Su gimtadieniu, brangūs draugai, bičiuliai ir tovariščiai!

kazimirasKas nežino – iškart įspėju: su TSRS žodis „tovarišč“ siejasi taip, kaip mano plaukai su mano plike (tiek plikė, tiek plaukai – mano. Plaukų nėra, bet yra prisiminimai apie juos. Plikė – yra, bet žmonės sako, kad ji kartais vėl užželia. Tiesa, nė vieno tokio „eksplikio“ savo akimis dar nemačiau, bet tuščiai juk žmonės nekalbės? Taigi plaukai ir plikė – labai santykiniai dalykai). Kai sakau „tovarišč“ – į šį žodį įdedu reikšmę, aprašytą Norberto Vėliaus – tai Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos – lenk.) tautinės kavalerijos laipsnis, suteikiamas tik bajorų kilmės kariui, išgalinčiam aprūpinti ginklais, uniforma ir žirgais du karius. Žinau, kad daugelis iš jūsų ne tik arklio, bet net ir šaukšto nuosavo neturi. Žodelytis „net“ reiškia, kad kažkada buvo laikai, kad nuosavas šaukštas buvo neatsiejama kiekvieno normalaus piliečio dalis. Eidavai, žmogus, į svečius ir nešdavaisi nuosavą šaukštą. Neturi šaukšto – nesrebi srėbalo. Atrodytų – elementari tiesa, kurią žino kiekvienas besidomintis istorija pilietis (kažkada jis vadinosi pilėnu). Bet šiandien ji tokia atgyvenusi, jog nė į galvą ateiti negali, jog šaukšto turėjimas susijęs su galimybe valgyti sriubą.

Tais pavyzdėliais norėjau pasakyti, kad „tovarišč“, plikė su plaukais ir šaukštas – labai skirtingi daiktai, bet tarpusavyje susiję savo sąlyginumu. Kas „atrodo“ šiandien, nebūtinai taip pat „atrodys“ rytojaus dieną. O daiktų ir reikšmių sąvokos savyje talpina dalykus ir prasmes, kurie kinta kaip pavasario oras. Todėl ar ne išmintinga būtų į viską taip ir žiūrėti? Kaip į kažką, kas neturi garantuotos reikšmės. Nes viskas, absoliučiai viskas, mums tik „atrodo“?

Mano draugui Antanui (nors kažkodėl jam kartais atrodo, kad jis – Meduolis) atrodo, kad mes visąlaik kažką žaidžiame. O žaidėjams gal atrodo, kad jie kažką dirba? Ar stebėtojui atrodo, kad jie kažką žaidžia, o iš tiesų – dirba?

10743907_834918646554506_1052457905_o

Štai skubame sekmadienį su vienu emigrantu iš Amerikos susitikti. Jis specialiai atvyko su mumis pasimatyti. Žinoma, jam atrodo, kad jis atvyko ir kitais reikalais, bažnyčioje su choru koncertuoti, bet jam – „atrodo“, o aš – žinau, todėl skubu, kad nepavėluočiau. Mano žmona nebespėja ir pradeda atsilikti. Aš ją – raginti, nes ji – mano žmona. Man atrodo, kad žodelis „mano“ ne vien žodelis, o priklausomybės išraiška, išreikšta simboliais, kurie vadinami žodžiais, kalba, raštu. Man atrodo, kad „mano“ žmoną aš galiu paraginti, nes ji – mano paties tąsa. Na, kaip ranka ar koja. O ji, ta „mano ranka ar koja“, užuot paskubėjusi, dar labiau sulėtina žingsnį… Jos stotas išsitiesia, ji oriai pasitaiso rankinės dirželį, o jos žvilgsnis, kuriame ką tik mačiau nepasitenkinimą, sumišusį su beviltiškumu, noru iš kažko ištrūkti – nelauktai įgauna ramybę, tvirtybę, ŽINOJIMĄ… Pradedu nujausti, kad kažkas nutiks, nes sklindanti iš visos jos povyzos ir akių jėga jau ne „mano“ žmonos, o dievų apraiškos, deivės spinduliavimas. Ir jis toks galingas, kad užmirštu viską ir pagarbiai laukiu, kas dabar bus… O man sukniubti ant kelių trukdo tik miglotas prisiminimas apie tai, kad kelnės dar pakankamai naujos, tik vakar pirktos, o senamiesčio gatvės jau seniai lietaus nemačiusios, ir aš nežinau, iš kur aš kitas kelnes gausiu, nes jau pradedu nujausti, kad „mano“ žmona, ką tik buvusi „mano“, gal ir ne visai „mano“, ir aš supratimo žalio neturiu, nei kur tie skudurynai, nei kokia tų mano kelnių išmiera…

„Kas be manęs esi tu, vargše? – oriai prakalbo deivė. – Blaškeis gyvenime, kaip saldainio popierėlis, nuo vėjo ant asfalto. Kol nepakėliau ir taip neįprasminau tavęs. Todėl neskubinki manęs, prašau. Nes nežinai, nei kur eini, nei ko…“.

Mano skubėjimas kažin kur dingo, o širdis prisipildė pagarbios meilės, sumišusios su baime: jausmai ir sąvokos, įkalinti žodžiuose, neturi nieko bendro su tikrąja jų reikšme. Ir mums, žmonėms, tikriausiai nuolat reik vertėjo, aiškintojo. Iš čia tikriausiai tų religijų gausybė, iš čia – ir piemenys, ir avys, ir šunys bei vilkai. Ir visiems atrodo, kad jiems ne atrodo, o jie „žino“. Piemenys avims nurodo kelią, nes jiems atrodo, kad žino kur veda. O jei ir nežino, tai atrodo, jog tiesiog turi vesti. Nes jiems atrodo, kad jie piemenys. Avys leidžiasi vedamos, nes joms atrodo, kad jos avys ir turi leistis vedamos. Šunys – ragina, vilkai – gaudo. Visiems atrodo, kad jie žino. O „žinotojams“ matyti, kad viskas tik atrodo. Ir nieko iš teisybės nėra tikro garantuotai.

Į kurgi aš lenkiu? – paklausit. Ogi į tai, kad gimtadieniai išties yra tęstinė šventė. Mes tik susitariam nebyliai, kuriam gi iš eilės vaidint solinezantą. Šiandien ši šventė mano, rytoj ji – Tavo, bet iš tiesų ji nesibaigia niekad. Vakaruose jau yr tradicijos dalinti dovanas ne tik jubiliatui, bet visiems šventės dalyviams. Tradicijos, žinoma, iš didelio vartotojiškumo kilę, bet jos ateina neišvengiamai ir pas mus. Ir jei į sąvoką „vartotojiškumas“ pažvelgti kiek kitu kampu, ne kaip daiktų ar prekių, bet meilės, dėmesio vartojimo prasme – tuomet kodėl gi ne? Dalinkimės, tos nesibaigiančios šventės dalyviai, viskuom, ką turime. O meilės juk pas mus – nesibaigiantis ir neišsenkantis šaltinis. Tai – nuolatinis šio Pasaulio Kūrėjo  (ar Kūrėjų) šauksmas, dvelksmas. Reikia tik netingėti ją semti ir kitiems skirstyti.

Taigi – su gimtadieniu Jus, mano draugai, bičiuliai ir tovariščiai. O „mano“ žmona Vaida ta proga Jums dovanoja savo knygą „Kipras pipras“. O jau kaip tą dovaną Jums perduoti – papasakosiu ryt – poryt.

Kazimieras Juraitis

Šauksmas

Leave a Reply