Tiesos kelias ar melo šunkeliai?

Rimas Brunza 2014Visada vertinau tiesos siekimą ir tvirtus principus. Pradėsiu nuo to, kad aš savo sąmoningame gyvenime, kaip savo pamėgtame automobilų sporte, netoleravau melo bei apgaulės ir, kiek leido jėgos bei galimybės, stengiausi ieškoti tiesos. Todėl ir Sausio įvykių tema man aktuali – kai supratau, kad šių įvykių eiga vertinama prieštaringai, o oficiali valdžia apie Sausio įvykius skleidžia daug netiesos. Turiu surinkęs daug medžiagos apie šiuos įvykius, esu išstudijavęs ir TSRS generalinio prokuroro N. Trubino pasirašytą oficialų dokumentą – devyniasdešimt pirmųjų metų gegužės dvidešimt aštuntą dieną grupės tardytojų baigtą rengti Sausio įvykių tyrimo medžiagą.

Algirdas Paleckis pagrįstai ir išsamiai išdėstė konkrečius teiginius dėl šių lemtingų įvykių. Jis nieko neįžeidinėjo ir negrasino, tik pasakė savo nuomonę, grįstą dokumentais bei liudininkų pasisakymais. Už tai jis buvo pradėtas persekioti. A. Paleckio teisme dalyvavusi lingvistė D. Satkauskytė teigė: „A. Paleckio frazė – tai ne kategoriškas teiginys, o tiesiog nuomonė, implikuojanti kalbančiojo santykį su tam tikrais informacijos šaltiniais“. Dalyvavau Socalistinio liaudies fronto lyderio teisme ir buvau tikras, kad A. Paleckis dėl savo pasakytų žodžių „savi šaudė į savus“ bus išteisintas. Taip ir įvyko. Bet toliau jau pajungti kiti mechanizmai ir Vilniaus apygardos teismas A. Paleckį pripažino kaltu ir nubaudė virš dešimties tūkstančių litų bauda.

Noriu paklausti Zigmo Vaišvilos: kodėl Jūs teigiate, kad A. Paleckis ir jo partija yra grėsmė Lietuvai? Kad tai buvo grėsmė buvusiai valdžiai su Landsbergiu ir Kubiliumi priešakyje – tai tikrai. Sakykime atvirai: mes gyvename melo karalystėje. Pradedant „Williams“ istorija, neištirtais nužudymais – J. Abromavičiaus susprogdinimu, saugumo karininko V. Pociūno išsiuntimu į Baltarusiją ir jo paslaptingu nužudymu, kitais rezonansiniais nužudymais, skandalinga „Snoro“ banko nusavinimo istorija – visas tas istorijas yra apraizgę melo pinklės. Ir kuo toliau, tuo labiau grimztame į šį melo liūną.

Keletą kartų teko bendrauti su gerbiamu rašytoju a. a. Vytautu Petkevičiumi. Tai tikras tiesos ir teisingumo ieškotojo simbolis. Išrinktas į Seimą ir kurį laiką vadovavęs Seimo Nacionalinio saugumo komitetui, V. Petkevičius turėjo labai daug medžiagos apie „Sąjūdžio“ kūrimosi pradžią ir jo veiklos peripetijas. Rašytojas man daug pasakojo ir apie V. Landsbergio nuo visų slepiamą kilmę, ir apie jo tėvo V. Landsbergio-Žemkalnio labai įdomią prieškarinę veiklą. Visa tai V. Petkevičius aprašė ir savo knygose, kurios tarp paprastų žmonių ir dabar labai populiarios. Deja, šį kovotoją už tiesą konservatorių valdžia palaidojo be jokių valstybinių iškilmių. Ko gero gerbiamas rašytojas skaudžiai įkirto mūsų „patriarchui“ bei jo pataikūnams.

V.Petkevičius buvo surinkęs daug medžiagos ir apie Sausio įvykius. Asmeniškai išsamiai susipažinau su įvairiais dokumentais, tame tarpe ir su TSRS generalinio prokuroro N. Trubino pasirašytu dokumentu, kuriame pateikiama išsami šių lemtingų įvykių analizė. Itin svarbios tokios detalės – atvykusiems iš Maskvos TSRS Generalinės prokuratūros tardytojams bei medicinos ekspertų grupei buvo visaip trukdoma ir neleidžiama tirti per Sausio įvykius žuvusių kūnų. Trukdoma tirti ir kitas su žmonių žūtimi susijusias aplinkybes. Buvo smarkiai skubama kūnus palaidoti. Reiškia, buvo ką slėpti?

Manau, kad Sausio tryliktosios įvykiai – tai kartu su užsienio žvalgybomis gerai surežisuotas ir išprovokuotas veiksmas. Lietuvoje tomis dienomis buvo įvykdyta pirmoji „spalvotoji revoliucija“ (po pirmojo pasaulinio karo Europoje pirmoji tokio pobūdžio revoliucija). O kam buvo reikalingos žmonių aukos? Šiuos klausimus būtų gerai užduoti V. Landsbergiui ir Audriui Butkevičiui.

Nei Rusijos kariškiams, nei KGB „Alfa“ grupei tikrai nebuvo reikalingos žmonių aukos. Norėčiau paklausti Z. Vaišvilos: kodėl Jūs teigiate, kad A. Paleckio poziciją palaikę liudininkai meluoja? Ar galite savo poziciją pagrįsti? Gal nusikaltimu jau tampa jau vien viešas A. Paleckio palaikymas?

Pravartu pažvelgti į įvairias šių įvykių aplinkybes. Štai kad ir paslaptingas KGB karininko A. Šackicho nužudymas – šauta iš arti ir iš galingo ginklo, pataikyta į neperšaunama liemene neapsaugotą vietą, kulka jo kūną perskrodė kiaurai. Juoką tik sukelia kai kurių Lietuvos pareigūnų teiginiai, kad jį netyčia galėjo nušauti kas nors iš saviškių kariškių. Jūs klausiate, kodėl dėl šių įvykių tyli V. Landsbergis? Būdamas be galo gudrus (ir pasižymintis kaip tikrai geras šachmatininkas) jis suvokia, kad visa tiesa anksčiau ar vėliau bus atskleista.

Grįžtant prie CŽV vaidmens Lietuvos įvykiuose manau, kad būtent CŽV agentai vaidino aktyvų vaidmenį. CŽV agentas filosofas Džinas Šarpas ir kiti jo vadovaujami Einšteino vardo instituto darbuotojai rengė seminarus kai kuriems Lietuvos politikams ir pareigūnams. Centrinės žvalgybos valdybos agentai prieš dvidešimt – dvidešimt trejus metus  Lietuvoje veikė labai aktyviai. Jie turėjo didelę ardomosiuos veiklos patirtį.

Lemtingų devyniasdešimt pirmųjų metų vasario aštuntą dieną įvairiuose laikraščiuose pasirodė išsamus straipsnis „Lietuviškas sindromas“ („Litovskij sindrom“). Straipsnio autoriai S. Kurginianas ir V. Ovčinskis mini konkrečius CŽV veiklos epizodus ir sugretina juos su Lietuvos įvykiais. Štai Italijoje prieš keturis dešimtmečius Centrinė žvalgybos valdyba pradėjo vykdyti „įtampos strategiją“, į Italijos kairiųjų radikalų gretas buvo įtraukti CŽV agentai. Būtent CŽV aktyviai prisidėjo prie „raudonųjų brigadų“ įkūrimo.

Kartais esu kritikuojamas už tai, kad atvirai reiškiu savo nuomonę. Toks jau esu – kovoju už tiesą, už teisingumo atsatymą. Toks buvo ir mano tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas. Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmųjų birželį, jis buvo NKVD darbuotojų suimtas ir su kitais buvusios Lietuvos kariuomenės karininkais išvežtas į Sibiro lagerius. Dešimt metų prabuvo lageriuose, po dar kelerius metus tremtyje ir jau pasiligojęs grįžo į Lietuvą. Rašė raštus į daugelį instancijų ir savo pasiekė – buvo reabilituotas, jam grąžintas karinis laipsnis, paskirta ir kariškio pensija.

Lieka atviras klausimas: kodėl Z. Vaišvila puola aktyvius piliečius, nuoseklius Lietuvos patriotus ir nesako tiesos apie Lietuvą griaunančius išdavikus?

specialiai www.sauksmas.lt

Rimas Brunza

Leave a Reply