Su Šventėmis, sveikatos ir sėkmės ateinančiais metais!

Kviečiu nepamiršti protėvių švenčių: Žiemos Saulėgrįžos, Elnio Devyniaragio šventės, Bendruomeninio solidarumo šventės. Gruodžio 21 – 24 dienomis būna trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta. Gruodžio 22 d. laikoma astronominės žiemos pradžia. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. 

 

Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Tokius vaizdinius galima rasti senose liaudies dainose. Pvz., kalėdinėje dainoje:

„Oi atabėga bistrus alnelis

Lėliu Kalėda, Kalėda.

Bistrus alnelis devyniaragis

Lėliu Kalėda, Kalėda…“

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę.
<..>
Žiemos Saulėgrįža

Gruodis – tamsus ir niūrus metų laikas – kalėdų mėnuo baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta (lot. adventus). Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriačios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasauIio tvarkos kūrimąsi.

Lygiadienis 2015 12 23                                                                                                                                           nuotrauka Vaidos Juozapaitytės
Saulės atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Dionizo, Mitros (Saulės dievo) šventė. Romoje buvo švenčiamos Nenugalimos Saulės gimtuvės. Vėliau krikščionys perėmė šią šventę ir paskelbė ją Jėzaus gimimo diena nes jis irgi nešąs pasauliui šviesą. A.J.Greimas rašė, jog “Lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” (Tautos atminties beieškant, V.1990, p.332).
Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės – dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir pan.. Manoma kad “koks oras gruodyje – toks bus ir birželyje” Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių metas.
Kalėdomis prasidėdavo šventvakariai. Viename 1618 m. pranešime sakoma, jog “per 12 vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų.” O jaunimas linksminasi (Kražiai). 1611 m. pranešime sakoma, jog buvo rengiamos “puotos protėvių vėlėms”. Gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža.
Saulė pajuda iš apmirimo pradeda naują kelionę, pakildama vis aukščiau.
<..>
http://www.romuva.lt/ktinfo/saulegr.html

paruošė

Žemės Vardu

Leave a Reply