Slobodano Miloševičiaus kreipimasis į tautą

Slobodanas Miloševičius

Prieš keturioliką metų, 2000-ųjų metų spalio 2-ąją dieną, tuometinės laisvos, nepriklausomos, nacionalinės ir socialistinės Serbijos valstybės vadovas, Slobodanas Miloševičius (1941-2006), paskutinį kartą, kaip šalies ir valstybės vadovas, kreipėsi į savo tautą, įspėdamas ją dėl Vakarų globalizmo ir Jungtinių Valstijų imperializmo keliamų grėsmių tautos gyvenimui ir gražiais pažadais bei vaizdingais tuščiažodžiavimais uždangstyta bjauria ir nykia realybe (kalba sakyta tik 3 dienomis prieš CŽV organizuotą spalio 5-osios perversmą, Serbijoje įtvirtinusį globalistų marionečių valdymą).

Šiame istoriniame pasisakyme išreikštos mintys ir nuogastavimai per pastaruosius 14 metų tiek Serbijos, tiek ir, apskritai, kitų globalizmo pančiuose esančių šalių gyvenime buvo praktiškai patvirtinti ir įrodyti.

Aptariami realūs visuomenės gyvenimo faktai, Rytų Europos šalyse įvykdžius kapitalizmo restauraciją ir įvedus taip vadinamąją laisvąją rinką, tautų pažeminimas ir lėtas naikinimas.

Prisimindami paskutinįjį nacionalinės socialistinės valstybės Europoje vadovą, Slobodaną Miloševičių, jo gyvenimo ir kovos už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę, prieš globalizmą ir kraugerišką JAV imperializmą, solidarizuodamiesi su faktinės nepriklausomybės netekusia serbų tauta, 14-ųjų S. Miloševičiaus, kaip Serbijos prezidento, paskutinės kalbos proga, publikuojame šios kalbos vertimą į lietuvių kalbą.

10428353_543669912426569_5756282826015839588_o

Prezidento Slobodano Miloševičiaus kreipimasis į tautą

Belgradas, 2000 m. spalio 2d.

Gerbiami piliečiai,

Laukdamas sekančio rinkimų turo, norėčiau pasinaudoti proga paaiškinti savo požiūrį į politinę situaciją mūsų šalyje, ypatingai Serbijoje. Kaip žinote, visą dešimtmetį buvo dedamos pastangos visą Balkanų pusiasalį atiduoti tam tikrų Vakarų jėgų valdžiai. Didelė šio darbo dalis buvo padaryta kai kuriose šalyse įstiegiant marionetines vyriausybes, paverčiant jas riboto suverenumo arba visai nesavarankiškomis valstybėmis.

Mes priešinomės ir todėl mums buvo daromas toks spaudimas, koks tik gali būti daromas žmonėms šių dienų pasaulyje. Šio spaudimo priemonių kiekis ir jo intensyvumas laikui bėgant vis didėjo.

Visa valdžios nuvertimo, neramumų kėlimo, pilietinių karų kurstymo, tautinių laisvės kovotojų diskreditavimo arba sunaikinimo, valstybių ir tautų nuskurdinimo patirtis, kurią didžiosios galios įgijo XX a. antrojoje pusėje, buvo panaudota prieš mūsų šalį ir mūsų žmones.

Su mūsų rinkimais susiję įvykiai taip pat yra mūsų šalies ir mūsų žmonių organizuoto persekiojimo dalis, nes mes vis dar esame kliūtis visiškam Balkanų pusiasalio užvaldymui.

Ilgą laiką tarp mūsų veikė sambūris, kuris, prisidengdamas pro-demokratiškomis pažiūromis, iš tiesų atstovavo Jugoslavijai ir ypatingai Serbijai priešiškoms jėgoms.

Per rinkimus ši grupė save vadino “demokratine” Serbijos opozicija.

Jos vadovas nėra jos kandidatas į prezidentus.

Jos vadovas yra Demokratų partijos prezidentas. Daugelį metų jis bendradarbiavo su mūsų šalį užpuolusiu kariniu aljansu. Jis net negalėjo nuslėpti šio bendradarbiavimo. Iš tiesų visuomenė žino, kad jis kreipėsi į NATO prašydamas bombarduoti Serbiją tiek savaičių, kiek reikės jos pasipriešinimui palaužti.

Taigi šis rinkimams suorganizuotas „demokratinis“ susibūrimas atstovauja kariuomenes ir vyriausybes neseniai kariavusias kare prieš Jugoslaviją.

Šių užsienio jėgų paliepimu mūsų „demokratai“ sakė žmonėms, kad jie išvaduotų Jugoslaviją nuo karo ir smurto, kad Jugoslavija klestės, gyvenimo kokybė ženkliai ir greitai gerės, kad Jugoslavija vėl prisijungs prie tarptautinių organizacijų ir taip toliau.

Gerbiami piliečiai,

Mano pareiga yra jus viešai įspėti kol dar yra laiko, kad šie pažadai yra melagingi. Situacija yra visiškai kitokia.

Būtent mūsų politika leidžia gyvuoti taikai, o jų – garantuoja ilgalaikį konfliktą ir smurtą ir aš jums pasakysiu kodėl.

Sukūrus NATO remiamą ar įdiegtą vyriausybę, Jugoslavija bus greitai išardyta.

Tai nėra vien tiktai NATO kėslai. Tai yra priešrinkiminiai demokratinės Serbijos opozicijos pažadai. Mes iš jos atstovų girdėjome, kad [Serbijos dalis, žinoma kaip] Sandzak gaus autonomiją, kurios siekia vienas iš jos koalicijos partnerių – Sulejman Ugljanin – separatistinės musulmonų organizacijos lyderis. Ši autonomija, kurios Sulejman Ugljanin siekia jau dešimtį metų, faktiškai reikštų visišką Sandzak atskyrimą nuo Serbijos.

Jų pažadai taip pat apima autonomijos suteikimą [S

erbijos provincijai] Vojvodina, kas ne tik ją atskirtų nuo Serbijos ir Jugoslavijos, bet iš esmės ją padarytų neatskiriama kaimyninės Vengrijos dalimi.

Panašiai ir kitos teritorijos, ypatingai pasienyje, būtų atskirtos nuo Serbijos.

Šių teritorijų prijungimas prie kaimyninių valstybių jau ilgą laiką šiose valstybėse buvo reikšmingas klausimas ir jos nuolatos kurstė savo tautiečių mažumas Jugoslavijoje padėti prijungti mūsų šalies dalis prie kaimyninių valstybių.

Kosovas būtų pirmoji šios Jugoslavijos išardymo politikos auka. Dabartinis jo statusas būtų paskelbtas teisėtu ir nekeičiamu. Tai pirmoji Serbijos teritorijos dalis, su kuria Serbijai tektų atsisveikinti neturint net vilties kada nors susigrąžinti šią mūsų šalies dalį.

Ta teritorija, kuriai būtų paliktas Serbijos vardas, bū

tų okupuota tarptautinių jėgų, JAV ar kieno nors kito. Jie mūsų žemę naudotų savo karinėms pratyboms, kaip savo nuosavą rezervatą, kontroliuojamą pagal užgrobėjų interesus.

Tokios kontrolės ir jos pasekmių atvejus mes stebėjome dešimtmečiais ir ypač pastaruosius dešimt metų daugelyje valstybių visame pasaulyje ir deja, visai neseniai Europoje, mūsų kaimynystėje, pavyzdžiui, Kosovas, Serbų Respublika, Makedonija.

Serbijos žmones ištiktų kurdų likimas ir jie gali būti išnaikinti greičiau nei kurdai, kadangi mūsų yra mažiau ir mūsų judėjimas yra apribotas kur kas mažesnėje teritorijoje, nei ta, kurioje dešimtmečiais gyveno kurdai.

Kalbant apie Juodkalniją, ji bus palikta valdyti mafij

ai, kurios žaidimo taisykles reikia aiškiai atskleisti visuomenei: jų tvarkos pažeidimas ir ypatingai bet koks pasipriešinimas mafijos interesams yra baudžiamas mirtimi be jokios teisės nuosprendį apskųsti.

Aš jums pristačiau Jugoslavijos laukiantį likimą tokiu atveju, jei būtų priimtas NATO pasirinkimas tam, kad jus perspėčiau, jog greta žemių praradimo ir žmonių pažeminimo visi gyvensime nepaliaujamo smurto sąlygomis.

Galima nuspėti, kad naujieji buvusios Jugoslavijos teritorijos valdytojai ir to, kas likę iš Serbijos teritorijos, okupantai terorizuos gyventojus, kurių žemę jie užgrobė.

Serbijos žmonės bus priversit nepaliaujamai k

ovoti už serbų valstybės, kurioje žmonės vėl galėtų susirinkti, atkūrimą.

Šios imperinės jėgos nenori Balkanų taikos ir klestėjimo. Jie nori, kad čia būtų nuolatinių konfliktų ir karų, suteikiančių pateisinimą jų ilgalaikiam buvimui, zona.

Taigi marionetinė vyriausybė garantuoja ne taiką, bet smurtą, o galbūt ir daugelį karo metų. Tik savivalda leidžia užtikrinti taiką.

Ir dar daugiau. Visos valstybės, kurių suverenitetas buvo apribotas ir vyriausybės kontroliuojamos išorės , greitai būna taip nuskurdintos, kad sunaikinamos visos viltys sukurti teisingesnius ir humaniškesnius santykius visuomenėje.

Didžiulis susiskaldymas į nuskurdintą daugumą ir t

urtingą mažumą – tai vaizdas, kurį jau kuris laikas galime stebėti Rytų Europoje.

Šiame paveiksle atsidurtume ir mes. Mūsų šalį kontroliuojant naujiems šeimininkams čia greitai rasis didžioji dauguma labai neturtingų žmonių, kuriems perspektyvos išbristi iš savo skurdo būtų labai neaiškios ir tolimos.

Turtingąja mažuma taptų juodosios rinkos elitas, kuriam būtų leista išlaikyti turtus tik su sąlyga, kad jis bus visiškai lojalus išorinėms kontroliuojančioms jėgoms.

Viešasis ir visuomeninis turtas greitai taptų privačiu, tačiau jo savininkai, kaip rodo mūsų kaimynų patirtis, būtų užsieniečiai. Tarp nedaugelio išimčių būtų tie, kurie teisę į nuosavybę išsipirktų savo nuolankumu ir lojalumu, kas lemtų elementaraus tautinio ir žmogiško orumo sunaikinimą.

Tokiomis aplinkybėmis didžiausi tautos turtai tampa

svetimšalių nuosavybe, o žmonės, kurie juos valdė ir toliau tai daro, tačiau kaip užsienio kompanijų darbuotojai savo pačių šalyje.

Tautinis pažeminimas, valstybės suskaldymas ir socialinis skurdas paskatins daugelį socialinės patologijos formų, visų pirma – nusikalstamumą. Tai nėra tik prielaida, tai yra patirtis visų valstybių, pasirinkusių šį kelią, kurio mes bet kokia kaina bandome išvengti.

Europos nusikalstamumo sostinės jau nebe Vakaruose, jos prieš dešimtmetį persikėlė į Rytų Europą.

Mūsų žmonėms sunku ištverti net ir dabartinį nusikalstamumo lygį, nes ilgą laiką, nuo Antrojo pasaulinio karo iki devyniasdešimtųjų, mes gyvenome visuomenėje, kur praktiškai nebuvo nusikalstamumo. Šis milžiniškas nusikalstamumo išplitimas, neišvengiamas tokioje visuomenėje, kokia taptume praradę suverenumą ir didelę savo teritorijos dalį, šis paplitęs nusikalstamumas būtų toks pats pavojingas mūsų žmonėms, kurių yra nedaug ir kurie nepratę prie nusikalstamumo, kaip kad karas yra pavojingas visuomenei ir jos piliečiams.

Vienas iš pagrindinių marionetinės vyriausybės uždavinių bet kokioje valstybėje, taip pat ir pas mus, jei mums tektų tokią vyriausybę turėti, yra identiteto sunaikinimas.

Užsieniečių valdomos šalys greitai pamiršta savo istoriją, savo praeitį, savo tradiciją, savo tautinius simbolius, savo gyvenimo būdą, dažnai net gi savo kalbą.

Pradžioje mūsų tautinis identitetas būtų kruopščiai išnagrinėtas ir tada, iš pradžių nejučiomis, bet labai efektyviai ir negailestingai, būtų atrinkti tam tikri tautinio identiteto aspektai, jį susiaurinant iki keleto vietinių patiekalų, keleto dainų ir liaudies šokių, o tautos didvyrių vardai būtų naudojami kaip maisto produktų ir kosmetikos prekių ženklai.

Viena iš tikrai akivaizdžių XX a. didžiųjų gali

ų vykdomo valstybių užvaldymo pasekmių yra žmonių tautinio identiteto sunaikinimas.

Kitų šalių patirtis rodo, kad žmonės taip sunkiai geba susitaikyti su tuo, kaip greitai jiems tenka naudoti kitų kalbą kaip savo, susitapatinti su svetimais istorijos veikėjais ir pamiršti savus, geriau išmanyti okupantų literatūrą, nei savo pačių, šlovinti kitų istoriją ir niekinti savo, kad jie tampa panašesni į tuos kitus, o ne į save.

Tautinio identiteto praradimas yra didžiausias pralaimėjimas, kurį tauta gali patirti ir jis yra neišvengiamas esant dabartinei kolonizacijos formai.

Be to, pačia savo esme ši naujoji kolonizacijos fo

rma panaikina bet kokią žodžio ir valios laisvės formą ir, ypatingai, bet kokį kūrybingumą.

Valstybės, kurios nėra laisvos, jose gyvenantiems žmonėms nesuteikia žodžio laisvės; žodžio laisvė neesant tikros laisvės keltų problemų.

Štai kodėl kankinimai už netinkamas mintis yra pati nuosekliausia ir būtiniausia kankinimų forma savo laisvę praradusioje valstybėje. Nes apie laisvos valios vykdymą negali būti net kalbos. Laisva valia leidžiama tik kaip farsas. Ji leidžiama tik svetimšalių šeimininkų liokajams, kurių laisvos valios simuliacijomis okupantai pasinaudoja kaip pateisinimu „demokratijos“, kurios vardu jie užgrobė ir valdo kitų žmonių valstybę, įvedimui.

Ypatingai norėčiau pabrėžti jauniems žmonėms, intelektualams, mokslininkams, kad suvereniteto netekusios šalys, kaip taisyklė, netenka ir teisės į kūrybinį darbą ir ypatingai į kūrybinį darbą mokslo srityje.

Didieji centrai ir didžiosios galios finansuoja mokslinį darbą, kontroliuoja jo pasiekimus ir nusprendžia, kaip taikyti rezultatus. Net jei priklausomos valstybės turi mokslines laboratorijas ir mokslo institutus, jie nėra nepriklausomi; greičiau jie veikia kaip iš vieno centro kontroliuojamos šakos. Jų pasiekimai išlaikomi tam tikrose ribose tam, kad nebūtų pritaikyti okupuotose šalyse ir nepaskatintų okupuotų tautų maišto ir išsilaisvinimo.

Dabar gyvename laikotarpyje prieš rinkimus. „Demokratinė“ Serbijos opozicija abejoja, ar pasieks reikiamų rezultatų. Taigi šios opozicijos lyderiai bando sustabdyti visą gamybą, visą darbą, visą veiklą. Panaudodami į šalį atgabentus pinigus jie vienus paperka, kitus gąsdina ir šantažuoja, organizuoja streikus, neramumus ir smurtą.

Šito tikslas yra sustabdyti gyvenimą Serbijoje ir kartu pateikti masalą, kad vėl gali prasidėti gyvenimas ir klestėjimas, jei tik viską imsis organizuoti jų atstovai Serbijoje – taigi, ką jie atstovauja? Būsimų okupantų planus ir interesus.

Mūsų šalis yra suvereni valstybė. Ji turi savo įst

atymus. Savo Konstituciją ir institucijas. Serbija nusipelnė ir privalo gintis nuo šios invazijos, kuri prasidėjo šiais surežisuotais neramumais ir melagingais greito atsigavimo pažadais.

Ir piliečiai turi žinoti, kad jei kuris nors dalyvauja šioje ardomojoje veikloje, kurios tikslas yra svetimšalių viešpatavimas ir mūsų valstybės okupacija, tuomet jiems tenka istorinė atsakomybė ne tik už atimtą galimybę egzistuoti savo šaliai, bet ir už prarastą galimybę kontroliuoti savo pačių gyvenimus.

Atiduodami savo šalį kitiems, svetimšalių valiai, jie taip pat svetimai valiai atiduos savo, savo vaikų ir daugelio kitų žmonių gyvenimus.

Aš laikau savo pareiga įspėti mūsų šalies piliečius apie Europos nusikalstamumo sostinės jau nebe Vakaruose, jos prieš dešimtmetį persikėlė į Rytų Europą.

Piliečiai, jūs patys turite nuspręsti, tikėti manimi ar ne. Mano vienintelis noras yra, kad jie nesusivoktų, kad aš sakau tiesą, kai jau bus per vėlu, kad jie nesusivoktų, kai jau bus kur kas sunkiau ištaisyti kai kurių žmonių naiviai, neįsigilinus ar netyčia padarytas klaidas. Kai kurias šių klaidų bus sunku ištaisyti, o kai kurios bus niekada nebeištaisytos.

Šitaip reiškiu savo nuomonę ne iš asmeninių paskatų, visiškai ne. Aš du kartus buvau išrinktas Serbijos prezidentu ir vieną kartą Jugoslavijos prezidentu. Praėjus pastariesiems dešimčiai metų visiems turėtų būti aišku, kad NATO Serbiją puola ne dėl Miloševičia

us; ji puola Miloševičių dėl Serbijos.

Šiuo požiūriu mano sąžinė švari. Tačiau mano sąžinė nebūtų švari, jei po tiek metų vadovavimo nepasakyčiau savo žmonėms, kas, mano nuomone, atsitiks, jei jie leis savo likimą lemti priešiškai išorinei jėgai, net jeigu atrodys, kad jie patys pasirinko tokį likimą.

Klaida, kurią jie padarys „pasirinkdami“ tai, kas jiems buvo parinkta, yra pati didžiausia įmanoma klaida. Štai kodėl šiandien viešai kreipiuosi į Jugoslavijos piliečius.

Dėkoju jums.

Straipsnį paruošė Nacionalistas.lt

Leave a Reply