V.Landsbergis jau nebe architektas, o duobkasys. Ir turi nemažai pameistrių

Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis dažnai yra vadinamas Lietuvos nepriklausomybės architektu (čia gal aliuzija į jo tėvą – J. Ambrazevičiaus vadovaujamos, nacių okupacijos metu veikusios Laikinosios vyriausybės ministrą -, kuris, berods, iš tiesų buvo architektas).

Nebūčiau labai linkęs dėl to ginčytis, nes V. Landsbergis neabejotinai nemažai prisidėjo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir vėliau ją įtvirtinant.

FB-SV289802-334x220Tačiau tai buvo jau labai seniai. O šiandien V. Landsbergis iš valstybės architekto iš esmės tapo jos duobkasiu ir liudija tai kiekvieną kartą, kai atveria burną.

Tas virsmas neįvyko per vieną dieną. Jis prasidėjo tikriausiai dar tada, kai kažkur prie Kauno buvo atstatoma nuosavybė į žemę ir tvartelius; tęsėsi, kai buvo dalijami sklypai Žvėryne; kai buvo siūloma paskaičius laikraščius nusiplauti rankas; buvo įtvirtinamas rūpinantis mergaite ir agituojant ja taip pat besirūpinusią moterį šviesiais plaukais, kuri vėliau tapo prezidente. Taip pat – kalbomis apie marsiečius bei tautos priešus.

Viską vainikavo V. Landsbergio komentaras LRT radijui, kai buvęs architektas trims Vilniaus apygardos teismo teisėjams leido pasirinkti, kuo jie nori būti: naudingais idiotais ar dirbančiais Rusijai. Ir dar išvadino visą teismą tarybinės Lietuvos teismu.

Mat teismas priėmė sprendimą, kuris V. Landsbergiui nepatiko arba kurio jo žila galva nepajėgė suprasti.

Šiandieninėje V. Landsbergio valstybės sampratoje, teismas, kurio sprendimų V. Landsbergis nesupranta ir kurie jam nepatinka, yra blogis ir jis klausosi nurodymų iš aukščiau ir iš toliau. Suprask, iš marsiečių, kurie, pastaruoju metu, panašu, nurodinėja ir pačiam V.Landsbergiui. Kuris, užuot statęs, kaip tada, prieš 25 metus, šiandien nuosekliai, kastuvas po kastuvo kasasi po demokratinės valstybės pamatais.

Žinoma, galima būtų viską nurašyti garbingam amžiui ir davus tą apsaugą, kurios konservatoriams V. Landsbergiui niekaip nepavyksta išrūpinti, numoti ranka. Bet bėda ta, kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kurie V. Landsbergio klausosi ir juo tiki.

Todėl, kai V. Landsbergis kalba apie tarybinius teismus, kai keikia Lietuvos Respublikos teisėjus, komentuodamas teismo sprendimą, kurio akyse nėra matęs, jo neapykanta kitaip mąstantiems ir teisinei valstybei sklinda kaip debesis po Černobylio avarijos. Šiupeliuodamas savo valstybės supratimą į kairę ir į dešinę, buvęs architektas bando įteigti, kad teismai ir juose dirbantys teisėjai turi priimti tokius sprendimus, kokių nori politikai, o ne tokius, kokius numato įstatymai.

Jei teisinės valstybės duobkasys V. Landsbergis kastuvu darbuotųsi vienas, dar būtų pusė bėdos – jėgos juk vis tiek jau nebe tos, kaip prieš 25 metus. Blogiau yra tai, kad jis turi daug parankinių, kuriems taip pat niežti pamojuoti šiupeliu – tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos (įsiklausykite!!!) pirmininkas Artūras Paulauskas, Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius ir tuntas kitų politikų ketvirtadienį aiškino, ką turėjo daryti prokurorai ir teisėjai, kokia turėjo būti teismo nutartis, nors kaip ir V. Landsbergis, nė vienas jų teismo sprendimo nematė ir neskaitė. Bet jau viską žinojo.

Viską ir dar daugiau žinojo ir vadinamieji žurnalistai ir apžvalgininkai, nors kai kurie jų, neabejoju, apskritai per savo gyvenimą nėra jokios teismo nutarties skaitę. Vienas tokių visažinių apžvalgininkų teisėjus išvadino teisės, istorijos ir politikos filadelfijais ir siūlėsi juos pamokyti istorijos. Vargu ar suprato, kad tokiu savo pasisakymu tik patvirtino, kad ne veltui kai kuriuos žiniasklaidos fronto darbuotojus vadina filadelfijais. Kaip tikriausiai nesuprato ir ta LRT radijo darbuotoja, kuri klausė, ar teisėjai po tokio sprendimo ir “toliau gali eiti savo pareigas” (būtų mano valia, aš už tokį kvailą klausimą per kilometrą prie mikrofono daugiau neprileisčiau).

Žodžiu, viskas buvo kaip visada pastaruoju metu vyksta: vienoje pusėje visažiniai patriotai, kitoje – Rusijos agentai ir idiotai.

Tai ir yra ta Lietuva, už kurią turėtume būti dėkingi laisvos, demokratinės, tolerantiškos, teisinės valstybės duobkasiu tapusiam V. Landsbergiui. Ir jo pameistriams politikoje ir žiniasklaidoje.

Beje, visažinių klegėjimas po teismo sprendimo ne tik R. Juknevičienei galėjo sukelti įvairių minčių. Visi visažiniai piktinosi, kad teismas neva paneigė, jog Lietuva, tuo metu, kai siautėjo OMON, buvo okupuota, kad čia nevyko karas ir ginkluotas konfliktas. Bet štai dėl okupacijos datos pabaigos nesutariama – R. Valatka sako, kad okupacija de facto galėjo baigtis po 1991 metų rugpjūčio 23 dienos pučo arba po to, kai SSRS rugsėjo 6 dieną de jure pripažino Lietuvos egzistavimą, o A. Paulauskas kalba apie kariuomenės išvedimą.

Įdomios versijos, nes pagal R. Valatką išeitų, kad, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija, JAV ir net Vatikanas pripažino Lietuvą de facto ir de jure, kai ji vis dar buvo de jure okupuota?

O kaip tada vertinti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, K. Prunskienės, G. Vagnoriaus vyriausybes, visus Atkuriamojo Seimo iki 1991 metų rugsėjo 6 dienos priimtus įstatymus? Kaip paaiškinti vaikams, kad V. Landsbergis taip pat buvo Lietuvos Respublikos prezidentas?

V. Landsbergis ir garsiai klegantys visažiniai apie tai negalvoja, nes galvoti yra sunkiau nei mojuoti kastuvu.

http://faktai.lt/lietuva/v-landsbergis-jau-nebe-architektas-o-duobkasys-ir-turi-nemazai-pameistriu/

Leave a Reply