Sėkminga nesėkmė

Konservatoriai dar 2003 metais pristatė visuomenei savo naują politinę programą „Sėkmės Lietuva“. Programoje buvo raginama ryžtis „lietuviškam tigro šuoliui“ ekonomikoje, keliami ambicingi tikslai: per 15 metų prilygti Europos Sąjungai, pasivyti ir aplenkti Estiją, Lenkiją ir Airiją.

2012 metais tuometinis Lietuvos prezidentas V. Adamkus padėkodamas organizacinio komiteto nariams už puikų Lietuvos kultūros pristatymą Frankfurto knygų mugėje teigė: “Lietuva Frankfurte buvo pristatyta kaip moderni Europos šalis. Tai neabejotina Lietuvos sėkmė”.

screen-shot-2016-03-06-at-11-49-05
Autorius: Michailas Bugakovas

Kita vertus, 2015 metais sveikindamas su nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiu, Europos Komisijos pirmininkas J. Junkeris Lietuvą pavadino sėkmės pavyzdžiu visoms Europos Sąjungos Rytų kaimynėms. “1990 metų kovo 11-oji įėjo į pasaulio istoriją kaip ryžtingas Lietuvos žmonių žingsnis į laisvę ir teisę patiems spręsti savo likimą“, – pasakė J. Junkeris.

Taigi, kas yra Valstybės sėkmė ir kaip ji išmatuojama? Ir ar tikrai Lietuvą galima pavadinti sėkminga valstybe?

Kriterijai

Yra gana paprastas metodas tam nustatyti. Reikia tiesiog palyginti deklaruotus atkuriamos valstybės tikslus su realiais jos pasiekimais po 26 nepriklausomybės metų.

Kokie gi tikslai buvo skelbiami 1990 metų Kovo 11 Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo?

Kovo 11 Aktas – tai gana lakoniškas, kelių pastraipų dokumentas. Jame iš esmės deklaruojami 4 pamatiniai dalykai:

  1. Yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas.
  2. Yra atstatomas Lietuvos demokratinės valstybės konstitucinis pamatas.
  3. Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams.
  4. Nepriklausoma Lietuva garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Suverenitetas, konstitucinė demokratija, tarptautinės teisės paisymas bei žmogaus teisių garantavimas – štai pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti apie Lietuvos valstybės sėkmę/ nesėkmę.

Suverenitetas

Terminas „suverenitetas“ turi 2 pagrindines prasmes. Pirma – tai valstybės nepriklausomybė ir jos teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus. Antra –valstybės piliečių teisė savo nuožiūra nustatyti socialinę ekonominę sistemą ir valdymo formą. Kaip teigiama LR Konstitucijoje „Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“

Dėl Lietuvos nepriklausomybės daugmaž viskas aišku. Po įstojimo į Europos Sąjungą ir euro įvedimo bei dėl savo proamerikietiškos orientacijos Lietuva realios nepriklausomybės nebeturi. Ji nebegali savarankiškai vykdyti savo vidaus ir užsienio politikos. Vidaus politiką, ypač ekonominę, diktuoja Briuselis, užsienio – Vašingtonas. Lietuvos saugumas garantuojamas išorinių NATO pajėgų. Žinoma, kai yra reikalas, šie valdymo centrai gali keistis rolėmis: Briuselis gali pakoreguoti Lietuvos užsienio politiką, Vašingtonas – vidaus, o NATO – ir vieną, ir kitą. Bet esmės tai nekeičia. Lietuva faktiškai turi iš išorės valdomo protektorato statusą.

Kaip teigiama istorijos ir politologijos vadovėliuose, protektoratas – tai valstybės priklausomybės forma, kai stipri valstybė ar kitoks išorės jėgos centras (protektorius) per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies (protektorato) užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus reikalus. Rezidentas – tai dažniausiai protektorato valdžia. Lietuvoje protektorato idėja nėra nauja. Žinoma, kad A. Smetonos aplinkos pareigūnai 1939 – 1940 metais neformaliai zondavo Lietuvos tapimo anuometinės Vokietijos protektoratu galimybę. Apie tai dokumentali faktologinė medžiaga pateikta Rusijos istoriko A. Diukovo knygoje „Protektoratas „Lietuva“. Šia prasme dabartinės kartos politikai protektorato idėją sėkmingai realizavo.

Dėl tautos suverenių galių galima teigti, kad jos ribojamos įvairiausiais būdais: įstatymais, poįstatyminiais aktais, vyriausybės bei savivaldybių direktyvomis, nerealiais reikalavimais bei absurdiškomis sąlygomis. Dirbtinai ribojama žmonių teisė į referendumą ir demokratiškus visuotinus rinkimus, jų saviraiškos, žodžio bei informacijos laisvė, kriminalizuojama laisva ir nepriklausoma nuomonė istorijos bei politikos klausimais.

Tautos suverenitetas tampa iliuzija, kai visa Lietuvos bankų sistema ir pagrindinės žiniasklaidos priemonės priklauso užsienio kapitalui, kai valdžia persipynusi su stambiu verslu ir atstovauja jo interesams. Niekas ir niekada neklausė tautos nuomonės dėl Lietuvos socialinio ekonominio modelio ir demokratinio valdymo formos pasirinkimo. Už tautą viską nusprendė politinis šalies elitas, kuriam sprendimą pasufleravo ir jo vykdymą prakontroliavo iš užsienio.

Vienu žodžiu, dabartinė Lietuva – tai visiška priešingybė nepriklausomai, savarankiškai su Konstitucijoje įtvirtintu tautos suverenitetu Lietuvai, kuri buvo deklaruota Kovo 11 Akte.

Konstitucinė demokratija

Konstitucija – svarbiausias demokratijos instrumentas ir elementas. Demokratinė valstybė visada yra konstitucinė, bet ne visas valstybes, turinčias konstituciją, galima laikyti demokratinėmis. Šioje vietoje visada iškyla esminis klausimas: kokiais principais paremta konstitucija, kaip laikomasi konstitucijos, kaip ji realizuojama tikrovėje, ar valdžia suinteresuota vykdyti konstitucines normas?

Neretai gaunasi taip, kad konstitucijos priėmimas visuotiniame referendume būna iš esmės pirmuoju ir paskutiniuoju laisvu tautos valios pasireiškimu. O toliau konstitucinė demokratija tampa imitacine demokratija. Pastaroji, kuri politologijoje dar vadinama valdoma, manipuliacine, dekoratyvine ir panašiai, kaip tik ir būdinga protektoratams bei kitokioms priklausomoms valstybėms.

Imitacinis lietuviškos demokratijos pobūdis reiškiasi keliais pamatiniais aspektais. LR Konstitucijos 4 straipsnyje aiškiai teigiama, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tiesioginis tautos „suverenios galios“ vykdymas įmanomas tik per referendumą. Bet realybėje, kaip dauguma puikiai atsimena, tokiais egzistenciniais tautos ir valstybės gyvavimo klausimais, kaip stojimas į NATO ir euro įvedimas, jokio referendumo nebuvo, o dėl stojimo į ES 2004 metais valdžia suorganizavo tik referendumo parodiją, o ne tikrą tautos apsisprendimą.

Jame visu savo grožiu išryškėjo antidemokratinis, ciniš­kas ir žeminantis mūsų „elito“ požiūris į paprastą žmogų. Pastarasis buvo tiesiog „už ausų„ tempiamas į Europą pagal principą “tikslas pateisina priemones”. Jau prieš referendumą buvo griebtasi antidemokratiškų priemonių referendumui laimėti. Balsavimas buvo pratęstas dviem dienom, sumažinta referendumo rezulta­tyvumo kvota, iš rinkiminių sąrašų išbrauk­ta nemažai rinkėjų, iki šiol dalyvavusių Sei­mo ir Prezidento rinkimuose. Į agitacinę kampaniją už ES įsijungė baž­nyčia, mokykla ir visas valstybinis–administracinis aparatas, pradedant Respublikos Prezidentu ir baigiant vietos seniūnijomis. Žmonės buvo gąsdinami ir šantažuojami. Referendumo išvakarėse ir jo dienomis, grubiai pažeidžiant rinkimų įstatymą, ži­niasklaida ir aukščiausi šalies vadovai agi­tavo už Europos Sąjungą.

Visos šios kampanijos vir­šūne tapo prekybos tinklo “VP Market” “pilietiškumo akcija”. Kiekvienas, atėjęs su lipduku “Aš balsavau„ į prekybos centrus už 1 centą galėjo “nusipirkti” 0,5 litro alaus, 1,5 litro gaiviųjų gėrimų, 1 įpakavimą skalbimo miltelių arba 1 lietuvišką šokoladinį batonėlį. “VP Market” administracijos skaičiavimais, antrą referendumo dieną prekybos centruose apsilankė apie 300 tūkst. pirkėjų. Tai sudaro apie 15-20 proc. artėjusių balsuoti ir turėjo lemiamą įtaką reikalingam referendumo dalyvių skaičiui užtikrinti.

Vienu žodžiu, imitacinis lietuviškos demokratijos pobūdis šiuo atveju buvo pademonstruotas ir realizuotas išradingai bei efektyviai. Galima dar atsiminti „Adankaus šlepečių“, „Pakso atstatydinimo“, „Landsbergio anūko“ ir kitas skandalingas istorijas, paskaičiuoti, kiek kartų valdžios sprendimai buvo Konstitucinio Teismo pripažinti pažeidžiantys Konstituciją ir kas bei kaip už tai atsakė – ir visas manipuliacinis lietuviškos demokratijos paveikslas sužibės visomis savo spalvomis.

O juk vos ne pagrindiniu Lietuvos sėkmingu pasiekimu per nepriklausomybės laikotarpį, kuris iš esmės pakeitė žmonių gyvenimą, oficialūs ideologai ir politologai būtent ir įvardija demokratiją ir demokratinius rinkimus.

Deja, demokratijos vertinimuose į vieną mišinį suplakami du skirtingi dalykai: demokratija kaip forma, kaip visuomenės valdymo per įvairias valstybines institucijas būdas, ir demokratija kaip turinys, kaip tam tikra politinė sistema, kuri pagal termino „demokratija“ prigimtį turi užtikrinti liaudies dalyvavimą valstybės valdyme. Bet lietuviškos demokratijos sistemoje turinys formalizuojamas, o forma tampa turininga.

Lietuvoje iš esmės įsitvirtino būtent imitacinis, formalus požiūris į demokratiją, kai viskas suvedama į politinius, partinius „žaidimus“, į „demokratiškas“ procedūras. Būtent iš čia kyla rinkiminiai šou ir nerealūs pažadai, nuolatiniai skandalai bei rietenos, politinė korupcija, politikų tarpusavio kaltinimai sąmokslais bei jų vieni kitų įskundimai teisėsaugos ir spectarnybų struktūroms.

Kita vertus, iš čia kyla ir demokratijos turinio imitacinis formalizavimas. Demokratija Lietuvoje tarnauja ne platiems gyventojų sluoksniams, o siauram politiniam elitui. Politikai „žaidžia“ savo gyvenimą, o paprasti žmonės gyvena savo gyvenimą ir šie gyvenimai vis mažiau susiję vienas su kitu. Tautos ir politinio elito susvetimėjimas gilėja.

Rinkimai – pagrindinis imitacinės demokratijos instrumentas. Jo pagalba į valdžią visada ateina tos pačios elitinės klasės atstovai, kurie užsitikrina šalyje savo politinę bei informacinę hegemoniją ir pajungia visus valstybinės valdžios instrumentus savo socialiniams interesams apginti. Per visą 26 metų „Nepriklausomos Lietuvos“ laikotarpį valdžioje mirguliuoja vis tie patys veikėjai, o teleekranuose – vis tie patys veidai. Tokios situacijos reprodukavimą užtikrina esama rinkiminė sistema, kai įvairiais būdais įtvirtinama pinigų bei turto įtaka rinkimų kampanijų eigai ir dirbtinai sukuriamos nelygios informacinės bei kitokios sąlygos skirtingiems rinkimų dalyviams.

Teisinė Lietuvos sistema, kuri privalo užtikrinti įtvirtintus Konstitucijoje demokratijos principus nesugeba atlikti šios funkcijos. Teisėtvarka akivaizdžiai politizuojama, įstatymai arba apeinami, arba perkami, valdininkus ir politikus liečiančios rezonansinės teisminės bylos vilkinamos iki senaties termino. Teisiniame – politiniame gyvenime nuo viršaus iki apačios vyrauja dvigubi standartai bei įvairios korupcinės schemos.

Tokiu būdu, konstitucinės demokratijos siekis mūsų elito pastangomis sėkmingai realizuotas, bet tik imitacijos pavidalu. Ir nors pačiam elitui tai yra tikriausia tikrovė, bet tautai, kaip sakoma, nuo to ne lengviau. Imitacinė tikrovė ir jos pasekmės visada slegia sunkiau, nei tikroviška imitacija.

Tarptautinė teisė ir dabartinė Lietuva.

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai suformuluoti JTO Statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Baigiamajame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pateiksiu keletą svarbiausių šių principų nuostatų ir joms prieštaraujančių „nepriklausomos“ Lietuvos faktų bei veiksnių.

Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas. (Lietuvos kariniai daliniai dalyvavo ir dalyvauja NATO sudėtyje kariniuose veiksmuose Afganistano, Irako bei kitų šalių teritorijose).

Neskatinti ginkluotų organizacijų ir samdinių, siekiančių naudoti jėgą kitoje valstybėje. (Lietuvos valdžia aktyviai palaikė Kijevo „Maidano“ smogikus bei nacionalistines ginkluotas organizacijas šioje šalyje, kurios ženkliai prisidėjo prie antivalstybinio perversmo Ukrainoje).

Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas. ( Lietuvos politikai ir spectarnybos savo laiku palaikė Čečėnijos maištininkus, Baltarusijos opoziciją, šiais laikais nuolat rengia įvairius Rusijos „antikremliškų“ veikėjų forumus Lietuvoje bei kitaip netiesiogiai palaiko antivyriausybinę veiklą šioje šalyje, vykdo tiesmukišką antirusišką propagandą žiniasklaidoje).

Valstybių bendradarbiavimo principas. (Lietuvos tarpvalstybinis bendradarbiavimas matomai vienpusiškas. Kai kurios kaimyninės šalys atvirai skelbiamos priešiškomis. Prie svarbiausio bendradarbiavimo tikslo – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą – toks tendencingas bendradarbiavimas bei šalyje skatinama militaristinė psichozė niekaip neprisideda).

Laisvo tautų apsisprendimo principas. (Šioje vietoje Lietuvos elitas vadovaujasi kapitalistiniam pasauliui įprastais dvigubais standartais. Jeigu politinė konjunktūra reikalauja – tai šio principo paisoma (Kosovas), jeigu reikalingas kitoks politinis sprendimas – elgiamasi kitaip (Abchazija, Krymas ir kiti atvejai.).

Yra ir kitokių realios dabartinės Lietuvos politikos nesutapimų ir tiesioginių prieštaravimų šiems ir kitiems tarptautinės teisės principams. Tai ir suprantama, nes priklausoma valstybė pagal apibrėžimą negali vykdyti nepriklausomos ir savarankiškos tarptautinės politikos.

Žmogaus teisės

Vienas pagrindinių tarptautinės teisės principų ir vienas kovo 11 Akte deklaruotų prioritetų – pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pagrindinės žmogaus teisės suformuluotos Visuotinėje žmogaus teisių Deklaracijoje (1948). Visas šiame dokumente pateiktas žmogaus teises galima suskirstyti į 2 grupes: socialinės–ekonominės bei kultūrinės-pilietins Visos jos plačiai žinomos.

Žmogaus teisių koncepcijos esmė išdėstyta pirmuose trijuose deklaracijos straipsniuose:“ Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai. Kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties. Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo dėl šalies ar teritorijos, kuriai priklauso asmuo, politinio, teisinio ar tarptautinio statuso, nesvarbu, ar ji būtų nepriklausoma, globojama, nesavavaldi arba jos suverenitetas būtų kaip nors kitaip apribotas. Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.”

Šiandien visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, stebimas žmogaus teisų mito saulėlydis. Šios teisės, visų pirma socialinės žmogaus teisės ir teisė į žodžio bei informacijos laisvę vis dažniau pažeidinėjamos, stumiamos į politinio gyvenimo užribį. Politikų demagogija, veidmainiškumas ir cinizmas šioje vietoje, kai viena kalbama, o kita daroma, tapo liūdna ir banalia kasdienybe.

Lietuvos gyventojai teigia, kad pagrindinės Lietuvos problemos socialinėje sferoje – maži atlyginimai, dideli mokesčiai bei nežabojama emigracija.

Vidutinis bei valandinis darbo užmokestis mūsų šalyje vienas žemiausių ES. Pagal Eurostato duomenis beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties ar už skurdo ribos, o tai vienas didžiausių rodiklių Europoje. Nedarbo lygis mūsuose – irgi vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Kai kuriuose Lietuvos rajonuose vienam dirbančiajam tenka po tris bedarbius, o du trečdaliai mūsų krašto šeimų išlydėjo savo darbo emigrantus į užsienius. Mūsų šalis šiandien atsidūrė greičiausiai nykstančių pasaulio valstybių trejetuke – Puerto Rikas, Latvija ir Lietuva. Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje ir Europoje pagal emigracijos, savižudybių ir alkoholio vartojimo mastus. Pirmaujame Europoje ir pagal korupcijos lygį.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nesprendžiamos socialinės visuomenės problemos stabdo ekonomikos augimą bei kultūros plėtrą šalyje, menkina jos tarptautinį autoritetą.

Veidmainiškai klykaudamas apie demokratijos ir žodžio laisvės apribojimus kaimyninėse šalyse mūsų dabartinis politinis elitas net nemirkteldamas pažeidinėja konstitucines žmogaus teises savo pačių valdomoje šalyje. Valdžia organizuoja puolimą prieš demokratiją, pradėjo laisvo žodžio, laisvos minties ir nuomonės, mitingų draudimus, įvedinėja cenzūrą žiniasklaidoje, organizuoja teisminius kitaminčių persekiojimus bei jų bauginimo kampanijas.

Dėl tautinių mažumų teisų galima paminėti tik vieną faktą: Lietuva iki šiol taip ir neįgyvendino visiškai 1995 metais Strasbūre Europos Tarybos priimtos „Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos“.

Tarptautinės sociologinės kompanijos „Gallup“ apklausoje „Nelaimingiausių pasaulio šalių dešimtukas“, kuris sudarytas 2014 metais, atsižvelgiant į „Teigiamos patirties indeksą“, Lietuva tapo trečia nelaimingiausia pasaulio šalimi. Žemiau Lietuvos tik Sirijos ir Čado gyventojai.

Štai tokia ta „Lietuvos sėkmė“.

Kodėl taip atsitiko? Kokios priežastys nulėmė tokią „sėkmingą“ Lietuvos nesėkmę?

Pagrindinės klaidos

Priežasčių, mano galva, reikia ieškoti pačioje pradžioje. Gera pradžia, kaip žinia, – pusė darbo. Kartu su nepriklausomybės paskelbimu buvo padarytos ir bent 3 strateginės metodologinės klaidos, kurios nulėmė tolimesnę „sėkmingai nesėkmingų“ įvykių eigą. Vieną klaidą galima pavadinti pamatine, o dvi kitos – išvestinės iš jos, bet iš esmės paveikusios tolimesnį Lietuvos strategijos kelią.

Pagrindinė klaida – tai 1940 metų okupacijos koncepcija. Kadangi egzistuoja LR Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis, kuriuo mūsų demokratinėje valstybėje kriminalizuojamas laisvas žodis bei mintis ir pagal kurį tas, kas viešai neigia „tarybinę okupaciją ir agresiją, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“, tai šioje vietoje, nesigilindamas į draudžiamas diskusijas, pateiksiu tik tarptautinį „okupacijos“ sąvokos apibrėžimą.

Tarptautinėje teisėje yra 2 pagrindiniai dokumentai, kuriuose minima okupacija. Tai Hagos konvencija (1907) ir Ženevos konvencija (1947). Abiejuose dokumentuose „okupacija“ traktuojama tik kaip tarpvalstybinio karo sąlygomis galimas reiškinys. Okupacija – tai valstybės teritorijos arba jos dalies užėmimas kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis ir savo karinės administracijos įsteigimas užgrobtoje teritorijoje.

Taigi, pirma ir pagrindinė okupacijos prielaida – kariniai veiksmai tarp valstybių. Antra – svetimos teritorijos smurtinis užgrobimas. Trečia – karinis užgrobtos teritorijos administravimas. Visa tai kiekvienas savarankiškai gali palyginti su 1940 metų Lietuvos padėtimi ir visu tarybiniu laikotarpiu.

Kai kurie istorikai ir politologai kartais teigia, kad jeigu 1940 metų įvykiai ir neatitinka formaliam okupacijos apibrėžimui, tai vis vien buvo grubus stipresnės pusės spaudimas ir ultimatumai. Deja, diplomatijoje viena ir kita – įprastas reiškinys nuo antikos laikų. Tarptautinėje politikoje spaudimas bei ultimatumai – tai ir mūsų dienų realybė. Įvairios valstybės į tai reaguoja įvairiai.

Bet kuriuo atveju sudėtingą Lietuvos 1940 metų istorinę, teritorinę, demografinę, ekonominę, socialinę, politinę ir geopolitinę situaciją suvesti vien į „okupacijos“ schemą – tai per daug supaprastintas, suprimityvintas ir ideologizuotas požiūris.

Iš šio požiūrio išsirutuliavo ir du kiti politiniai metodologiniai nepriklausomos Lietuvos politikos klaidingi prioritetai. Pirmas. Viso tarybinio laikotarpio kaip „okupacinio režimo“ išbraukimas iš Lietuvos istorijos, jo pavertimas „juodąja istorijos skyle“. Šios nuostatos pasekoje ir vidaus politiką pradėta interpretuoti kaip “sovietinės okupacijos pasekmių“ likvidavimą. Antras. Politinio elito totalinis nusiteikimas prieš Rusiją, kaip buvusio ar net potencialaus „okupanto“ arba „okupanto paveldėtojo“, ir užsienio politikos orientavimas į radikalią kovą su kaimynine šalimi.

Kai žmogus užmiršta nemažą savo gyvenimo laikotarpį –tai diagnozuojama kaip Alzheimerio liga. Kita vertus mokslininkai teigia, kad negatyvus praeities vertinimas provokuoja įvairias psichologines asmenybės problemas. Žmogus taip pat komplikuotai pradeda vertinti dabartį ir ateitį ir visa tai atsiliepia jo sveikatai bei gyvenimo kokybei. Tikriausia ir politikoje būna kažkas panašaus. Versti užmiršti arba vien juodomis spalvomis dažyti visom prasmėm reikšmingą ir netrumpą šalies istorijos periodą – tai reiškia varyti į socialinės šizofrenijos būseną ištisas žmonių kartas, versti juos nuolat kartoti įvairius istorijos vingius.

Dauguma Lietuvos gyventojų gimė, augo, mokėsi, dirbo, auklėjo vaikus Tarybinės Lietuvos laikais. Jie atsimena tuos laikus ir atsimena ne vien tik blogai. Ir kai šiandien jiems iš visų tribūnų ir teleekranų kalba apie „juodą okupaciją“ ir beprasmį „kolaborantišką“ gyvenimą arba visus Tarybinės Lietuvos gyventojus bando pavaizduoti savotiškais „Štirlicais“, „slaptais kovotojais prieš komunistinį režimą“ – žmogaus sąmonė norom nenorom susidvejina, jis pradeda paviršutiniškai bei abejingai žiūrėti į gyvenimo negeroves ir tampa moraliniu postmodernistu, kuriam nebėra svarbių egzistencinių vertybių. Žmogus šiandien žudo ir žudosi, jis parduoda ir išduoda, jis pripranta prie karų, sprogdinimų, nepriteklių, išdavysčių. Moralinis visuomenės degradavimas kyla ne iš tarybinio laikotarpio praktikos (kaip apie tai mėgsta postringauti kai kurie politikai), o iš formuojamo amoralaus, konjuktūriškai politizuoto požiūrio į šį laikotarpį.

Kuo toliau nuo istorinės tiesos – to daugiau praeitis deformuoja dabartį ir įtakoja ateitį. Visuomenė priversta eiti į priekį nuolat atsisukus veidu atgal. Itin nepatogi pozicija. Taip ir pargriūti galima.

Dabartinė „pasimetusi“, „susipainiojusi“ ir demoralizuota visuomenės būsena leidžia politiniam elitui elgtis savanaudiškai ir neatsakingai, manipuliuoti visuomenine sąmone, realią nesėkmę propagandiškai pristatyti kaip sėkmę, nebaudžiamai daryti esmines strategines klaidas ir nusikaltimus. O visus kritikus ir oponentus nutildyti parastu kaip kuoka teiginiu: “Tai Rusijos darbas“.

Rusofobija – mūsų elito vidaus ir užsienio politikos moto ir kredo, alfa ir omega. Politikų bei politologų rusofobiškos argumentacijos bei motyvacijos diapazonas prieštaringas ir tiesiog beribis: nuo „Rusija silpnėja, degraduoja, skaldosi ir žlunga“ iki „Rusija stiprėja, ginkluojasi, puola ir užkariauja visą pasaulį“. Paradoksas, bet tapusi ES ir NATO nare, Lietuva ne tik nepasijuto saugesnė, o atvirkščiai, „Rusijos grėsmės“ faktorius šalies elito kalbose dar daugiau sustiprėjo. Pastoviai akcentuojamas „informacinis Rusijos puolimas prieš Lietuvą“, jos „kultūrinė invazija“, VSD kasmet savo ataskaitose pažymi „Rusijos šnipinėjimo“ ir „Rusijos 5 kolonos“ pavojus, nuolat vykdomas „šaltasis karas“ prieš Rusiją, bandymai kelti visą Europą į „kryžiaus žygį“ prieš ją ir t.t. Vienu žodžiu, nepriklausoma Lietuva nuolat kariauja su savo geopolitine padėtimi.

Kita vertus, savo problemas santykiuose su Rusija Lietuvos politikai bando suversti JAV ir ES, o tai galima traktuoti kaip jos parazitavimą globalių problemų sąskaita. Pasirodydama „maža, bet išdidi“ santykiuose su galinga Rytų kaimyne, Lietuva vos ne keliaklupsčiauja prieš savo Vakarų šeimininkus. Šalies politikai atsisakė ankstyvojo Sąjūdžio teorijos apie Lietuvą kaip „koridoriaus tarp Rytų ir Vakarų“ ir šiandien vykdo tipišką užsienio protektorato politiką. Tai savaime reikalauja visiško Lietuvos „ištirpimo“ ES ekonominėje ir politinėje erdvėje, kas dabartinės ES krizės akivaizdoje kelia rimtą grėsmę tolimesnei Lietuvos egzistencijai. Besąlygiškas mūsų valdžios paklusnumas šioje sferoje, ypač palyginus su Anglijos ar Vengrijos pozicija, tapo jau anekdotišku reiškiniu.

Visa tai per nepriklausomybės laikotarpį nemažai kainavo Lietuvos gyventojams. Briuselio biurokratų nurodymu uždarius atominę elektrinę, šalis prarado ne tik atominės, bet ir pramoninės valstybės statusą. Beveik visiškai sunaikinta veikusi mašinų gamybos pramonė, ženkliai susitraukė žemės ūkis, beveik nebeliko žvejybinio laivyno ir su juo susijusios pramonės, sunaikinta gilias tradicijas šalyje turėjusi laivininkystė, po begalinių „reformų“ degraduoja švietimo sistema, įvairiais būdais komercinama medicininio aptarnavimo sfera, išnyko visa eilė ekonominių šakų.

Vietoje jų nieko naujo neįkurta. Statistikos departamento duomenimis 40 proc. Lietuvos įmonių pagrindinė veikla yra prekyba, 19 proc. verslo paslaugų teikimas, 12 proc. statyba, 11 proc. apdirbamoji gamyba, 5 proc. transportas, 3 procentus sudaro viešbučių ir restoranų veikla. Taigi, iš industrinio krašto tapome paslaugų šalimi.

Kita vertus, dirbtinai ir pagal užsienio kapitalo užsakymą sukurta pajamų struktūra žemina ir skurdina paprastą Lietuvos darbo žmogų. Analizuodamas pirmą nepriklausomos Lietuvos 20 – metį, velionis ekonomistas ir buvęs Seimo narys J. Veselka dar 2011 metais viename iš savo straipsnių rašė: „Pažiūrėkime, kokiose ekonominės veiklos sferose yra didžiausi atlyginimai Lietuvoje? Štai pramonės, žemės ūkio, švietimo, gydymo, moksliniai darbuotojai uždirba beveik dvigubai mažiau, nei tik vartojantys pinigus. O juk realiai konkurentiška ekonomika kuriama moksliniuose tyrimuose, švietime, pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir kitose sferose, bet tik ne pinigų saugyklose. O, pasirodo, Lietuvoje geriausiai gyvena tie, kurie tiktai skirsto pinigus“.

Ar galima tokią Lietuvos situacija vadinti sėkme?

Net 80 proc. Lietuvos piliečių mano gyvenantys akivaizdžiai socialiai neteisingoje visuomenėje, kurios viršuje yra nedidelis elitas, nereikšmingas vidurinysis sluoksnis ir didžioji dalis visuomenės – apačioje, o tai reiškia žemesnį pragyvenimo lygį.

Dauguma gyventojų patyrė nepriklausomoje Lietuvoje tikrą gyvenimišką nesėkmę. Sėkmę gali švęsti tik neskęstantis politinis elitas. Jis sėkmingai realizavo valstybės nesėkmės scenarijų.

http://www.ekspertai.eu/sekminga-nesekme/

Leave a Reply