TSRS imperijos griuvimo pasekmės. Išprotėjusi Ukraina (video, lietuviškai)

Žymus Rusijos kino režisierius Nikita Michalkovas savo laidoje „Besogon“ klausia: kas atsitiko, kad šalis, kuri milžiniškų aukų dėka nugalėjusi stipriausią pasaulio kariuomenę, istorijos eigoje tapo sugriauta? Kaip atsitiko, kad kadaise buvusi viena tauta šiandien yra priversta kariauti brolžudišką karą?

Sveikinu jus, brangūs kanalo žiūrovai, mūsų autorinėje laidoje „Velniovara TV“.

Noriu iš karto apsibrėžti: aš – ne istorikas, ne politikas, ne geopolitikas ir aš negaliu ir nenoriu gilintis į gelmes sudėtingų tarptautinių santykių, istoriškai tarpusavyje susijusių, priklausomų vienas nuo kito ir t.t.

Mane domina klausimai, kurie, manau, domina labai daug žmonių, paprastų, kurie neužsiima politika, o tiesiog žiūri į situaciją ir klausia: kaip, na kaip galėjo įvykti tai, kas vyksta šiandien? Kaip atėjo, iš kur atėjo tai, kame mes šiandien gyvename?

Ir man kilo noras žvilgtelėti į tai iš šalies, šiek tiek iš šalies, visiškai fragmentiškai…

Štai žiūrėkit, gyveno kartą Tarybų Sąjunga, laimėtas baisiausias karas, milžiniškomis aukomis. Iškyla du poliai, galingi, pliusas – minusas. Nesvarbu kuris pliusas, kuris minusas. Jungtinės Valstijos, kurios visada ir visose situacijose siekė sau naudos – ir tai normalu, jos toli; kažkas kažkur kariauja, o čia, ginklus pardavinėja, pramonė vystosi, mokslas vystosi, ir t.t. – pavydėti belieka.

Ir TSRS: atsistojusi ant kojų iš griuvėsių, nugalėjusi pačią galingiausią armiją žmonijos istorijoje, baisiausiomis aukomis, kaip jau sakiau, tačiau nugalėjusi ir sukūrusi didžiulę, galingą sovietinę imperiją, ir štai tarp šių dviejų stulpų, buvo pasiekta pusiausvyra.

Bet 1989 metų gruodį, Michailas Gorbačiovas – šalies viltis – galų gale atėjo. Mano akyse ašaros buvo, kai aš žiūrėjau ir klausiau jo kalbas Jungtinėse Tautose. Tai buvo stebuklas, tai buvo tokia viltis, kad štai pagaliau, galų gale, ir laisvės supratimas, ir supratimas, kad nebegalima gyventi pagal senus šablonus. Euforija… Persitvarkymas… Kurie veda prie to, kad tarsi baigiasi Šaltasis Karas ir Maltoje, kartu su Prezidentu Bušu Vyresniuoju, su šypsenomis, su rankų paspaudimais, pasiekiami susitarimai, kurie daro mus lygiateisiais, nepriklausomais, ir tuo pačiu nebegrasinančiais vieni kitiems. Mes pasirašome viską, o mūsų partneriai nepasirašo nieko, mes savo pažadus vykdom, o jie – ne. Tiesiog – ne. Tempia, šypsosi, o mes visą laiką viliamės. Tai atveda štai kur: TSRS palaipsniui praranda savo prioritetus, savo jėgas, nusiginkluoja.

Kas vyksta po to? Po to vyksta pučas ir taip pat gruodį, 1991-ais metais, Belovežo Girioje, sugriūna Tarybų Sąjunga. Jei 1989-tais metais tai buvo, taip sakant, gera valia ir viltis, kad tai dėl gėrio visiems, nors… taip, Berlyno siena sugriauta, o kas mainais?.. Ne visai aišku, o galų gale tai ir išvis nieko, nors Vakarai buvo pasirengę didelėms aukoms – dėl to, kad tai apskritai įvyktų… O čia visai kita: čia yra geležinė savimeiliška ambicija, įrodyti, kas šeimininkas namuose, ir vardan to, kad nusiųstų telegramą Gorbačiovui „tu daugiau ne Prezidentas“, Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Belovežo Girioje paleidžia, sugriauna tai, kas buvo sukurta šiuo paskutiniuoju laiku, ir ypač laikotarpiu po Didžiojo Tėvynės karo pabaigos.

„Dėl susiklosčiusios situacijos – suformavus Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, aš nutraukiu savo veiklą TSRS prezidento poste“.

Na gerai. Bet mainais į tai: savarankiškumą, nepriklausomybę, galimybę būti savarankiškomis valstybėmis ir t.t., mainais į tai ką nors tikriausiai galima buvo nuspręsti, kad neprivestų iki to, ką mes turime šiandien. Kad ir istorija su Krymu. Tas pats, esu visiškai įsitikinęs, galėjo būti su Padniestre, Moldovija… Derybos, tos išmintingos, ilgos derybos, ilgas, rimtas derybų procesas, kuris galiausiai baigiasi tuo, kad vis tik kertiniais, pamatiniais tampa nacionaliniai interesai tos šalies, kuriai tu vadovauji. Tai nepadaryta. Imkite savarankiškumo tiek, kiek norite.

Tarkim Ukraina, mane dabar ji domina labiausiai. Referendumas. 1991 metai, klausimas apie Ukrainos nepriklausomybę. Stoja ji ar nestoja? Ir kas yra Ukraina? Ir ką apie tai galvoja žmonės? Paprasti žmonės. Paklausykite, ką kalba žmonės referendumo metu 1991 metais.

„Vis vien, kaip mes buvome sąjungoje, taip sąjungoje mes ir liksime, vienaip ar kitaip, nepriklausomai ar atskiromis valstybėmis, ar vienoje.“

„Jokie ryšiai su Rusija nebus traukomi, mes kaip ir anksčiau būsime kartu su Rusija, paprasčiausiai, daugiau spręsime savo respublikoje.“

„Kaip jūs suprantate nepriklausomybę?

Na, aišku, daugiau laisvės, ir ekonominės laisvės, gyvenimo pagerėjimo, žinoma.“

„O kokie bus santykiai su Rusija?

Pačiame geriausiame lygyje, kitaip ir būti negali. Laikytis mums reikia kartu.“

“Ar jūs balsavote?

Taip.

Už ką?

Už nepriklausomybę.

Kaip jūs manote, ar gali kilti kokie ginčytini klausimai?

Ne.“

Na sutikite, nors koks šešėlis, šešėlis kokio nors baiminimosi, ar pavojaus pojūtis – nieko nėra, visi įsitikinę, besišypsintys: taip, pas mus bus nepriklausomybė, būsime savarankiški. O mūsų santykiai, o giminės, o pramonė, o armija, na ką jūs… Tai pas mus vieninga armija vis vien, na, gal ji kiek kitaip vadinsis, gal bus kiek kitokie antpečiai, kitokios spalvos ir t.t. Net šešėlio abejonės nėra.

1992-ji metai, štai labai įdomus dalykas. Kada aplinkoje – jokių katastrofos požymių, staiga girdim, – skamba balsas menininko. Net ne politiko – menininko. Tai labai svarbus požymis, labai įdomu, kada meninis mąstymas ir fantazija bėga istorijos priekyje, bent šiek tiek. Bet labai aiškiai. Paklausykite, ką kalba poetas, literatas Eduardas Limonovas:

„Ar jūs atsakingai galvojate apie tai, kas bus rytoj Ukrainoje? Dabar galima sakyti, santykiai tarp ukrainiečių ir rusų daugiau-mažiau draugiški, bet visa tai keičiasi kiekvieną dieną, dabar štai buvo istorija su Juodosios jūros laivynu, rytoj bus dėl Krymo, kiekvieną kartą tai emocijų pakėlimas, nes, nacionalizmas – tai emocijos, nenutrūkstamas emocijų įsiūbavimas, viena pusė pradeda, kita pusė jai atsako, po to niekas neatsimena, kas pradėjo. Aš štai praeitas metais buvau Jugoslavijoje, Kroatijoje, tam pačiam rajone Slovėnijoje, kurią gina serbai, ten viskas prasidėjo tiksliai taip pat, iki to aš ten buvo 1989 metais, ten buvo absoliučiai ramu ir vaikščiojo padorūs žmonės, o dabar, aš apsilankiau lavonų atpažinimo centre, ten vaikai su perpjautomis gerklėmis ir išdurtomis akimis. Štai tas pats bus ir Ukrainoje, bus, aš jums sakau. Kas to nori? Niekas to nenori, jau iš kart reikėjo apginti 12 milijonų rusų teises Ukrainoje, įvardinti jų teises. Pagal kokią, po velnių, teisę jie skelbia? Kodėl jiems turi priklausyti Krymas? Kodėl jiems turi priklausyti Charkovo regionas? Kodėl jiems turi priklausyti Donbasas?“

Kas gi vyksta toliau? Radosi nepriklausoma Ukrainos valstybė, kelianti susidomėjimą – labai skirtingai – labai įvairioms šalims; beje: vienų interesas – ilgalaikėje perspektyvoje, reikalaujantis nuoseklaus ir lėto darbo, o kitų – visai ne.

Štai ką rašo blogeris slapyvardžiu „El-Miurid“:

„Tiesą sakant, aš sužavėtas, kaip profesionalas, amerikiečių darbu; dar daugiau: manau, iš jų reikia mokytis dirbti; 1992-ji metai buvo metas, kada amerikiečiai iš esmės ir rimtai ėmėsi Ukrainos. Teisiniu pagrindu visiems toliau sekusiems veiksmams performuojant sąmonę – kaip elito, taip ir gyventojų, naudojant Nevyriausybines organizacijas, tapo pasirašyta sutartis tarp Ukrainos vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės, apie humanitarinį ir techninį- ekoniminį bendradarbiavimą, nuo 7-tos gegužės 1992-rų metų, veikianti iki šiol.

Iš JAV pusės susitarimą pasirašė Beikeris, tuometinis JAV valstybės sekretorius. Susitarimas labai nedidelis, iš pirmo žvilgsnio vien techniškas, viso labo – pusantro puslapio. Bet būtent jis tapo tuo pagrindu, ant kurio išskleista sistema dabar jau totalaus pavaldumo Jungtinėms Amerikos Valstijoms Ukrainos valstybės vidaus ir išorės politikoje.

Pateiksiu du šio susitarimo straipsnius:

Ir taip, antras straipsnis – „Personalo statusas“.

Jungtinių Valstijų vyriausybės civiliniam ir kariniam personalui, kuris randasi Ukrainoje, vykdant Jungtinių Valstijų pagalbos programas, suteikiamas statusas, prilygstantis tam, kuris suteikiamas administraciniam ir techniniam personalui, remiantis Vienos konvencija apie diplomatinius santykius, veikiančia nuo 18 balandžio 1961 metų.“

Atkreipkite dėmesį į žodį „pagalba“, kaip jis bus naudojamas, tas žodis, kuris turėtų vesti ir nuraminti abejojantį.

„Niekas esamame susitarime neturi būti interpretuojama taip, kad pažeistų privilegijas ir imunitetus, kuriais toks personalas įprastai naudojasi kitais atvejais.

Atkreipiu skaitytojų dėmesį į tai, kad bet kuris JAV pilietis, dirbantis susitarimo ribose, o su šiuo susitarimu susiję ir visos įmanomos Nevyriausybinės organizacijos, turi nustatytą imunitetą nuo Ukrainos teisėsaugos organų veiksmų.“

Tarp kita ko, tai Rados deputato statusas.

„Antras įdomus momentas: susitarime numatytas JAV karinių tarnautojų buvimas Ukrainos teritorijoje, beje, – ir skaičius tokių karių, ir jų amunicija niekuo neribojami.“ JAV jau gali dislokuoti Ukrainos teritorijoje savo karinį personalą, neribotais kiekiais, žinoma, humanitariniais tikslais, kaip sakoma susitarime.

Trečias susitarimo straipsnis: „Tikrinimas ir revizija“.

Pagal pagrįstą prašymą JAV vyriausybės atstovai gali išanalizuoti panaudojimą bet kurių prekių, tiekimo, kito turto, ar paslaugų, remiantis bendradarbiavimo su JAV programomis, jų buvimo ar naudojimo vietose, o taip pat gali tikrinti ar revizuoti bet kuriuos įrašus ar kitą dokumentaciją susijusią su PAGALBOS teikimu, nežiūrint į tai kur bus laikomi šie dokumentai ir įrašai, tuo laikotarpiu, kai Jungtinės Valstijos teiks Ukrainai PAGALBĄ ir tris metus po to.“

Atimkite žodį PAGALBA, žinote, kaip gaunasi, kaip nuostabu…

„… o taip pat gali tikrinti, revizuoti bet kuriuos įrašus ar kitą dokumentaciją, kur tie dokumentai bebūtų saugomi, tuo laikotarpiu, kai Jungtinės Valstijos bus Ukrainoje ir dar tris metus po to“. O pagalba? Mes tai lyg ir suprantame, jei tai pagalba, suprantamas reikalas – tai kilnus dalykas…

„Susidurti akis į akį su amerikiečių darbu man teko devyniasdešimtųjų pabaigoje – dutūkstantųjų pradžioje, vienoje nevyriausybinėje organizacijoje; vadinosi ta organizacija „Aeroexpromedija“ ir teikė pagalbą Ukrainos žurnalistams. Pagalba buvo išreiškiama keliomis formomis ir rūšimis: pagalba galėjo būti išreikšta apmokant advokatų paslaugas procesuose, kai viena iš dalyvaujančių pusių galėjo būti žurnalistas ar leidinys, pagalba galėjo būti išreikšta tam tikra finansine pagalba leidybai, kuria vienaip ar kitaip „Aeroxpromedija“ buvo suinteresuota, be to „Aeroexpromedija“ organizavo keliones, stažuotes ukrainiečių žurnalistų į Jungtines Amerikos Valstijas.

Kriterijai pagal kuriuos buvo atrenkami žurnalistai, buvo vienareikšmiai: lojalus, o dar geriau – pilnas entuziazmo JAV vertinimas. Diegimas demokratinių vertybių, kritika kaip tuometinio Kučmos režimo, taip ir jo ryškesnių atstovų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįtiko Jungtinėms Valstijoms.

1992-antri metai… Malta… pasibaigė šaltasis karas… mes absoliučiai atviri vieni kitiems, mes viską vykdome, bet čia viskas kitaip.

„Taip pat noriu pažymėti vieną ypatybę: amerikiečiams pavyko sukurti save palaikančią žurnalistų lojalumo Amerikai sistemą, ir atmetimą visko, kas sklinda iš Rusijos. Ne visi gi žurnalistai patiria amerikietišką finansavimą, ne visi važinėja į Ameriką, į seminarus ir simpoziumus, bet būti nelojaliu Amerikai ar Europai žurnalistų tarpe – tai neišvengiamas savęs marginalizavimas, o parašyti teigiamą straipsnį apie Rusiją reiškia tapti atstumtuoju savo profesionalioje sferoje.

Į visą šią „laimę“ 20 metų laikotarpiu amerikiečiai investavo viso labo tik 5 milijardus dolerių.“

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nuo pat TSRS griūties pradžios buvo pradėtas visiškai naujos kartos auklėjamasis darbas su visiškai nauju požiūriu į pasaulį. Per tuos metus užaugo karta, kuri niekada, jei tik neįvyks kokių tai siaubingų kataklizmų, galinčių pakeisti šių žmonių sąmonę, šiandieną jie niekada nebeatsigręš į Rusiją.

O kas vyksta pas mus? Kaip pas mus vystosi demokratija, tarpusavio santykiai tarp paprastų žmonių, tarp valdžių, tarp Dūmos, Dūmos narių, įvairių frakcijų ir pan.?

Pažiūrėkite: 1995-ieji metai. Apie Žirinovskį galime kalbėti kaip norime – kai kas jį vadina klounu, kai kas klausosi susižavėję. Ryški figūra, jo kalbos visada sukelia šypsenas, susidomėjimą ir t.t. Bet štai jo kalba 1995-aisiais metais – štai ką jis kalba iš tribūnos:

„Štai dabar kurstomos smulkios provokacijos, lengvos smulkios krizės tam, kad pasisavintų mūsų žemę už mūsų skolas. Ši doktrina sunaikins Rusiją pačių rusų rankomis. Tikslas – čia palikti gyventi 30 milijonų rusų, kurių dabar kasmet po kelis milijonus numiršta. Ir visa tai vykdoma jūsų akyse. Tai daro vyriausybė, kurią tiesiai galime vadinti nuskaltėlių vyriausybe. Tai nusikaltimas, nes tai, kas šandien vyksta, mus naikina. Gaidaras 90-ųjų spalyje Amerikos ambasadoje gauna instrukciją iš Kisindžerio – sugriauti visą Rusijos pramonę. Ir perskaitykite jo pranešimą – „mes uždegsime infliacijos ugnį, kuri sudegins visą pramonę“. Mes įsiliesime į pasaulinį ūkį: kūrikais, medkirčiais, bet pateksime. Ir patekome. Išskyrus dujas, naftą ir medieną Vakarams mes nieko daugiau netiekiame. Štai ta vyriausybė, visos šiandienos problemos – bandymai sukurstyti pilietinį karą Rusijoje, nejaugi to nematote?“

Pats pranešimas kalba už save, bet aš ne apie pranešimą, ne čia noriu sutelkti jūsų dėmesį, nors tai svarbu, tai labai svarbu, nes tai – vienas rimčiausių perspėjmų apie vėlesnius įvykius. Bet jūs pažiūrėkite, kaip jo klausosi. Deputatai, žmonės, nuo kurių priklauso šalis. Žmonės, kurie privalo priimti įstatymus, kurie turi labai apdairiai, rimtai, atidžiai įsiklausyti vieni kitų, analizuodami prielaidas, priimdami ar nuginčydami tai, kas vyksta viduje. Tai valdžios vyrai, tai institucija, nuo kurios priklauso šalies ateitis – pažiūrėkte, kaip jie klausosi Žirinovskio kalbos – kaip kliedesio, kaip paprasčiausio kliedesio – išėjo klounas, kažką šaukia, kažkur kviečia, visi susižvalgo protingom išraiškom. Ir, kas įdomiausia, visus tuos žmones ir šiandien galime matyti. Visus juos šiandien galime išvysti vėl, tose pačiose ar kitose pareigose, jie valdžioje vėl. Tada jie neišgirdo, nepanorėjo išgirsti. Tiesioginė analogija su tuo, kas įvyko vėliau Ukrainoje. Tiesioginė analogija. Esmė ne ta, kad Žirinovskis perspėjo mus apie tai, kas bus ten, – ne. Reikalas tas, kad tai – ta pati tendencija mūsų požiūrio į tai, kas vyksta: imperiškojo mentaliteto požiūris, kai nebėra imperijos – imperiją sugriovė, o susireikšminimas imperiškas liko. Na kaipgi: „na ką ten chocholai, kur jie pasidės: oligarchai – ten, dujos eina, pinigai eina, vieniems moka čia, kitems ten, ir valstybė, ir mokesčiai, ir taip toliau.“ Važiuoja vieni pas kitus į medžioklę, važiuoja vieni pas kitus pasisvečiuoti, vilos, jachtos – viskas yra, viskas veikia. Visos viršūnėlės oligarchinės – Ukrainos ir Rusijos, visas elitas maišosi ir gyvuoja, sudarydami gerovės, aiškumo ir stabilumo iliuziją.

Nieko panašaus… Ten, apačioje, ten, rajonuose, mažuose miestuose, vakaruose, rytuose, – visur vyksta darbas…

Grįšiu prie blogerio El-Miurido teksto. Štai ką jis rašo pabaigoje apie Rusijos įtaką Ukrainai:

„Tai bus pati trumpiausia mano teksto dalis. Aš nesu Rusijos pilietis ir neturiu teisės kritikuoti Rusijos valdžios veiksmų Ukrainoje, o tuo labau patarinėti kaip elgtis jeigu manęs neklausia. Parašysu tik apie tai, ką mačiau pats. Apie Rusijos Nevyriausybines organizacijas, veikiančias Ukrainoje, galiu pasakyti: apie tokias nežinau nieko, nors ieškojau sąžiningai. Tiesa, prieš keletą metų man nurodė kokią tai įstaigėlę, kuri neva užsiiminėjo Rusijos kultūros vystymu ir jos išsaugojimu Ukrainoje, bendradarbiavo su Rusijos pasiuntinybe. Pavadinimo niekaip neprisimenu. Tai prieglaudai iš 5 žmonių vadovavo kažkokia aštuoniasdešimtmetė senutė, o užsiiminėjo ši įstaiga savo būrelio narių kilmės aiškinimu. Spjoviau į tą reikalą ir išėjau.“

Štai kuo užsiiminėjome mes.

Nejaugi ambasada nematė kas vyksta? O kur gi žvalgyba? Paklausykite – žvalgyba, galinga žvalgyba? Federalinė Saugumo Tarnyba? Kur mūsų šauneji čekistai, turėję skambinti visais varpais, turėję suprasti – ir matyti, kad, jei nesipriešintume visam tam žemiausiame lygmenyje: su mūsų organizacijomis, su mūsų žmonėmis, stiprinti juos, rodyti, aiškinti, kuo visa tai gali baigtis. Kodėl to nebuvo? Tas klausimas mane labai jaudina ir labai domina.

Noriu jums priminti ką kalbėjo žmonės 91-aisiais metais Ukrainoje referendumo metu:

„Jokie ryšiai su Rusija nebus nutraukinėjami.“

„Labai norėtųsi, kad viskas būtų gerai“.

„Pačiame aukščiausiame lygmenyje.“

„Svarbiausia, bet kokiu atveju, tautų draugystė turi būti.“

„Ar gali kilti ginčų?“ – „Ne.“

Dabar paklausykite, ką kalba po 23 metų. Ir ne paprasti žmonės, o iš Rados tribūnos. Kalba valdžios vyrai. Kalba žmonės, nuo kurių priklauso jų šalies, tautos likimas, didele dalimi ir mūsų šalies bei tautos likimas. Paklausykite:

„Jūs žinote, kad Kremliuje vyksta Ukrainos suskaldymo scenarijus.“

„Mūsų užpuolimo planą jis kūrė metais. Būtent mums jis ruošė savo ginkluotąsias pajėgas“.

„Kremlius nori atkeršyti Ukrainai, nori padalinti Ukrainą. Šiandien Maskva nori paskandinti Ukrainą kraujyje.“

„2014 metų vasario 20 d. rusų snaiperiai Maidane žudė mūsų didvyrius. Būtent šią datą jie pažymi kaip karo pradžią su Ukraina.“

„Mes visi gerai prisimename sovietų įsveržimą į Ukrainą ir į Vokietiją.“

„Mes niekada nesunaikinsime to agresoriaus, todėl mūsų vienas kelias – sunaikinti Maskvą, tam ir gyvename, tam ir atėjome į šį pasaulį, kad sunaikintume Maskvą. Sunaikinti ne šiaip maskolius mūsų žemėse, bet juodąją sylę Europos saugume, kurią reikia pašalinti iš pasaulio žemėlapio.“

„Tai jau peržengia visas ribas. Reikia griebtis ginklų ir naikinti juos, velnio kacapus, kartu su jų vadu. Tikuosi, pasinaudosiu visais ryšiais, sukelsiu visą pasaulį, kai tik galėsiu, kad iš tos Rusijos neliktų net išdegintų tyrų. – O ką dabar daryti 8 milijonams rusų, likusiems Ukrainos teritorijoje? Juk jie išgamos!- Blin, juos šaudyti iš atominio ginklo!”

„Visa Ukraina, į Maidaną, už mūsų laisvę, už mūsų Ukrainą! … Šlovė Ukrainai!“

Įspūdinga. O koks rezultatas?

„Būk tu prakeiktas, Porošenka, ir tavo vaikai iki septintos kartos!“

„Kasdien žūsta žmonės, kasdien žūsta.“

„Taip gyventi negalima, padėkite mums, kas galite! Padėkite mums.“

„Pažūrėkte, kas darosi!“

„Aš valgyti noriu, septintą mėnesį pensijos negaunu!“

„Labai bijome, rūsyje sėdime…“

„Be ginklų juos, žudyti, prisiekiu, aš jį… ketvirčiuosiu, sūnų jo…“.

„Sakykit, už ką? Ką mes jums padarėme? Jūsų gyvenimą paėmėme?“

„Mūsų vaikai prieš naktį meldžiasi!“

„11 dienų niekur neišėjome, net vandens atsigerti neturime, duonos niekas nevalgė, dvi savaites sėdėti užsidarius…“

„Kur ta valdžia, kuri ten sėdi be jokios gėdos? Ir aš turiu šaukti „šlovė Ukrainai“? Už ką? Kad visą gyvenimą dirbau, mokėjau mokesčius o dabar sėdžiu rūsyje? Žūsta maži vaikai, rankas, kojas nutraukia, o aš šauksiu „šlovė Ukrainai???“

Tai nenutinka per vieną dieną. Tai neįvyksta netikėtai, spontaniškai, tai nėra netikėtas maištas. Ne, tai nuo pradžios iki galo paruošta šaltu ir galingu protu, griaunančiu protu. Egzistuoja, matyt, daug galingesnės jėgos ir daug toliau vedantys tikslai, kuriuos turime matyti, kuriuos turime suprasti. Kalbame ne apie konfrontaciją, ne apie neapykantą. Kalbame apie tai, kad pamatę tai, iš anksto imtumės kokių nors priemonių. Ne po to konstatuotume, kaip kad mes dabar darome, o kuomet tai vyksta. Nejaugi per 23 metus nuo Ukrainos nepriklausomybės pradžios nesugebėjome pastebėti ir padėti, kad neįvyktų tai, kas vyksta dabar? Kur dabartinis Rusijos ambasadorius? Aš negirdėjau jo balso. Vyksta karas. Humanitarinė pagalba. Nors vieną humanitarinės pagalbos koloną ar sutiko jis asmeniškai, kad tą pagalbą perduotų? Gal jų politiniai įsitikinimai kitokie – gal, aš nežinau visų geopolitinių subtilybių, bet kaip žmogus turiu girdėti. Ir ne tada, kai atsitinko, o tada, kai tik prasideda.

Prieš 3 metus filmavome „Saulės smūgį“. Noriu priminti podporučiko monologą apie jau įvykusį faktą. Šią dieną jis skamba kaip perspėjimas, būtent kaip perspėjimas, kad galvotume ne tada, kai jau reikia imtis priemonių, o imtis priemonių tam, kad sustabdyti tuos, kurie imasi savo priemonių, kad sugriautų tai, už ką kovojome ir ką branginame mes.

Na štai, brangūs žiūrovai, viskas, ką šiandien norėjau pasakyti. Pakartosiu: aš nežinau receptų, aš ne politikas, ne deputatas ir ne politologas. Keliu klausimus, kurie mane jaudina kaip paprastą žmogų, kuris žiūri televiziją, skaito laikraščius, kalbasi su draugais, gyvenančiais Ukrainoje ar kitose šalyse – mane šis klausimas domina; įsitikinęs, kad tai domina ne vien mane, nes svarbu mums suprasti priežastis, priežastis, dėl kurių turime tai, kas vyksta šandien.

Ir ar galima – o man atrodo, kad galima ir būtina – ieškoti išeities iš tos padėties, į kurią patekome, ir vis tik galvoti apie tai, kaip preventyviai elgtis, atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, suprantant su kuo susiduriame, kuomet giname savo nacionalinius interesus.

Dėkoju jums už dėmesį, laukiu susitikimo kitoje mūsų laidoje.

Leave a Reply