Tarptautinė demokratijos diena. Dugino direktyva (video)

Laba diena, jūs žiūrite „Dugino direktyvą“. Šiandien pažymima Tarptautinė demokratijos diena. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiuolaikiniai Vakarai, o iš paskos jų visos kitos visuomenės, skaito demokratiją absoliučia dogma. Tai gana keista, jeigu atsižvelgti, kad šiandien visai neigiamos dogmas, o visos temos laikomos diskusijų, ginčų objektu, nuomonių susidūrimu. Bet yra daiktai, kurie turi šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje absoliučios sakralios tiesos statusą. Demokratija būtent tokia.

77190b0b8cac97d1dee3c931fdb

 

Pabandykite užginčyti demokratiją arba ja suabejoti, kad tai geriausia visuomeninė santvarka, ir jūs pamatysite, kas jums nutiks. Jus tuojau pat apkaltins fašizmu, kanibalizmu ir bendrai visomis mirtinomis nuodėmėmis, o toliau marginalizacija, ostrakizmu ir toliau iki pat administracinio arba kriminalinio persekiojimo.

Priminsiu: demokratija – ne kas kita, kaip politinė idėja, ir kaip tokia ji gali būti teoretiškai kaip priimta, taip ir atmesta, kaip ir bet kokia kita idėja.

Toks požiūris į idėjas, kur vienos tampa dogmomis, o kitos kriminalizuojamos, yra grynas totalitarizmo požymis.

Todėl lygiagrečiai su fašistiniu ir komunistiniu totalitarizmu, egzistuoja ir dar vienas – demokratinis arba liberalinis.

Laimėjusios demokratijos šalyse leidžiama viskas, bet tik tuo atveju, jeigu demokratija pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai yra demokratai atviri ir tolerantiški tiktai patiems gi demokratams. Taip ir komunistai pakantūs komunistams, o fašistai fašistams. Kas gi čia ypatingo: jeigu jūs priimate valdančiąją dogmą, ji priima jus. Logiška.

Ir taip, demokratija – viena iš rūšių šiuolaikinių totalitarinių politinių ideologijų. Ir jeigu mes norėtume bet kokia kaina įveikti totalitarizmą ir išsivaduoti iš dogmų, mums tektų anksčiau ar vėliau mesti iššūkį ir demokratijai.

O iš kur mes galų galę ištraukėme, kad daugumos valdžia geriau už mažumos valdžią? Kuo tai protingiau, teisingiau ir efektyviau?

Kodėl demokratijos įtvirtinimui teko vykdyti kruvinas revoliucijas ir sunaikinti ištisus luomus ir visuomenės sluoksnius, nepriėmusius šią ideologiją?

Todėl Pasaulinė demokratijos diena – tai totalitarizmo šventė.

Joje šlovinama viena iš vakarų civilizacijos dogmų. Ir nežiūrint į visą patosą, bet kuris žmogus sugeba pasakyti demokratijai ne. Ne ir viskas.

Tarkim, aš neskaitau demokratija paskutinės instancijos tiesa, ir teikiu pirmenybę, pavyzdžiui, aristokratijai, monarchijai, teokratijai, autoritarizmui, o gali būti ir oligarchijai arba diktatūrai.

Stačiatikių tikėjimo požiūriu demokratija yra opcionali.

Ji priimtina vienuolynuose ar krikščionių bendruomenėse, bet pražūtinga visuomenei visumoje ir stipriai valstybei, kuri būtina gynimui krikščioniškų vertybių.

Tai yra mūsų rusiška tiesa. Ir jeigu mes būsime nepriklausomi ir stiprūs, tai su ja teks skaitytis visiems. Ir demokratams, ir ne demokratams.

Svarbu ir dar viena. Paskutinį dešimtmetį Vakaruose kinta ir pats demokratijos aiškinimas. Anksčiau, Naujojo amžiaus aušroje demokratiją suprato kaip daugumos valdžią.

Gali ginčytis, iki kokio laipsnio ši dauguma buvo tikra: ar neveikė daugumos vardu tik miestų buržuazija ir jau ją atstovavusios masonų ložės?

Bet kokiu atveju nors nominaliai, bet visi pripažino, kaip faktą: demokratija – daugumos valdžia.

Bet palaipsniui plintant demokratijai visame pasaulyje ir gilėjant jos institutams pačioje Vakarų visuomenėje, tos pačios jėgos, kurios buvo tradiciškai demokratizacijos avangarde, ėmė abejoti pačia demokratijos samprata.

Šios jėgos pastebėjo, kad dauguma kai kuriais atvejais gali pasirinkti Tradiciją, tvarką, religiją, valstybę, galybę, patriotizmą ir socialinį teisingumą.

Ši dauguma gali suvokti save tauta kaip istorine jėga, o ne minia autonomiškų atskirtų individų.

Ir tada dauguma, prisiminusi, kad ji tauta, suvokusi save ja, tampa pavojinga. Ir pasaulinės demokratijos vadai nutarė apsidrausti.

Taip gimė nauja demokratijos sąvoka: demokratija tai – mažumų valdžia. Ir nukreipta ši valdžia, kad neleisti daugumai tapti tauta, istorine bendrija.

Iš čia ne tik finansinių elitų ir stambaus kapitalo diktatūra atstovaujamų keletu šimtų šeimų, bet ir dirbtinė migracijos stimuliacija ir nacionalinių valstybių griovimas, ir diegimas kaip normos seksualinių mažumų – sodomitų ir iškrypėlių.

Dabar mes turime reikalą su nauja demokratija – demokratija mažumų, nukreipta prieš daugumą.

Taip antinacionalinė totalitarinė demokratijos esmė atsiskleidė galutinai.

Aš savo laiku apie tai kalbėjau su Frenciu Fukujama debatuose Kanados televizijoje.

Tiesiog demokratijos pasirodė nepakankamai teko patikslinti, kas teisinga demokratija – tai mažumų valdžia. Štai ir logiškas finalas.

Viso gero. Jūs žiūrėjote Dugino direktyvą apie Tarptautinę demokratijos dieną.

Visos šiandieninės šventovės: demokratija, progresas, žmogaus teisės, pilietinė visuomenė, teisinė valstybė tai dirbtini stabai. Šitais stabais Moderno epochoje buvo pakeistos tikrosios šventovės: dievas, bažnyčia, paskirtis, gėris ir tiesa. Dabar šitie stabai patys dūžta į šipulius. Čia visai tinka kvietimas: pastumk kas krenta. Demokratija gilioje krizėje, pasakysite jūs. Na ir velnias su ja.

Tekstą užrašė ir vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply