Stratfor kalba: „100 metų Amerika puola Vokietijos ir Rusijos draugystę“

Stratfor kalba: „100 metų Amerika puola Vokietijos ir Rusijos draugystę“ Nikas Brendas: Aš esu Nikas Brendas, „The Chicago Council on global affairs“ (Čikagos tarybos globaliais klausimais) direktorius. Dėkoju visiems, šiandien prisijungusiems prie mūsų. Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pakviesti Džordžą Fridmaną. Manau, kad jis čia kalbės pirmą kartą: dėkoju, kad atvykote pas mus. Džordžas Fridmanas: nė viena vieta žemėje negali išlikti taikoje amžinai. Net ir JAV nuolat susiduria su karais.

Ateityje Europa, kaip man atrodo, nors ir negrįš į 31-erių metų periodą (nuo 1914- 1945m), bet ji grįš į natūralią žmonijos padėtį: Europoje bus karai, bus taikos metas, europiečiai gyvens savo gyvenimą. Žinoma, nebus 100 milijonų užmuštųjų (kaip praėjusiame kare), bet „Europos išskirtinumas“, manau, kris kaip pirma auka. Europoje bus konfliktų. Europoje jau buvo konfliktas Jugoslavijoje, dabar – Ukrainoje. Kas dėl Europos santykių su JAV – mes neturime santykių su „Europa“. Mes turime santykius su Rumunija, Prancūzija ir taip toliau, tačiau nėra „Europos“, su kuria JAV turėtų kokius nors santykius. Nikas Brendas: Taip, prašau, ponas iš ketvirtos eilės. Klausimas iš salės: Ar Islamo ekstremizmas yra pagrindinė JAV grėsmė, ar su laiku jis pats apmirs, ar ir toliau stiprės? Džordžas Fridmanas: Islamo ekstremizmas yra problema Jungtinėms Valstijoms, bet ne mirtina grėsmė.

Šią problemą reikia spręsti, bet dėti į tai tik proporcingas pastangas, ne daugiau. Mes turime kitus interesus užsienio politikoje. Pradiniai, šimtmečiais puoselėjami JAV užsienio politikos interesai Pirmajame, Antrajame, taip pat ir Šaltajame pasauliniuose karuose visada buvo sukoncentruoti į Rusijos bei Vokietijos santykius. Nes susijungusios jos sudaro vienintelę jėgą, keliančią JAV mirtiną pavojų. Pagrindinis uždavinys buvo sutrukdyti šiai sąjungai. Jeigu jūs esate ukrainietis, jums gyvybiškai svarbu surasti tą, kuris vienintelis jums gali padėti, ir tai yra JAV. Praėjusią savaitę, ar prieš maždaug 10 dienų Ukrainoje lankėsi JAV pėstininkų vadas Europoje, generolas Ben Chodžesas. Ten jis pareiškė, kad į Ukrainą greitu laiku, dabar jau oficialiai, atvyks kariniai JAV patarėjai, iki šiol tai vyko neoficialiai.

Jis ten apdovanojo Ukrainos karius JAV medaliais, kas šiaip jau draudžiama pagal JAV reglamentą, apdovanoti medaliais užsieniečius. Jis tai padarė, norėdamas parodyti, kad Ukrainos kariuomenė yra jo kariuomenė. Išvažiavęs, vėliau jis Pabaltijui pranešė, kad JAV tieks ginklus, artileriją bei kitą ginkluotę Pabaltijo šalims, Rumunijai, Lenkijai bei Bulgarijai, ir tai labai įdomus aspektas. O vakar JAV pranešė apie savo ketinimą tiekti ginklus Ukrainai, ir nors tai paskui buvo atmesta, ginklai vis tiek bus tiekiami. Ir visus šiuos veiksmus JAV atlieka be NATO sutikimo, nes sprendimai NATO gali būti priimami tik visoms NATO narėms vienbalsiai sutarus, kiekviena NATO narė gali pareikšti veto. Turkai galėtų vetuoti nors ir dėl juoko. Esmė yra ta, kad JAV formuoja „sanitarinį koridorių“ aplink Rusiją. Ir Rusija tai žino. Rusija galvoja, kad JAV ruošiasi suskaldyti Rusijos Federaciją. Manau, taip pasakė Piteris Lori, kad „Mes nenorime jūsų žudyti, tik šiek tiek padaryti skauda“. Bet kokiu atveju mes sugrįžome prie seno žaidimo. Ir jei paklausite, ką galvoja lenkas, vengras ar rumunas, pamatysite, kad jie gyvena visiškai kitoje visatoje, nei vokiečiai, o vokiečiai gyvena visiškai kitoje visatoje, nei ispanai.

Taigi, Europa nevieninga. Bet jeigu aš būčiau ukrainietis, aš daryčiau lygiai taip pat, kaip ir jie dabar daro: įtraukti į tai JAV. Jungtinių Amerikos Valstijų pamatinis interesas – kontroliuoti visus planetos vandenynus. Niekas niekada to nėra pasiekęs. Tokiu atveju, mes galėtume užpulti bet ką šioje planetoje, bet niekas negalėtų užpulti mūsų. Tai puiki padėtis. Vandenynų ir kosmoso kontrolė yra mūsų valdžios pagrindas. Geriausias būdas sunaikinti priešo laivyną, yra neleisti jam pastatyti savo laivyno. Kelias, kurį išsirinko Britanijos imperija, kad neleistų atsirasti stipriam Europos laivynui, buvo europiečių kiršinimas. Aš rekomenduočiau sekti Ronaldo Reigano politiką Irane ir Irake. Reiganas palaikė abi kariaujančias puses, kad jos kariautų tarpusavyje, bet ne prieš mus (Irano – Irako karas 1980-1988). Tai buvo ciniška, tai buvo amoralu, bet tai veikė. Ir tame visa esmė: JAV nesugebėtų užkariauti visos Eurazijos.

Tuo momentu, kai mūsų kareivio batas atsistoja ant Eurazijos žemės, mes automatiškai atsiliekame pagal kariuomenės dydį. Mes galime sumušti priešo kariuomenę, bet mes nesugebėsime okupuoti Irako. Idėja, kad Amerikos kariuomenė su 130 000 karių Irake galėtų okupuoti šalį su 25 milijonais gyventojų… Žinote, net santykis tarp policininkų ir Niujorko gyventojų yra geresnis, nei santykis tarp mūsų karių ir Irako gyventojų. Todėl mes negalime visur siųsti savo kariuomenės, bet mes galime pirmiausia palaikyti tarpusavyje nesutariančias šalis, kad jos koncentruotųsi į save, o ne prieš mus. Mes galime juos palaikyti politiškai, finansiškai, suteikti karinę pagalbą ir siųsti jiems mūsų patarėjus. ir tik kraštutiniu atveju, kaip padarėme Japonijoje… ne, Vietname, Irake ir Afganistane, ten mes įsikišome savo karine jėga suduodami prevencinį smūgį. Prevencinių smūgių taktika neturi tikslo sutriuškinti priešą, jos tikslas – išvesti priešą iš pusiausvyros (arba susilpninti). Mes tai darėme visuose karuose, pavyzdžiui, Afganistane mes išvedėme Alqaedą iš pusiausvyros. Bet mūsų, dar jaunų ir kvailų, problema yra ta, kad išvedinėdami priešą iš pusiausvyros nepasakome patys sau: „Viskas, reikalas baigtas, eime namo“, vietoj to mes sakom: „Kaip viskas lengvai mums sekasi, sukurkime čia demokratiją“. Tai momentai, kai mus užvaldo silpnaprotystė. Todėl atsakymas į šį klausimą būtų toks, kad JAV negali su savo kariuomene įsiveržti visur Eurazijoje. Tai reikėtų daryti pasirinktinai ir labai retai. Karinis puolimas mums yra kraštutinė priemonė, paskutinė galimybė, nes mes negalime iš karto siųsti savo kariuomenės.

Tačiau, kada mes vis dėlto siunčiame JAV kariuomenę, privalome tiksliai žinoti misijos tikslą, turime pagal galimybes apriboti savo puolimą kiek tik įmanoma ir niekam neleisti išpūsti savo psichopatinių fantazijų. Tikiuosi, mes visa tai gerai įsisavinome, nors kai vaikai įsisavina žinias, tai tęsiasi kurį laiką. Bet jūs visiškai teisūs, kaip imperija mes negalime visur siųsti kariuomenės. Britai savo laiku taip pat neokupavo Indijos, jie tiesiog paėmė į savo kontrolę atskiras Indijos valstybes ir kiršino jas tarpusavyje. Britai siuntė savo karininkus į Indijos kariuomenę. Romėnai savo laiku taip pat nesiuntė didžiulių legionų į atkampias provincijas, jie paprasčiausiai statė ten savo proromietiškus valdytojus. Tie, Romos pastatyti, valdininkai buvo atsakingi už taiką (Romos imperijos ribose). Taip, pavyzdžiui, buvo Poncijaus Piloto (Izraelyje) atveju. Imperijos, kurios siekia kontroliuoti teritorijas tiesiogiai karine jėga, tokios imperijos sužlunga, kaip tai įvyko su nacių imperija, pavyzdžiui. Todėl, kad niekas neturi tiek jėgos tai padaryti. Tai reikia daryti protingai. Kaip ten bebūtų, problema yra ne tame, o tame, kad mes negalime sau pripažinti, kad esame imperija. Mes dar to neįsisąmoninome (kaip visuomenė), mes negalvojame, kad galime eiti namo, atsipalaiduoti su mintimi, kad viskas jau padaryta. Nes mes dar esame trečiajame knygos skyriuje. Klausimas, dabar esantis Rusijos darbotvarkėje yra tas, ar jie sugebės padaryti Ukrainą buferine zona tarp Rusijos ir Vakarų, mažiausiai, ar ji bus neutrali šalis, ar Vakarai (NATO) pasistūmės į Ukrainą taip toli, kad Vakarai (NATO) nuo Stalingrado bus tik už 100 kilometrų, o nuo Maskvos už 500 kilometrų. Rusijai Ukrainos statusas yra gyvybiškai svarbus. Ir rusai negali šiaip sau palikti šio klausimo ir išeiti. Amerikai šis klausimas iškylai taip, kad jeigu Rusija ir toliau kabinsis už Ukrainos, kas tada sustabdys Rusiją? 

Todėl neatsitiktinai generolas Chodžesas, kurį JAV paskyrė atsakingu už visa tai, neseniai pareiškė, kad JAV siųs greito reagavimo būrius į Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją ir Pabaltijį. Šiais veiksmais JAV rengia „Intermariumą“ (Tarpjūrį), teritoriją tarp Baltijos ir Juodosios jūros – apie tai svajojo dar Pilsudskis (Lenkijos maršalas ir diktatorius 1920m). Ši koncepcija JAV laikoma problemos sprendimu. Tačiau klausimas, į kurį mes neturime atsakymo, yra: kaip reaguos Vokietija šioje situacijoje. Tikrasis nežinomasis Europos lygtyje yra vokiečiai. Kai JAV įkurs saugumo juostą, ne Ukrainoje, o saugumo juostą į Vakarus, o rusai stengsis patraukti Ukrainą į savo pusę, ką tuomet darys vokiečiai – šito mes nežinome. Vokietija yra labai savotiškoje situacijoje. Buvęs Vokietijos kancleris Gerchardas Šrioderis yra Gazpromo direktorių taryboje. Vokiečių santykis į rusus iš viso yra labai savotiškas. Vokiečiai ir patys nežino, ką jiems daryti šioje situacijoje. Jiems reikia eksportuoti savo prekes, nes rusai jų visų nupirkti negali. Iš kitos pusės, vokiečiai praras laisvą prekybos zoną su Rusija, ir jiems teks organizuoti eksportą kur nors kitur. Pagrindinis pavojus ir baimė JAV visada buvo tai, jei rusiškas kapitalas ir rusiškos technologijos… priešingai, kad vokiškas kapitalas ir vokiškos technologijos susijungtų su rusų gamtiniais ištekliais ir darbo jėga į nenugalimą kombinaciją, kuri įvaro JAV pragarišką baimę jau šimtmečiais. Taigi, kaip pasiekti, kad ši (rusų-vokiečių) kombinacija neįvyktų šiandien? JAV šiam tikslui turi kozirį, kurį ji atvirai padėjo ant stalo: tai linija tarp Pabaltijo ir Juodosios jūros. Rusai visada laikė savo kortas atviras – jiems reikalinga bent jau neutrali Ukraina, jokiu būdu ne provakarietiška. Baltarusija – atskiras klausimas. Dabar, jei kas galite, man atsakykite, kaip veiks vokiečiai šioje situacijoje, kaip atrodys kiti 20 istorijos metų. Nelaimei, vokiečiai neryžtingi, jie niekaip neapsisprendžia (Rytai ar Vakarai). Ir tai yra amžina Vokietijos problema. Vokietija – ekonomiškai galinga valstybė, bet geopolitiškai labai pažeidžiama ir todėl vokiečiai niekada nežino, kaip jiems surišti šiuos du dalykus (geriausiu atveju). Nuo 1871 metų tai buvo amžinas „Vokietijos klausimas“. Kartu ir visos Europos klausimas. Susimąstykite „Vokietijos klausimu“, kuris šiandien vėl yra aktualus. Tai yra klausimas, kurį privalome iškelti. Mes nežinome, kaip mums šį klausimą iškelti, nes mes nežinome, kaip šiuo klausimu veiks vokiečiai. George Friedman

von George Friedman

Quellen/Links: https://www.youtube.com/watch?v=QeLu_yyz3tc

https://www.youtube.com/watch?v=oaL5wCY99l8&feature=youtu.be

George Friedman in einem Vortrag für The Chicago Council on Global Affairs

Leave a Reply