Valdas Anelauskas: „Lietuva jau peržengė demografinio nykimo ribą, šalyje vyksta sparti depopuliacija!..“

„Šiandien emigracija – ne ką mažiau svarbi valstybės problema negu dabar akcentuojami krašto gynybos reikalai. Kas ją begins, jeigu Lietuva bus išsivaikščiojusi?

Man nepatinka, kai kartais sakoma: mes praradome pusę milijono savo piliečių, kurie išvažiavo į užsienį ir niekada nebegrįš į Lietuvą. Pasakykime kitaip – per dešimtmetį čia sukursime tokias sąlygas, kad mažiausiai du penktadaliai jų sugrįš, o išvažiuojančių srautas bus dviem trečdaliais mažesnis.

Ir man nepatinka, kad emigracija per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį yra priimama kaip natūralus dalykas. Neva, nieko nepadarysi, atsivėrė sienos, atlyginimai didesni, laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje yra skatinamas.

Nieko čia natūralaus. Atvirkščiai – nenatūralu tai, kad valstybės politikai per du dešimtmečius taip ir nesugebėjo sukurti politikos, kuri įgalintų žmones dirbti ir užsidirbti Lietuvoje. Nesugebėta sukurti tokios mokestinės sistemos, kuri skatintų jaunas šeimas gimdyti ir auginti vaikus. Aukštojo mokslo sistema, taipogi, nuėjo šunkeliais, ne lygiuodamasi į geriausius pasaulio universitetus, bet kurdama daug primityvių mokymo programų tam, kad būtų galima susigraibyti kuo didesnį studentų krepšelį.

Nepaisant to, kasmet vis labiau bandome apsimesti, kad nieko nevyksta. Stengiamės nepastebėti gilminių valstybės problemų. Toks primityvus vaikiškas požiūris: jeigu nematai, tai atrodo, kad ir nėra. Bet nuo vaikystės kiekvienas turbūt prisimename – užsimerkus tamsa nepranyksta.

Kaip tą tamsą įveikti? Vieni galėtų pasiūlyti vienokius, kiti – kitokius receptus, bet reikia juos siūlyti, reikia sėsti ir kalbėti apie iš tiesų nacionalinės reikšmės ir nacionalinio saugumo, jeigu mums dar rūpi nacijos išlikimas, svarbiausią reikalą.

Neseniai politinėms partijoms pasiūlėme pasirašyti susitarimą dėl emigracijos. Jame pirmiausiai akcentavome, kad būtina nedelsiant sudaryti Migracijos komisiją.

Antra: būtina Lietuvoje pradėti kurti sąlygas, skatinančias emigrantus sugrįžti, dirbti ir gyventi savoje šalyje.

Trečia: efektyviais veiksmais užkirsti kelią neigiamoms emigracijos procesų pasekmėms bei formuoti ilgalaikę tautos atkūrimo politiką.

Susitarime siūlome ir du konkrečius dalykus: per penkerius metus pasiekti, kad emigracijos srautų rodiklis nuo dabar esančių 7 sumažėtų iki 3 procentų, o įgyvendinus nacionalinę demografinės būklės pagerinimo programą, Lietuva 2025 metais turėtų ne mažiau kaip 3,5 milijono gyventojų“, – aktyviai ragindamas kolegas imtis konkrečių veiksmų emigracijos problemoms spręsti teigia europarlamentaras, „tvarkiečių“ lyderis, prezidentas Rolandas Paksas poleminiame straipsnyje – „Emigracija – ne mažiau svarbi problema negu dabar akcentuojami gynybos reikalai“.

Masiška tautiečių EMIGRACIJA iš tiesų opi ir sunkiai išsprendžiama Lietuvos problema, vienaip vertinama politikų ir visai kitaip pačių emigrantų. LL pasiteiravo, ką apie tai mano Amerikoje štai jau kelis dešimtmečius gyvenantis lietuvis Valdas ANELAUSKAS.

——————————————————————————————————————–

Nuo paskutinio LL interviu pokalbio praėjo geras mėnuo, tad pirmiausia norėtųsi paklausti tolokai nuo Lietuvos emigranto duoną kremtančio disidento Valdo Anelausko, kokiomis mintimis bei nuotaika pasitinkate vasarą?

IMG_0185— Visai neseniai sugrįžau iš atostogų, praleistų keliaujant po Amerikos taip vadinamų „laukinių vakarų“ kanjonus bei dykumas, kur ištisą mėnesį būdamas be interneto ir be laikraščių, galima sakyt, buvau atitrūkęs nuo kasdienių rūpesčių ir beveik nieko apie nieką nežinojau. Todėl dabar skubu bent prabėgomis susipažinti, kas svarbesnio per tą laiką įvyko pasaulyje. Tame tarpe, suprantama, domiuosi ir pastarojo meto įvykiais mūsų Tėvynėje Lietuvoje.

Na, ir ką gi? Iškart mano, kaip lietuvio, gyvenimas sugrįžta įpraston vagon, vėl apima lyg ir depresija, kai sužinau kažką naujo apie tai, kas dabar Lietuvoje dedasi. Prisipažinsiu, peržvelgiant lietuvišką žiniasklaidą neretai būna ir taip, kad tiesiog norisi atgal į dykumas pabėgti ir apskritai nieko apie šiandieninę situaciją Lietuvoje nežinoti…

Esama padėtis mūsų Tėvynėje, mano nuomone, beveik katastrofiška!.. Šis pojūtis, net ir per didžiulį atstumą stebint Lietuvą, man yra absoliučiai tikras. Be abejo, pirmiausia nerimą kelia daugiau nei metus laiko šalyje vykdoma arši karo propaganda, masinė psichozė „rusai puola“. Neapykanta kaimyninei Rusijai grindžiama užsienio politika man atrodo tarsi kažkoks „durnių laivas“. Visa tai matant apima tiesiog pasišlykštėjimas, Lietuvoje ištikrųjų vyksta blaiviu protu sunkiai suvokiami dalykai. Man netgi gėda dėl tokio agresyvaus propagandinio melo užvaldytos mūsų Tėvynės (pas rusus yra toks posakis – „rodina-urodina“). Labai gėda ir labai skaudu!..

Net jeigu iš dalies ir sutinku su tais, kurie man aiškina, atseit, nereikia į viską žvelgti, matant vien tiktai juodąją pusę (nors aš taip ir nežiūriu!..), bet tikrai nesutinku, kai sakoma, jog kiekvienas reiškinys neva visada turįs gerąją ir blogąją, šviesiąją ir tamsiąją puses. Juk yra tokių dalykų, nepriklausomai nuo to, kaip tu į juos bežiūrėtum, kaip bepasuktum, vistiek tai bus blogis, absoliutus blogis ir totalus propagandinis melas!.. Manau, atėjo toks laikas, kai reikia mesti į šoną bet kokias „pusiau pilnos stiklinės“ teorijas ir pradėti be jokių užuolankų ar nutylėjimų kalbėti apie rūsčią realybę mūsų Tėvynėje.

Visada sakau ir sakysiu, kokia kritiška situacija Lietuvoje bebūtų, bet šis kraštas lietuviams, net ir išblaškytiems po platųjį pasaulį, yra vienintelė, nepakeičiama Tėvynė. Kaip motina, kad ir kokia suvargusi ar serganti būtų, kiekvienam visada jo motulė pati mylimiausia. Taip ir Tėvynė. Bent jau man, asmeniškai, Lietuvos tikrai niekas pasaulyje nepakeis, nesvarbu kur aš begyvenčiau!..

Būna, kad ištisus mėnesius savo kaiminystėje nė vieno lietuvio nesutinku, bet tikrai nesu iš tų emigrantų, mėgstančių sakyti: „kur gera gyventi, ten ir mano tėvynė“ (lot. „ubi bene, ibi patria“). Ne dabartiniai emigrantai sugalvojo šį posakį, daugiau nei prieš tūkstantį metų šią frazę „nukalė“ romėnų dramaturgas Markus Pakuvijus, o vėliau dar ir Ciceronas, berods, pakartojo. Ne kartą teko girdėti, kaip vietiniai emigrantai Čikagą vadina „antrąja lietuvių tėvyne“, o dar kažkur lietuviškame internete neseniai skaičiau, kad jau ir Londonas taip vadinamas. Kurioje pasaulio šalyje daug emigrantų iš Lietuvos gyvena, esą ten jiems ir gali būti „antroji tėvynė“. O man atrodo viskas kaip tik priešingai!.. Visada sakau, didžiausia nesąmonė kalbėti apie kažkokią tai „antrąją tėvynę“. Kaip nėra antros tikros motinos, kuri tave pagimdė, lygiai taip ir antros Tėvynės mums, lietuvaičiams, nėra!..

Visai nesvarbu, kur aš bebūčiau, visada jaučiuosi Lietuvos ir lietuvių Tautos dalimi. Todėl man lyg ir nesinorėtų save patį pernelyg skaudžiai vanoti. Bet pastaruoju metu, deja, net ir mano patriotiška kantrybė jau beveik išsekusi. Galutinai tapo aišku, jog mūsų Tėvynėje kuo tolyn, tuo viskas tik blogyn, blogyn ir blogyn. Vis dažniau mano mintyse suskamba Lietuvos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Tėvyne, tu mano tėvyne, už ką tu mus šitaip baudi?.. Su kuo ir prieš ką tu eini?..“

Tad štai kokios mano mintys ir kokia nuotaika, sugrįžus po atostogų – klajonių po „laukinių vakarų“ kanjonus…

Kadangi pradėjome pokalbį „emigrantiška gaida“, tai šikart aptarkime Lietuvos problemas, susijusias būtent su emigracija?.. Neseniai sužinojome, kad Europos Komisija (EK) Lietuvai prognozuoja niūrią ateitį, mat paskelbtoje EK ataskaitoje teigiama, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažės sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Jei šios prognozės pasitvirtins, tai po 45 metų Lietuvoje gyventojų skaičius sumažės net 38 procentais. Briuselio ekspertų paskaičiavimais, mūsų šalyje 2060 metais gyvens mažiau nei du milijonai žmonių. EK ataskaitoje taip pat teigiama, kad per ateinančius 15 metų emigracija iš Lietuvos sieks vidutiniškai 30,6 tūkst. žmonių per metus. EK paskelbė ir daugiau niūrių prognozių mūsų šaliai. Pavyzdžiui, Lietuvoje bus mažiausias darbingo amžiaus žmonių skaičius, lyginant su kitomis ES valstybėmis. „Aš labai skeptiškai pasižiūrėjau į Europos Komisijos skleidžiamą informaciją apie Lietuvą. Manau, toks pesimizmas yra visiškai ne vietoje“, – taip į EK prognozes sureagavo premjeras Algirdas Butkevičius. Kaip galėtumėte pakomentuoti šią opią Lietuvos problemą, žvelgiant iš savo emigrantiškos perspektyvos?

— Betgi dabartinės Lietuvos valdžiažmogiai visada būtent taip apie „pusiau pilną stiklinę“ ir postringauja, nors iš tikrųjų ta „stiklinė“ Lietuvoje tuoj bus ne tik pusiau, bet ir išvis tuščia!.. Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, Prezidentė išdidžiai pareiškė, esą „Lietuva tampa sėkmės pavyzdžiu kitoms šalims“!.. Manau, tokia D.Grybauskaitės retorika peržengia absurdo ribas ir tai jau kažkoks siurrealizmas!..

O argi ne panašiai kalbėjo ir Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Žygimantas Pavilionis, esą Lietuva – „sėkmės simbolis, kuris užkrečia savo pavyzdžiu kitas šalis“?!..

— Čia man skamba panašiai, lyg užkrėsti kitus sifiliu arba AIDS!.. Gan niūrios demografinės prognozės, kaip skelbia ir paskutinioji EK ataskaita, iš tikrųjų tai nieko naujo. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad šiuo metu skelbiamos prognozės net perdaug optimistiškos.

Kaip žinia, 2011 metais buvo prognozuojama, kad iki 2035 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės iki 3 milijonų, tačiau jau ir dabar mūsų Tėvynėje gyvena mažiau nei 3 milijonai!.. Kaip tada buvo prognozuojama, anot Suvienytųjų Nacijų Organizacijos ir Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“, 2060 metais Lietuvoje bus apie 2,7 mln., o 2100 m. – 2,45 mln. gyventojų. Bet paskui, po 2011 metų surašymo patikslinus skaičiavimus, prognozuoti jau mažesni skaičiai, tai yra, po 50 metų Lietuvoje bus 2,4 mln., o šio amžiaus pabaigoje – apie 2,2 mln. gyventojų. Gi praėjusių metų pabaigoje „Eurostato“ prognozuota, kad 2040 metais Lietuvoje bus tik 2 milijonai, o 2080 metais apie 1,8 mln. gyventojų. Ir štai dabar naujausios Europos Komisijos prognozės – dar niūresnės!..

Pasirodo, tai, kas prognozuojama, dažnai būna grindžiama klaidinga statistika. Tarkim, „Eurostat“ prognozavo, kad 2060 metais Lietuvoje liks apie 2,4 mln. gyventojų, tačiau šis skaičius būtų realus, jeigu kasmet iš Lietuvos išvyktų „tik“ po 17 tūkstančių gyventojų. O dabar faktiškai išvyksta iš Lietuvos kasmet po 30-40 tūkst. žmonių, t. y., dvigubai daugiau. Taigi, realūs Lietuvos natūralios kaitos (gimstamumo bei mirtingumo) ir emigracijos rodikliai iš tikrųjų lemia gerokai liūdnesnę perspektyvą. Jeigu Lietuva kasmet neteks po 30-40 tūkst. tautiečių, tai tokie emigracijos mastai net ir Europos Komisijos neseniai nupieštą pesimistinį scenarijų pranoks!..

Summa summarum, ką begalvotume, kaip besvarstytume, iš kokios pusės bežiūrėtume, peršasi labai paprasta išvada: Lietuvai, kaip niekad anksčiau, ne tik gresia išnykimas, mūsų Tauta jau ir dabar katastrofiškai sparčiai nyksta!.. Gyventojų šalyje kasmet sumažėja dešimtimis tūkstančių!.. Lietuviai Tėvynėje tirpsta kaip sniegas pavasarį. Deja, vilčių, kad Tautos nykimas ateityje liausis šiandien nėra ir kažin ar begali būti. Demografinė situacija tokia, jog lietuvių Tautos išnykimas per keliasdešimt metų tapo realia tikimybe. O tai yra pats tiesiausias kelias į Tautos mirtį!..

Demografinė padėtis Lietuvoje, mano supratimu, išties tragiška, katastrofiška, regis, be išeities. Demografiniai rodikliai liūdina, naujausios prognozės baisios. Tokia statistika varo mane į neviltį. Lietuva jau peržengė demografinio nykimo ribą, šalyje vyksta sparti depopuliacija!.. Ir tai ne vien tik mano, užkietėjusio pesimisto gąsdinimai, bet solidžių institucijų – Europos Komisijos ar „Eurostat“ prognozės, grindžiamos oficialia Lietuvos statistika. Autoritetingų ekspertų nuomone dažnai remiuosi patvirtinimui, jog ne aš vienas matau tokią niūrią Lietuvos ateitį.

Beje, aš jau seniai domiuosi tokia mokslo disciplina – demografija. Esu perskaitęs nemažai knygų šia tema, galima sakyt, net rimtai studijuoju šią sritį jau nuo tada, kai rašiau knygą apie Ameriką, kurioje irgi pateikiau daugybę visokių skaičių. Tad ir apie demografinę padėtį Lietuvoje esu pakankamai gerai informuotas. Remiuosi net tik oficialiomis ataskaitomis, bet ir Lietuvos autoritetingų mokslininkų pasisakymais, kurie jau seniai skambina visais varpais apie gręsiantį mūsų Tautai pavojų. Tačiau mokslininkų kažkodėl niekas neklauso. Norėčiau išskirtinai paminėti Demografinių tyrimų instituto vadovės profesorės Vlados Stankūnienės ir migracijos eksperto Dainiaus Paukštės pastangas, tyrinėjant šią sritį.

Lietuvos demografai seniai konstatavo, jog 1992 metais prasidėjo neįtikėtinai spartus šalies gyventojų skaičiaus mažėjimas, susijęs su emigracija. Ko gero, tai neišvengiamas procesas, prasidėjęs po to, kai iširus TSRS imperijai lietuvaičiams atsivėrė „geležinė uždanga“? Ką manote apie tai?

— Nemanau, jog tai naturalus ir neišvengiamas procesas, bet iš tikrųjų Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius katastrofiškai sumažėjo gyventojų. Statistiniai rodikliai labai iškalbingi. Noriu pasakyti, kad man tai ne sausi skaičiai, bet pati iškalbingiausia kalba, juk su skaičiais ir faktais nepasiginčysi!.. Nors tradiciškai nesame linkę aklai pasitikėti tuo, kas skelbiama oficialiai, lyg iš kokios tribūnos, dažnai galvojame, kad viskas yra arba smarkiai išpūsta, jei pristatomi geri dalykai, arba, kai kalbama apie negeroves, tikrąjį jų mąstą bandoma nuslėpti. Nesileidžiant į panašius išvedžiojimus, aš manau, tikrai vertėtų atidžiai peržvelgti tuos skaičius, oficialius statistinius duomenis apie Lietuvos gyventojų pokyčius. Remiantis vien tik oficialiais statistiniais duomenimis tautiečiams turėtų tapti aiškiau negu aišku, kad Lietuva tiesiog nyksta mūsų akyse!..

1990 metais atkūrus Lietuvos valstybę, trumpam buvo pasiektas pats aukščiausias gyventojų skaičius. Demografai užfiksavo, kad 1992 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 706 300 žmonių. Per 2001 metų visuotinį gyventojų surašymą Lietuvoje tebegyveno 3 483 972 žmonės. Dar po dešimties metų, 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje priskaičiuota 3 043 429 gyventojai, o tai, maždaug, 1968 metų lygis. 2015 m. gegužės mėn. Lietuvoje gyveno 2 908 227 žmonės, panašiai tiek buvo 1940 metais!..

Žodžiu, tie trys milijonai seniai liko tik M.Mikutavičiaus dainoje – himne krepšinio pergalėms pašlovinti. Skirtumas nuo 1992-jų iki dabar – 798 073 žmonės, gyventojų skaičius Lietuvoje vos per du dešimtmečius sumažėjo beveik 22 procentais, daugiau negu penktadaliu!.. Statistiniai skaičiai šokiruojantys. Norint geriau suvokti demografinės katastrofos Lietuvoje mastą galima būtų palyginti, pavyzdžiui, kiek žmonių neteko per Antrąjį pasaulinį karą Tarybų Sąjunga – 9.29%. Reiškia, per praėjusius 25 metus Lietuva neteko (procentiniu atžvilgiu) dvigubai tiek!..

Vadinamoji „laisvė“, „nepriklausomybė“ ir „demokratija“, lyg koks viduramžių maras, iš Lietuvos iššlavė beveik milijoną lietuvių! Ir tai nebepataisoma tragedija!.. Gan niūri situacija, remiantis vien tik oficialiais statistiniais duomenimis. Kadangi didelė dalis emigrantų paprasčiausiai nedeklaruoja savo išvykimo, labai tikėtina, jog per pastaruosius du tariamos „nepriklausomybės“ dešimtmečius Lietuva jau prarado milijoną gyventojų, jeigu ne daugiau. Deja, šis Lietuvos  „tirpimo“ procesas, toli gražu, dar nesibaigė!..

Man atrodo, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena tik kiek daugiau nei 2 milijonai žmonių. Manau, čionykštė valdžia yra linkusi klastoti statistinius skaičius, kad situacija Lietuvoje neatrodytų tokia bloga, kokia yra iš tikrųjų.

Tuo tarpu bendras pasaulio gyventojų skaičius sparčiai didėja. Aštuonioliktame amžiuje visame pasaulyje gyveno apie 800 milijonų žmonių, 1802 metais buvo peržengtas pirmasis milijardas. 1928 metais pasaulio gyventojų skaičius pasiekė 2 milijardus, 1960 – tris, 1974 – keturis, 1987 metais – penkis, 1999 metais – šešis, o nuo 2011 metų pabaigos Žemės planetoje jau turime 7 milijardus gyventojų.

O kokios tendencijos Lietuvoje? Lyginant pasauliniu mastu, Lietuvos gyventojų skaičius ne tik neauga, paskutinius du dešimtmečius jis traukėsi, traukiasi ir traukiai, kaip ta Balzako romane aprašyta „šagrenės oda“!..

Norite pasakyti, kad nė viena pasaulio šalis taip sparčiai neina į susinaikinimą, kaip Lietuva?

— Manau, kad taip. Demografų verdiktas negailestingas – Lietuvoje tikrų tikriausia demografinė krizė. Būtent tai ir vadinama demografine duobe. Vienas pagrindinių jos požymių yra tai, kad mirštančių lietuvių daugiau nei gimstančių. Lietuvoje kasmet miršta gerokai daugiau žmonių negu gimsta. Tokia situacija, kai fiksuojamas neigiamas natūralus gyventojų prieaugis, tęsiasi štai jau dvidešimt metų. Nuo pat 1994-ųjų metų mirtingumas Lietuvoje yra ženkliai didesnis už gimstamumą.

Kasmet natūraliai gyventojų sumažėja nuo 5 iki 15 tūkstančių. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje gimė 42 tūkstančiai naujagimių. Galima drąsiai teigti, kad tai ir buvo lietuvių tautos aukso amžius. Na, o vėlesnės suvestinės rodė stabiliai žemėjančią gimstamumo kreivę. 2014 m. Lietuvoje gimė 31,3 tūkst. kūdikių, kai tuo tarpu mirė per metus 40,2 tūkst. žmonių.

Taigi, 2014 m. natūrali gyventojų kaita buvo neigiama – mirė 8,9 tūkst. daugiau žmonių nei gimė kūdikių. Pagal gimstamumo lygį Lietuva – penkta pasaulyje nuo galo! 218 vietoje, iš 222 pasaulio valstybių.

Atkūrus Lietuvos valstybę šalyje buvo 830 tūkstančių vaikų, o dabar, Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje augo 532 647 vaikai. Palyginus su 2013 metų pradžios duomenimis (543,8 tūkst.), vaikų skaičius sumažėjo daugiau nei 11 tūkstančių, t. y. 2,04 procentais. O 2013 metais, lyginant su 2012 metų duomenimis, vaikų skaičius Lietuvoje sumažėjo 12,5 tūkst., 2,2 proc. Per pastarąjį dešimtmetį, nuo 2004 m. vaikų skaičius Lietuvoje sumažėjo net 29,8 procentais! Beveik trečdaliu! Viena po kitos, ypač provincijoje, tuštėja ir užsidaro mokyklos… Demografai prognozuoja, kad 2040 metais vaikų Lietuvoje bus apie 270 tūkstančių. Betgi tai, turbūt, labai optimistiška prognozė.

Gyventojų mažėjimas – tai ne vienintelė demografinė problema. Jaunimo sparti emigracija vis labiau aštrina ir taip nuolat vykstantį visuomenės senėjimą. Vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių Lietuvoje šiuo metu yra ženkliai daugiau nei vaikų iki 14 metų. Pirmieji sudaro beveik 21 procentą Lietuvos populiacijos, antrieji – tik 15 procentų. Žodžiu, lietuvių Tauta ne tik išmiršta, bet ir beviltiškai sensta.

Todėl demografinė statistika Lietuvai žada labai niūrią ateitį. Analitikai prognozuoja,  jeigu niekas nesikeis (o kad nesikeis, tai aišku), tai jau po kokių penkiolikos metų Lietuvoje gyvens vien tiktai pensininkai, o dirbti nebus kam.

Kai visus mano paminėtus skaičius sudedame į demografinį modelį, į jau susidariusią amžiaus struktūrą, kurią suformavo kelis dešimtmečius besitęsiantis mažas gimstamumas, didelis mirtingumas ir labai intensyvi emigracija, tai iškart matome, kokia baisi padėtis. Dabartinė Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra iš ties labai bloga.

Vaikų ir jaunimo, kurie ateityje galėtų kurti šeimas ir gimdyti, skaičius nedidelis, todėl demografinio potencialo augti nėra. Emigracija didžiulė, Lietuvoje lieka pagyvenę žmonės, pamažu išeinantys iš šio pasaulio.

Remiantis pastaruoju metu pateikiamais demografiniais scenarijais ir paanalizavus projekcijų prielaidas, drąsiai galima teigti, jog demografinis Lietuvos gyventojų nykimo procesas yra tiesiog užprogramuotas. Tokia rūsti realybė, kuria nulėmė būtent nuo 1990 metų prasidėję procesai. Galime padėkoti už tai mūsų „patriotams“ landsbergistams!..

Aiškiai matome, kad lietuvaičiai bėga iš savo Tėvynės, bėga masiškai, šeimomis. Emigruoja jaunimas. Be abejo, tai katastrofiškas reiškinys, jeigu sprunkama kaip iš skęstančio laivo. Tai reiškia, jog iš šalies emigruojantys tautiečiai visai nebetiki savo Tėvynės ateitimi?

— Nežinau, tikriausia netiki. Nors apie emigraciją daug prirašyta ir prikalbėta, bet ši opi tema atrodo tiesiog neišsemiama. Masinė lietuvių emigracija šiandien jau tapo viena, neklysiu taip sakydamas, skaudžiausių mūsų Tautos problemų. Jeigu ne pačia skaudžiausia. Jau kuris laikas atidžiai stebiu, tyrinėju, kasdien daug galvoju apie tai, bandydamas suprasti masinio lietuvių bėgimo iš Lietuvos tikrąsias priežastis – kodėl gi šitaip atsitiko?! Tai jau net ne emigracija, o tiesiog evakuacija!..

Daugiau kaip du dešimtmečius besitęsianti masinė gyventojų emigracija iš Lietuvos ir jos sukelti padariniai (demografiniai, ekonominiai, socialiniai) jau pasiekė tokį šiurpinantį mastą, kad turėtų būti vadinama nacionaline nelaime ar tiesiog lietuviška savižudybe!

Migracijos klausimų ekspertas Dainius Paukštė sako: „Emigracija – lyg vėžys, klastingai naikinantis Lietuvos organizmą iš vidaus“. Jis konstatuoja tai, ko iki šiol niekas nedrįso garsiai viešai pasakyti: iš tiesų jau išvyko iš Lietuvos kritinė masė šalies gyventojų, jau yra peržengti visi protingumo kriterijai ir artėjama prie pražūties.

Turbūt prisimenate, kažkada tragiško likimo asmenybė, kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius bene pirmasis su nerimu prakalbo apie galimą Lietuvos išsivaikščiojimą?..

— Tai buvo tarsi pranašo perspėjimas lietuviams. Kunigas Ričardas Mikutavičius dar 1989 metais išleido poezijos knygelę „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. To paties pavadinimo eilėraštis išreiškė tam tikras aliuzijas į lietuvių kultūros istorinį išsibarstymą.

Bet tada gal niekas net neįtarė, kad poeto ištarti žodžiai gali būti iš tiesų tokie pranašiškai prasmingi. Šiandien ši metafora, kad Lietuva „tik išsivaikšto“, kažin ar tinka. Dabar istorikas Liudas Truska „nukalė“ kur kas tikslesnį, Lietuvoje prigijusį terminą – EVAKUACIJA. Tai man primena panišką bėgimą. Iš Lietuvos jau ne emigruojama, tiesiog išbėgama, lyg iš skęstančio laivo. Kiekvienas gelbstisi kaip kas gali…

Dabar aiškiai matomos tokios emigracijos-evakuacijos baisios pasekmės Lietuvai: per du su trupučiu dešimtmečius šalis neįtikėtinai sumenko, pradingo ištisi miestai, miesteliai ir kaimai, lyg pasakoje sparčiai paseno gyventojai.

„Kiek šiandien surasite Lietuvoje šeimų, kurių nebūtų pažeidusi emigracija? Ir dabar iš visų pusių tebesklinda skausmingi nuoskaudų prasiveržimai: „Išeiti! Išvažiuoti! Palikti tą prakeiktą savivaliautojų šalį kaip vakarykštę dieną!“. Tai pats rūsčiausias ir, drįstu sakyti, neginčijamas visos mūsų dvidešimmetės politinės kultūros įvertinimas, iškalbingesnis už visas realybę lakuojančias politines „tiesas“ kartu sudėtas“, – štai taip prieš kelis metus situaciją Lietuvoje apibūdino filosofas Krescencijus Stoškus.

Dėl masinės emigracijos „aptrupėjo“ daugiau nei du trečdaliai Lietuvos šeimų. Kaip parodė 2011 m. apklausa, atlikta viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“, net pas 83,7 proc. gyventojų bent keli, o nemažos dalies ir daugelis artimųjų yra išvykę gyventi į užsienį. „Tai, kad daugiau nei 80 procentų namų ūkių yra vienaip ar kitaip paženklinti emigracijos, vaizdelis – tarsi po karo“, – taip sakė apklausą atlikusios bendrovės vadovas Ignas Zokas.

Tokie emigracijos mastai fiksuojama tik karo atvejais, bet taikos sąlygomis tokios emigracijos niekur nėra. „Lieka didžiulės skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Ir jos linkusios plėstis“, – dramatišką padėtį konstatuoja Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė, sociologijos mokslų daktarė Audra Sipavičienė.

Aš dažnai cituoju kitų žmonių nuomonę tik patvirtinimui, jog nesu vienišas, taip apie šiandieninę padėtį Lietuvoje kalbėdamas. Ypač tokiomis temomis, kaip demografiją ir migraciją. Todėl visuomet stengiuosi pateikti galimai daugiau įvairių skaičių (net jeigu kažkam tai atrodo panašu į matematikos vadovėlį), faktų bei citatų. Savo mozaiką paskui tegul kiekvienas pabando pats susidėlioti…

Kai kas priekaištauja, kad tokios mano kalbos primena „turgaus aikštėje ant bačkos užlipusio rėksnio pamokslus“. Bet aš net nesiruošiu savo oponentams prieštarauti. Tiesiog bandau kalbėti atvirai, sąžiningai, be užuolankų, lyg būčiau tikrai ant „bačkos“ Lietuvos „turgaus aikštėse“ užlipęs ir pavojaus varpais tautiečiams skambindamas!..

Kai prieš kelis metus rudenį lankiausi Lietuvoje, mane labiau už viską nustebino, kad soduose visur buvo pilna nenuskintų obuolių. Atrodė, tarsi būtų po karo ar kokios katastrofos. O juk seniau taip tikrai nebūdavo, kad lapkričio pabaigoje ant obelų, kada jau nėra lapų, tebekabotų gražūs raudoni obuoliai!.. Žmonės vaisius nuo medžių laiku nuskindavo. Net jeigu patiems ir nereikėdavo tų obuolių, tai bent jau kiaulėms sušerdavo. Gi dabar tos nenuskintos obelys vėlų rudenį man atrodė labai keistai ir aš niekaip negalėjau suprasti – kas gi atsitiko?.. Tik paskui man paaiškino, kad daug lietuvių išvyko gyvent į kitas šalis, namus tuščius paliko, todėl ir nėra kam tuos obuolius nuskinti. Ypač iš Lietuvos kaimų daug kas išvyko, todėl dabar stovi sodybos tuščios, apleistos…

Gal prisimenate rašytojo Jono Avyžiaus romaną – „Sodybų tuštėjimo metas“? Manau, dabar būtent toks įvaizdis Lietuvai labiausiai tinka. Apleista, kaip tie nenuskintų obelų sodai, pasmerkta, išsivaikštanti Lietuva – tokios mintys sukilo, kai žvelgiau į negyvenamas, žmonių paliktas sodybas. Kai kur jau apleisti ištisi kaimai. Girdėjau kalbant, kad lietuviai emigruoja – evakuojasi ištisais kaimais. Nebegyvenami, užkaltais langais namai – vaiduokliai stūkso provincijos miesteliuose.

Ar kas galėjo bent įsivaizduoti tada, kai tautiečiai masiškai suplaukdavo į grandiozinius Sąjūdžio mitingus 1988 ir 1989 metais, arba kai 1991 metais Vilniuje gynė Seimą ir Televizijos bokštą, kad vos po kelių dešimtmečių tokia rūsti padėtis bus Lietuvoje, kad žmonės iš šalies masiškai pradės bėgti?! Baisu net pagalvot, kad šitaip viskas pasisuko, atgavus Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę!..

Prisimenu, prieš keletą metų pasirodė straipsnis apie Airijoje gyvenančią lietuvę, kuri parašė knygą apie savo emigracijos patirtį. Jinai mano, jeigu lietuviai emigrantai susikabintų rankomis, tai gyva žmonių grandinė nusitęstų nuo Lietuvos iki pat Airijos. Tai būtų simboliškas priminimas istorinio Baltijos kelio prieš ketvirtį amžiaus, po kurio beveik milijonas lietuvių, lyg kokie benamiai elgetos, turėjo palikti Tėvynę ir klajoti po pasaulį. Tad kaip gi čia neprisiminsi amžinatilsį Romualdo Ozolo ištartų žodžių: „Baltijos kelias – tai buvo mūsų išėjimo iš Lietuvos kelias“?!..

Juozas IVANAUSKAS

(Laukite tęsinio)

Leave a Reply