tikrai neturėtų būti Europos Sąjungai priklausančioje valstybėje?

Paksas– Aš manau, kad šitie laikai, ką eilinį kartą patvirtino ir dabartinė situacija, susijusi su „darbiečio“, Seimo vicepirmininko Vydo Gedvilo kandidatūros į švietimo ir mokslo ministrus atmetimu, po daugelio metų bus prisimenami, kaip  naujosios Lietuvos slaptųjų pažymų era.

Net neabejoju, jog atsakingos valstybinės institucijos, specialiosios tarnybos yra įsigijusios ir naudoja modernius elektroninius įrenginius, kurie leidžia sekti, stebėti ar klausytis kiekvieną pilietį, net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai pareikšti jokie įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Susidaro įspūdis, jog politikams nebėra motyvacijos siekti aukščiausių postų valstybėje, tarkim, premjero ar Seimo pirmininko posto. Pakanka tapti realiai valdančiomis Lietuvą specialiųjų tarnybų vadovais. Jeigu 300 STT darbuotojų gali „šokdinti“ politinę visuomenę arba VSD sukurptomis slaptomis pažymomis įtakoti politinius procesus valstybėje, tereikia vienam tapti STT vadovu, kitam – VSD vadovu, o trečiam – Generaliniu prokuroru. Ir štai mes jau turime beveik visą paketą galios svertų, prieš kuriuos nei Seimas, nei Vyriausybė neturi jokios atsparos!..

Įsisiūbavus slaptųjų pažymų istorijai, susijusiai su Vidu Gedvilu, aš net pajuokavau – gal ir neblogai būtų, jeigu STT pareigūnai pateiktų slaptas pažymas, pavyzdžiui, apie VSD vadovus, kurios patvirtintų ar pastarieji gali eiti pareigas. Savo ruožtu VSD pateiktų pažymas apie Generalinės prokuratūros vadovus, o Generalinė prokuratūra pateiktų pažymas apie STT vadovus, ar jie tinkami užimamoms pareigoms, ar neturėjo kažkokių susitikimų su verslininkais, ar nedalyvavo kokiame nors pobūvyje, ar teisingai laikė peilį dešinėje rankoje, o ne kairėje?.. Galime tik įsivaizduoti, koks erzelis kiltų valstybėje, prasidėjus tokiai konfrontacijai. Atrodo, tarsi viena valstybės finansuojama institucinė žinyba yra aukštesnė už kitas, todėl gali būti nukreipiama prieš žmonių renkamus politikus.

Aš suprantu, kad premjerui, renkantis kabineto darbuotojus, ministrus, be abejo, yra labai svarbi kiekvieno žmogaus reputacija, kompetencija, supratimas, todėl būtinos kažkokios žinios, ar priimamas į darbą asmuo nebuvo padaręs nusikaltimą. Ir vis tiktai, būtent premjeras priima galutinį sprendimą, pritardamas arba ne teikiamai kandidatūrai. Lygiai taip pat ir Lietuvos Prezidentė, turėtų vadovautis slaptomis pažymomis tik kaip pagalbine medžiaga, o ne viską lemiančia.
Demokratinėje valstybėje tikrai netoleruotinas toks „slaptųjų pažymų kadrilius“. Aš drąsiai tai sakau, kadangi mano gyvenime jau buvo visko, man teko užimti aukščiausius postus valstybės tarnyboje, skaityti įvairiausias spec. tarnybų teikiamas pažymas su riboto naudojimo grifu ar slapto, ir netgi ypatingai slapto. Tačiau absoliučiai daugeliu atveju tose slaptose pažymose būdavo surašyti vieni vėjai!..

– Turbūt tiktai Lietuvoje tokia „vėjuota“ VSD sukurpta slapta pažyma galėjo išversti iš posto netgi Respublikos Prezidentą?!..

– Lygiai taip ir tada, rengiant valstybinį perversmą, pritaikytas panašus politinio susidorojimo mechanizmas – panaudotos spec. tarnybų slaptosios pažymos, kurios tuoj pat buvo išviešintos. Kaip gi šiuo atveju reikėtų vertinti Strasbūro Teismo sprendimą, kaip traktuoti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išaiškinimą, jeigu pakanka tiktai sukurpti slaptą VSD pažymą, apjuodinti žmogų be jokio teismo, o jau tada patraukti iš posto sistemai netinkamą asmenį? Tai absoliuti nesąmonė, tokių dalykų neturėtų būti Europos šalių Bendrijai priklausančioje Lietuvoje!..

Bene keisčiausia yra tai, jog vos tiktai pasirodo kokia nors slapta pažyma, iškart ta informacija nutekinama žiniasklaidoje ir tampa vieša paslaptimi. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip Europos Sąjungos vadovai arba NATO vadovai iki šiol nebaudžia valstybės už tokius dalykus?.. Įsivaizduokime, kažkas paviešina NATO valstybės slaptus planus ir niekam tai nerūpi?.. O juk yra daugybė dalykų, sudarančių valstybės paslaptį, yra karinės paslaptys, galų gale, komercinės paslaptys, tad jeigu Lietuvoje visa tai nuteka ir niekas už tai neatsako, tai apie ką mes tada apskritai galime kalbėti?!..
Kai aš pradėjau vykdyti Respublikos Prezidento pareigas, tai Prezidentūroje buvo sudaryta speciali komisija, turbūt nieko naujo nepasakysiu, tačiau šita komisija nerado gerokai virš 200 slaptųjų pažymų, kurios, kaip užfiksuota spec. kartotekoje, anksčiau buvo gautos. Galbūt kažkas jas išsiplėšė, kaip lapus iš KGB bylų, saugomų archyvuose?.. Pasak buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio, vienos KGB bylos buvo deginamos, kitos iškarpomos, trečios išvežtos į Omską arba tiesiog išnešamos, pasikišus užantyje, po švarkais ir megztukais… Manau, toks kelias mūsų valstybės absoliučiai niekur neveda!..

– Matyt, kažkas bendro tarp politiniais tikslais naudojamų STT slaptų pažymų bei viešinamų arba neviešinamų (priklausomai nuo aplinkybių) KGB bylų archyvų? Juolab, kad panašūs politinio susidorojimo metodai nieko bendro neturi nei su demokratija, nei su LR Konstitucija, ypač kai taip grubiai pažeidžiama žmogaus nekaltumo prezumpcija? Jūsų nuomone, ką gi reikėtų daryti, siekiant išvengti panašių precedentų?

 – Viskas labai paprasta: ateina pas Prezidentę premjeras, atsineša kandidatų sąrašą, tyliai susėda prie stalo, paderina drauge teikiamas kandidatūras, ramiai aptaria tai, kas kelia tam tikrų abejonių, su kuo prezidentė norėtų pasišnekėti. Ir tada be jokių triukšmų išleidžiamas dekretas, patvirtinamas naujas ministras arba Vyriausybės kabinetas, valstybėje išsaugoma rimtis suplanuotiems darbams atlikti.

O ką gi mes matome dabar? Visą savaitę viešojoje erdvėje vyksta niekam nereikalingos diskusijos, konfrontacija, aptariamos pačios įvairiausios peripetijos, mes teiksime tik šitą kandidatą į ministrus, aš netvirtinsiu, man reikia trijų kandidatūrų, bet mums tas tinka, o mano pažyma ne tokia, mano kitokia… Žodžiu, kažkoks absurdas, kurio visai paprastai galima būtų išvengti, negaištant brangaus laiko ir netrikdant valstybinių institucijų darbo.
Aš taip įsivaizduoju, kad tokiais atvejais, reaguojant į STT veiklos metodus bei teikiamas pažymas, turėtų būti pajungta parlamentinė kontrolė. O dabar šalyje nėra absoliučiai jokios kontrolės ne tiktai valstybės lėšų įsisavinimams, pirkimams, bet ir operatyvinei veiklai. Remdamasis savo praktika aš jau nekalbu apie tai, kad net Prezidento pokalbiai buvo sekami!.. O kas davė sankcijas pasiklausimui Seimo pirmininko arba jo pavaduotojo?..

Todėl aš ir sakau, kad šiuo klausimu dėl STT veiklos turėtų būti atliktas parlamentinis tyrimas. Lygiai tą patį siūliau ir tada, kai dėl STT slaptų pažymų buvo patraukti devyni viceministrai. Vėlgi, tada buvo sudarytas „juodasis sąrašas“, o kas gi iš tikrųjų jį sudarė ir kokiu pagrindu?.. Politinėje taryboje aš uždaviau valdančiajai daugumai labai konkrečius klausimus: kas sudarė taip vadinamą „juodąjį sąrašą“? Kodėl jame minimos šitų žmonių pavardės? Kokiu pagrindu ir kodėl apie juos slapta buvo renkama medžiaga? Ar yra teismo sankcijos telefoninių pokalbių pasiklausymui, operatyvinei veiklai atlikti?.. Ir kas gi čia dabar iš tikrųjų vyksta? Pagaliau, kokioje šalyje mes gyvename, jeigu vieną dieną kažkas bando sukompromituoti mane, kitą dieną – tave, vėliau dar kažką?!..         
–  Bet ar nemanote, jog panašūs dalykai tėra pasekmė viso to, kad  pačioje pradžioje, atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje, valdžia atiteko tokiems politikams, kurie, siekdami postų bei privilegijų, nesibodėjo vadovautis melu, politinėmis intrigomis, netiesos sakymu? Argi ne todėl neseniai užvirė diskusijos dėl prisipažinusių KGB agentų pavardžių viešinimo? Nors liustraciją Lietuvoje gal reikėtų pradėti ne nuo apačios, bet nuo pačių aukščiausių pareigūnų, tarkim, nuo šalies vadovės Dalios Grybauskaitės, slepiančios nuo visuomenės ar tiesiog „retušuojančios“ savo biografiją, ir netgi nuo konservatorių patriarcho, buvusio AT pirmininko Vytauto Landsbergio?

– Visų pirma, aš manau, kad šiuo klausimu turėtų būti laikomasi absoliutaus viešumo. Net jeigu apie Seimo vicepirmininką yra kažkokia tai slapta pažyma, tai ji turėtų būti paviešinama, kad visuomenė galėtų susipažinti. Tada būtų galima spręsti – ar valstybės lėšos, kurios skiriamos panašiai spec. tarnybų veiklai finansuoti, yra tikslingai naudojamos?..

Antras dalykas, labai svarbu, kad būtų vykdoma specialiųjų struktūrų parlamentinė kontrolė, kurį nustatytų, ką šios tarnybos veikia, kodėl veikia ir kam tarnauja? Ar visai tai daroma ginant visuomenės interesą? O gal vieni politikai turi daugiau įtakos šių struktūrų veiklai, negu kiti politikai?..
Juokingai skamba, kai Prezidentė ir premjeras gauna skirtingas STT pažymas. Tokių dalykų tikrai neturėtų būti. Galų gale, skiriant ministrus aukščiausi šalies vadovai turėtų susitarti, tiesiog nėra kitos išeities. LR Konstitucijos, berods, 84 straipsnis, 9 punktas teigia, kad Ministras Pirmininkas teikia ministro kandidatūrą, o Prezidentė skiria. Juk Konstitucijoje nėra pasakyta, kad premjeras teikia kandidatūrą, o Prezidentė skiria arba neskiria, ten aiškiai yra parašyta: TEIKIA ir SKIRIA. Todėl šioje vietoje turi būti rastas bendras sutarimas.

Na, o kalbant apie buvusių KGB agentų viešinimą, tai partijos Tvarka ir teisingumas pozicija absoliučiai aiški. Kai aš išgirdau šį klausimą valdančiosios koalicijos Politinėje taryboje, iškart pasakiau, jog valstybei privalu laikytis savo duotų įsipareigojimų. Jeigu žmonės kažkada prisipažino ir Aukščiausioji Taryba balsų dauguma valstybės vardu priėmė sprendimą – prisipažinusių KGB agentų pavardžių neviešinti, tai būtina išlaikyti duotą žodį ir baigti visas tas spekuliacijas apie terminų pratęsimus ir panašiai. Na, o visus kitus asmenis, kurie iki šiol neprisipažino, be abejo, reikėtų išviešinti, atverti KGB archyvus ir parodyti žmonėms.
Aš buvau tiesiog šokiruotas, kai Politinei tarybai pasiūliau, kad nereikia viešinti žmonių, kurie prisipažino, o valstybė įsipareigojo jų pavardžių neviešinti. Reikėtų užbaigti su tais pratęsimais ir pasakyti, jog prisipažinusieji NIEKADA nebus viešinami. Bet kai pasakiau antrąją sakinio dalį, kad reikia viešinti tuos, kurie neprisipažino bendradarbiavę su KGB, tai pasirodo, nėra jokių išlikusių duomenų apie šiuos asmenis. Štai kas svarbiausia!..

Tai reiškia, jog 25 metus mes gyvenome laisvi ir nepriklausomi, turėdami Valstybės saugumo departamentą, visas struktūras, Liustracijos komisiją ir ką tiktai nori, bet kai dabar reikia pasakyti, o kurie gi buvusieji agentai iki šiol neprisipažino (sakoma, sovietmečiu Lietuvoje buvo apie 250 tūkstančių KGB agentų), paaiškėja, kad mes jokių duomenų apie juos neturime. Štai kokį aš išgirdau atsakymą Politinėje taryboje, kuris mane tiesiog pribloškė!..

– Matyt, teisus signataras Zigmas Vaišvila, siūlydamas sudaryti ne fiktyvią, bet rimtą liustracijos komisiją, ir liustraciją pradėti nuo aukščiausių šalies pareigūnų, nuo tų asmenų, kurie ne tik yra atsakingi, bet ir turi ką slėpti nuo visuomenės?

– Galiu tik pakartoti savo poziciją šiuo klausimu: bet kuriuo atveju, visi tie asmenys, kurie neprisipažino bendradarbiavę su KGB, turėtų būti nustatyti ir išviešinti. Net ir tie buvę agentai, kurių bylos išvežtos iš Lietuvos, ir tie, kurių bylos kažkur paslėptos, iškarpytos ar netgi sudegintos. Tokiais atvejais yra būtina, kad valstybė pasielgtų principingai ir parodytų turinti stuburą.

– Nors Politinei tarybai pateikėte teisingą ir savalaikį pasiūlymą, tik kažin ar verta tikėtis, jog užvaldyta, autokratinių požymių turinti valstybė šiuo atveju pasielgs principingai, parodys turinti stuburą? Juolab, kai praktiškai Lietuvoje nebeliko rimtos politinės opozicijos? Pasigirstančios kalbos apie sisteminių partijų galimą apsijungimą, pavyzdžiui, konservatorių su socialdemokratais, tiktai patvirtina, kad iš esmės jos nedaug kuo viena nuo kitos skiriasi… Ką galėtumėte pasakyti, prisimenant karčią patirtį dėl kažkada viešai paskelbto, tačiau taip ir neįvykusio „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ apsijungimo?

– Pradinė idėja, nuo kurios mes startavome ir pasisakėme už dviejų parlamentinių partijų (Darbo bei Tvarka ir teisingumas) susijungimą, sakyčiau, buvo labai graži, kilni, sveikintina. Tačiau pakely iš esmės daug kas pasikeitė, išsibarstė pirminiai susitarimai, kurių privalu buvo laikytis. Pasirodė, jog kažkam tai tėra politinis žaidimas. Taigi, šioje vietoje gal ir galėčiau antrą kart lipti ant to paties grėblio, bet aš manau, kad to daryti tikrai neverta!..

– Jeigu teisingai supratu, jūs, kaip partijos Tvarka ir teisingumas lyderis, net nesvarstote ir atmetate galimybę – antrą kart atnaujinti derybas dėl galimo jungimosi su Darbo partija?

– Mes dabar tampame arba liekame vienintele parlamentine partija Lietuvoje, kuri gina nacionalinius valstybės interesus!.. Taip sakydamas aš turiu omeny tai, jog Darbo partija anksčiau buvo panaši į Tvarkos ir teisingumo partiją, bet jeigu iš tikrųjų Valentinas Mazuronis netrukus pataps „darbiečių“ partijos vadovu, tokiu atveju ši politinė jėga pasuks labiau į Briuselio federalistų, globalistinį, proamerikietišką kelią. Na, o mūsų partija Tvarka ir teisingumas lieka vienintele parlamentine partija, kuri gina Lietuvos valstybės nacionalinius interesus. Kitaip sakant, mes pasisakome už tai, kad daugiau Vilniaus būtų Briuselyje, o ne atvirkščiai!..

Šia prasme partija Tvarka ir teisingumas laikosi panašios pozicijos, kaip Nigel Farage UKIP‘ as, prancūzės Marine le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas arba kaip Vengrijos premjerą Victor Orban‘ą remianti politinė jėga… Aš manau, kad reikia branginti tokį partijos Tvarka ir teisingumas statusą ir pirmiausia ginti savo valstybės nacionalinius interesus. Laikui bėgant Lietuvos žmonės vis aiškiau tai supranta ir šis supratimas, mano giliu įsitikinimu, tik dar labiau sustiprės ateityje.

– Turbūt sutiksite, jog pastaruoju metu Lietuvos valstybei privalu ginti nacionalinius interesus net ir tokiu konkrečiu atveju, kai Briuselyje yra planuojamos JAV karinės intervencijos nusiaubtos Libijos pabėgėlių – migrantų kvotos ES šalims?

– Specialiai imigrantų klausimu aš išplatinau pareiškimą: „Kvotos imigrantams – tai ne pieno kvotos valstybėms“, kuriame kategoriškai pasisakiau prieš kvotų taikymą ES valstybėms taip vadinamoje imigrantų iš Afrikos perkėlimo programoje, kurias bendrijos šalims siūlo Europos Komisija.
Pasirinktas ne tas kelias. Juo einant, problemos nebus išspręstos, o tik dar labiau gilinamos. Ką reiškia kvotos 20 tūkstančių migrantų, kuomet per metus vien tik Viduržiemio jūra Europą pasiekia virš 150 tūkstančių pabėgėlių?.. Mums ir vėl siūloma kovoti ne su priežastimis, bet su pasekmėmis. Neprotinga. Nelogiška. Neefektyvu. Būtent dėl to aš balandžio sesijoje ir nebalsavau už EP rezoliuciją dėl ES migracijos ir prieglobsčio politikos. Europos Sąjungos ir Lietuvos migracijos politika reikalauja naujo požiūrio į migracijos bei pabėgėlių problemas dėl naujai susiklostančių aplinkybių.

Akivaizdu, kad mūsų pasiūlytas Migracijos komisijos steigimas Seime yra pačiu laiku. Šiandien klausimas toks – ar imigracijos politiką Lietuva formuos pati, ar vykdys jai primestą iš šalies? Ypač atkreipiant dėmesį, kad Europos Komisijai buvo pavesta parengti pirmąjį savanorišką bandomąjį Afrikos šalių migrantų perkėlimo visoje ES projektą. Būtent savanorišką. Ar Lietuvos visuomenė remia tokį projektą? Jeigu taip – tai kokiu būdu ir priemonėmis bus vykdoma perkeltųjų asmenų integracija į šalies visuomenę? Tai klausimai, dėl kurių reikia gerokai platesnių diskusijų, o ne pionieriško nusiteikimo būti visada pasiryžus. Kvotos pabėgėliams – tai ne pieno gamybos kvotos ES valstybėms, kurias mechaniškai gerokai lengviau sureguliuoti.

Akivaizdu, kad didesnioji dalis pabėgėlių ieško prieglobsčio Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, lieka toje pačioje Italijoje, tad kvotų politika iš esmės bus niekinė, tik dar labiau skatinanti migraciją į Europą, nes taip netiesiogiai siunčiamas signalas – jūs čia laukiami, jumis bus pasirūpinta. Tačiau Afrikos valstybėms, jų vyriausybėms turėtų būti siunčiamas visiškai kitoks signalas: stabili taika regione ir savo sienų tinkama kontrolė nuo šiol bus vienintelė ir nediskutuojama sąlyga ES institucijų derybose dėl donorų finansinės, technologinės bei humanitarinės pagalbos bei prekybos sutarčių.

Dar viena būtina ir nediskutuotina sąlyga: pilietinės, politinės ir ekonominės reformos.
Esu įsitikinęs, kad pagrindines smurto ir nepakankamo išsivystymo priežastis reikia šalinti jų kilmės šalyse, taip siekiant sumažinti pabėgėlių ir ekonominių emigrantų srautus. Dalindami kvotas, problemą mes tik pagilinsime. To daryti tikrai nereikėtų.
Beje, dėl migracijos kvotų pasikeisti nuomonėmis siūlysiu ir valdančiosios koalicijos partneriams, susirinkus į artimiausią Politinės tarybos posėdį.

– Ir vis tiktai, kas gi turėtų prisiimti atsakomybę dėl humanitarinės katastrofos Libijoje? Kokios priežastys paskatino šimtus tūkstančių afrikiečių nelegaliai, rizikuojant savo gyvybėmis, plūsti į Europą?

– Priežastys gan akivaizdžios. Kažkodėl tai niekas nebekalba apie Arabų pavasarį, nors tame regione ilgus metus buvo palaikoma jėgų pusiausvyra. Bet po viso to, kas ten įvyko, pavadinti tai demokratijos pergale, sukilusios liaudies revoliucija, kažin ar būtų tikslinga. Nuo tokios „demokratijos“ dabar visa Europa springsta!.. Vien tiktai šiemet tūkstančiai pabėgėlių nuskendo Viduržiemio jūroje!..

Kažkas nusprendė subombarduoti tas valstybes, o po to siunčia ten humanitarinę pagalbą, kuri, deja, nėra siejama su jokiais įsipareigojimais. Įsivaizduokime, jeigu siunčiama humanitarinė į vieną ar kitą Afrikos valstybę, tai, matyt, pirmiausia reikėtų pareikalauti stabilumo garantijų, pareikalauti vietinės valdžios saugoti savo valstybės sienas, pareikalauti vidaus konflikto nutraukimo. O dabar siunčiama humanitarinė pagalba ir tuo pat metu kovinės raketos naikina ištisus miestų kvartalus!..

Vien tik šiais metais apie 150 tūkstančių pabėgėlių plaustais ir laivais per Viduržiemio jūrą pasiekė Europą. O dabar kalbama apie 20 tūkstančių migrantų kvotų išdalinimą Europos Sąjungos šalims. Pirmasis pasiūlymas, ES šalių vadovams aptariant migrantų problemą, buvo akcentuojamas savanoriškumo principas, kokia šalis kiek imigrantų galėtų priimti bei integruoti į savo visuomenę. Prabėgo vos kelios savaitės ir minėtas savanoriškumo principas kažkur tai išgaravo, Europos Komisija pateikė Europos Parlamentui parengtą rezoliuciją – dėl PRIVALOMO ES šalims atitinkamo migrantų kiekio priėmimo.

Kategoriškai pasisakiau ir pasisakau prieš tokius dalykus, nes tai ne pieno kvotos ir ne agurkų dydis, bet sunkiai prognozuojami pabėgėlių srautai!.. Jeigu mes iš savo valstybės Lietuvos jau išvarėme svetur apie 800 tūkstančių gyventojų, tai nejau dabar turime prisiimti kitataučius ir bandyt integruoti juos į savo visuomenę?!..
Argi tai ne absurdas: per 25 metus netekome 800 tūkstančių savo piliečių, didžiausias kiekis visoje ES šiuo metu sėdi Lietuvos kalėjimuose, tai tikrai tokiu būdu mes atlaisvinome nemažą valstybinės žemės plotą, todėl dabar galime prisiimti tūkstančius migrantų iš Afrikos ir kitų pasaulio šalių, kurie galimai naudos narkotikus, o susikivirčijus pjaus lietuvaičius ir panašiai?.. Mes netgi neturime jokio įstatymo kaip galima būtų spęsti panašias problemas.
Aš dar kartą sakau, migrantų problema Briuselyje, Europos Komisijos sprendžiama absoliučiai netinkamai, pradėta ne nuo to galo, todėl, svarstant šią opią problemą Europos Parlamente, mums tiesiog privalu ginti Lietuvos nacionalinius interesus!..

– Dar viena iš ties opi geopolitinė problema – tai į Europos Sąjungą besiveržianti Ukraina, kur pernai, po Vašingtono ir Briuselio remiamos Maidano „demokratinės revoliucijos“ – smurtinio valstybės perversmo, įsivyravo tikras chaosas, politinis teroras, o Donbase prasidėjęs pilietinis karas, kurio metu žūsta civiliai gyventojai, beginklės moterys ir netgi vaikai, jau pareikalavo, mažų mažiausiai, septynių tūkstančių gyvybių?!..

– Mes jau ne kartą esame kalbėję apie situaciją Ukrainoje, todėl nenorėčiau kartotis. Aš paliesiu tiktai vieną naują detalę visoj šitoj istorijoje. Neseniai Europos Parlamentas balsavo dėl europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio pateiktos rezoliucijos, numatančios skirti Ukrainai 1,8 milijardo eurų. Ši rezoliucija tiesiog žaibo greitumu buvo įtraukta į EP darbotvarkę ir balsų dauguma patvirtinta. Aišku, kad šiuo atveju suveikė kur kas įtakingesni politiniai veikėjai, pasisakantys už finansinę paramą Ukrainai.

Kita vertus, Europos Parlamente diskutuojant dėl minėtos rezoliucijos, teko išgirsti daug protingų pasisakymų, kai buvo keliami klausimai: o kam iš tikrųjų bus skiriamos ES lėšos – karui Ukrainoje, ginklų pirkimui ar taikos išsaugojimui? Kuriai konfliktuojančiai pusei atiteks Europos milijardai, kuriems oligarchams tai bus naudinga?.. Pagaliau, kodėl Europos Sąjunga finansiškai neremia Turkijos okupuoto Kipro, bet remia kariaujančią Ukrainą, kuri netgi nepateikė atsakingoms ES institucijoms jokios programos, kaip ir kam bus paskirstomi tie 1,8 milijardai eurų, gauti iš ES?.. Galų gale, Europos Sąjungos šalių politikai pradeda suprasti, kad ne viskas Ukrainoje yra juoda, kas juodai piešiama, ir ne viskas ten yra balta, kaip tai iki šiol buvo bandoma pavaizduoti!..

Vienintelis realus kelias Ukrainos krizei išspręsti (apie tai aš kalbėjau dar neįsiplieskus kariniam konfliktui Rytų Ukrainoje) – politinės derybos pačiu aukščiausiu lygiu, kuriose dalyvautų ne tik Europos, bet ir viso pasaulio įtakingi politikai, atsakingi pareigūnai, na ir žinoma, vadinamo Normandijos ketverto – Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos bei Rusijos vadovų š. m. vasario mėn. 12 d. Minske pasirašytų susitarimų besąlygiškas vykdymas.

– Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply