Tarptautinio valiutų fondo neoliberalusis kursas provokuoja pasaulio ekonomikos krizę

Amerikiečių ekonomistas Polas Kreigas Robertsas – apie tai, kaip griaunama išsivysčiusių šalių ekonomika.

8ab6eaee13f3427f89859823370de447

Kovo 8 dieną TVF vykdančiojo direktoriaus pavaduotojas Deividas Liptonas, pasisakydamas Nacionalinėje biznio ir ekonomikos asociacijoje, perspėjo, kad rizika globalios ekonominės katastrofos tolydžio didėja. Tai yra taip, bet tai ne visa tiesa. Deividas Liptonas vargu ar įsivaizduoja realų problemos mastą. Reikalas tame, kad TVF pats yra vienas iš pagrindinių šiandieninės krizės kaltininkų.

Dirba jis paprastai: aptikęs, kad kurios nors valstybės vyriausybė nesugeba apmokėti kreditų, TVF siūlo atsiskaityti su kreditoriais iš savo lėšų ir tokiu būdu išgelbėti jos kreditinį reitingą. Mainais vyriausybė prisiima įsipareigojimus atsiskaityti su TVF pinigais, sutaupytais dėka sumažintų išmokų ir valstybės paslaugų, o taip pat parduodant valstybės aktyvus užsienio savininkams. Pastarųjų rolėje ne retai būna tų pačių bankų klientai, kurie ir užsmaugė „gelbėjamą“ vyriausybę savo kreditais. Pavyzdžių nesuskaičiuoti.

Šiandien tai Graikija ir Portugaliją. Iki to taip buvo Airijoje ir Latvijoje. Vienok pagrindine priežastimi pasaulio ekonomikos kritimo yra vartojimo stagnacija taip vadinamose išsivysčiusiose arba pramoninėse valstybėse.

Pavyzdžiui, stambiausia pasaulio ekonomika – Jungtinės Valstijos. Dabar ekonominė neoliberalų politika faktiškai griauna JAV vartojimo rinką, tiesiog pakirsdama prekių ir paslaugų paklausą – kaip vietinių, taip ir importinių.

Yra dvi griaunančios strategijos. Pirmoji – tai išvežimas į užsienį gamybos ir, atitinkamai, darbo vietų pramonėje ir profesionalių paslaugų sferoje, programinio aprūpinimo gamybos srityje.

Vietoje šitų darbo vietų sukuriamos kitos, bet jos, kaip taisyklė, yra mažai apmokamos ir nepastovios. Pavyzdžiui, oficiantės vieta, barmeno arba pardavėjo-konsultanto.

Kada darbo vieta iškeliama į užsienį, šalyje sumažėja gyventojų pajamos ir perkamoji galia, o katu su jais – mokesčių bazė. Kad užtikrinti biudžeto įplaukas, vyriausybė pradeda sau į nuostolį privatizuoti visuomeninę infrastruktūrą (pavyzdžiui, kelius) ir pajamų šaltinius (pavyzdžiui, parkavimo automatus). Ir štai privatūs investuotojai pradeda rinkti pajamas, anksčiau skirtas valstybės iždui. Pavyzdžiui, 2008 metais Čikagos miesto valdžia atidavė išnuomojo 36 tūkstančius parkavimo automatų 75 metams. Pagal šį kontraktą privačių investuotojų konsorciumas užmokės į miesto biudžetą $1,2 milijardus.

Kita ne mažiau griaunanti neoliberalioji strategija – mokestinės naštos gyventojams didinimas. Pavyzdžiui, anksčiau hipotekos kreditų dydžiai buvo apribojami suma, kurios aptarnavimui tekdavo iki 25% mėnesinių šeimos pajamų. Likę 75% žmonės galėjo panaudoti savo nuožiūra arba atidėti. Šiandien  hipotekos kredito aptarnavimui šeima gali leisti iki 50% savo pajamų. Tokiu būdu, vartojimo išlaidų galimybė sumažėjo 25%.

Tokią pačią politiką bankai-kreditoriai vykdo automobilių rinkoje. Jeigu anksčiau kreditas automobilio pirkimui buvo duodamas trims metams, tai dabar – iki septynių. Jeigu anksčiau suma kredito sudarė iki 80% automobilio kainos, tai dabar — visus 100%. Terminai ir kredito sumos auga, vartotojo išlaidų galimybė mažėja.

Dėl ribinio skolų krūvio, kuris gulė ant gyventojų pečių, didinti vartojimo paklausą, kaip tai rekomenduoja TVF, tiesiog neįmanoma. Šitie procesai stebimi ne tiktai JAV, bet ir daugumoje kitų pasaulio valstybių.

Nepadės stimuliuoti prekybą ir daugiapusės prekybos iniciatyvos – Transatlantinės prekybos ir investicinė partnerystė ir Didžiojo vandenyno transpartnerystė, kurias palaiko TVF. Pagrindinis ir tikrasis šių susitarimų tikslas – išvesti globalias korporacijas iš kontrolės įstatymų tų šalių, kuriose jos dirbs. Taip vadinama partnerystė duos korporacijoms galimybę užginčyti nacionalinius įstatymus. Sakykim, Prancūzija nutars prisijungti prie Transatlantinės partnerystės, amerikiečių korporacija Monsanto galės patraukti atsakomybėn Prancūzijos vyriausybę tuo pagrindu, kad prancūzų įstatymai apriboja Genetiškai modifikuotų produktų naudojimą, „sukuria barjerus laisvos prekybos keliuose“.

Sunkia našta gula ant pasaulio ekonomikos ir vakarų bankų sistema. Teikimas bankų kreditų susifokusuoja beveik pilnai į nekilnojamo turto, kompanijų, žaliavų ir vartojimo prekių pirkimo sandorių finansavimą. Amerikos bankai nekredituoja naujų gamybos galingumų statybos, bet sukuria naujus skolos instrumentus. O tai, savo ruožtu, susiaurina investicijų ir vartojimo išlaidų galimybę.

protsenty

Nepaisant to, valstybė gelbsti stambius privačius bankus, kurie „per daug dideli, kad sugriūti“, mokesčių mokėtojų sąskaita arba su pagalba „nulinės“ arba „neigiamos“ palūkanų normos, atimančios iš banko klientų jų santaupas.

Pagrindinė pasaulio ekonomikos rizika tame, kad neoliberalioji ekonomika, kurios principais ir toliau seka TVF ir tarptautiniai institutai, – klaida, kuri gali virsti katastrofa.

Autorius – JAV finansų ministro padėkėjas ekonomikos ir politikos klausimams Ronaldo Reigano administracijoje 1981–1982 metais.

Vertė Petras Gulbinskas

šaltinis

Šauksmas

Leave a Reply