V.Putino kalba tarptautiniame diskusijų klube „Valdai“ 2015-10-22 (video)

V.Putinas: Gerbiami kolegos, draugai! Damos ir ponai! Leiskite man jus pasveikinti eiliniame tarptautinio klubo „Valdai“ posėdyje.

3fafc4bbbbc5a14d9c40ef2a8ddfd9c0

Iš tikrųjų, štai jau daugiau negu dešimt metų šioje aikštelėje vyksta diskusijos apie pačiais aktualiausiais problemas, aptariami keliai ir vystymosi perspektyvos Rusijos ir viso pasaulio. Ir žinoma, dalyvių sąstatas kinta, bet visumoje yra šerdis šios diskusijų aikštelės – mes jau virtome tokia, man atrodo, suprantančių vienas kitą terpe. Čia vyksta atvira diskusija, tai atvira intelektualinė aikštelė, apsikeitimas nuomonėmis, vertinimais, prognozėmis, kurios mums Rusijoje labai svarbios. Ir noriu padėkoti visiems Rusijos ir užsienio politikams, ekspertams, visuomeniniams veikėjams, žurnalistams, kurie dalyvauja šio klubo veikloje. Šiais metais diskusija sukoncentruota į karo ir taikos klausimus. Ši tema, be kalbų, jaudino žmoniją visos istorijos bėgyje.

Dar senojo pasaulio laikais, antikoje vyko ginčiai apie prigimtį, konfliktų priežastis, apie teisingą ir neteisingą jėgos taikymą, apie tai, ar karai visada lydės civilizacijos vystymąsi, kaitaliojantis tiktai su paliaubomis, arba ateis laikas, kada ginčai ir priešprieša bus sprendžiami be karo.

Čia, be abejo, prisiminėme ir mūsų didįjį rašytoją Leva Nikolajovičių Tolstojų. Savo didžiajame romane „Karas ir taika“ jis pavadino karą priešingu žmogaus protui ir visai žmogaus prigimčiai įvykiu, o taiką skaitė gėriu žmonėms.

Iš tikrųjų, taika, taikus gyvenimas buvo ir lieka žmonijos idealu. Valstybių veikėjai, filosofai, juristai ne kartą siūlė valstybių sąveikos idėjas. Įvairios sąjungos, koolicijos skelbė savo tikslu tvirtą, kaip kalbėjo, „amžiną“ taiką. Problema, vienok, tame, kad išeitį iš susikaupusių prieštaravimų dažnai ieškojo vis tiktai per karą. O pats karas tarnavo priemone įtvirtinimo naujų, pokarinių hierarchijų pasaulyje.

Tuo pačiu taika kaip pasaulio politikos būvis niekada nebuvo stabili ir neatsirasdavo savaime. Taikūs periodai – ir europinėje, ir pasaulio istorijoje – visada buvo pagrįsti įtvirtinimu susiklosčiusių jėgų balansu. Taip buvo XVII amžiuje, Vestfalijos taikos laikais, kuri pabaigė Trisdešimties metų karą. Ir XIX amžiuje, Vienos kongreso epochoje. Ir 70 metų atgal Jaltoje, kada nacizmo nugalėtojai priėmė sprendimą sukurti Suvienytųjų Nacijų Organizaciją, dėl valstybių bendradarbiavimo principų.

Atsiradus branduoliniam ginklui tapo suprantama, kad globaliame konflikte negali būti nugalėtojo. Baigtis galėjo būti tiktai viena – garantuotas tarpusavio susinaikinimas. Išėjo taip, kad žmogus, bandydamas sukurti vis labiau griaunantį ginklą, padarė didelį karą beprasmišku.

Tarp kitko, pasaulio lyderių karta 50-tųjų, 60-tųjų ir net 80-tųjų metų tikrai žiūrėjo į karinės jėgos panaudojimą kaip į išimtinį žingsnį. Ir tuo požiūriu jie elgėsi atsakingai, pasverdami visas aplinkybes ir galimas pasekmes.

„Šaltojo karo“ pabaiga pabaigė ideologinę priešpriešą, bet pagrindas ginčams ir geopolitiniams prieštaravimams visai neišnyko. Pas visas valstybes bus ir bus savo, dažnai skirtingos krypties, interesai. O pasaulio istorijos vystymąsi visada lydėjo valstybių ir jų sąjungų konkurencija. Ir, mano nuomone, tai absoliučiai natūralu.

Svarbiausia, kad tokia konkurencija būtų statoma rėmuose tam tikrų politinių, teisinių, moralinių normų. Nes kitaip rungtyniavimas, interesų susidūrimas gali sukelti aštrius nuopolius.

Mes ne kartą stebėjome tai praeityje. Ir šiandien, tenka apgailestauti, vėl tenka susidurti su tokiomis situacijomis. Bandymai bet kokiomis priemonėmis stumti vienpusio dominavimo modelį – aš jau ne kartą kalbėjau apie tai – atvedė į išbalansavimą sistemų tarptautinės teisės ir globalaus reguliavimo, o reiškia, yra grėsmė, kad konkurencija- politinė, ekonominė, karinė – gali tapti nevaldoma.

Kas, pavyzdžiui, tokia nevaldoma konkurencija gali reikšti tarptautinio saugumo sferai? Tai augimas lokalių konfliktų skaičiaus, ypatingai „pasienio“ regionuose, kur susiduria interesai valstybių ir blokų.

Tai taip pat tikėtinas saulėlydis masinio naikinimo ginklų sistemos (ką aš skaitau nepaprastai pavojingu) ir kaip rezultatas – nauja spiralė ginklavimosi varžybų.

Jau atsirado koncepcija taip vadinamo pirmo nuginkluojančiojo smūgio, tame skaičiuje su panaudojimu didelio tikslumo nebranduolinių didelio veikimo radiuso sistemų, pagal savo efektą sulyginamų su branduoliniu ginklu.

Raketinės-branduolinės grėsmės iš Irano pretekstu, kaip mes žinom, sugriautas fundamentalus pagrindas šiolaikinio tarptautinio saugumo – Sutartis dėl priešraketinė gynybos sistemos apribojimo. JAV vienašališkai iš jos išėjo. Šiandien, tarp kitko, Irano branduolinė problema išspręsta, jokios grėsmės iš Irano pusės nebuvo, kaip mes sakėme ir nėra. Priežastis, kuri tartum pastūmėjo mūsų amerikiečių partnerius statyti priešraketinės gynybos sistemą, dingo. Ir mes turėjome teisę tikėtis, kad darbai vystant priešraketinės apsaugos sistemą JAV pasibaigs. Nieko panašaus nevyksta, priešingai – viskas tęsiasi.

Šiomis dienomis įvyko pirmieji JAV PAS bandymai Europoje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes, kada ginčijomės su mūsų amerikiečių partneriais, buvome teisūs. Mus, na ir visą pasaulį, bandė paprastai suklaidinti. O jei pasakyti visai paprastai – mus apgaudinėjo. Reikalas ne hipotetinėje Irano branduolinėje grėsmėje, kurios ir nebuvo niekada. Reikalas – bandyme sugriauti strateginį balansą, pakeisti jėgų santykį savo naudai tokiu būdu, kad ne tik dominuoti, o turėti galimybę diktuoti savo valią visiems: ir savo geopolitiniams konkurentams, bet manau, ir savo sąjungininkams. Tai ypatingai pavojingas įvykių raidos scenarijus, žalingas visiems, įskaitant, mano požiūriu, ir Jungtines Valstijas.

Branduolinio ginklo sulaikantis faktorius pradėjo devalvuotis. Pas kai kuriuos, galimai, netgi atsirado iliuzija, kad pasauliniame konflikte vėl pasiekiama vienos iš šalių reali pergalė – be negrįžtamų, nepriimtinų, kaip sako specialistai, pasekmių laimėtojui, jeigu laimėtojas iš viso bus.

Per paskutinį ketvirtį amžiaus jėgos panaudojimo slenkstis gerokai sumažėjo. Įgytas po dviejų pasaulinių karų imunitetas, kuris buvo psichologiniame, pasąmoniniame lygyje, ėmė silpti. Pats karo suvokimas pasikeitė: žiūrovams prie televizorių ekranų ji virto šiandien į vaizdingą media paveikslėlį, tarytum karinių veiksmų eigoje nežūsta, nesikankina žmonės, negriaunami miestai ir ištisos valstybės.

Tenka apgailestauti, karinė terminologija skamba dabar praktiškai visose gyvenimo sferose. Taip, realybė šiandieninės globalios ekonomikos – tai prekybiniai ir sankcijų karai, tai jau tapo masinio informavimo priemonių štampu. Prie to sankcijas naudoja tame skaičiuje kaip nesąžiningos konkurencijos instrumentą, kad pastumti ar išviso „išmesti“ varžovą iš rinkos. Kaip pavyzdį pateiksiu tikrą epidemiją baudų atžvilgiu tame skaičiuje ir europinių kompanijų iš Jungtinių Valstijų pusės. Į eigą einą prisigalvotos priežastys, griežtai baudžiami tie, kas išdrįso pažeisti vienpuses amerikiečių sankcijas.

Jūs žinote, tai, žinoma, gali būti, tai ne rusiškas reikalas, bet pas mus gi su jumis diskusijų klubas, todėl aš vis tiktai leisiu sau paklausti: taip elgiamasi su sąjungininkais? Ne, taip elgiamasi su vasalais, kurie išdrįso veikti savo nuožiūra,- juos baudžia už blogą elgesį.

Štai, tiktai praeitais metais vienam iš prancūzų bankų buvo skirta beveik 9 milijardų dolerių bauda – 8,9 man atrodo. Tojota užmokėjo 1,2 milijardus dolerių, vokiečių Commerzbank pasirašė sutartį dėl išmokėjimo į amerikiečių biudžetą 1,7 milijardų dolerių, ir taip toliau.

Mes taip pat matome, kaip rutuliojasi procesas sukūrimo neskaidrių ekonominių blokų, prie to procesas tokių struktūrų formavimo vyksta vos ne pagal visas konspiracijos taisykles. Užduotis suprantama – taip performatuoti pasaulio ekonomiką, kad gauti dar didesnę rentą iš savo dominavimo ir išplatinimo savo ekonominių standartų, prekybinio ir technologinio reguliavimo.

Ekonominių blokų formavimas primetant savo sąlygų stipriausiems žaidėjams, be abejo, nepadarys pasaulio saugesniu, o tik padės uždelsto veikimo minas, būsimų konfliktų dirvą. Sukūrė gi kažkada Pasaulio prekybos organizaciją. Taip, sudėtingai ten vyksta diskusija, taip, Dochos derybų raundas pateko, gali būti, į aklavietę, bet reikia vis tiktai ieškoti išeičių ir kompromisų, todėl kad tik kompromisai gali sukurti ilgalaikią sistemą santykių bet kokioje ekonomikos sferoje. O jeigu paprastai padaryti vaizdą, kad šitie kai kurių šalių, tarptautinio ekonominio bendravimo dalyvių, susirūpinimai, neįdomūs, kad juos galima kažkaip apeiti, tai jie juk niekur neišnyks, jų niekas neišspręs, jie pasiliks, o reiškia – kažkada primins apie save.

Jūs žinote, pas mus kitas priėjimas. Mes formuodami Eurazijos ekonominę sąjungą bandome ekonominius santykius su mūsų partneriais pastatyti, tame skaičiuje pastatyti bendradarbiavimą rėmuose kinų „Šilko kelio“ iniciatyvos. Mes aktyviai ir lygiateisiškumo pagrindu dirbame rėmuose BRIKS, ATES, „dvidešimtuke“.

Globalią informacinę erdvę šiandien irgi drebina karai, sąlyginai kalbant. Agresyviai primetamas „vienintelis teisingas“ požiūrio taškas ir įvykių traktavimas, klastojami arba nutylimo faktai. Mes jau visi pripratome prie kabinėjimo etikečių ir priešo įvaizdžio sukūrimo.

Valdžios šalių, kurios, atrodytų, apeliavo į žodžio laisvės vertybes, laisvą informacijos sklaidą (kaip dažnai anksčiau mes apie tai girdėdavome ankstesniais laikais!), dabar bando varžyti sklaidą objektyvios informacijos ir bet kokį kitą požiūrį, skirtingą nei nuosavas, skelbia priešiška propaganda, su kuria reikia kovoti, be to aiškiai nedemokratinėmis priemonėmis.

Tenka apgailestauti, kad vis dažniau naudojami žodžiai „karas“, „konfliktas“, kada kalba eina ir apie santykius žmonių skirtingų kultūrų, religijų, tautybių. Šiandien šimtai tūkstančių migrantų bando integruotis į kitą visuomenę, be to neturėdami profesijos, nežinodami kalbos, tradicijų, šalies kultūros, į kurią jie persikelia. O vietiniai gyventojai, be abejonės, – ir apie tai reikia tiesiai kalbėti, nereikia nieko lakuoti – vietiniai gyventojai susierzinę kalba apie svetimą okupaciją, apie kriminogeninės situacijos blogėjimą, apie pinigus, kurie išleidžiami pabėgėliams iš biudžetų atitinkamų valstybių.

Žinoma, daug žmonių, dauguma žmonių užjaučia pabėgėlius, nori jiems padėti. Klausimas tame, kaip tai padaryti, nevaržant interesų vietinių gyventojų tų šalių, į kurias pabėgėliai persikrausto. O šokinis, masiškas, nevaldomas supriešinimas skirtingų gyvenimo sanklodų gali sukelti ir jau veda į augimą nacionalizmo ir nepakantos, permanentinio konflikto visuomenėje susidarymo.

Gerbiami kolegos, būkime realistais: karinė jėga, žinoma, lieka ir, neabejotinai, dar ilgai bus tarptautinės politikos instrumentu. Gerai tai ar blogai, bet tai jau yra gyvenime. Klausimas kitame: ar bus ji naudojama tiktai tuomet, kada visos kitos priemonės išsemtos? Kada būtina priešintis bendroms grėsmėms, tokioms, pavyzdžiui, kaip terorizmui, ir pagal žinomas taisykles, išdėstytas tarptautinėje teisėje? Ar kumščius leis į darbą bet kokiu pretekstu, kad priminti pasauliui, kas namuose šeimininkas, negalvojant apie naudojamos jėgos legitimumą ir apie pasekmes jėgos panaudojimo, nesprendžiant klausimų, o tik juos gausinant.

Mes matome, kas vyksta šiandien Artimuosiuose Rytuose. Dešimtmečius, o kartais, gal būt, ir amžius čia, žinoma, kaupėsi tarpetniniai, religiniai, politiniai prieštaravimai, aštriausios socialinės problemos. Žodžiu, sprogstamasis mišinys kaupėsi, o bandymai iš išorės grubiai pertvarkyti regioną tapo tuo degtuku, kuris sukėlė tikrą sprogimą, sugriovusį valstybingumą, pliūpsnį terorizmo ir galiausiai augimą rizikos visam pasauliui.

Teroristinė organizacija, taip vadinama „Islamo valstybė“, ėmė kontroliuoti milžiniškas teritorijas. Kaip jai tai pavyko? Tik susimastykite: Damasko ar Bagdado užgrobimo atveju teroristinės gaujos galėjo gauti oficialios valdžios statusą, būtų sukurtas placdarmas globalinei ekspansijai. Kas nors galvoja apie tai ar ne? Visai tarptautinei bendruomenei laikas pagaliau suprasti, su kuo mes turime reikalą.

Iš esmės, su priešu civilizacijos, žmonijos ir pasaulio kultūros, kuris neša neapykantą ir barbariškumo ideologiją, niekina moralę, pasaulio religijų vertybes, tame skaičiuje ir islamo, kompromituoja jį.

Ir nereikia žaisti žodžiais, skirstyti teroristus į nuosaikius ir nenuosaikius. Norėtųsi suprasti, kame skirtumas. Tikriausiai, nuomone kai kurių specialistų, tame, kad nuosaikūs banditai, kaip vadinasi, nuosaikiame kiekyje arba švelniu būdu nupjauna žmonių galvas…

Šauksmas

Leave a Reply