Šarlis Ebdo ir “Pažadėtoji žemė”

Tęsiame nemirtingojo Šarlio Ebdo atminimui skirtą Lietuvos gatvės menininkų darbų aptarimą. Praeitame straipsnyje „ Šarlis Ebdo – gyvas“ mokėme mantros … ofuckoamaboofuckoofuckoamabo…, kurią kartojant, galima pasiekti nušvitimą. O pradžioje aptarėme menininkų darbus, kuriuose politiniai reiškiniai gali įgauti filosofinę prasmę, jei į juos pažvelgsime per lietuvių kalbos prizmę.

Šiuo straipsniu norėtume aptarti kūrinį, kurio tikslas – parodyti šio, žemiškojo pasaulio reliatyvumą, o taip pat primygtine forma ( kas gali būti aiškiau, kaip kelio ženklų kalba?)atskleisti, kaip tie patys reiškiniai gali būti skirtingai vertinami, priklausomai nuo to, ar prieš juos vertindami, kartojome jau aptartą mantrą, ar dar ne.

Išskirtinai vertingiems darbams, kurie tikime, kad įeis į Lietuvos gatvės meno amžinąjį lobyną,skirtą Šarlio Ebdo atminimui, galima būtų priskirti darbą „Pažadėtoji žemė“.

                                                                                   PAŽADĖTOJI ŽEMĖ

21

Iš pirmo žvilgsnio neįgudęs žiūrovas gali pasimesti, kadangi jam gali pasirodyti, jog kūrinio pavadinimas nelabai sutampa su jo turiniu – užrašu „NATO LAUK“. Tačiau iš tiesų kūrinyje užšifruota prasmė, kurios suvokimas priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos. Tarkim, pilietis, kuris NATO aljanse mato priešą ir siekia jį išvaryti iš Lietuvos, raginamas tą daryti Rytų, tai yra Rusijos, kryptimi. Nes jeigu mes pažvelgsime į Lietuvos žemėlapį, tai pamatysime, jog Rusija yra rytuose, t.y. į dešinę nuo stebėtojo, lygiai ten, kur rodo kelio ženklas. O ženklas „STOP“ ragina neišmintingąjį lietuvį sustoti ir prieš išvarant NATO, pasvarstyti, gal geriau lai jis, NATO, lieka čia, Lietuvoje? O dabar pažvelkime į šį kūrinį akimis žmogaus, kuris jau visą naktį kartojo mantrą, aptartą pirmame straipsnyje „ Šarlis Ebdo – gyvas“. Akivaizdu, kad jei mes NATO ne varysime, o jo lauksime,( nes tokioje būsenoje žodis LAUK ir reiškia laukimą), tai laukti mūsų išgelbėtojų vėlgi reikia laukti iš Rytų. Tačiau NATO bazių rytuose nuo mūsų dar nėra. Žinoma, jei mes tą kūrinį vertintume primityviai ir tiesmukai, tai galėtume tiesiog laukti, kol tos bazės atsiras. Tačiau menininkai žengia giliau. Žodyje NATO raides A ir T jie beveik sulieja į vieną skiemenį AT. Tuo norima parodyti, kad jas reikėtų skaityti ir atskirai. Padarius nenutrūkstamą seką, gauname ATATATATA…Tai gali reikšti TATĄ, t.y. Tėvą aukštaičių tarme, ir emocinę būseną,kuri instiktyviai išreiškiama šiais garsais, kai karštoje pirtyje kažkas vanojasi vantomis. O iškirpus skiemenį AT iš žodžio NATO, gauname rusiškai išreikštą abejonę NO. Sudėjus viską, ką menininkai norėjo pasakyti, į vieną vietą, atsiskleidžia tokia prasmė:

Mes galėtume laukti NATO iš Rytų, tačiau ten dabar labai karšta, ten rusai, kurie anksčiau laikydavo save mūsų Tatomis ( tėvais, ar vyresniais broliais) kažkam dar vanoja šonus. Reikia kantriai laukti ir tikėtis…

O kūrinio pavadinimu autoriai sako, kad Lietuvos lopinėlis – per mažas, mūsų dar laukia ir “pažadėtoji žemė”, kurios kryptį mums aiškiai nurodo tas pats kelio ženklas. O pasiekti tą žemę mums padės kas? Na žinoma, NATO!

Mes paprastai vengiame žarstytis epitetais, tačiau šis kūrinys savo gyliu, įžvalgomis ir filosofine prasme tiesiog nepralenkiamas. Be to, žavi ir jo patriotinė – politinė orientacija. Nors šiuo kūriniu menininkai aiškiai yra karšti NATO šalininkai, bet jie nesmerkia ir priešingai galvojančių, tik ragina prieš protestuojant, gerai susimąstyti (STOP). GENIALU , DEMOKRATIŠKA IR PILIETIŠKA!

Ačiū Tau, Šarli Ebdo, tu tikrai gyvas!

Kazimieras Juraitis

Leave a Reply