TĖVAS STANISLOVAS: KAS GYVENIME SVARBIAUSIA?

Tėvas Stanislovas, tik baigęs kunigų seminariją, išgarsėjo bene kaip iškiliausias Kauno pamokslininkas, nevengęs atvirai prabilti aktualijom. Jis niekada nelinko niekinti, o kritikuodamas ar polemizuodamas mieliau pasitelkdavo Šventąjį Raštą, kokį nors teologą ar poetą. Tiesa, jei reikėdavo, jis negailėdavo ir aštresnių žodžių, bet nesistengė įtikinti kitą, perkalbėti, primesti jam savo įsitikinimus. „Dievas, – sakydavo jis, – visus sukūrė skirtingais, visokių reikia – ir mylinčių, ir nekenčiančių, ir besidžiaugiančių, ir pavydinčių. Kad neužsiliūliuotume, kad matytume kur, kaip, už ką ir prieš ką einame..“

STANISLOVAS-2

Tėvo  Stanislovo dėmesys visada koncentravosi į žmogų, jo būties problemas. Jo pamokslai – ir asmeninis santykis su Evangelijos Šviesa, mėginimas nugalėti nežinią, ir pastanga padėti kitam. Tai žmogaus, kuriam rūpėjo šalia esantys žmonės, jų gyvenimai, atsivėrimo atodūsiai. Atodūsiai apmąstant Buvimą, savo ir Tautos būtį, aktualijas, atodūsiai – išpažintys, kuriose jis nebijo apsinuoginti, ir padrąsinimai – visiems mums, esantiems Čia ir Dabar.

Tėvas Stanislovas – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas. 1948 m. suimtas, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio, kalėjo Intoje. Mirė 2005 m. birželio 23 d., palaidotas Paberžės bažnyčios, kurioje kunigavo, šventoriuje.

——————————————————————————————

Kas gyvenime svarbiausia? Išgyventi kuo daugiau laimingų akimirkų.
Mūsų gyvenimas – kova su blogiu.
Žmonės nustojo mąstyti, juos reikia to išmokyti. Mes turime nušviesti, praskaidrinti gyvenimą.
Didžiausias meilės suvokimas – tarnystė.
Meilė niekada nesibaigia.
Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime.
Jei meilė užgęsta, viskas praranda prasmę.

Dalink širdies gerumą, išmintį, toleranciją, supratimą, atjautą, suteik vilties ir pasitikėjimo tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Viltis ir tikėjimas senatvės termino neturi.
Visuomenėje per daug liūdesio, netikrumo, nevilties, žmonės praradę pusiausvyrą. Gydytojai turi padėti žmonėms susigražinti tikėjimą ir viltį šviesesne ateitimi, kad išnyktų nuobodulys.
Visuomenėje per daug liūdesio. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitimi, jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime juos ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitimi. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią.
Koks prasmingas taptų laikas, skirtas ne sandoriams, ne posėdžiams, ne televizoriui, o artimam žmogui.

Svarbiausi žmogaus bruožai: sąžiningumas, darbštumas, tvarkingumas, teisingumas, nuoširdumas, dvasiškumas.

Tik Dievas mato širdis, o žmogus – tik veidą.
Be gerų darbų tikėjimas yra miręs.
Blogos šnekos sugadina gerus papročius.
Gydytojo uždavinys išmokyti žmones džiaugtis.
Jei vyras nepažino moters kūno grožio – tai jau Dievo bausmė.

Kas yra džiaugsmas? Vidinė harmonija. Ją labai retai pajuntame, nes esame pikti arba pavydūs, arba neskaistūs. O kai retkarčiais viso šito atsikratome, apima ramybė. Tada ir pajuntame džiaugsmą, o kur džiaugsmas, ten ir laimė. O didžiausias džiaugsmas, kai gali ką nors nuveikti.
Kas yra pragaras? Absoliuti vienatvė.

Kovoti, o ne verkšlenti!

Mes turime ugdyti kantrybę ir ištvermę.
Mums reikia dirbančių, o ne rėkiančių.
Mokytojai mėgsta mokyti, o reikia tarnauti.
Nebūkime abejingi melo ir smurto ideologijai.
Negalima žodžiais svaidyti kaip akmenimis.
Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.
Pirmiausia užteršėme orą, vandenį, dirvožemį, o dabar – sielą, žinias ir mintis, vaizdinę kalbą. Trūksta padorumo, lengvai patikima šarlatanais, burtininkais, apsiskelbusiais turinčiais paslaptingų ryšių su kosmoso galiomis. Kasdien skaitomi horoskopai, niekas nedrįsta iš jų pasišaipyti.

Protas, valia ir jausmai – trys stygos, ir jos turi skambėti harmoningai.

Reikia skleisti meilę, gėrį ir grožį. Šviesi, neapsimesta meilė, atidumas kiekvienam sutiktam.
Spaudoje daug begėdiškumo, neapykantos, brutalumo, smurto.
Reklamuojama, kas randasi tarpvietėse, mėšlynuose, degradavusių alkoholikų ir narkomanų landynėse.
Šeima yra visos gyvybės centras.
Tiesos sampratą padeda sukurti mokslas; gėrį – moralė; grožį – menas.

Vaikščiokime išmintu keliu, o ne klaidžiokime!..

——————————————————————————————

AR AŠ SARGAS SAVO BROLIUI?

Kiekviena nuodėmė duali. Ir kiekviena nuodėmė, klaida, nusikaltimas yra proto arba mąstymo klaida ir veiksmo klaida.

Šventajame Rašte kalbama apie du ypatingus, įtakojusius tolesnę žmonijos raidą nusikaltimus: Adomo ir Ievos nepaklusimą Kūrėjo valiai bei Kaino įvykdytą žmogžudystę.

Kūrėjo pareikštos valios paniekinimas nepaklūstant ir žudymas – dvi didžiosios nuodėmės, kurios visais laikais surasdavo ir randa daugybę joms atsiduodančių adeptų. Tai mums primena Didysis įsakymas, pabrėžtinai primena: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk savo artimą“.

Komentatoriai siūlo nepamiršti, kad šios nuodėmė turi ne vien išorinę, bet ir vidinę dimensiją.

Nuskindamas obuolį, nors ir nevalia to daryti, Adomas padaro nusikaltimą veiksmu.

Bet! Skaitydami toliau randame tokius jo žodžius, pasakytus Dievui: „Moteriškė man davė“. O, koks niekingas ir nuodėmingas pasiteisinimas!

Šią klaidą kartojame ir mes, nuolat kalbėdami, kad „visi taip daro“, „mūsų tokia jau prigimtis“, „žmogus neatsakingas“…

O štai Kaino nuodėmė. Nužudymas. Nužudymas – veiksmas. Bet Šventasis Raštas atkreipia dėmesį ir į jo padarytą filosofinę klaidą.

Į Dievo klausimą „Kur yra tavo brolis?“, Kainas atsako abstrakčiai samprotaudamas: „Nežinau. Nejaugi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9).

Mąstymo klaida. Kaino egoizmas aptemdo jo dvasią, ir klaidingi argumentai leidžia jam užmiršti pagrindinę, esminę užduotį žmogui – būti sargu.

Bet Dievas nelinkęs prikaišioti. Jis tik klausia Kaino: „Ką padarei?. Ir priminęs: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės. Dabar tu būsi prakeiktas“ (Pr 4, 10-11), uždeda ant Kaino žymę, kad nei vienas jį radęs neužmuštų – Kaino laukia didesnė bausmė: prakeikto tremtinio gyvenimas…

Būti sargu. Kiek daug aprėpia šis pasakymas!

Sargas pirmiausia turi elgtis, kaip elgtis moko Kūrėjas. O jis „duoda apsčiai ir niekam neprikaišioja“.

Tad „būti sargu“ – tai nenorėti trukdyti žmogui rinktis, nenorėti „stotis skersai kelio“, primesti savo nuomonę, savo norus kitam. O taip pat – niekam neleisti taip elgtis.

Būti sargu – „saugoti“, „globoti“. Sargas naktį nemiega, kad būtų nepaliesta tai, ką jis saugo. Sargas nieko nepaima iš saugomo sandėlio.

Būti žmogaus sargu. O Dieve, kaip tai didinga!..

Tėvas Stanislovas
Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. spalio 31-lapkričio 6 Nr. 41, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply