Tolstojus ir Nilus

Sveiki, jūs žiūrite programą „Dugino direktyva“. Šiandien Levo Tolstojaus gimimo diena (rugsėjo 9 d.). Bet taip pat ir Sergėjaus Nilus. Suprantama, kad figūrų mastas nepalyginamas. Tačiau apie Tolstojų pasakyta ir parašyta daug, netgi per daug. Apie Nilus – beveik nieko, o jei ir pasakyta, tai, kaip taisyklė, melas ir nesąmonės.

171-187-8212

Trumpai apie Tolstojų. Verta atkreipti dėmesį į jo nacionalinio anarchizmo modelį. Tolstojus priešpastatė tautą ir Valstybę. Tauta jam buvo aukščiausios tiesos nešėja, išgrynintu gėriu. Valstybė – radikalaus blogio, atskirties ir melo įsikūnijimu. Bet toks Valstybės atmetimas pas Tolstojų visai ne liberalizmas. Jis niekina Vakarus ir neapkenčia liberalios sielos niekingumą. Tolstojus myli būtent rusų tautą, ją beveik dievina. Tautą kaip visumą, tautą kaip kažką organiško, tautą kaip istorinę galybę slaptos kuklios šviesos. Ir šia meile Tolstojus paperka. Valstybė iš tiesų būna atstumianti – biurokratija, korupcija, įžūlūs, buki, bailūs ir godūs valdininkai. Taip ir norisi atsistoti Tolstojaus pusėje. Bet tai neteisinga. Reikalas ne tame, kad tokia Valstybė, o tame, kad šita valstybė neteisinga ir išsigimusi. Ją reikia ne nublokšti, o išvalyti, atkurti, vėl padaryti dvasinga, reiškia – ją reikia apšviesti tikėjimo dvasia ir švaria rusų tautos stichija. Tai ne rusų Valstybė atstumianti: ji slopina tautos gyvenimą, įvergina rusus, vykdo karą su tauta. Bet vietoj blogos Valstybės turi būti gera. Iš tikrųjų rusiška, mūsų. Ir štai čia su Tolstojumi tam tikras nesutarimas. O rašytojas jis dydis. Ir visiškai rusiškas. Rusiškas net savo klaidose.

O dabar apie Nilus. Sergejus Nikolajevičius Nilus žinomas, visų pirma, kaip žmogus paskelbęs „Siono išminčių protokolus“. Dabar suprantama, kad jeigu tokie protokolai ir tokie išminčiai egzistuotų, tai būtų per daug gerai, kad būtų tiesa. Taip jums tikrieji antikristo tarnai ir slaptieji Vakarų valdovai ir paliks savo pasitarimų dokumentus. Be to tokioje suprantamoje paprastiems piliečiams piktadariškoje formoje. Žinoma, tai padirbinys, nes jis per daug panašus į teisybę. Bet Niluso reikšmė ne šiame naivume. Jis aiškiai matė, kad caro valdžia, rusų stačiatikybė ir tradicinė rusų visuomenės sankloda veržliai naikinama. Ir, žinoma, tokį griovimą negalima suvokti kaip stichinę nelaimę ar gamtinį procesą. Žmonių katastrofa – žmonių rankų darbas. Reiškia, yra ir tie, kas nori sugriauti tradicijas, nužudyti Carą, sugriauti cerkves. O reiškia, pas antikristą yra politiniai matmenys.

Nuo tūkstantis devynišimtųjų metų Sergejus Nilus pradeda pasipriešinimo veiklą prieš blogio dvasią ir revoliuciją, besiveržiantiems į Rusiją. Taip tūkstantis devyni šimtai antraisiais metais jis paskelbia svarbų tekstą „ Dydis mažame ir antikristas kaip artima politinė galimybė“ («Великое в малом и антихрист как близкая политическая возможность»). Apmastykite pavadinimą: „antikristas kaip artima politinė galimybė“ («антихрист как близкая политическая возможность»). Čia svarbūs visi žodžiai: ir politinis antikristas ir jo artumas prie durų. Iš tiesų, po penkiolikos metų visos baisios pranašystė įsikūnys į gyvenimą. Nesvarbu, ar tai „išminčių“ rankų darbas ar ne išminčių: tai akivaizdus faktas. Visos Nilus pranašystės išsipildė. Jis kalbėjo: priešas arti. Ir priešas buvo arti. Nilus sakė: iš tuoj tuoj ateis. Ir jis atėjo. Ne Tolstojaus laisvė ir tautos dvasios pergalė, o raudonas teroras, caro nužudymas, cerkvių sugriovimas. Ir grupė kruvinų fanatikų, stebėtinai net vizualiai primenančių karikatūras visų tų neegzistuojančių išsigalvotų išminčių. Na ir išgalvojimas! Na ir padirbinys! Išsipildęs iki pačių smulkiausių detalių…

Sergejaus Niluso kūryba šiandien žymiai aktualesnė, negu kūryba Levo Tolstojaus. Žinoma, Tolstojus – dydis rašytojas ir kūrėjas nuostabaus kerinčio pasaulio. Bet Nilus kalbėjo – švokštė – apie tai, kaip išnyks veikiama politinio antikristo didi šalis, Imperija, kaip kris cerkvė ir šimtai tūkstančių krikščionių stačiatikių priims kankinio karūną. Tai yra Nilus buvo teisus. O Tolstojus, deja, kliedėjo. Štai jums ir „klaidingas Valstybės mokymas“: tolstojininkai, puolę šturmuoti valstybę ir Imperiją, pasirodė esą „politinio antikristo“ armijos gretose. Ir dabar mes žinome, kuo visa tai pasibaigė.

Viso gero, jūs žiūrėjote „Dugino direktyvą“ apie Levą Tokstojų ir Sergejų Nilus.

Žinoma, kad pati didžiausia šetono gudrybė yra tai, kad įtikinti žmoniją, kad jis neegzistuoja. Kaip neegzistuoja jokių siono išminčių, jokio politinio antikristo, jokios pasaulio vyriausybės. Ir kaip matome, tai iki šiol labai sėkmingai veikia.

vertė Algimantas Lebionka

http://katehon.com/ru/directives/tolstoy-i-nilus

Leave a Reply