Stivenas Kohenas dėl JAV, Rusijos, Ukrainos istorijos kurios jums nepapasakos žiniasklaida

Stivenas Kohenas dėl JAV, Rusijos, Ukrainos istorijos kurios jums nepapasakos žiniasklaida

Interviu su istoriku Stivenu Kohenu (Stephen Cohen), pagal Patriko L. Smito, paskelbtą   Salon.com 2015m. balandžio 17d.

46499912.cachedPatriko L. Smito pristatymas: viena yra komentuoti skiltyje kai Ukrainos krizė tebesitęsia ir   Vašingtonas – beprasmiškai, neturint jokio supratimo apie tai kas bus toliau – griauna savo   santykius su Maskva. Ir visai kas kita, kai ilgas pašnekesys su Stivenu Kohenu paaiškina, matant, kaip garbingos karjeros, vertos akademinių tiesų yra pastumiamos į šoną, neteisėtų gudravimų naudai, karo karštinei netrumpesnei nei Širdžių, kurią Kohenas įvardina kaip pačią ekstravagantiškiausią NATO įtakos sferų ekspansiją istorijoje.

Kaip bevertintume Kohenas yra žymus „Russianist‘as“ (žmogus kuris studijuoja rusų kalbą, kultūrą ir istoriją, – vert.past.). Profesoriaujant Princtone ir Niujorko universitetuose, jis parašė apie revoliucinius metus („Bucharinas ir Bolševikų Revoliucija,“ 1973), (“Bukharin and the Bolshevik Revolution,” 1973), apie Sovietų erą („Permąstant Sovietų Patirtį,“ 1985), (“Rethinking the Soviet Experience,” 1985) ir argumentuotą bet jaudinamą ir visada su akylia akim, postsovietinę dekadą („Failed Crusade: America and the Tragedy of Post-Communist Russia, 2000; “Soviet Fates and Lost Alternatives,” 2009). The Victims Return: Survivors of the Gulag After Stalin” (2010) yra puikus žmogaus darbas, naudojant mokslinį metodą, atspindint  buvusių kalinių istorijas, kurios vaikšto kaip vaiduokliai postsovietinėje Rusijoje. „Aš niekada realiai neapleidau nemalonaus jausmo, kad palikau nepabaigtą darbą ir neįvykdytą pareigą“ Kohenas paaiškina pradinėje dalyje, „nors aš žinojau kad, vis mažiau ir mažiau aukų, tebėra gyvųjų tarpe.“

Jei man reikėtu aprašyti Koheno darbo galią ir svarbą vienoje sentencijoje, tai skambėtų taip: tai nenumaldomai atkaklu, kad mes turime iškelti istoriją, kad aprėptume tai ką matome. Kažkas pagalvotų, kad tai mėgstamas projektas, bet jis nubloškė Kohena į didžiausius intelektualius ginčus, nuo tada kai JAV praeitas metais palaikė perversmą Kijeve. Sakyti kad jis dabar „juodinamas“ ar „patekęs į juodus sąrašus“ – terminai kurie nepatinka Kohenui – tai per daug. Manykime, kad jo laukia vieta tarp kitų daugelio Amerikos pranašų, be garbės tarp saviškių.

Visai nenuostabu, kad Užmaršumo Ministerija, kitaip žinoma kaip valstybės departamentas, ignoruoja Koheno perspektyvą dėl Ukrainos ir santykių su Rusija: Jis pateikia per daug priežastingumo ir atsakomybės šiam atvejui. Bet kai mokslo kolegos jį puola kaip „Putino apologetą“, pradeda pykinti, ir priminti Makartizmo periodo grįžimą. Kol kas, klusnūs ideologai akademijoje debatus pavertė į keistuolių šou.

Kohenas, kuriam 76, viską gerai prisimena ir jis nemano kad esame 1950tuose kol kas. Bet dabar jis įsivėlė į kovą su Slavų, Rytų Europiečių ir Eurazijos tyrimų Asociacija, kuri praeitą rudenį atmetė 400 tūkst. JAV dolerių dotaciją pasiūlytą Kohenui ir jo  žmonai, Katrinai vanden Heuvel, vien dėl to, kad stipendija turi Koheno vardą. Patikėkite, skaitytojai, tai mes ankstyvajame 21-mame amžiuje.

Interviu, kurį skaitysite, buvo paimtas Coheno Manheteno apartamentuose, kelios savaitės po to, kai 2015 m. vasario viduryje buvo pasirašytas ugnies nutraukimo susitarimas žinomas kaip Minskas II.  Jis truko kelias įtraukiančias valandas. Kai aš dirbau su transkriptu, tapo aišku, kad Kohenas davė man vertingą dokumentą, kuris skaitytojams bus pateiktas glaustai,  pasiekiamas, istoriškai informatyviai nusakantis apie tai „kur mes šiandien esame“, kaip sako Kohenas, Ukrainoje ir JAV – Rusijos santykiuose.

Koks jūsų vertinimas apie Rusijos dalyvavimą Ukrainoje? Esamoje situacijoje, yra poreikis geros istorijos ir aiškios kalbos. Istorinėje perspektyvoje, ar jūs laikote Rusija pateisinama?

Na, aš negaliu kitaip galvoti. Aš dėl šios krizės įspėjau daugiau nei prieš 20 metų, dar devyniasdešimtaisiais. Aš jau nuo pat praeitų metų vasario sakiau (kai Viktoras Janukovyčius buvo nuverstas Kijeve), kad 1990-tieji, kada viskas nuėjo klaidingu keliu tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų ir Europos. Taigi, reikia bet tiek pat istorijos, 25 metų. Bet, žinoma, tai prasideda net dar anksčiau.  Kaip aš jau daugiau nei metus sakiau, mes esame Šaltajame Kare. Mes jau viename buvome, tai tiesa, daugiau nei dešimtmetį. Mano požiūris (kai kurį laiką) buvo, kad Jungtinės Valstijos arba nepabaigė ankstesnio Šaltojo Karo, nors Maskva pabaigė, arba jis buvo atnaujintas Vašingtone. Rusai paprasčiausiai į jį neįsitraukė iki dabar, kai jis pradėjo veikt juos tiesiogiai.

Kas įvyko Ukrainoje aiškiai panėrė mus netik į naują ar atsinaujinusį – tegu istorikai nusprendžia – Šaltąjį Karą, bet šis greičiausiai bus dar pavojingesnis nei prieš tai buvęs dėl dviejų ar trijų priežasčių. Epicentras ne Berlyne šį kartą, bet Ukrainoje, šalia Rusijos sienos, šalia savo pačios civilizacijos: Tai pavojinga. Per 40-metę Šaltojo Karo istoriją, buvo paruoštos elgesio taisyklės, ir raudonų linijų atpažinimas, tuo pačiu raudona karštoji linija. Dabar nėra jokių taisyklių. Mes tai matome kiek vieną dieną – abejose pusėse nėra jokių taisyklių.

Kas mane labiausiai piktina, kad Jungtinėse Valstijose šiam naujajam Šaltajam Karui nėra jokios ženklios opozicijos, kai anksčiau visada buvo opozicija. Net Baltuosiuose Rūmuose galėdavai rasti prezidentinį padėjėją kuris turėjo kitokią nuomonę, žinoma Valstybės Departamente, žinoma Kongrese, žiniasklaida– New York Times, Washington Post buvo atvira debatams. Dabar taip jau nebėra. Mūsų didžiuose laikraščiuose ir transliavimo tinkluose pučiama į vieną dūdą. Taigi štai kur mes esame.

Ukrainos krizė istorinėje perspektyvoje. Labai pavojinga žemė. Jūs tai žinote geriau nei kas kitas, aš taip manau.

Štai čia aš esu puolamas. Tai istorinis vertinimas. Dabartinė krizė išaugo iš Klintono politikos, kurią aš vadinu „nugalėtojas pasiima viską“ Amerikos politikos link to, kas buvo manoma, nors tai nebuvo tiesa, nugalėtosios post-Šaltojo Karo Rusijos atžvilgiu, siekiant, kad žmonės devyniasdešimtaisiais galvotų apie Rusiją kaip kažkokį analogą Vokietijai ar Japonijai po antrojo pasaulinio karo: Rusija spręstu savo vidines problemas iki tam tikros apimties, ir būtų leidžiama jai pratęsti valstybės vaidmenį tarptautiniuose santykiuose – bet tik kaip jaunesniam partneriui kuris seks paskui naujuosius Amerikos nacionalinius interesus.

Tai buvo Klintono ir Strobe Talbott  siekiamybė, jie dabar labai nepatenkinti dėl jų politikos nesėkmės, Jeltsino eroje. Štai ko jie norėjo, ir manė, kad jie gaudavo, iš Boriso Jeltsino. Jūs galėtumėte paskaityti Talbotto memuarus, „Rusijos ranka“ („The Russia Hand“) ir sužinoti, kad oficiali kalba apie amžiną draugystę ir partnerystę buvo nesąmonės. Dabar visa tai apkarto, numatytai ir dėl įvairių priežasčių, bei atvedė mus į šią situaciją.

Problema yra tame, jei imtume požiūrį, kurį Amerikos žiniasklaida ir politinis establišmentas skleidžia, kad ši krizė yra visiška „Putino agresijos“ kaltė, nėra jokio Amerikos politikos apgalvojimo per pastaruosius 20 metų. Aš vis dar laukiu, kada koks nors vienas įtakingas žmogus pasakys, „Ei, gal mes kažką padarėme negerai, gal mums reiktu kai ką apmastyti. Tai receptas daugiau to paties, žinoma, kad viso to daugiau reikštu karą su Rusija…

Leiskite duoti jums pavyzdį. Tai pats sunkiausias dalykas su kuriuo galėtų sutikt Amerikos užsienio politikos ir žiniasklaidos elitas.  Mūsų pozicija yra ta, kad 21 amžiuje niekas neturi teisės įtakos zonai. Rusija nori jos įtakos zonos tiek pat, kiek ji nenori Amerikos karinių bazių Ukrainoje ar Baltijos šalyse, ar Gruzijoje.

Bet kas yra NATO ekspansija, jei ne Amerikos įtakos zonos ekspansija? Tai ne tik karinė. Tai finansinė, ekonominė, kultūrinė, jos karių vedybomis, infrastruktūra. Tai greičiausiai pati dramatiškiausia didžiosios įtakos zonos ekspansija per tokį trumpą laiką ir per taiką pasaulio istorijoje.

Taigi, jūs turite Viceprezidento Baideną sakant, „Rusija nori įtakos sferos ir mes to neleisime.“ Na, mes rodome mūsų įtakos zoną šalia Rusijos gerklės, manant, kad ji nieko nedarys. Akivaizdu, kad diskusija galėtu gerai prasidėti: „Ar Rusija turi teisę į zoną ar sferą savo kaimynystėje kurioje nebūtų užsienio karinių bazių?“, tik tiek, nieko daugiau. Jei atsakymas yra taip, NATO ekspansija turėjo pasibaigti Rytų Vokietijoje, kaip ir buvo pažadėta rusams. Bet mes šliaužėme vis arčiau ir arčiau. Ukraina, nežiūrint į viską, tai – NATO ekspansija. Vašingtonas gali ir toliau pasakot apie demokratiją ir suverenitetą, ir visą kitą, bet yra būtent tai. Negalime ir vėl atidaryti šio klausimo… Amerikoje yra stulbinantis veidmainiškumas ir nesugebėjimas sujungti taškų.

Kijevo režimo prigimtis. Vėl gi yra daug rūko. Taigi yra dvi šio klausimo dalys. Perversmo reikalas ir Jatseniuko vyriausybės santykiai su Valstybės Departamentu.

Dabar mes turime finansų ministrą Kijeve kuris yra Amerikos pilietis, kuris dabar kreipiasi į Užsienio Santykių Tarybą (Council of Foreign Relation) kol mes čia šnekame. Ir dar Kijevo režimo santykiai su ultradešiniaisiais.

Tai pagrindinis klausimas. Aš pateikiau jį Nation dalyje praeitais metais pavadinta „Iškraipant Rusiją“ (Distorting Russia). Pirmas dalykas kurį Kijevo valdžios šalininkai kuri atėjo po 2014 vasario 21d. ir po Maidano demonstracijų kurios virto riaušėmis, ignoravo mažą bet reikšmingą ontingentą ultra-nacionalistų kurie atrodė, kvepėjo ir kalbėjo kaip neo-fašistai. Ir dėl to aš buvau rimtai užsipultas Naujoje Respublikoje (New Republic), tame tarpe ir Timočio Snaiderio (Timothy Snyder), Jeilyje (Yale), kuris yra didis Kijevo fanas. Aš neturiu nė menkiausio supratimo iš kur jis atsirado, ar kaip kažkoks profesorius galėtu sakyti tokius tvirtinimus kaip jis. Bet argumentas buvo tas, kad neo-fašistai buvo Putino tema, tai ką aš sakiau buvo Putino teisinimas ir tikrieji fašistai buvo Rusijoje, bet ne Ukrainoje.

Gal ir yra fašistų Rusijoje, bet mes neremiame Rusijos valdžios ar Rusijos fašistų. Klausymas yra, ir jis nepaprastai svarbus, „ar yra neo-fašistų judėjimas Ukrainoje kuris, nežiūrint į rinkiminę sėkmę, kuri nebuvo didi, įtakoja reikalus politiškai ar kariškai, ir ar tai yra kažkas, dėl ko mes turėtume jaudintis?“

Atsakymas yra 100 proc. taip. Bet sutikti su tuo Jungtinėse Valstijose gauna 100 proc. ne kol neseniai, kol, galiausiai, keli laikraščiai pradėjo cituoti Kijevo batalionus su svastikomis ant jų šamų ir tankų. Užsienio žurnalistai, paliekant šone rusus, atskleidė šį neofašistų fenomeną, kuris nekelia nuostabos. Jis išauga iš Ukrainos istorijos. Tai turėtu būti tikrai svarbus politinis klausimas Vakarų politikos kūrėjams, ir aš manau jis dabar liečia vokiečius. Vokietijos žvalgyba turbūt yra geresnė nei Amerikiečių žvalgyba kai tai liečia Ukrainą, labiau tiesūs, pranešant aukščiausiai vadovybei. Merkel aiškiai dėl to susirūpinusi.

Tai dar vienas pavyzdys to, apie ką negali diskutuoti mainstryminėje žiniasklaidoje, ar kažkur kitur Amerikos establišmente. Kai jūs skaitote viešus Nuland (valstybės sekretoriaus padėjėjos) pareiškimus, tai niekada nėra paminėta. Bet, kas gali būti svarbiau nei fašistinių judėjimų atgimimas Europos kontinente? Aš neturiu omenyje tų sentimentalių fašistų kurie bėgioja Vakarų Europos gatvėse. Aš kalbu apie vyrukus su daugybe ginklų, vyrukus kurie padarė niekšiškų dalykų ir kurie žudė žmones. Ar tai verta diskusijos? Na, žmonės sakė, kad jei jie ir yra tai menka mažuma. Mano klišinis atsakymas yra, „Žinoma, toks kažkada buvo ir Hitleris, ir Leninas.“ Būkite atidūs ir pagalvokite apie tai jei kažką išmokstate iš istorijos…

Mes sakome, kad viską ką mes darome Ukrainoje ir prieš Rusiją, tame tarpe rizikuojame įsitraukti į karą, darome dėl demokratinės Ukrainos, kur Ukrainą mes laikome tą, kuri valdoma Kijevo. Mes pagrįstai klaustume, iki kurios ribos Kijevas yra iš tikrųjų demokratiškas. Bet korespondentai iš Times ir Washington Post reguliariai pateikia naujienas iš Kijevo, praktiškai perrašant bet ką, ką sako Kijevo valdžia, ir retai, jei iš vis kada, paklausia apie demokratiją Kijevo valdomoje Ukrainoje.

Atmintinių perrašinėjimas. Ar taip ir yra?

Iki dabar taip ir buvo… Aš dar nedariau tyrimo, nors toks galėtu būti padarytas per savaitę išprususio žurnalisto ar mokslininko kuris žino kaip užduoti klausimus ir turi priėjimą prie informacijos. Ir aš galėčiau lažintis, kad jis aprodytų esant mažiau demokratijos, kaip pagrįstai suprastos, tose Ukrainos vietovėse, kuriose šiandien valdo Kijevas, nei buvo iki tol kol nenuvertė Janukovyčiaus. Na tai hipotezė, bet aš manau, kad šią hipotezę turėtu tyrinėti New York Times ir Washington Post.

Aš manau, kad Kijevo charakterizavimas rytinėse dalyse vykstančio karo kaip „antiteroristinė operacija“ yra šiandien labiausiai absurdiška etiketė. Bet tada kodėl, Vašingtonas sako gerai dėl jos? Vašingtonas čia turi žodį. Be Vašingtono, Kijevas būtų bankroto teisme ir išvis neturėtu jokios kariuomenės. Kodėl Vašingtonas nesako, „Nevadinkite tai antiteroristine?“. Nes jei jūs tai vadinate „antiterorizmu“ jūs niekada negalite turėti derybų, bes jūs nesiderate su teroristais, jūs Juos paprasčiausiai žudote, žudikišką organizaciją su žudikiška intencija.

Sakant, kad tai nėra pilietinis karas, tai tik Rusijos agresija, tai visai neįtraukia žmogiškojo veiksnio viso karo metu,  bei žmonių dalyvavimą, kurie rytuose kaunasi realiai, kirpėjų, taksi vairuotojų, buvusių laikraščių reporterių, mokytojų, šiukšlininkų, elektrikų, kurie greičiausiai yra 90 proc. tarp tų kovotojų. Ten yra rusų, iš Rusijos. Bet Ukrainos armija parodė nesugebanti nugalėti ar net sulaikyti to, kas prasidėjo kaip maišyta, pusiau partizaninė, vos ginkluota, nemokyta jėga.

Siaubingiausia buvo Kijevo naudojama artilerija, mortyros ir net lėktuvai, iki šiandien, tam, kad bombarduoti gyvenamuosius miestus, ne tik Donetską ar Luhanską, bet ir kitus miestus. Tai miestai kuriuose yra 500 tūkst. aš įsivaizduoju, 2 ar 3 mln. gyventojų. Tai pažeidžiant įstatymą.

Tai karo nusikaltimai, nebent mes manysime, kad tie sukilėliai bombardavo savo mamas ir močiutes, tėvus ir seseris. Tai darė Kijevas, remiamas Jungtinių Valstijų. Taigi Jungtinės Valstijos stipriai bendrininkavo rytinių miestų ir gyventojų naikinime. Kai Nuland sako Kongresui, kad yra nuo 5000 iki 6000 žuvusiųjų, tai yra J.T. skaičiai. Tai tik kūnų skaičius kuriuos jie rado morguose. Daugybė kūnų niekad nėra randami. Vokietijos žvalgyba sako 50000.

Nuo pat Klintono administracijos, mes bliovėme apie teisę ginti žmones kurie yra humanitarinių krizių aukos. Jūs turite didžiulę humanitarinę krizę rytų Ukrainoje. Jūs turite vieną milijoną žmonių ar daugiau, kurie pabėgo į Rusiją, taip yra remiantis J.T. – kita pusė milijono pabėgo kitur, Ukrainoje. Nepastebėjau, kad Jungtinės Valstijos organizuotu nors kokią didelę humanitarinę pagalbą. Kur yra Samanta Power, „teisės į gynybą“ architektė? Mes uždengėme savo akis prieš humanitarinę krizę, kurioje mes stipriai bendrininkaujame. Štai kas yra gėdinga, patinka jums Putinas ar ne. Tai neturi nieko bendro su Putinu. Tai kažką turi bendro su Amerikos politikos prigimtimi, Vašingtono prigimtimi, ir Amerikos žmonių prigimtimi, jei jie tai toleruoja.

Jūs rašėte apie antrąjį Minsko susitarimą kaip vienintelę viltį kuri mums liko. Papasakokite man plačiau apie Minskas II ir ar yra šansas, kad jo laikysis.

Antrasis Minsko susitarimas pasirašytas 2015 vasario 11/12 turi daug sudedamųjų dalių. Pagrindinė dalis yra ugnies nutraukimas ir abiejų pusių sunkiosios artilerijos atitraukimas. Atrodytu, kad tai ženkliai įvykdyta, bet ugnies nutraukimas labai nestabilus. Politinės dalys dabar turėtu suartėti. Kijevas turėtu įteisinti tam tikras konstitucines reformas, duodant tam tikrą autonomiją rytiniams regionams. Rytiniai regionai turėtu surengti naujus rinkimus kurie yra tam tikra prasme laikytis Ukrainos įstatymų. Jei visa tai įvyks iki gruodžio, tada Ukrainos/Rusijos siena bus perduoda Kijevo valdžiai kartu su Europos stebėtojais. Politinės dalys bus sunkiausios, nes Kijeve tam nėra politinio palaikymo.

Porošenko nuvyko į Minską, nes jis neturėjo jokių šansų: Merkel jam pasakė, kad jis privalo pasirašyti Minskas II. Bet Kijevas ultranacionalistiškas. Jie nenori jokių nuolaidų rytams, ar Rusijai. Pernešti Minskas II per parlamentą Kijeve bus labai sunku. Bet pagrindinis faktas kol kas yra tas, kad Minskas II yra paskutinė, geriausia galimybė išvengti platesnio karo, kuris taip pat galėtu sukelti tiesioginį karą su Rusija. (Nuo pat šio interviu Kijevo parlamentas įteisino įstatymus arba prieštaraujančius, arba paneigiančius Minskas II sąlygas.) Minskas II buvo  Merkel ir Prezidento Holiando iniciatyva ir kodėl dabar, paskutinę minutę, ji staiga susivokė, kad situacija buvo kitokia nei ji galvojo, beviltiška, aš nežinau. Ir atminkite, kad tai moteris su didžiule vykdomąja atsakomybe ekonominei krizei Europos Sąjungoje ir Graikijoje. Minskas II priešais…

Tęsinys kitoje dalyje…

http://newcoldwar.org/stephen-f-cohen-on-the-u-s-russiaukraine-history-the-media-wont-tell-you/

laisvaslaikrastis.lt

 

Leave a Reply