„Sadistę Savčenko aš mačiau vieną dieną, bet atsiminsiu visą gyvenimą“

Sadistę Savčenko aš mačiau vieną dieną, bet atsiminsiu visą gyvenimą“, – sako Lugansko šventikas Vladimiras Mareckis. Kol Kijevas reikalauja paleisti savo „heroję“ – lakūnę Nadeždą Savčenko (Rusijoje kaltinamą nužudžius du žurnalistus karo Donbase metu), jos aukos – tie, kam pavyko išgyventi, piešia jos tikrą paveikslą.

w644h387

Koreguotoja su sadistiškais polinkiais, ypač nekenčianti vyrų ir nesibodinti juos mušti… Protoierėjus Vladimiras Mareckis iš Lugansko krašto matė ją tokią asmeniškai, kada pateko į nelaisvę pas ukrainiečių baudėjus.

d4c2967f-63f4-48b4-a6ee-6939037a82e5

Tėve Vladimirai, kaip jūs patekote į nelaisvę ir kada pamatėte Savčenko? – paklausėmė mes jo.

Mane ir dar 13 žmonių (vieną vėliau paleido) užgrobė gegužės 25 dieną Lugansko srities Novoaidar gyvenvietėje. Aš vairavau, vežiau milicininkus į Luganską. Pats buvau apsirengęs civiliais drabužiais, kažkas kamufliaže. Aš iš karto pasakiau, kad aš šventikas, bet tai tiktai sustiprino jų žiaurumą. „Vilkite šitą šerną“,- aš tada svėriau 130 kilogramų, o kada išėjau po keturių mėnesių – jau 85. Mus atvežė į baudėjų dislokacijos vietą, visi subėgo. Jų tarpe ir Savčenko, šaukinys „Kulka“. Būtent ji mušė mus per lyties organus, trypė, šokinėjo. Siūlė parduoti organams – jai uždraudė. Vėliau sušaudyti – vėl uždraudė. Tada išmesti pervežant iš malūnsparnio (mus vežė su maišais ant galvų) – „kaip anksčiau“ – kalbėjo ji. Jau nežinau, ką reiškia „kaip anksčiau“ – matomai, buvo ir taip. Bet ir su tuo jos pasiūlymu tarnybos draugai nesutiko.

1440762238-c2fe632bc709cd68c6a697c5f3dc6bae

Kodėl jos bendražygių toks humaniškumas?

Šitie buvo jau ne jos žmogžudžiai – „aidarininkai“, o kariai Ukrainos SBU (Ukrainos saugumas), į kurių dislokacijos vietą mus atvežė. Jie suprato, kad po to, kai apie mūsų užgrobimą plačiai paskelbė MIP (neva, pagavo stambia „teroristų“ grupę), žudyti jau nerizikavo. Taip kad tokiu būdu, galima pasakyti, mus išgelbėjo. Savčenko aš mačiau tiktai pirmą dieną, bet atsiminsiu visą gyvenimą. Ji buvo ten taikytoja, ugnies koreguotoja. Be jos buvo dar trys merginos: viena iš Pabaltijo su skandinavišku žandikauliu, kitą persirengusią po to matė Luganske. Savčeko gi buvo pati agresyviausia, nekenčianti vyrų. Ne kokia nors šizofrenikė, bet su aiškiais sadistiniais polinkiais.

Священник

Kaip vertinate išvystytą tarptautiniu lygiu isteriją aplink pseudo kankinę?

Donbase visi spjaudosi. Čia tai visi žino, kad dėl jos kaltės žuvo ne tiktai du Rusijos žurnalistai, bet ir kolona pėsčių pabėgėlių, tą dieną išlipusių iš autobuso… Iš viso nenoriu apie ją prisiminti. Galiu pasakyti, kad jai atleidau. Tegul Viešpats nustato, kur ir kaip jai toliau gyventi.

O jūs pats kaip dabar gyvenate po viso to ką pergyvenote?

Iš SBU aš patekau į Charkovo 27 -ąjį centrinį kalėjimą, iš ten į zoną. Iš ryto gabalėlį duonos su arbata duodavo ir vakare gabalėlį duonos su druska. SBU mus išmaningai kankino, išmušinėjo prisipažinimus, kad mes – teroristai. Bet jokių įrodymų pas juos nebuvo – mes tiesiog važiavome mašina, be ginklų. Bet aš lygi šiol Ukrainoje paieškomas, mano veidas skelbimų lentose. Išlaisvino mane apsikeitę, po keturių mėnesių. Mus nuvežė vėl į SBU, dokumentų neatidavė, iš viso nieko negrąžino, pas ką buvo rankos surištos kaproninėmis juostomis, pas kitus su antrankiais. Apkeitė prie Donecko. Aš buvau gydomas Rusijoje, dabar tarnauju klieriku Ksenijos Peterburgietės šventykloje, mano šeima irgi pervažiavo čia. Mano namas kaime Raigorodka Novyjaidaro rajone ir ankstesnioji šventykla visiškai išgrobta, net grindis išėmė ir instaliaciją išplėšė! Bet mes dar grįšime!

šaltinis

Vertė Petras Gulbinskas

Šauksmas

Leave a Reply