The New York Times. Ką reiškia Graikijos išprievartavimas

The New York Times rašo: Kaip Graikijos sandėris gali sunaikinti eurą

SHAHIN VALLÉE, 2015 liepos 27

PARYŽIUS. Liepos 13 dienos susitarimas skirti didesnį finansavimą Graikijai pripažintas „paskutinės minutės žingsniu atgal nuo bedugnės“, tačiau Vokietijos vyriausybės siūlytas „laikinas išėjimas“ iš euro zonos sukrėtė euro pamatus daug stipriau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Susitarimas pakirto tai kas dar buvo likę iš Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo ekonomikos srityje, vieningą valiutą padarė Prancūzijai politiškai nepateisinama ir šitie dalykai labai sustiprino pinigų sąjungos (euro zonos) iširimo pavojų. Trumpai tariant nepavykęs Graikijos bandymas išeiti iš euro zonos labai padidino Prancūzijos ir net pačios Vokietijos pasitraukimo iš euro pavojų.

Šitie prieštaravimai ne naujiena. Vokietija visada eurą laikė pagerintu valiutų kurso reguliavimo mechanizmu sukurtu vokiečių markės pagrindu, o Prancūzija visada siekė sukurti tikrą tarptautinę valiutą, kuri pagerintų Keinso ekonominės politikos veiksmingumą. Įvesdami eurą šitų esminių skirtumų nepaisė, nes abu euro stūmikai Fransua Miteranas (François Mitterrand) ir Helmutas Kolis (Helmut Kohl) tuomet manė, kad bendra valiuta turėtų padėti lengviau įgyvendinti didesnę politinę Europos integraciją.

Nuo 2010 metų euro konstruktyvinis dviprasmiškumas ir galutinis jo tikslas -Europos politinė integracija, buvo daugiau ar mažiau išsaugotas. Tačiau per Graikijos derybas šitie abu prieštaravimai labai išaugo ir kartu susilpnėjo Prancūzijos ir Vokietijos noras veikti kartu.

Vokietijos vadovaujamos europinės institucijos rodos nusprendė, kad reikia vesti ideologinę kovą prieš neklusnią ir amatininkišką Graikijos kairiųjų vyriausybę ardančią jau 60 metų veikiantį visų Europos politinių pažiūrų vadovų sutarimą.

Paskutinis susitarimas, kuriuo įvedamos reakcingos socialinių išlaidų mažinimo pataisos, kairiuosius įtikino, kad Europos Sąjunga ėmė prievarta primetinėti neoliberalinę politiką. Praktiškai prieš Graikiją buvo panaudota ekonominė blokada daug žiauresnė ir daug platesnio masto negu prieš Rusiją jai užėmus Krymą. Blokados (embargo) tikslas priversti kapituliuoti Graikijos vyriausybę arba ją nuversti.

Savo veiksmais Vokietija padarė platų žingsnį euro valdymo kryptimi. Vokietija patvirtino savo įsitikinimą, kad, kai eurozonos narys meta iššūkį valiutinės sąjungos nustatytoms veikimo taisyklėms, tuomet galima sunaikinti tokios šalies nepriklausomybę ir veikiančią joje demokratiją. Tiesą sakant Vokietija savo veiksmais parodė, kad kai kurios demokratijos yra „lygesnės“ nei kitos. Veikiant tokiu būdu pinigų sąjunga panaikina politinę laisvę, kuri yra tokia brangi prancūzams.

Pasiduoti Graikiją privertusios derybos taip pat panaikino ir Mastrichto sutarties dviprasmybes. Vokietija parodė, kad yra pasiryžusi sunaikinti bet kurį sutarties narį, bet nesitarti dėl nuolaidų. Vokietija atrodo mano, kad vieninga valiuta privalo turėti fiksuotą kursą arba jos išvis neturi būti, nes vieningos valiutos pagrindinė paskirtis yra tarnauti politinės integracijos projektui.

Bet gal būt svarbiausia yra tai, kad vokiečiai pademonstravo prancūzams, kad į priekį reikia eiti pavieniui ir prieštaringais politiniais klausimais turėti labai aiškią poziciją.

Toks yra požiūris iš jėgos pozicijų ir jis sulaužė tabu — Vokietija nori tokios valiutų sąjungos, kuri nesuderinama su Prancūzijos elito siekiais. Netrukus reikės rinktis ar Vokietija gali sukurti eurą kartu su Prancūzija, arba bendra valiuta žlugs.

Per prievartą Vokietija žinoma galėtų labai sėkmingai sukurti valiutinę sąjungą su Pabaltijo valstybėmis, Olandija ir dar keliomis šalimis, bet su Prancūzija ir kitomis Europos valstybėmis tokiomis priemonėmis ji niekada nesugebės sukurti politiškai stabilios ekonominės ir valiutinės sąjungos.

Ateityje Prancūzija, Italija ir Ispanija, išvardijau tik nedaugelį, tokioje sąjungoje nedalyvaus ne todėl, kad negali, bet todėl kad nenori. Šių šalių kolektyvinis BVP ir gyventojų skaičius dvigubai didesnis negu Vokietijos ir galų gale jų konfrontacija su Vokietija neišvengiama.

Tokia padėtis susidarė ne vien Vokietijos dėka. Prie jos daug prisidėjo romantiškas ir šiek tiek naivus Prancūzijos požiūris į pinigų sąjungą, vėliau ją sustiprino krizės sukeltas Prancūzijos politikos nebuvimas Europos reikaluose, 2011 metais Prancūzijos vyriausybės obligacijų atpigimas ir bankų krizė dar labiau apsunkino padėtį. Viską sudėjus Prancūzijos politikų pasitikėjimas savimi smuko.

Tuo tarpu Vokietija sukūrė politiškai ir morališkai nuoseklų pasakojimą — ekonomiškai apgaulingą viziją, kad tvirtai laikantis vokiškų taisyklių Europos Sąjungoje galima sukurti gerovę ir stabilumą. Šį pasakojimą palaiko visas Vokietijos politinis spektras didžioji dalis visuomenės.

Prancūzija iki šiol dar nėra apsisprendusi atiduoti savo suverenitetą Europos Sąjungai ar ne ir taip pat nesukūrė savo vizijos kaip šalis atrodys įgyvendinus Mastrichto sutartimi suprojektuotą klestinčią valiutinę sąjungą, kurios pagrindas yra Europos vykdomosios valdžios ir Europarlamento valdomas federalinis ES biudžetas.

Nepaisant neseniai nuskambėjusio prezidento Fransua Olando (François Hollande) raginimo spręsti šias problemas, tikėtis pažangos mažai tikėtina. Taip yra todėl, kad padėtis neleidžia Prancūzijos vyriausybei įtikinti plačiąja visuomenę vieningos Europos Sąjungos ekonominės politikos pranašumu, o pirmiausia tam kenkia Graikijos pavyzdys. Elitas per daug susiskaidęs, kad galėtų pasiūlyti naują šalies viziją ir užginčyti minėtą Vokietijos pasaką, o taip pat bijo pradėti daryti sąjungas su panašiai mąstančiais kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Ispanijoje.

Ši nelaiminga santuoka gali trukti metų metus, bet ji stipriai didina galimybę Europos valstybėse į valdžią ateiti partijoms priešiškoms dabartiniam valdžios luomui, nes centralizuoto valdymo šalininkai daugiau negali paneigti idėjos, kad euras ir centralizuotas valdymas žlugdo ūkį visuomenę.

Tai privers visas šalis, įskaitant ir pro-europietiškas, įsitraukti į diskusiją apie naudą pasitraukti iš valiutų sąjungos. Ypač tai bus lengva sužadinti Prancūzijoje, kur dar gyva nuslopinta germanofobija.

Nesvarbu kas dabar vyksta Graikijoje, liepos 13-sios susitarimas labai padidino eurozonos subyrėjimo tikimybę. Klausimas tik toks — ar Vokietija bus priversta tvarkingai atsitraukti, ar Prancūzija ir pietų Europa iš eurozonos išeis anksčiau? Pastarasis atvejis sukeltų didesnę ekonomikos griūtį.

҉   ҉   ҉

Autorius — Šahinas Vale (Shahin Vallée) buvęs Prancūzijos ekonomikos ministro ir Europos Tarybos prezidento patarėjas. Dabar investicijų valdymo įmonės vyriausiasis ekonomistas.

http://www.nytimes.com/2015/07/28/opinion/how-the-greek-deal-could-destroy-the-euro.html?_r=1

……………………………………………..vertimo↑↑↑pabaiga…………………………………………….

 Straipsnio autorius — žmogus, suprantantis reikalą.

doc69csabtlj7p17lws9fb0_800_480Graikijos vyriausybė buvo išprievartauta ir liepos 13 dieną kapituliavo — pasirašė sutartį, kurios reikalavo Vokietija. Bet prieš tai Graikijoje dvi savaites neveikė bankai ir dar daug kitų dalykų neveikė. Anot straipsnio autoriaus – tai Vokietijos vykdytos ekonominės blokados padariniai, o pati Graikijos blokada buvo daug platesnio mąsto, negu ekonominės sankcijos įvestos Rusijai, po Krymo užėmimo. Va taip!!! — pirmą kartą aikštėn iškilo, kad ES reikalai sprendžiami ultimatumais, ekonominėmis blokadomis, šantažu ir grasinimu nužudyti (skaityk buvusio Graikijos finansų ministro Janio Varufakio interviu Australijos televizijai). O prisiminkime kai 1990 kovo 11 dieną Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Maskva prieš Lietuvą įvedė ekonominę blokadą ir taip bandė priversti Lietuvą kapituliuoti ir atšaukti nepriklausomybę. Na ir kuo gi skiriasi ES nuo TSRS, jei abu naudoja tas pačias prievartos priemones?

Pagrindinė euro paskirtis yra visiškai ne ekonominė kaip mums iš visų tribūnų klykia žiniasklaida ir valdžios atstovai. Pagrindinė euro paskirtis, kaip teisingai sako straipsnio autorius, Europos valstybių integracija. Integracija reiškia visų ES narių valstybių suvereniteto panaikinimą ir vieningos Europos Imperijos sukūrimą. Šahinas Vale sako, kad Prancūzijos valdžios luomas dar nėra apsisprendęs naikinti Prancūzijos valstybę ar ne. O mūsų valdžios luomas su didžiausiu džiaugsmu ir entuziazmu Lietuvos valstybę naikina, ką pastebėjo ir Š.Vale. Euras yra tramdomieji marškiniai, kad ES nariai negalėtų išstoti iš ES′o.

Š.Vale visiškai teisingai sako, kad toks Vokietijos ir Briuselio elgesys sustiprins anti-integracines partijas, o joms paėmus valdžią sugrius ir ES′o imperija. Reikia pridurti, kad ES′o imperijoje valdžia priklauso ne partijoms ir ne parlamentams su prezidentais, premjerais ir panašiais titulais besipuikuojantiems šmikiams, bet vien tik stambiajam kapitalui ir bankams. Todėl niekas laisvės neiškovos nepasiuntęs į šiukšlyną bankų ir stambiojo kapitalo veikėjų.

Vakarų spaudoje galima rasti tokių straipsnių kaip šitas iš New York Times ir juose parašomas ir kitoks požiūris į eurą, o Lietuvos žiniasklaida vien tik šlovina ES′ą ir jo eurą. Liūdna, bet tiesą sakant pas mus žiniasklaidos nėra, o tai kas bandoma vadinti žiniasklaida iš tikrųjų yra tik integratorių (tiksliau valstybės naikintojų) propaganda.

 Pranas Valickas

Šauksmas

Leave a Reply