Valdas Anelauskas: „Sukeltos masinės psichozės atveju tikrai nesu paryžietiškasis Charlie, aš esu Vania iš degančio Donbaso!..“

Tęsiant „Laisvo laikraščio“ interviu ciklą, kuriame aptariamos globalistinės Amerikos „grožybės“ bei ypatumai, su JAV gyvenančiu disidentu Valdu ANELAUSKU kalbėjome apie tai, kad liberalusis Vakarų pasaulis, ypač senoji Europa, imant vertybine, dvasine, kultūrine prasme, ženkliai regresuoja, vis labiau pūva, kuomet beatodairiškai tyčiojamasi iš tradicinių vertybių, tikėjimo bei religijos. Tokio supuvimo vienas ryškesnių pavyzdžių – religinę nesantaiką kurstančios „Charlie Hebdo“ karikatūros…

CHARLIE_AFP„Kai aš pats savo akimis pamačiau laikraštyje „Charlie Hebdo“ publikuojamas karikatūras, tai mano nuomonė dėl jų tiražavimo iškart pasikeitė. Neliko abejonių, jog „Charlie Hebdo“ – akivaizdus Europos ir apskritai Vakarų pasaulio supuvimo požymis ar netgi simbolis. Lygiai toks pat, kaip ir Eurovizijos dainų konkursą laimėjęs transvestitas Conchita Wurst arba Europos Parlamente kelias kadencijas sėdintis pedofilas Danielis Konas-Benditas!..
Pastarieji tragiški įvykiai Prancūzijoje gan aiškiai eilinį kartą parodė, kaip gali būti manipuliuojama visuomenės nuomone. Beveik pusantro milijono paryžiečių (kai kur nurodoma, kad protesto demonstracijoje dalyvavo trys milijonai) sausio 11-tą išėjo į gatves. Didžiausia masinė demonstracija Prancūzijos istorijoje, išreiškiant solidarumą su „Charlie Hebdo“ žurnalistais, o drauge ir tame laikraštyje spausdinamomis religinę nesantaiką kurstančiomis karikatūromis, oficialiai traktuojant grandiozinę protesto akciją, neva kaip žodžio ir spaudos laisvės gynimą“, – išskirtiniame interviu LL teigia V. Anelauskas.

——————————————————————————————————————–

— Reaguojant į pastarųjų dienų tragiškus įvykius Prancūzijoje ir Ukrainoje, matyt, vertėtų plačiau panagrinėti temą – apie Vakarų civilizacijos supuvimą ar netgi mirtį?

— Na, visų pirma, čia svarbi ne vien tik mano asmeninė nuomonė, bet ir tai, kaip šiandien Vakarų pasaulį apibudina,femen-1 vertina įžymūs žmonės, tarkim, kelis kartus JAV prezidento posto siekęs Patrikas Bjukinenas – garsiosios knygos VAKARŲ MIRTIS autorius. Aš pats nesu toks kategoriškas ir nesakau, jog situacija, kurią šiandien regime Vakaruose, jau yra mirtis, veikiau tai priešmirtinė agonija. Tokios agonijos požymių iš ties gana daug, ko gero, užtektų ne vienai knygai parašyti, norint viską išvardinti ir savo požiūrį pagrįsti. Nemažai apie tai buvo kalbėta ir rašyta. O paminėjau Patriko Bjukineno knygą todėl, kad tai, regis, pati žinomiausia iš tų, kuriose Vakarų pasauliui nustatoma tokia žiauri, negailestinga diagnozė.

Ačiū Dievui, dar yra žmonių, kurie nėra akli, kurti nebyliai, kažkas atkakliai vis dar bando skambinti pavojaus varpais. Kiekvieną kart, kai girdime šių varpų skambesį, dažniau prisiminkime vieno anglų poeto žodžius: „Niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau!..“. Tai aktualu kiekvienam iš mūsų, aišku, jeigu mes laikome save Vakarų civilizacijos dalimi. „Nė vienas nesame atskira sala, kiekvienas esame gabalėlis kontinento, Žemės rutulio dalis“ – tai to paties anglų poeto Džono Dono žodžiai.

— Bet gal grįžkime prie esminio klausimo – kuo galėtumėte pagrįsti teiginius apie Vakarų civilizacijos supuvimą ir mirtį?

— Na, pavyzdžiui, pastarųjų kelių savaičių įvykiai Prancūzijoje, visame pasaulyje nuskambėjęs šūkis „Je suis Charlie“ – argi tai nėra akivaizdžiausias tokio supuvimo įrodymas?.. Apie Paryžiuje įvykdytą teroro aktą pakankamai daug pasakyta, kuomet Vakarų pasaulyje buvo pasmerktas pasikėsinimas į „žodžio laisvę“. Iš pradžių ir aš laikiausi vyraujančios nuomonės, kad pasikėsinimas į „Charlie Hebdo“ karikatūristus – tolygu pasikėsinimui į žodžio ir spaudos laisvę. Juolab, kad viena svarbiausių mano gyvenimo taisyklių visada buvo, kaip teigia įžymus prancūzų filosofas Volteras, „net jeigu aš ir nesutinku su kieno nors nuomone, visiškai nesutinku, vis tiek esu pasiruošęs kovoti už kiekvieno individo teisę savo nuomonę laisvai reikšti, o prireikus – netgi numirti ginant šią teisę…“.

0160xTaigi, aš esu linkęs toleruoti absoliučiai visų laisvai reiškiamas nuomones, nes jeigu apribosi žodžio laisvę kažkam vienam, tada atsiras precedentas, kad galima apriboti saviraiškos laisvę ir kitam. Mano giliu įsitikinimu, žodžio laisvė turi būti absoliuti, niekieno nevaržoma. Arba ją naudojasi visi, be jokių išimčių, arba niekas žodžio laisvės neturi. Bet kai žmogus reiškia įsitikinimus, su kuriais visi ar bent didžioji dalis visuomenės sutinka, tada kažkokios ypatingos laisvės jam gi ir nereikia, nes niekas tam neprieštarauja. Žodžio laisvė reikalinga būtent tada, kai kažkas ima reikšti mintis bei nuomones, su kuriomis daugelis nesutinka. Žodžio laisvė negali būti taikoma tik toms pažiūroms, kurios mums atrodo priimtinos, atmetant mums nepriimtinas pažiūras. Tai turėtų reikšti absoliučią laisvę, laisvę mąstyti, sakyti, rašyti apie tai, kas mums patinka, o kitiems – laisvę prieštarauti, neigti, triuškinti mūsų poziciją bei argumentus.

Kaip sakė JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Oliveris Vendelas Holmsas, „Jei tikime laisva mintimi ir žodžiu, privalome ginti laisvę ne tik tų, kurie mums pritaria, bet ir tų, kurių nekenčiame“. Iš tiesų tikrasis žodžio laisvės išbandymas pasireiškia tada, kai sąžiningai atsakome į klausimą: ar mes esame pasirengę ginti net ir tuos, su kurių nuomone kategoriškai nesutinkame, ir netgi kurių nekenčiame?!..

simbolis copyTaip tai taip, bet kai aš pats savo akimis pamačiau laikraštyje „Charlie Hebdo“ publikuojamas karikatūras, tai mano nuomonė dėl jų tiražavimo iškart pasikeitė. Neliko abejonių, jog „Charlie Hebdo“ leidinys – akivaizdus Europos ir apskritai Vakarų pasaulio supuvimo požymis ar netgi simbolis. Lygiai toks pat, kaip ir Eurovizijos dainų konkursą laimėjęs transvestitas Conchita Wurst arba Europos Parlamente kelias kadencijas sėdintis pedofilas Danielis Konas-Benditas!..

— Jūsų principinį nusiteikimą ginti absoliučią žodžio laisvę, kaip aš suprantu, kardinaliai pakeitė kelios nešvankios karikatūros, pašiepiančios pranašą Mahometą, atspausdintos skandalingame žurnale „Charlie Hebdo“?

— Betgi tame laikraštyje iš tikrųjų reiškiamas ne laisvas žodis, ne minčių bei nuomonių įvairovė, o daugiausia vien tik šlykšti antireliginė pornografija!.. Be abejo, tokiais atvejais vienintelis tikslas – daryti iš to pinigus, bet kokia kaina, kaip galint daugiau pinigų!..

Jūs tik pažiūrėkit, su kokiu pasišlykštėjimą keliančiu pasigardžiavimu visur buvo trimituojama apie tai, kad „Charlie Hebdo“ naujo numerio tiražas pasiekė 7 milijonus egzempliorių. „Tai istorinis momentas“, – sakė kažkoks su tuo laikraščiu susijęs prancūzų žurnalistas. Įprastą šito savaitraščio, kurio skaitytojų skaičius pastaruoju metu sparčiai mažėjo, tiražą sudarydavo apie 60 tūkstančių egzempliorių.

Todėl autoriams bei leidėjams, žūt būt, buvo reikalinga reklama. Dabar gi vos per kelias dienas akimirksniu „Charlie Hebdo“ buvo parduota 7 milijonai egzempliorių – tai absoliutus rekordas! Nežinau, kiek to laikraštpalaikio vienas numeris kainuoja, bet jeigu jo kaina yra bent keli eurai, tai kiek tada buvo uždirbta, pardavus septynis milijonus egzempliorių?!..
Kai po kruvinų įvykių, po įvykdyto teroro akto Paryžiuje pasirodęs naujas laikraščio numeris iš spaudos kioskų buvo iššluotas per rekordiškai trumpą laiką, tai net Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas pareiškė, jog „Charlie Hebdo“ yra gyvas ir gyvuos toliau… Šiandien tai yra atgimimas“. Taip apie satyrinį leidinį kalbėjo prezidentas, kuomet tūkstančiai prancūzų stovėjo ilgose eilėse graibstydami naujausią „Charlie Hebdo“ numerį, kurio viršelyje ir vėl buvo pavaizduota religinę nesantaiką kurstanti musulmonų pranašo Mahometo karikatūra.

Bene labiausiai mane šokiravo tai, kad žaibiškai išpopuliarėjusį šūkį – „Je Suis Charlie“ (liet. „Aš esu Šarlis“) sugalvojęs prancūzas nusprendė siekti išskirtinių autorinių teisių į šią sparnuotąją frazę, matyt, norėdamas iš to gerai pasipelnyti. Tik dvasinių skurdžių visuomenėje patyčios, siekiant ką nors skaudžiai įžeisti, gali būti toks populiarus dalykas. Tiktai iškrypęs vakarietiškas protas religinės nesantaikos kurstymą bei pasityčiojimą iš pranašo Mahometo gali vadinti žodžio ir spaudos laisve, ir su pasididžiavimu demonstruoti – „Je Suis Charlie“!..

Ar kam nors būtų smagu, jeigu kažkas tyčiotųsi iš jums itin brangių dalykų? Kai žodžio laisvė suprantama kaip ciniškas tyčiojimasis iš to, ką kiti laiko šventu dalyku, čia jau ne žodžio laisvė, o paprasčiausias chamizmas. Kartoju, skandalingai pagarsėjusiame prancūzų laikraštyje „Charlie Hebdo“ spausdinamos karikatūros – tai ne šiaip sau nekaltas humoras, o šventvagystė!..

Labai teisingai katalikų popiežius Pranciškus pasakė, kad žodžio ir išraiškos laisvė normaliam žmogui nereiškia tyčiojimosi iš religijos: „Negalima provokuoti, negalima tyčiotis iš žmonių tikėjimo, negalima juoktis iš tikėjimo“, – sakė popiežius Pranciškus. „Kalbant apie žodžio laisvę, egzistuoja ribos, panašiai, kaip ir kalbant apie mano mamą. Jeigu kažkas ją pavadins necenzūriniu žodžiu, gaus smūgį į nosį“, – manau, labai teisingi šie Popiežiaus žodžiai!.. Naujausiame „Charlie Hebdo“ numeryje yra karikatūrų ir su popiežiumi Pranciškumi, vienoje jų pontifikas kreipiasi į moteris nepadoriu žodžiu…
Satyrinio leidinio redakcijos užpuolimas, manau, nebuvo aklas terorizmas, veikiau desperatiška atsakomoji reakcija, brutalus veiksmas, kuomet nuolatos įžeidinėjami žmonės pasijaučia galutinai įvaryti į kampą.

Galima sakyti, tai buvo natūrali tikinčiųjų reakcija, kerštas už nesiliaujančias patyčias iš jiems šventų dalykų. „Charlie Hebdo“ ne vienerius metus savo karikatūromis ciniškai tyčiojosi iš to, kas islamo išpažinėjams be galo šventa, brangu, absoliučiai neliečiama. Musulmonai net savo paveiksluose Mahometo atvaizdo nedrįsta nupiešti, o čia bulvariniame prancūzų laikraštyje vaizduojamos karikatūros – argi tai ne pasityčiojimas iš Pranašo?!..

Todėl aš ir sakau, kad panašių karikatūrų autoriai – tikri padugnės, vertos unitazo. Laikraštis „Charlie Hebdo“ jau seniai garsėjo kaip leidinys, kuriam nieko švento nėra. Iškrypusios moralės skleidėjų labai už tai giriamas, kaip neva „tikrinantis satyros ir kontroversijos ribas“ ir tokiu būdu, anot jo šalininkų, „plečiantis žodžio ir spaudos laisvės erdves“.
Po kiekvienos tokios „užribinės“ publikacijos pasirodymo šio laikraščio tiražas pašokdavo, o redaktoriams bei karikatūristams netgi būdavo skiriama valstybės apsauga. Na, sakykit, argi tai ne Prancūzijoje dominuojančios moralės bei kultūros supuvimas?!..

Dauguma karikatūrų, kai anądien atidžiau į jas pasižiūrėjau, yra pasibaisėtino šlykštumo. Pasirodo, ne vien tik iš islamo religijos, pranašo Mahometo „Charlie Hebdo“ karikatūristai bjauriai tyčiojosi, bet ir iš krikščionių religijos, iš Jėzaus Kristaus, apskritai iš visko!.. Čia jau ne žodžio laisvė, o paprasčiausias chamizmas, iškrypimas, kai daugumai žmonių šventi dalykai išjuokiami, atvirai iš jų tyčiojamasi, siejant tai su seksualinėmis perversijomis. Kai kurios „Charlie Hebdo“ karikatūros man atrodo šlykštesnės už šlykščiausią pornografiją. Todėl ir sakau: tokia saviraiškos laisvė ir tokia „kūryba“ – absoliutus moralinis supuvimas!..

Savaime suprantama, kodėl giliai tikintieji jaučiasi įžeisti. Protestas – tai normali, sveika, adekvati atsakomoji reakcija. Tikėjimas – intymi ir betarpiška sritis, nei su politinėmis pažiūromis, nei su panašiais dalykais nepalyginama žmogaus tapatybės dalis. Kaip teigia teisininkas Vygantas Malinauskas: „Galiu gerbti žmogų, kuris laikosi, tarkim, komunistinių pažiūrų, nors visai nebūtina gerbti pačią ideologiją. Tai du skirtingi dalykai. Tačiau, kai tu imi niekinti su tikėjimu susijusius dalykus, tai kartu niekini ir patį žmogų“.

— Kalbant apie tai, turbūt vertėtų prisiminti prieš keletą metų daugumą lietuvaičių didžiai papiktinusį pasityčiojimą iš krikščionybės, kuomet teatro scenoje išmatomis buvo drabstomas Jėzaus Kristaus atvaizdas? Čia aš turiu omeny Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre rodytą skandalingojo italo Romeo Kastelučio režisuotą spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kur svarbia scenografijos dalimi buvo scenoje pakabintas renesanso tapytojo Antonelo da Mesinos paveikslas „Salvator mundi“ („Pasaulio Išganytojas“), kuriame pavaizduotas Kristaus veidas. Būtent į Kristaus atvaizdą, viešai tyčiojantis iš krikščionims brangaus tikėjimo simbolio, buvo drabstomi ekskrementai. Teatro vizionieriumi ir provokatoriumi vadinamo režisieriaus R.Kastelučio spektaklį į savo programą įtraukė Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai. Prestižinėje Lietuvos scenoje buvo vaidinamas spektaklis, garsėjantis krikščionybės išniekinimu, pasityčiojimu iš tikinčiųjų jausmų, ir tai tikrų tikriausia šventvagystė. Beje, renginys „Sirenos“ buvo dosniai finansuojamas Kultūros ministerijos, kuriai tuo metu vadovavo Arūnas Gelūnas…

— Taip, labai gerai prisimenu Lietuvos žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad minėto spektaklio rodymą ypač uoliai rėmė tuometinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas, atstovavęs Liberalų sąjūdžiui. Po to labai greitai šis neaiškios kilmės veikėjas (mano žiniomis, tai žydas, kurio tikrasis vardas Aronas Gelbachas) tapo Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO!..
Spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kurį prodiusavo Europoje daugiau nei 20 teatro organizacijų, kuris nuo 2009 metų triumfališkai vaidinamas tarptautinėse scenose, Lietuvoje iššaukė didžiulę pasipiktinimo bangą. Ir ką gi? Protestavę prieš „pažangų meną“ lietuviai tų pačių liberalų buvo išvadinti „viduramžiuose užstrigusiais talibais, atsilikėliais su sovietiniu ar nacistiniu mentalitetu, paveikti Garliavos psichozės“, ir panašiai.

Nors man atrodo, toks spektaklis puikiausiai atspindi garsius Nyčės žodžius: „Gott ist tott“ („Dievas yra miręs“). Pamenu, viename straipsnyje apie šio spektaklio Lietuvoje sukeltą skandalą buvo išsakyta žinomo dvasininko nuomonė apie panašų „meną“ apskritai.

Tas kunigas tada paaiškino, ką reiškia šitoks simbolinis veiksmas, kai kažkas mėtoma į Kristaus paveikslą. Sakykime, akmenys ar kas nors kita, nebūtinai išmatos. Jis tai pavadino Dievo išvarymu. Ir todėl visi tie, kurie padeda „Dievo išvarytojams“, pritaria jų simboliniams veiksmams, nesupranta, kad kelia ranką prieš save ir prieš žmogiškumą apskritai.
Aš pasakyčiau dar kitaip: jeigu tu gerbi savo Dievą, tau niekada nekils pagunda šaipytis iš kitų žmonių Dievo. Matyt, šiandien Europos krikščioniškasis Dievas jau seniai išvarytas, todėl ir europiečiai Dievui yra tarsi mirę. Tikėjimas – tai kiekvieno sąžinė ir moralė, neturi Dievo – neturi ir moralės…

Kaip teigia Lietuvos Kultūrinės psichiatrų asociacijos prezidentė Palmira Rudalevičienė: „Kai Jėzaus veidas apmėtomas fekalijomis – piktai džiugu ir smalsu stebėti mums, XXI amžiaus civilizuotiems piliečiams, akivaizdžiai praradusiems nemažai žmogiškųjų jausmų“. Būtent praradusiems!..
— Postmodernizmo pagrindinis principas – šokiruoti publiką iki sukrėtimo, iki neapykantos tam, kas vyksta scenoje, vaizduojama filme ar nuotraukoje, aprašoma knygoje ir pan. Tokiu būdu tarsi ištrinami skirtumai tarp grožio ir bjaurasties, vaizduojama bjaurastis dėl bjaurasties…

— O juk tokie „šedevrai“, koks yra R. Kastelučio spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ – tai chrestomatinis pavyzdys, kaip bet kokia kaina siekiama sukurti provokaciją, akibrokštą. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie „Charlie Hebdo“ karikatūras. Ir nors visa tai gali būti slepiama po sofistikuotų, įmantrių argumentų šydu, tačiau pigų sensacijos vaikymosi nuslėpti neįmanoma. Kažkas labai gerai pasakė: „Išmatos visada yra išmatos, jos skleidžia blogą kvapą visur, net ir teatre“.

„Negaliu suprasti, kodėl save vadinantys krikščionimis piktinasi dėl to, kad spektaklyje esama ekskrementų. Ar ekskrementai – ne Dievo kūrinys?“, – visiškai rimtai svarstė režisierius R.Kastelučis. Arba štai kaip jis viename interviu Italijos laikraščiui postringavo apie kitą garsų pūvančių Vakarų „meno šedevrą“: „Prieš keletą mėnesių buvo protestuojama prieš Andreso Serano „Piss Christ“ (liet. „Kristus šlapime“), giliausio grožio ir dvasingumo kūrinį… O štai dabar atėjo mūsų eilė“.

Čia turima omenyje skandalingo šiuolaikinio JAV „menininko“ A.Serano viena nuotrauka, kuri 2000 metais buvo eksponuota ir Lietuvoje, ne bet kur, o Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune. Šokiruojantis kūrinys, dėl kurio beveik trisdešimt metų netyla diskusijos, bandant atsakyti į šokiruojantį klausimą: ar Jėzus Kristus šlapime – menininko kūrybinės laisvės išraiška? Ar, visgi, tai moralinių normų peržengimas? Gi pačiam autoriui jį išgarsinusi fotografija tebuvo tik pradžia. Vėliau savo „kūryboje“ jis ėmė naudoti spermą ir kraują, o prieš kiek laiko Niujorke pristatė 67 ekskrementų nuotraukas ir prisipažino, jog taip esą „siekiama praplėsti meno ribas ir parodyti išmatų grožį“. Čia aš jau nebeturiu ką ir pridurti!..
— Švelniai tariant, Vakarų pasaulyje toleruojama bei propaguojama labai jau iškreipta „meno“ sąvoka, jeigu kai kurie taip vadinami „menininkai“ ima naudoti išmatas, šlapimą ir pateikinėja vizualinį surogatą smalsiai publikai, kaip „aukščiausią meno esybę“. Kažin ar begali būti dar didesnis nuosmukis mene?

— Be abejo, Vakarų modernusis menas dabar yra visiškoje aklavietėje, o šitokių „perfomansų“ tikslas ne ką nors sukurti, bet šokiruoti žmones. Ir netgi drabstymasis išmatomis jau nėra nei naujas, nei originalus „kūrybos“ būdas, tokių „kūrinių“ yra ne vienas ir ne du. Jėzaus Kristaus atvaizdo apdrabstymą išmatomis daug kas vadina provokacija, tačiau iš tikrųjų toks „menas“ – dažniausia panieka ir patyčios iš vertybių, kurios tikintiems, religingiems žmonėms yra labai brangios. Nieko daugiau tame aš nematau.

„Jūs menininkas ir jums reikia greitai išgarsėti? Paprasčiausias ir daug kartų patikrintas būdas – pasityčiokite iš religijos. Tiesa, rinkitės krikščionybę ar budizmą, bet nejuokaukite su islamu. Musulmonai už tokius juokus baudžia mirtimi. Taigi, jeigu reikia dėmesio Vakarų meno rinkoje – tyčiokitės iš Jėzaus Kristaus. Nebūtina būti itin kūrybingam, svarbiausia, kiek įmanoma labiau kandžiam ir sieti Jėzų su šių dienų aktualijomis“, – taip viename „bloge“ rašoma apie šiuolaikinį meną.
Akivaizdu, jog krikščioniškų šventenybių ir simbolių niekinimas, darkymas nūdienėje Vakarų kultūroje (beje, kaip ir politikoje) vartotojiškos visuomenės sluoksniuose suvokiamas, kaip mažiausiai rizikingas, negalintis užtraukti teisines ar moralines pasekmes, nekeliantis pavojaus reputacijai ar gyvybei. Manoma, jog tyčiotis iš krikščionybės simbolių šiuolaikiniame mene – ne tik šaunu ir drąsu, tai yra komercinės ir kūrybinės sėkmės laidas. Galbūt todėl ir skandalingasis „Charlie Hebdo“ iš krikščionybės tyčiojasi kur kas dažniau, nei iš islamo.

Vokietis Martinas Kipenbergenas sumanė „nustebinti pasaulį“ pavaizduodamas Jėzų, kaip prie kryžiaus prikaltą varlę ar tai rupūžę. Ši skulptūra susilaukė Romos popiežiaus pasmerkimo. Šiuo metu M. Kipenbergeno „meno kūrinys“ eksponuojamas Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje Italijoje.

Ypač didelio dėmesio susilaukia „menininkai“, vaizduojantys Jėzų, kaip seksualinį iškrypėlį. Pavyzdžiui, „meno istorikė“ iš JAV Kitridž Čery, pati būdama lesbietė, išleido knygą – „Iššūkį metantis menas: gėjus Jėzus, Kristus moteris ir daugiau“ (angl. „Art that Dares: Gay Jesus, Woman Christ and More“). Šioje knygoje pateikiami vienuolikos šiuolaikinio „meno“ atstovų darbai, kurie Jėzų „atskleidžia kaip mylintį visus ir visaip“.

Arba tik pažiūrėkit, ką „šauniosios“ pusnuogės merginos „Femen“ išdarinėja, jau nekalbant apie „Pussy Riot“!.. Blaiviai mąstantiems seniai aišku: ką pasėsi, tą ir pjausi. Šitaip darkantis bei tyčiojantis iš Dievo, pirmiausia miršta moralė, o paskui ir civilizacija… Suprantama, daromas baisus nusikaltimas, kai žudomi žmonės dėl kažkokių ten karikatūrų. Kita vertus, jokiu būdu negalima pateisinti ir žuvusių karikatūristų, kurie ne vienerius metus įžūliai tyčiojosi iš to, kas kitiems yra šventa!..

Tai nėra joks menas, o būtent patyčios. Neteisinant nei vienų, nei kitų, drąsiai galima teigti: jei nebūtų buvę ciniškų patyčių, tai „Charlie Hebdo“ karikatūristai šiandien būtų gyvi. Gerai pasakė kunigas Robertas Grigas, kad visi tie nelaimingi žurnalistai šiandien būtų gyvi, kasvakar ramiai grįžtų į savo šeimas, jeigu nebūtų pamiršę elementaraus, visiems tikintiesiems gerai žinomo dėsnio – „Nedaryk kitam to, ko pats sau nelinki“… Jie gavo pagaliau tai, ko patys taip ilgai prašėsi. Tokia mano nuomonė. Kaip žinia, kiekvienas veiksmas visada iššaukia atoveiksmį, o blogas veiksmas – blogą atoveiksmį…

Dar norėčiau pacituoti kunigo R.Grigo žodžius: „Smurto teroristai sunaikino patyčių teroristus. Fizinės prievartos šalininkai nužudė moralinės prievartos skleidėjus. Vienų metodai, etine prasme, buvo verti kitų metodų“.
Jūs mane žinote, aš tikrai visada pasisakau už žodžio ir spaudos laisvę. Bet jeigu kažkas imtų iš manęs įžūliai tyčiotis, arba koks nors iškrypėlis imtų mane už užpakalio graibyti ir siūlyti eiti su juo „pasimylėti“, tai aš tokiam tipeliui taip tvočiau, kad maža nepasirodytų!..

Visiškai sutinku su praeityje garsaus Lietuvos disidento Algirdo Patacko pareikšta nuomone dėl „Charlie Hebdo“. Kaip ir jis, aš nesiruošiu dievagotis, kad besąlygiškai smerkiu žmonių žudymą, nesvarbu, kokiais motyvais tai daroma. Sakau ir sakysiu: dažnai tyčiojantis iš sakralių dalykų, kaip „Charlie Hebdo“ atveju, neišvengiamai iššaukiama tikinčiojo, religingo žmogaus reakcija. Kaip dar galima būtų paaiškinti tiems idiotams, jog kai kurie jų veiksmai yra absoliučiai neprotingi ir peržengia bet kokias tolerancijos ribas!?.. Pasekmės, kaip matome, gali būti labai skaudžios, kartais netgi tragiškos. Deja, dėl to nukenčia ir su tuo visai nesusiję žmonės.

Tiesą sakant, aš pats laikau save pagonimi. Krikščionybė man, asmeniškai, nepriimtina gal net labiau už islamą. Bet visada sakiau ir sakysiu: negalima tyčiotis iš žmonėms šventų dalykų, nesvarbu, kokios jie bebūtų religijos ar tautos. Aš pasisakau prieš tyčiojimąsi tiek iš musulmonų, tiek iš žydų, katalikų, budistų, krišnaistų ar pagonių, iš bet kokios religijos!..
Galima ir netgi reikia tyčiotis iš apgaulingos, nesantaiką kurstančios politikos, ypač iš savanaudžių, korumpuotų politikų. Nors aš, pavyzdžiui, labai gerbiu prancūzų Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen, tačiau vis tiek nesu prieš, kuomet kairuoliškų pozicijų besilaikantis „Charlie Hebdo“ laikraštis pavaizdavo žinomą politikę, kaip išmatų krūvą. Šiuo konkrečiu atveju ponios Le Pen vaikai, kai iš jų mamos šitaip tyčiojamasi, manau, nėra tokie tolerantiški, kaip aš…
Na, o religija – tai jau visai kas kita. Galima būti ateistu, ginčytis dėl religijos, kritikuoti ir netgi nekęsti, tačiau tyčiotis iš religijos negalima. Religija – tai šventa. Lygiai kaip ir iš savo motinos, teisingai sako popiežius Pranciškus, niekam nevalia tyčiotis. Juk pagaliau turi būti pasaulyje kažkas švento. Kai nieko švento žmonių širdyse nebelieka, tada žūsta ištisos civilizacijos!..

Man labai sunku suvokti tokį masinį ažiotažą dabar, reklamuojant naująjį „Charlie Hebdo“ numerį, kuriame toliau kartojamos tos pačios religinę nesantaiką kurstančios provokacijos. Dar XIX amžiuje Otto fon Bismarkas sakė: „Paryžius – tai didelis beprotnamis“. Ko gero, tik bepročiai gali įsileisti pas save gyventi milijonus musulmonų, o po to imti tyčiotis iš jų religijos. Civilizuota ir demokratiška šalimi save tebelaikanti Prancūzija, po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ redakciją gyvais išlikusių šio laikraščio karikatūristų pastangomis dar kartą paskleidė 7 milijonų tiražu eilinę porciją šlykščių, ne tik musulmonus, o būtent save ir visą Vakarų pasaulį žeminančių piešinių!..

Ir kaip gi dabar turėtų pasielgti įžeisti musulmonai? Galima net neabejoti – jie dar kartą keršys. O kaip į tą kerštą atsakys Vakarai? Šliūkštels dar bjauresnių srutų kibirą? Argi tokie išpuoliai bei patyčios kuo aiškiausiai neparodo dabartinį Vakarų supuvimą?!..

— Tačiau, kaip parodė neseniai atlikta sociologinė apklausa, beveik pusė (42 proc.) prancūzų nepritaria islamo religiją bei pranašą Mahometą išjuokiančių karikatūrų publikavimui?

— Na ir kas, niekas iš valdančiųjų nepaiso šitų prancūzų nuomonės. Lygiai kaip ir, tarkim, Ukrainoje, kada keli tūkstančiai Maidano „revoliucionierių“ pernai įvykdė valstybinį perversmą, smurtu užgrobė šalyje valdžią, juk tada irgi niekas neatsiklausė milijonų Krymo bei šiuo metu Kijevo valdžios terorizuojamų Donbaso gyventojų nuomonės!..

Pastarieji tragiški įvykiai Prancūzijoje gan aiškiai eilinį kartą parodė, kaip gali būti manipuliuojama visuomenės nuomone. Beveik pusantro milijono paryžiečių (kai kur nurodoma, kad protesto demonstracijoje dalyvavo trys milijonai) sausio 11-tą išėjo į gatves. Didžiausia masinė demonstracija Prancūzijos istorijoje, išreiškiant solidarumą su „Charlie Hebdo“ žurnalistais, o drauge ir tame laikraštyje spausdinamomis, religinę nesantaiką kurstančiomis karikatūromis, oficialiai traktuojant grandiozinę protesto akciją, neva kaip žodžio ir spaudos laisvės gynimą.

Viena rusų žurnalistė, pabuvojusi toje demonstracijoje Paryžiuje ir pabendravusi su „Charlie Hebdo“ gynėjais, paskui rašė: „Tie, kurie buvo šio spektaklio režisieriai, galėjo pagrįstai mėgautis sukeltu efektu: „17 nužudytų žmonių, o 65 milijonai sužeisti“ – taip rašo paryžiečiai ant sienų. Ir tai gryna tiesa. Masinė hipnozė. Visiškas nukvaišimas. Paryžiaus demonstracija prieš terorizmą, savo emociniu ir beprasmišku atspalviu gąsdinančiai primena MAIDANĄ…“.
Kaip visada tokiais atvejais, tai buvo gera proga politikams pasipuikuoti prieš televizijos kameras. Tačiau garsioji Paryžiaus demonstracija, tiesa pasakius, iš kart pavirto fantasmagorišku absurdu. Juk iš pradžių visur buvo rašoma – „pasaulio lyderiai susikibo rankomis ir lydimi plojimų tylomis ėjo didžiulės eisenos Prancūzijos sostinės gatvėmis priekyje“, bet netrukus išaiškėjo dar vienas MELAS: visi tie „draugiškai susikibę rankomis“ lyderiai buvo nufilmuoti atskirai nuo minios, tuščioje ir labai gerai saugomoje gatvėje. Paskui nufilmuotus vaizdus sumontavo taip, kad atrodytų, tarsi tie politikai eina daugiatūkstantinės minios priekyje. Na, o publikos plojimus visam pasauliui rodytame TV siužete, turbūt, irgi sumontavo, lygiai kaip montuojamas juokas amerikiečių ar britų televizijos komedijose… Beje, nors Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė Paryžiaus eitynėse – „Je Suis Charlie“ ir nedalyvavo, bet CNN vis tiek pranešė, esą ji ten buvusi…

— Ir vis tiktai, nei fiziniam smurtui, nei žmonių žudynėms nėra, o ir negali būti apskritai jokio pateisinimo!..

— Aš tikrai neneigiu, Prancūzijoje įvyko didžiulė tragedija, nors iš tikrųjų nepalyginamai baisesnė tragedija šiandien vyksta Donbase, kur šiuo metu Ukrainą valdanti proamerikietiška chunta žudo civilius gyventojus, vaikus, moteris, senelius… Bet dėl to Vakarų „demokratai“ neišliejo nė vienos krokodilo ašaros!.. Niekas Europoje neliejo ašarų ir tada, kai sužvėrėję nacionalekstremistai 2014 m. gegužės 2 d. sudegino, nužudė pusšimtį gyvų žmonių „Molotovo kokteiliais“ padegtuose Odesos Profsąjungų rūmuose.

Lygiai taip nė vienos mažos ašarėlės neišlieta ir dėl šimtų tūkstančių nužudytų Irako, Libijos ar Sirijos gyventojų!.. Priešingai, kai paaiškėjo, jog dėl brutalių sankcijų Irake mirė apie pusė milijono vaikų, tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlen Olbrait vienoje televizijos laidoje kažkas paklausė – ar vertėjo sumokėt šitokią baisią kainą?!.. Ir žinote, ką šita veikėja atsakė? O gi tai, kad vertėjo!.. Kažin ar poniai Olbrait žinomas genialaus rusų rašytojo Dostojevskio teiginys: „Visas pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros!..“.

Stalinas pasakytų: vienas nužudytas žmogus – tai tragedija, milijonas nužudytų žmonių – tai tik statistika. Neseniai mačiau paveiksliuką, kuriame pavaizduota keli kraujo lašeliai, o šalia didžiulė kraujo bala. Didelis būrys žurnalistų, nugaras atsukę į tą kraujo balą, fotografuoja ir filmuoja vien tuos kelis kraujo lašelius…

JesuisVanya-1JesuisCharlie

Sukeltos masinės psichozės atveju tikrai nesu paryžietiškasis Charlie, aš esu Vania iš degančio Donbaso!.. Neseniai pastebėjau internete plintančią protesto akciją – „JE SUIS VANYA“. Tokiu būdu bandoma atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į užmuštus ir sužeistus Donbaso vaikus. Na, o teroristinės atakos metu siaubingai sužalotas Vania – tai 8 metukų berniukas Vania Voronovas, kuriam prezidento P. Porošenkos įsakymu vykdant taip vadinamą ATO operaciją Donbase, Ukrainos teroristų paleistas sviedinys nutraukė abi kojas ir vieną ranką, taip sunkiai sužalojo veidą, kad vaikas net apako!..

Vanya-4vania-1Drauge su Vania buvęs penkerių metukų jo broliukas Timoša Voronovas žuvo iš kart vietoje… Ir beveik tuo pat metu savimi patenkintas, viešai apsimelavęs kruvinasis Ukrainos budelis Petro Porošenka išdidžiai žygiavo Paryžiaus „Je suis Charlie“ eisenoje, taikiai mojuodamas ranka, lyg tai būtų sovietinių laikų gegužės pirmosios demonstracija!..
Ką gi? Tai dar kartą patvirtina iš ties šiurpinančią faktinę realybę: kokia moraliai supuvusi šiuo metu yra Europa, tokie yra ir jos šiandieniniai „herojai“!..

Visą  numerį “Laisvas laikraštis” galite atsisiųsti iš čia http://sauksmas.lt/pdf/2015-01-31.pdf

Juozas IVANAUSKAS

Laisvas laikraštis

Šauksmas

Leave a Reply