…suprasti Ukrainą… (video)

Rally in Kiev against Russian invasionKalbant apie Ukrainą, reikia pradėti ne nuo paskutinio pjesės veiksmo, o nuo pradžios.

Norint suprasti, kas ten darosi ir kuo viskas pasibaigs, reikia žinoti, kad šių dienų Ukrainoje yra mažų mažiausiai trys tautos, kurios gyvena, teritoriškai apibrėžus, Novorusijoje (didieji miestai – Doneckas, Luganskas, Charkovas, Odesa, Chersonas, Nikolajevas), Malorusijoje (Kijevas ir centrinė Ukraina) ir Galicijoje (Volynė, Lvovas). Yra ir smulkesnių tautelių – tai rumunai Odesos apskrity, vengrai ir rusinai Užkarpatėj ir kt. Bet pagrindiniai istoriškai susiklostę etniniai dariniai, kaip jau minėta, yra trys – tai Novorusijos, Malorusijos ir Galicijos ukrainiečiai.

Kad būtų lengviau suprasti, kuo jie skiriasi, galima prisiminti Lietuvos Klaipėdos krašto memelenderius, žemaičius ir visus kitus lietuvius. Dabar Malorusijos ir Novorusijos ukrainiečiai, kurių didelė dalis save laiko rusais, bando išsiaiškinti tarpusavio santykius. Būtų tas pat, jei žemaičiai visai Lietuvai bandytų primesti Žemaitijos idėją ir mes pradėtume tarpusavy aiškintis, kur prasideda ir kur baigiasi žemaitis. Ar mes rastume galus? Nėra jokių šansų. Šiandien jie kuria Ukrainos valstybę ir bando „ukrainizuoti“ visus gyventojus. Būtų panašiai, lyg žemaičiai bandytų „sužemaitinti“ dzūkus, suvalkiečius ir aukštaičius. Vieni – sutiktų, kiti – ne. Ir prasidėtų…

Esminis dėmuo šioje painioje lygtyje – Galicija, kurios situacija primena Klaipėdos krašto lietuvius memelenderius. Klaipėdos krašto lietuviai išpažino kitą religiją (ne katalikai, o liuteronai), jie gyveno su vokiečiais. Jie visada buvo „antrarūšiais“, nes „paradui“ vadovavo vokiečiai. Lietuviai, ypač žemaičiai, turėjo savo istoriją, o memelenderiai visada gyveno „svetimoje“ žemėje, todėl jų kitokia kultūra ir savitas mentalitetas. Panašiai atsitiko ir su Galicijos ukrainiečiais. Galicijos ukrainiečiai – katalikai, o kiti gyventojai – pravoslavai. Galicijos ukrainiečiai buvo nuolatos engiami lenkų ir austrų. Gyvendami savo žemėje, visada buvo „antrarūšiais“. Skirtingas mentalitetas, savita kultūra, kalba. Malorusijos ukrainiečių kalba vadinasi suržikas. Rusai ją supranta. Pavyzdžiui, rusai sako „pozdno“ (vėlai), o ukrainiečiai – „pizdno“. Rusai – „podrazdel“ (padalinys), o ukrainiečiai – „pidrazdel“. Tą kalbą Malorusijos ukrainiečiai bando primesti visiems kitiems. Galicijos ukrainiečių kalba skiriasi ir nuo suržiko – turi daugiau lenkiškų, vokiškų, vengriškų skolinių, nes jie visada gyveno su austrais vengrais, lenkais. Kol buvo Tarybų Sąjunga, tuos etninius kultūrinius skirtumus užglaistydavo viršnacionalinė tarybinio žmogaus idėja.

Kai Ukraina tapo savarankiška, prireikė kažkokios vieningos ideologijos. Ne veltui pirmas Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma parašė knygą „Ukraina – ne Rusija“. Juk pateisinant savo buvimą, reikia turėti kitokią nei Rusijos ideologiją. Priešingu atveju kyla klausimas, kam reikalinga Ukraina, jei ji niekuo nesiskiria nuo Rusijos? Jei Žemaitija kurtų savo valstybę, ji turėtų būti „anti Lietuva“, nes kitaip kiltų klausimas, kodėl vienas giminaitis – Žemaitijos pilietis, o kitas – Lietuvos, nors abu kalba beveik vienodai. Dėl to buvo pasirinkta Galicijos Ukrainos idėja.

Galicijos Ukraina turi savo didvyrius. Stepanas Bandera ir Romanas Šuchevičius po Spalio revoliucijos bandė sukurti savo valstybę. Buvo visokių galimybių, kurlink pasisuks Ukrainos valstybingumas, tačiau istoriškai susiklostė taip, kad Galicijos ukrainiečiai atiteko lenkams. Todėl Bandera su Šuchevičiumi kovojo prieš lenkus. Ten buvo labai daug žydų – tai ir jų išpjovė nemažai. Norėta nepriklausomos nuo lenkų valstybės. Kai Stalinas, stumdamas galimas fronto linijas, „paėmė“ Vakarų Ukrainą, ukrainiečiai vėl liko be savo valstybės, todėl Bandera su Šuchevičiumi pradėjo kariauti jau prieš rusus ir laukė Hitlerio, tikėdamiesi, jog vokiečiai tą nepriklausomybę duos. Vietoj to, vokiečiai pasodino Banderą į kalėjimą. Tiesa, sėdėjo jis geromis sąlygomis, bet svajonės turėti nepriklausomą valstybę neišsipildė.

Kai karą laimėjo Tarybų Sąjunga ir Vakarų Ukraina pateko į TSRS sudėtį, Bandera kovojo jau prieš Maskvą. Jie turi teisę į tą kovą už savo nepriklausomą valstybę, kurios Galicijos ukrainiečiai niekada neturėjo. Kitas klausimas, kad toje kovoje buvo labai daug žiaurumo. Bet teisę į savo gyvenimą, savo valstybę, jie turi. Juos amžinai kas nors engė – tai austrai, tai lenkai, tai Berlynas, tai Maskva.

Problemų atsirado tada, kai savo ideologiją Galicijos ukrainiečiai pabandė primesti Malorusijai ir Novorusijai. Jie pradėjo ukrainizacijos procesą, kuris rėmėsi Galicijos patirtimi. Galicijoje Bandera ir Šuchevičius – didvyriai, nes kovojo su Maskva už nepriklausomybę. O Novorusijoje ir Malorusijoje jie labai neseniai buvo priešai, nes prieš banderininkus kovojo Donecko ar Kijevo jaunimo tėvai ar seneliai. Per dvidešimt ukrainizacijos metų išaugo karta žmonių, kurie žino tik dabartinę Ukrainą. Ukrainoje labai dažnas reiškinys, kai seneliai ar tėvai save laiko rusais, o anūkai ir vaikai –ukrainiečiais. Vienoj šeimoj! Grįžta vaikas iš mokyklos ir tėškia seneliui: „Tu okupantas!“ Senelis – karo veteranas, o vaikas mokomas jau naujomis aplinkybėmis. Ir, žiūrint iš Galicijos ideologijos pozicijų, viskas teisinga. Beje, Donecko gyventojai iš esmės jau buvo su tuo susitaikę.

Prisiminkime pirmąjį Maidaną. Buvo beprotiška situacija – niekad anksčiau negirdėtas trečiasis rinkimų turas. Iš trečio karto Juščenka laimi rinkimus, o po penkių metų jo reitingas – 3 procentai… Ir vėl ukrainiečiai, jau susitaikę su Juščenkos valdymu, nieko negavo. Išrenkamas Janukovičius. Ir vėl visi nepatenkinti.

Kas avanscenoje yra šiandien? Kas yra Porošenko, Tymošenko, Jaceniukas, Turčinovas? Visas elitas… Juk jie Ukrainą valdo visus pastaruosius 10–15 metų. Žmonės, stovėję ant scenos šiame Maidane, ant scenos stovėjo ir aname Maidane! Juk būtent šitie žmonės ir atvedė Ukrainą į situaciją, kuri yra dabar. Naujų žmonių nėra. Tada kyla klausimas: už ką stovėjo žmonės, kai kilo šis Maidanas praeitų metų rudenį? Paanalizuokim, kaip galėjo taip atsitikti.

Pirmiausia – didžiulis žmonių socialinis nepasitenkinimas, visiškai nesusijęs nei su kalba, nei su Galicija. Visi totaliai nepatenkinti valdžia. Kai ten vyksta kokios provokacijos, niekada iki galo negali žinoti, kas tą daro. Yra geopolitiniai faktoriai, bet yra ir vietiniai – ten vyksta klanų kova. Pavyzdžiui, dabartinis Dnepropetrovsko gubernatorius, toks Kolomoicas, žydų tautybės milijardierius, šiaip jau gyvenantis Šveicarijoje. Šiandien jis kontroliuoja Dnepropetrovską ir konfliktuoja su tokiu Achmetovu, kuris sėdi Donecke. Abu jie turi savo privačias armijas.

Visi šie faktoriai šiandien Ukrainoje veikia vienu metu: trys tautos su savo skirtumais ir bendras visiems socialinis nepasitenkinimas. Kartų konfliktas, kai karta, išaugusi naujai perrašytos istorijos šviesoje, konfliktuoja su senąja karta, prisimenančia istoriją visai kitaip. Tarp kitko, per tragiškus įvykius Odesoje visi kalbėjo rusiškai – ir tie, kurie degino, ir tie kurie bėgo. Ukrainiečių kalbos ten negirdėti, o agresija baisi. Tik vieni – už vieningą Ukrainą, o kiti priešinasi tai ideologijai, nori rusų kalbos ir suvereniteto. Visa tai – viduj Ukrainos. O virš viso šito…

Yra ir geopolitiniai interesai. Ekonominės krizės akivaizdoje, dolerio zonos siaurėjimo metu, Jungtinės Amerikos Valstijos turi gyvybinį interesą sustabdyti Rusijos ir Kinijos susijungimą, jų bendrų projektų vykdymą. Dabar visi laukia rusų kariuomenės, kad ji štai ateis ir pasibels Vilniuj į duris. O aš nesu tikras, kad rusams reikia to Donecko su Lugansku ir šito referendumo, kurį tų sričių gyventojai paskelbė. Aš manau, kad Putinas nežino, ką dabar daryti. Kaip tik JAV suinteresuotos, kad Rusija įvestų savo kariuomenę į Ukrainą. Kodėl? Ogi todėl, kad, joms kovojant su Rusija dėl tų visų geopolitinių reikalų, reikia įvedinėti sankcijas prieš Rusiją. Bet žiūrėkit, kas darosi. Europa pradėjo tam priešintis. Europa jau pradėjo suprasti, kad nuo tų sankcijų Rusijai Europa nukentės ne mažiau, o gal net daugiau negu Rusija. Šiandien Merkel jau nesuvaldo savo pramonininkų. Pasikvietęs Merkel, Obama davė jai velnių, kodėl jos visuomenė remia labiau Putiną negu jį. Ir iš tikrųjų šiandien visos apklausos rodo, jog vokiečių visuomenė palanki Maskvai. Ir ne tik vokiečių. Norint priversti Europą tas sankcijas įvesti, reikia argumentų. Jei rusai įvestų savo kariuomenę į Ukrainą, atsirastų tas papildomas argumentas.

Mes visi galvojam, kad rusai tik ir laukia, kaip čia pasiimti tą Donecką. O mano supratimu, yra priešingai. Rusija iš paskutiniųjų stengiasi ten neįeiti. Kokioje situacijoje dabar yra Putinas? Štai atsitiko tie įvykiai Odesoje. Sudegino tuos žmones. O jis yra pasakęs, kad neleis skriausti Malorusijos žmonių. Juo labiau, kad jie save vadina rusais. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad rusai ten yra suvežti, bet Novorusijoj jie gyvena apie porą šimtų metų, dar nuo Jekaterinos II laikų. Kas buvo prieš tai – jau kita istorija, bet pastaruosius 200 metų Novorusija apgyvendinta didele dalimi rusais. Putinas turėtų jiems padėti, nes to iš jo reikalauja žmonės, Rusijos gyventojai. Jo reitingas iškilęs į padebesius, kai Krymą „paėmė“, ir dabar žmonės nori, kad jis ir anuos „pasiimtų“ atgal. O Putinas puikiai supranta, kad kai tik jis tą padarys, tada amerikonai šauks, kad jau reikia sankcijas įvest. Europiečiai neturės kitų argumentų ir turės prisidėti. Ir pralaimės pati Europa. Ir Rusija pralaimės, ir Europa pralaimės.

Taigi Luganskas ir Doneckas, kurie šiandien paskelbė nepriklausomybę ir pasiprašė priimami į Rusijos sudėtį. Ten yra anglių šachtos. Tos jų anglies – labai brangi savikaina, ją nelabai kur parduosi. Rusai patys anglies turi per akis. Bet ten yra jų žmonės, jų mentaliteto, jų kalbos. Ir dabar ką jis bepadarytų, viskas bus negerai. Nepadėsi – blogai, padėsi – dar blogiau! Aš manau, kad bus bandoma padėti nematomomis priemonėmis. Bet rusai iš paskutiniųjų stengsis savo kariuomenės ten neįvesti, nes Rusija visiškai tuo nesuinteresuota. Tose srityse nėra tokio palaikymo kaip Kryme. Reikia žinoti, kad Krymas turėjo autonominį statusą. Tai buvo Krymo autonominė respublika Ukrainos sudėty, o Doneckas ir Luganskas tokio statuso neturi. Ten visai kita situacija. Kryme yra uostai, t. y. Sevastopolis. Tą teritoriją turėti – gyvybiškai svarbu.

Čia yra vienas įdomus niuansas. Jungtinių Amerikos Valstijų viešųjų pirkimų departamentas savo viešame internetiniame puslapyje prieš keletą mėnesių buvo paskelbęs, kad ieško kompanijos, kuri pagal jų poreikius suremontuotų Sevastopolyje mokyklas. Ten turėjo įsikurti jūrų pėstininkai ar kažkas panašaus. Reiškia, jie net neabejojo, kad tą Krymą jie turės, nes jie jau iš anksto ruošėsi ten įsikurti!

Kaip galima nematyti, kad į Kijevą atvyksta CŽV direktorius, JAV viceprezidentas? Ten nuolat šmėžuoja amerikonai, vokiečiai, anglai, prancūzai, lenkai, lietuviai. Mes ten – pastoviai. Ir paskui sako: „Ne, ne, mes nesikišam!“

Amerikonams reikalingas chaosas Ukrainoje, reikalingas Rusijos kariuomenės įvedimas, kad galėtų išpūsti dar didesnį triukšmą ir įkinkyti Europą toms sankcijoms. Europai, priešingai, chaosas nereikalingas, nes ji puikiausiai supranta, kuo viskas baigsis. Na, o Rusijai – juo labiau.

Panašiai kalba Kisindžeris. Jis mano, kad visi tie įvykiai su Krymu buvo ekspromtas. Tiesiog taip susiklostė situacija ir Putinas ta situacija pasinaudojo. Be to, ten ypač palanki situacija gyventojų požiūriu ir jam strategiškai Krymas reikalingas.

Kas realizuoja šituos chaoso kėlimo uždavinius? Jaceniukas – buvęs užsienio reikalų ministras, Porošenka – buvęs prekybos ir ekonominės plėtros ministras, Tymošenko – buvusi premjerė. Jie visi – valdžia. Prasidėjo Maidanas. Janukovičius davė komandą nesipriešinti. Jis buvo vadinamas tironu, nors prie jo niekas nežuvo. Dabar – su tankais vieni kitus traiško! Janukovičius juk siūlė Jaceniukui užimti premjero postą, pamenat, prieš porą trejetą mėnesių? Sutiko su pagreitintais rinkimais. Janukovičius su viskuo buvo sutikęs! Tai dabar jūs man atsakykit: kokio velnio reikėjo šito perversmo, jeigu tu galėjai tapt premjeru ir be perversmo ir be viso šito chaoso?! Rinkimai būtų buvę už kelių mėnesių. Tai kodėl jie taip elgiasi? O juk šio elgesio rezultate ir byra Ukraina kaip valstybė. Jeigu jie būtų nepadarę tų žingsnių vasario 22 dieną, kai Janukovičius buvo priverstas pabėgti, jeigu būtų tada sutramdę savo „pravyj sector“, tą patį Muzyčko, Jarošą ir visus kitus, būtų įvykę normalūs rinkimai. Nebūtų atsitikę nei Krymo įvykių, nei šiandieninių referendumų Donecke ir Luganske.

Jei Rusijai Ukrainos reikia – tai visos. O jei paima tik dalį, tai gauna krūvą problemų. O NATO daliniai vis tiek atsistoja. Rusai gauna dar labiau priešišką Ukrainą, dar labiau ant jų pikta. Juk likusi Ukraina tada dar greičiau pasikvies NATO dalinius su savo raketom. Ką jie laimi?.. O visos Ukrainos nei jie pasiruošę paimt, nei gali. O imti gabalą, mano supratimu, intereso nėra.

Tada kokio velnio visi šitie Jaceniukai pradėjo šį chaosą, jei galėjo ateiti į valdžią įprasta tvarka? Ir atsakymas čia peršasi tik vienas: būtent chaosas ir buvo reikalingas šio žaidimo užsakovams, nes be chaoso, jeigu Jaceniukas taptų premjeru legaliai, negalėtum išpūsti to gaisro, kuris dabar liepsnoja. O šiuo atveju žaidimo užsakovams tas pats, kas bus su Donecku, kur jis bus. Jiems reikia konflikto, nes juos domina ne Ukraina, ir ne Europos Sąjunga, kaip čia daugelis įsivaizduoja. Juos domina jų pačių geopolitiniai tikslai ir tų tikslų fone – ar Ukraina, ar Europos Sąjunga, ar Lietuva – tik užkulisių triukšmas.

Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas

 pasakojimą užrašė Kazimieras Juraitis

Leave a Reply