Ar gali Singapūro pavyzdys tikti Lietuvai?

 

 

Artėjant Seimo rinkimams beveik visos partijos deklaruoja moralines ar socialines vertybes, kaip efektyvią priemonę rinkėjų palankumui įgyti. Tačiau po laimėtų rinkimų įvairių ideologijų skelbėjai dažnai tampa ne rinkėjų valios įgyvendintojais, bet  korumpuotais kitų visuomenės narių išlaikytiniais. Tokiu būdu valstybė patiria socialinio ir ekonominio vystimosi stagnaciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet nesant pastovios įstatyminės bazės, korupcijos galimybės labai išsiplėtė: įstatymų bei Vyriausybės nutarimų nuolatinis kaitaliojimas tapo nenutrūkstamais kiekvienų Seimo rinkimų palydovais, atspindinčiais verslo ir partinių grupių egoistinius interesus. Tai leido prichvatizuoti ne tik valstybinį, bet ir daugelio piliečių turtą, o kartu visuomenę padalino į turtingųjų ir vargšų sluoksnius.

Korupcija, kurios esmę sudaro neteisingas ir savanaudiškas valstybės tarnautojų elgesys, tapo valstybės vėžiu, kurio metastazės išugdė uždarų klanų tinklą, apimantį įstatymų leidybą, teisėsaugą, sveikatos apsaugą, švietimo sistemą, žiniasklaidą ir kitas sritis. Praktiškai toji korupcija reiškiasi neteisėtu politinių partijų finansavimu, balsų pirkimu, mokesčių slėpimu, fiktyvių projektų steigimu, visuomenės išteklių paskirstymu ir perskirstymu, neteisėtu lobizmu, nepotizmu, protekcionizmu ir tiesioginiu kyšininkavimu.

Kadangi vien teorinis kalbėjimas apie korupciją jau tapo banalia retorika, siūlytume atkreipti dėmesį į vieną konkretų valstybinės kovos su korupcija pavyzdį.

 

Singapūro kova ir pergalė

download (1)

Singapūras, neturtinga Malaizijos sala, plotu mažesnė už mūsų Pagėgių rajoną.  Singapūre nėra jokių gamtinių išteklių, tenka importuoti net vandenį ir smėlį. Iki 1959 metų Singapūras garsėjo kaip korupcijos šalis, kurioje vargani žmonės atvirai davė ir ėmė kyšius.  Nepaisant tokio skurdo bei vidinių socialinių problemų, per 40 metų Singapūrui pavyko tapti viena iš turtingiausių pasaulio valstybių. Šios skurdžios šalies suklestėjimo priežastis paprasta: premjeras Li Kvan Ju pirmiausiai nusprendė įvesti griežtą tvarką viduje, išrauti valdininkų korupciją, negailestingai kovoti su nusikaltėliais bei sutvarkyti viešąjį gyvenimą, kad valstybė taptų tvarkos, grožio bei saugumo šalimi.

Pirmiausiai buvo reformuota visa teisinė sistema, įstatymai taip pataisyti, kad juose kuo mažiau liktų landų korupcijai, buvo ryžtingai apvalytas teisėjų korpusas ir padidinta jų atsakomybė, labai sugriežtinta policijos atsakomybė už kyšininkavimą. Šalyje neliko nebaudžiamų žmonių: buvo nuteisti keli susitepę ministrai ir net premjero giminaičiai. Singapūras pakilo į mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių dešimtuką.

Buvo sukurta aiški mokesčių sistema, vengiama mokesčių kaitaliojimo – kad gyventojai galėtų planuoti su finansais susijusią veiklą. Buvo įvykdyta švietimo reforma, įvedant vieningą švietimo modelį.

Kartu su korupcijos mažėjimu prasidėjo ir ekonominis valstybės kilimas. Įvedus tvarką šalyje, pradėjo plaukti užsienio investicijos, kurios sukūrė naujas darbo vietas ir labai padidino eksportą. Per 40 metų vidutinis darbo užmokestis padidėjo 30 kartų: nuo 1000 iki 30 000 dolerių per metus. Šiuo metu Singapūre bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, yra viena didžiausių pasaulyje, pralenkia net JAV ir Vokietiją.

Būdinga, kad Singapūras to pasiekė išlaikęs savarankiškumą ir išsaugojęs savąjį valstybingumą, nepaisant to, kad kaimyninės šalys – Malaizija ir Indonezija – vengė su Singapūru ekonomiškai bendrauti. Tai padėjo ieškoti ir surasti rinkų visame pasaulyje.

 

Lyginant Lietuvą su Singapūru, tenka pripažinti, kad 1990 m. Lietuva tiek ekonominiu lygiu, tiek ir gyventojų išsilavinimu buvo kur kas geresnėje padėtyje negu Singapūras savo nepriklausomo gyvenimo pradžioje 1960 m. Kas gi atsitiko, kad vargana Malajų salyno salelė, nepriklausanti jokiai ekonominei sąjungai, galėjo pakilti į pasaulio pirmūnes, o Lietuva net Europoje lieka atsilikėle?

Užsienio ekspertai jau seniai konstatuoja, kad Lietuvoje paprastą kyšininkavimą pakeitė piktnaudžiavimas valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Atsirado ydinga savitarpio paslaugų struktūra, iš kurios turi naudos turtingiausi ir politiškai galingiausi, pasinaudoję jiems suteikta valstybine valdžia. Praėjusiais (2014) metais Europos Komisija pirmą kartą istorijoje paskelbė Europos Sąjungos kovos su korupcija ataskaitą, kurioje Lietuva pavaizduota kaip pati korumpuočiausia šalis visoje Sąjungoje.

Net 95 proc. Lietuvos piliečių mato Lietuvoje korupcijos reiškinį, o sąžiningi ekonomistai atvirai kalba, kad Lietuvoje mažiausiai uždirbančių žmonių sluoksnis neša sunkiausią mokesčių naštą. Tai akivaizdi turtuolių klano kilpa, nuo kurios vieni bėga iš gyvenimo (kasmet apie 1000 savižudžių), kiti bėga į užsienį. Ne atsitiktinai šiais rodikliais Lietuva pirmauja Europoje.

Lietuvoje valdžia formaliai yra teisėta, tačiau piliečių teisės tėra imitacija, nes politinėje sistemoje vešinčią korupciją palaiko korupcija teisėsaugoje. Tai sovietinio valdymo ir mentaliteto reliktas, kuomet Konstitucija formaliai buvo žmoniška, net būdavo reguliarūs rinkimai, tačiau faktinę valdžią turėjo kompartijos klanas, kuriam tarnavo visa teisėsaugos sistema.

Kovoti su šia korupcijos forma yra labai sunku, nes nerašytais korupciniais ryšiais surišta sistema, remiama tokios pat korumpuotos žiniasklaidos, sėkmingai eliminuoja visus teisininkus ir politikus, kurie bando kaip nors demaskuoti ir iš vidaus pakeisti esamą padėtį. Lietuvoje politikai niekaip neatsako už įsipareigojimų nesilaikymą bei rinkėjų apgaudinėjimą. Seimo nariai apskritai prieš nieką neprivalo pasiteisinti, todėl Seimas gali tapti korumpuotų apgavikų irštva. Jeigu į Seimą išrinktas politikas balsuoja už visiškai priešingus įstatymus, negu deklaravo rinkimų programoje, tai tokia veidmainystė ir rinkėjų apgaulė vadinama ”asmens konstitucine asociacijos laisve”.  Tai reiškia, kad Seimo nario mandatą gavęs deputatas, jau nebeprivalo atstovauti rinkėjų interesų, nors prieš rinkimus jis tam buvo įsipareigojęs. Tokiu būdu melas ir apgaulė tampa legalia Seimo nario savybe, o už tokią jo veiklą valstybė jam dar moka solidų atlyginimą. Tai iš sovietmečio į mūsų dabartį perėję „vory v zakone“ – įteisinti vagys, kurie iškilmingai prisiekia  „sąžiningai   tarnauti  Tėvynei,   demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“. Nenuostabu, kad Lietuvos Seimas turi žemiausią žmonių pasitikėjimo reitingą visoje Europos Sąjungoje.

Demokratinė santvarka Lietuvoje tragiškai pralaimi dėl perdėm sureikšminto politinių partijų vaidmens, kurios realiai atstovauja vos keliems procentams gyventojų. Seime įsitvirtinusių partijų vadovai moraliai prievartauja savo narius vykdyti ne rinkėjų, o partinių vadovų valią. Tai reiškia, kad visuomenė negali tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, kaip kad skelbia Konstitucijos 4 ir 33 str. Praraja tarp Konstitucijos ir realaus gyvenimo yra ne tik didelė, bet ir didėjanti, todėl tokia tikrovė gena žmones į neviltį, svaigalus, savižudybes, nusikaltimus ir į kitas šalis.

 

Kadangi partijoms nepriklausantys piliečiai neturi realios galimybės grumtis su korumpuota valdžios sistema, todėl turi pagaliau atsirasti Valstybėje jėga, kuri priverstų valdininkus, pirmiausiai teisėsaugos institucijas, tarnauti visai Valstybei, o ne atskiroms partijoms, politikams ir savo pačių interesams.

Lemtingi procesai visuomenėje ir valstybėje prasideda nuo asmenybių, kuriomis pasitiki visuomenė. Šiuo metu Lietuvoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsniu bei gyventojų apklausos duomenimis, svarbiausias politinis asmuo valstybėje yra JE Respublikos Prezidentė, kuri turi teisines ir administracines galimybes inicijuoti tautos išlikimui svarbius sprendimus.

Kadangi kandidatų į Seimą sąžiningumas nėra tikrinamas melo detektoriaus pagalba, tai rinkėjai neturi galimybių patikrinti gražbyliaujančio kandidato sąžiningumo, principingumo bei ištikimybės duotam žodžiui. Dabar moralinės politiko savybės atsiskleidžia tik po rinkimų, kai išaiškėja, kad jis ketina vykdyti ne tą rinkiminę programą, dėl kurios jis gavo rinkėjų pasitikėjimą, bet kitų įtakingų grupuočių valią, prieštaraujančią jo rinkėjų valiai.

Jeigu Seimą sudarytų nekorumpuotų ir savanaudiškai nesuinteresuotų narių dauguma, visuomenei reikalaujant būtų galima pasiekti:

  1. Kad Lietuvos Respublikos Seimo nariai:
  2. a) būtų renkami tik tiesioginiu balsavimu vienmandatėse rinkimų apygardose;
  3. b) kartą per metus viešai atsiskaitytų rinkėjams apie pažadų vykdymą;
  4. c) rinkėjų iniciatyva galėtų būti atšaukiami iš Seimo.
  5. Kad būtų atskirta įstatymų leidyba nuo vykdomosios valdžios. Seimo nariai negalėtų būti skiriami ministrais ir leisti sau įstatymus.
  6. Korupciniais veiksmais susikompromitavę Seimo nariai ir valdininkai turėtų prarasti teisę dirbti valstybinėse institucijose.
  7. Keliant kandidatus į Seimą, turėtų būti išsklaidytos abejonės dėl būsimų Seimo narių moralumo.

 

Visa tai turint omenyje bei siekiant sumažinti korumpuotų politikų patekimą į Seimą ir į vykdomąją valdžią, Lietuvos Respublikos Prezidentei tenka didžiulė atsakomybė ir pareiga, remiantis Konstitucijos 84 straipsnio 4, 8, 9, 10, 11, 12, 13 ir 24 dalimis, pagaliau griežtai išanalizuoti skiriamųjų pareigūnų savybes, vadovaujantis visapusiška saugumo institucijų informacija, tame tarpe ir melo detektoriaus pagalba.

Svarbiems valstybinės reikšmės pokyčiams įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalis suteikia tokią teisę ir galimybes.

 

 

P.Plumpa

2015-12-12

 

 

Leave a Reply