Strategija – įsisavinti tai, kas pasaulyje blogiausia

Vytenis Paulauskas

Palūkanos už indėlius, laikomus bankuose, artėja prie nulio, o ateityje, kaip prognozuojama, už indėlių laikymą bankuose teks dar ir primokėti. Tai reiškia, kad bankuose pinigų yra per daug, kad niekam tų pinigų nereikia.

Tuo pačiu metu praktiškai visos Europos Sąjungos šalys skęsta didžiulėse skolose, joms katastrofiškai trūksta pinigų.

 

Kas bebūtų valdžioje - konservatoriai ar socdemai, strategija ta pati - Lietuvoje įsisavinti tai, kas pasaulyje blogiausia. KK nuotr.
Kas bebūtų valdžioje – konservatoriai ar socdemai, strategija ta pati – Lietuvoje įsisavinti tai, kas pasaulyje blogiausia. KK nuotr.

Taigi, pinigų yra (bankuose), bet jų nėra (valstybių biudžetuose). Ką rodo tokia paradoksali situacija? Ogi tai, kad šiuo metu yra didžiulė krizė pasauliniame ekonomikos moksle. Ekonomikos mokslas (jeigu jį galima vadinti ekonomikos mokslu) yra svarbus tuo, kad jis sprendžia žmonių materialines problemas. Galima daug kalbėti apie dvasines vertybes, tačiau nė vienas žmogus, negalėdamas patenkinti bent minimalių savo materialinių poreikių, neišgyvens.

Pagrindinis įrankis, kuriuo naudojasi ekonomistai, bandydami spręsti valstybių ir jose gyvenančių žmonių problemas, yra pinigai. Kai tuo įrankiu nemokama naudotis, kyla visokiausios krizės, revoliucijos, karai. Valstybės gali spręsti savo problemas pačios įsivesdamos savus pinigus arba jungtis su kitomis valstybėmis į bendrą pinigų sistemą ir tokiu būdu valstybės valdymo vadžias atiduoti į kažkieno kito – to, kas tvarko tuos bendrus pinigus, rankas. Tačiau ar tas kažkas kitas – svetimas, sugebės išspręsti vietinių gyventojų problemas?

Minimalus atlyginimas – mažiausias Baltijos šalyse

Lietuvai šiemet įsivedus eurą, netikėtai paaiškėjo toks dalykas, kurį būtų galima pavadinti smulkmena, bet kuris, manau, yra labai simboliškas. Eurocentų monetos yra pagamintos labai nekokybiškai, jų yra labai nevykęs dizainas, neprilygstantis nei sovietinėms kapeikoms, nei lietuviškiems centams, nei ankstesnių laikų monetoms. Eurocentai yra labiau panašūs ne į monetas, bet į pajuodusias skardeles, ant kurių esančių skaičių ir kitų pinigams būdingų atributų pagyvenęs žmogus net ir su akiniais nesugeba įžiūrėti.

Jeigu Europos Sąjungos vadovai nesugeba atlikti net ir tokio paprasto darbo – pagaminti kokybiškų monetų, tai kyla labai didelės abejonės, ar jie sugebės padaryti ir nepalyginamai didesnius ir svarbesnius dalykus – suvaldyti eurozonos valstybių finansus.

Iki šiol būtent taip ir būdavo – nepaisant visų ES vadovybės pastangų, jokie iškelti tikslai nebuvo pasiekti. Buvo sukurta vadinamoji Lisabonos strategija, kuri turėjo užtikrinti visų Europos Sąjungos valstybių klestėjimą, nedarbo, skurdo, atskirties mažėjimą. Deja, viskas vyko atvirkščiai. Nedarbas išaugo ir dabar 24 mln. ES gyventojų yra bedarbiai, iš jų 5 mln. – jaunimas. Socialinė atskirtis dar labiau išaugo. Nepaisant krizės, turtuoliai dar labiau praturtėjo. Krizė tik skurdžius įstūmė į dar didesnį skurdą.

Siūlydama suaktyvinti ekonomiką, ES vadovybė ir ES centrinis bankas siūlo tas pačias priemones, kaip ir iki šiol – turtuoliams bus duodama dar daugiau pinigų, kreditų tam, kad jie su tais kreditais pūstų naujus finansinius burbulus, o skurdžiausiems visuomenės nariams siūloma taupyti, dar labiau veržtis iki maksimumo jau suveržtus diržus. Jiems siūloma apkarpyti socialines garantijas, užšaldyti atlyginimus ir pensijas.

Lietuvos valdžia, kaip visada, iš to, kas vyksta pasaulyje, stengiasi įsisavinti tai, kas tame pasaulyje yra blogiausia. Lietuvos valdžiai negėda, kad Lietuvoje dirbančiųjų gaunamas minimalus atlyginimas yra pats mažiausias iš Baltijos šalių – Lietuvoje minimalus atlyginimas yra 300 eurų, Latvijoje – 360 eurų, Estijoje – 390 eurų. Pusę metų socialdemokratai svarstė, ar nuo liepos mėnesio prie minimalaus atlyginimo pridėti dar 25 eurus, ar nepridėti. Verslininkai tam kategoriškai prieštaravo aiškindami, kad tas menkas atlyginimo padidinimas sužlugdys verslą, padidins nedarbą. Keista, kad socialdemokratai, kurie tarsi turėtų sugebėti bent truputį protauti, tokiomis nesąmonėmis tiki.

Užtat niekas neprieštaravo, kai naujai išrinktiems merams buvo pasiūlyta atlyginimus padidinti net dvigubai – pridėti po vieną tūkstantį eurų. Šiam pasiūlymui Seimo nariai be jokių diskusijų vieningai pritarė (prieš balsavo tik vienas Seimo narys). Politikų nuomone, merai nusipelnė 40 kartų didesnio atlyginimų padidinimo negu paprasti Lietuvos žmonės, ir tokie dideli merų atlyginimai nesužlugdys nei verslo, nei ekonomikos.

Logika šiuo atveju paprasta – merai yra savi, politikų draugai, bendražygiai, todėl jie ir nusipelnė gyventi 40 kartų geriau negu kažkokie paprasti „runkeliai“.

Kas valdys valstybės turtą ir pensijas?

Politinis elitas rūpinasi savimi, stengdamasis įtikti aukštesnėms jėgoms, nuo kurių gali priklausyti to elito karjeros ir materialinė gerovė. Tas politinis elitas, būdamas valdžioje, įgyja teisę skirstyti pinigus. Savęs jis pasistengia nenuskriausti motyvuodamas tuo, kad elito atliekamas darbas yra labai sudėtingas. Politikų, lyginant su visais gyventojais, yra nedaug ir todėl atseit politikų sotus gyvenimas nepareikalaus daug valstybės biudžeto lėšų. O visiems kitiems stengiamasi skirti kuo mažesnes pajamas motyvuojant tuo, jog tam pinigų valstybėje nėra.

Ekonomistai, propaguojantys laisvąją rinką, šią natūralią žmonių savybę – egoizmą, siekį susikurti gerovę visų pirma sau, nekreipiant dėmesio į kitus, panaudoja savo tikslams – liberalios ideologijos įtvirtinimui. Jie teigia, jog reikia iš valdžios atimti galimybę skirstyti. Tai padaryti galima privatizuojant valstybės turtą, valstybės funkcijas. Tai atlikus atseit visos pinigų dalybos vyks teisingai. Deja, toks mąstymas yra klaidingas. Finansinius srautus vistiek kažkas turės skirstyti, nes šiais laikais praktiškai joks žmogus be pinigų negali išgyventi. Jeigu skirstymas bus paliktas savieigai – laisvai rinkai, tai tas skirstymas bus labai netolygus ir neteisingas.

Sakoma, kad valstybę reikia atskirti nuo valstybės turto valdymo, kad reikia iš politikų atimti galimybę reguliuoti pensininkų pensijas, didinti minimalų atlyginimą, daryti įtaką centrinio banko veiksmams, jo finansų politikai.

Tačiau jeigu valstybė nevaldys savo turto, tai kas jį valdys? Valdys kažkokie „nepriklausomi“ ekspertai, kitaip sakant, kažkokių neaiškių šešėlinių jėgų, mafijos atstovai, atsiskaitantys ne visuomenei, bet toms šešėlinėms jėgoms.

Jeigu politikai nereguliuos pensininkų pensijų, tai tos pensijos bus arba labai mažos, arba iš viso žmonės, sulaukę senatvės, nieko negaus, neturės jokio pajamų šaltinio. Panašiai atsitiks ir tuo atveju, jeigu valdžia neturės įtakos minimalios algos didinimui. Verslininkai ir jiems tarnaujantys finansiniai klapčiukai suras daugybę fiktyvių priežasčių, kodėl to minimalaus atlyginimo nereikėtų didinti.

Politikai gali priimti klaidingus sprendimus, tačiau vis dėlto yra galimybė tuos sprendimus koreguoti, atitaisant klaidas ir derinant visų visuomenės grupių interesus. Politikai priversti tuos interesus derinti todėl, kad jie priklauso nuo savo rinkėjų, kurie atstovauja visas visuomenės grupes. Jeigu pensijos mažos, pensininkai gali dėl to skųstis politikams, protestuoti, reikalauti, kad pensijos būtų padidintos. Politikai, norėdami, kad juos vėl išrinktų, privalės pensininkų reikalavimus vykdyti.

O jeigu Lietuvoje nebūtų valstybinio socialinio draudimo, o tik privatūs kaupiamieji pensijų fondai? Tai pensininkų padėtis būtų beviltiška. Pensijų fondai bankrutuotų dėl pensijų fondų valdytojų blogo darbo arba dėl kokių nors pasaulinių arba vietinių krizių, pensijų nebūtų iš ko mokėti ir niekas dėl to nebūtų kaltas, niekam nebūtų galima pasiskųsti. Gal būt politikams tokiu atveju būtų ramiau, tačiau vis dėl to žmonių, pensininkų problemas jiems tektų kokiu nors būdu spręsti. Privatizavus Sodrą, šiandien gal būt politikams problemų ir sumažėtų, tačiau ateityje problemos labai išaugtų ir valstybių socialinį draudimą reikėtų kurti iš naujo.

Verslas šokdina valdžią

Svarstant naująjį socialinį modelį daugelis laikosi nuomonės, kad minimali alga taip pat neturėtų priklausyti nuo politikų sprendimų. Sakoma, kad ta alga turi priklausyti nuo kokių nors objektyvių ekonomikos rodiklių. Tačiau ar iš tiesų tie rodikliai bus objektyvūs?

Darbdaviai siekia nustatyti tokius rodiklius, kurie leistų minimalaus atlyginimo praktiškai visai nedidinti. Todėl jie siūlo minimalų atlyginimą susieti su vidutiniu atlyginimu – didinti minimalų atlyginimą proporcingai vidutinio atlyginimo didėjimui. Tokiu atveju darbdaviai būtų nesuinteresuoti didinti atlyginimų. Tuo tarpu minimalaus atlyginimo didinimas būna postūmiu didinti ir visus kitus atlyginimus.

Siūlymas, kad minimalus atlyginimas priklausytų nuo darbo našumo, yra tarsi ir logiškas. Jeigu minimalus atlyginimas jau dabar priklausytų nuo darbo našumo, tai jis dabar turėtų būti mažiausiai du kartus didesnis. Deja, verslininkams tarnaujantys ekonomistai darbo našumą skaičiuoja ne pagal tai, kiek produkcijos dirbantysis pagamina, kokią pridėtinę vertę sukuria per laiko vienetą, bet kokį darbo užmokestį darbdavys moka darbuotojui.

Jeigu darbdavys moka savo darbuotojui mažą atlyginimą, tai tie ekonomistai, darbdavių klapčiukai, teigia, jog tai reiškia, kad tas darbuotojas dirba blogai, nenašiai. Esant tokiam požiūriui, tokiems ekonomistams, kai atsižvelgiama tik į darbdavio interesus, Lietuva niekada nepasieks pažangos, nesukurs gerovės valstybės.

Deja, Lietuvoje verslas, jo organizacijos turi per daug didelę įtaką, yra labai agresyvios, o štai profsąjungos dažnai nuolaidžiauja verslininkams, leidžiasi į kompromisus tokiais klausimais, kuriais kompromisų būti negali. Profsąjungos yra susiskaldžiusios, kiekviena iš jų bando kovoti atskirai siekdamos gauti kokių nors nuolaidų, tai dirbančiųjų grupei, kurią jos atstovauja. Tačiau daug geresnių rezultatų būtų galima pasiekti, jeigu visos profsąjungos susivienijusios reikalautų didinti minimalų atlyginimą. Tokiu atveju laimėtų visi dirbantieji – ir tie, kurie dirba privačiame sektoriuje, ir biudžetininkai.

Iš viso to laimėtų ir pensininkai, nes, padidinus minimalų atlyginimą, didėtų ir Sodros pajamos.

Tačiau didinant minimalų atlyginimą, negalima didinti neapmokestinamojo minimumo, nes tokiu atveju valstybės biudžetas prarastų daug lėšų ir dėl to nukentėtų biudžetininkai ir pensininkai. Dirbančiųjų pajamų didėjimą mažins ir ekonomikos augimą stabdys ir Darbo kodekso liberalizavimas.

Tikroji valdžia – bankai

Ypač didelę žalą valstybės finansams, jos stabilumui daro tai, kad Lietuvos centrinis bankas yra atskirtas nuo Lietuvos valdžios. Centrinis bankas valstybę prilygina visiems kitiems ūkio subjektams. Valstybė, kaip ir tie kiti subjektai, skolintis, reikalui esant, privalo iš komercinių bankų. Tačiau juk tarp valstybės ir privačių ūkio subjektų yra didelis skirtumas. Daugybė verslininkų susiduria su finansiniais sunkumais ir bankrutuoja. Bankrotai yra laisvosios rinkos kasdienybė. Kai įmonė nepajėgia susimokėti savo skolų, ji bankrutuoja, o įmonės kreditoriai pasidalina likusį įmonės turtą. Tokiu būdu įmonės skolos nurašomos, kreditoriai dažniausiai patiria didesnių ar mažesnių nuostolių, o bankrutavęs verslininkas, atsikratęs skolų, gali kurti naują verslą.

Tačiau elgtis taip, kaip verslininkas, valstybė negali, nes vengia neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti tokie veiksmai. Todėl valstybės skolas kaupia toliau net ir tada, kai jos pasiekia tokius dydžius, kad net ir palūkanų už tas skolas darosi beveik neįmanoma sumokėti. Didėjant skoloms blogėja valstybės skolinimosi reitingai, ir valstybės padėtis dar labiau blogėja. Būtent tokioje padėtyje šiuo metu yra atsidūrusi Graikija. Ją išgelbėti gali ne vadinamosios reformos, privatizacija ir taupymas, bet valstybės bankrotas, skolų nurašymas ir savo pinigų įsivedimas. Įsivedus savus pinigus būtina atsisakyti skolinimosi užsienio rinkose svetimos valiutos.

Lietuvos socialdemokratai, būdami opozicijoje A. Kubiliaus vyriausybei, turėjo bene vienintelį priekaištą – kad buvo skolinamasi ne iš Tarptautinio valiutos fondo už 2 ar 3% palūkanų, bet iš tarptautinių rinkų už 9% palūkanų. Tačiau, jeigu Lietuva turėtų centrinį banką, kuriam įtaką galėtų daryti politikai, ir jeigu litas nebūtų susietas su užsienio valiuta, tai nereikėtų skolintis nei už 2%, nei už 9% palūkanų. Tiesiog Lietuvos centrinis bankas galėtų padaryti pinigų emisiją ir tomis lėšomis padengti valstybės biudžeto deficitą, finansuoti reikiamas sritis, tai, ką būtina finansuoti. Gal būt litas dėl to būtų šiek tiek ir nevertėjęs, tačiau būtų išvengta to ekonomikos nuosmukio, kuris kilo dėl panikos, kurią išprovokavo A. Kubilius, kiekvieną dieną be perstojo klykdamas: „Krizė! Krizė! Krizė!“.

komentaras.lt

Šauksmas

Leave a Reply