Valdžios melas nuo Černobylio AE iki šių dienų (video)

1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio AE avarija ir pastūmėjo mane siekti pasakyti viešai apie tai žmonėms, nes tarybų valdžia slėpė informaciją apie įvykį ir pasekmes. Apie avariją sužinojau iš Lenkijos radijo, su šeima dirbdami žemės ūkio darbus. Fizikos institute, kuriame dirbau, buvo Atmosferos radioaktyvumo skyrius, vykdęs aplinkos radioaktyvmo monitoringą ne tik prie Ignalinos AE, bet ir visoje Lietuvoje. Tad darbe netrukome sužinoti, kas įvyko.

Pamiršome, kad daug metų drausta rinkti grybus pietų ir vakarų Lietuvoje, kad vėžys statistiškai tapo tokio pat dažnumo mirties priežastimi kaip ir infarktas, insultas. Apie valdžios – ir tuometinės, ir dabartinės – požiūrį į Černobylyje besidarbavusius mūsų piliečius, gaunančius 50 EUR pensijos priemoką, sunku kalbėti.

FI ARS vadovas a.a. MA narys-korespondentas Boleslovas Styra „Mokslo ir gyvenimo” žurnale bandė paskelbti savo straipsnį apie tai. Deja, nepavyko. Valdžios elgesys, sveikas pyktis, atomo branduolio teorijos bei elementariųjų dalelių fizikos specialybė pastūmėjo mane rinkti informaciją apie šią avariją, jos pasekmes Lietuvoje, Ignalinos AE. Medžiagą pateikiau pirmojo ekologijos klubo „Žemyna“ viešai diskusijai Mokslų Akademijoje. Diskusijoje nebijojo dalyvauti ir Ignalinos AE, ir Ministrų Tarybos atstovai. Neįsivaizduojama tokia visuomenės ir valdžios atstovų akistata šiais laikais, pvz. dėl Visagino AE statybos ir 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimo ignoravimo. Tada surinkome ir 0,9 mln. žmonių parašų TSRS Ministrui Pirmininkui N. Ryžkovui dėl III reaktoriaus statybos sustabdymo. Mažai kas beprisimena, kad Tarybų Lietuvos valdžia ir mokslininkai dešimtmečiais kovojo su Maskva prieš šią statybą, siekė sumažinti reaktorių skaičių. Sprendimą dėl 8 Ignalinos AE reaktorių statybos pačioje netinkamiausioje iš 10 parinktų vietų, priėmė Maskva. Statybose dirbo kariškiai.

Primiršome ir 1989 m. kovo 20 d. Jonavos “Azoto” avariją. Sprogus izoterminei saugyklai, išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Žuvo septyni, per penkiasdešimt sužeistų ir tūkstančiai apsinuodijusių. 1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose kaip Sąjūdžio kandidatas buvau išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir dirbau valstybinėje komisijoje, tyrusioje šią avariją. Mačiau ne tik tiesiogines avarijos pasekmes, bet ir liūdnus nežinios ir nevilties apimtus aplinkinių kaimų žmones, visapusišką valdžios siekį viską slėpti, nutylėti. Iki šiol neaišku, kiek žmonių prarado darbingumą ir sveikatą. Baudžiamąją bylą Generalinė prokuratūra nutraukė, nenustačius avarijos priežasties.

2011 m. kovo 11-ąją įvyko Fukušimos AE avarija. Mūsų valdžia, vis dar besirūpinanti Visagino AE statyba, neaiškina, kodėl mums peršamas Hitachi reaktorius, kodėl šešių reaktorių Fukušimos AE avarija iki šiol nelikviduota, kodėl į vidų siunčiami robotai lydosi nuo radiacijos, kad grandininė reakcija valdoma tik aušinimu pilant vandenį, kuris po to teka į jūrą ir gruntą. Prie Fukušimos jėgainės sugautos žuvies radiacijos kiekis 2,5 tūkst. karto viršija saugų radiacijos lygį, o Fukušimos AE uždarymas tęsis dešimtmečius. Iki šiol išmokėtų kompensacijų suma, neskaitant išlaidų avarijos likvidavimui, yra didesnė negu 57 mlrd. JAV dolerių, o Japonija dėl šios problemos nacionalizavo Tepco kompaniją, valdančią Fukušimos AE. Japonijos valstybės skola – apie 2,5 karto didesnė nei BVP. Valstybė pripažįstama nemokia, kai jos skola didesnė nei BVP.

Fukušimos AE avarija pasiekė ir viršijo pavojingiausią 7 atominės energetikos incidentų INESA kategoriją, kuriai buvo priskirta tik Černobylio AE avarija. Todėl atominės energetikos incidentų INESA kategorijų skalę siūloma praplėsti iki 8. Nelaimės dieną vyravę vėjai išgelbėjo už 200 km esantį Tokijo miestą, iš kurio į pietus išsikėlė užsienio diplomatai.

Japonijos parlamento komisijos išvada – Fukušimos avarija yra žmogaus klaida, o ne stichijos pasekmė. Visų pirma, dėl netikusios elektrinės konstrukcijos. Statant elektrinę buvo nukastas vandenyno krantas, ir elektrinės aukštis virš jūros lygio sumažėjo net 25 metrus. Konstatuota, kad negalima buvo statyti tokio pavojingo objekto ant minkšto pakrantės grunto, ant kurio jis galėtų smegti, o vandens siurbliais vandenį aušinimo sistemoms pumpuoti į 35 m aukštį.

Konstrukcijos klaida pripažinti ir panaudotų kuro strypų aušinimo baseinai, įrengti 30 m aukštyje ketvirtame aukšte. Ketvirtas elektrinės blokas, kuriame veikė Hitachi reaktorius, dėl tokios baseino konstrukcijos vis dar kritinėje būklėje. Baseinas pakrypęs, todėl 6 balų žemės drebėjimas gali išprovokuoti baseino kritimą žemyn. Netekus aušinimo, atsirastų grėsmė atominiam sprogimui. Nelaimės atveju radiacija greitai pasiektų ir Šiaurės Amerikos pakrantę. Nekalbėsiu apie šiais laikais madingą teroristų temą – lėktuvo nukreipimą į šį objektą.

Lietuvai pasiūlyta Hitachi elektrinės konstrukcija tokia pati – su baseinu 30 metrų aukštyje po nelabai tvirtu stogu. Iki šiol negavau mūsų valdžios atsakymų į klausimą, kodėl Visagino AE aikštelės parinkimui pritarta, nors dar 1972 m, birželio 16 d. Lietuvos geologijos valdybos Pažymoje konstatuota, kad ši aikštelė neatitinka sanitarinių AE projektavimo taisyklių (Nr.38/3-68) 7b punkto reikalavimų. Ne tik dėl tektoninių lūžių, bet, visų pirma, dėl aukšto gruntinių vandenų lygio, smėlingo grunto ir gausaus kritulių surinkimo šioje vietovėje. Iki Ignalinos AE statybos pradžios TSRS planavo iš Drūkšių ežero baseino tiekti geriamąjį vandenį Minskui.

Beje, šiais 2012 m. lapkričio 8 d. raštais į Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Seimo Pirmininkę Ireną Degutienė kreipiausi ir dėl 2012 m. spalio 14 d. referendumo įgyvendinimo, ir paprašiau „pateikti ir viešai paskelbti informaciją apie tai, ar Lietuvos valdžia oficialiai sutiko su AE statybomis Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, nes pagal TATENA reikalavimus AE statybai pasienyje su kita valstybe būtinas tos valstybės sutikimas, taip pat ar gauti Latvijos ir Baltarusijos sutikimai dėl Visagino AE statybos.“ Tėvynės sąjunga ir Prezidentė dėl Astravo AE atsibudo tik šiemet, prieš Seimo rinkimus. Dėl Visagino AE vis dar lūkuriuoja.

Černobylio AE avarijos likvidavimo aukoms turi būti dėkinga visa Europa. Tačiau šiandieninis JAV ir Vakarų Europos supratimas apie šią avariją ir Ukrainą pasireiškia ne tik naujo gaubto statyba, bet ir jų branduolinių atliekų perkėlimu į Černobylio vietovę. Japonijos valdžia, supratusi, kad robotais Fukušimos AE problemos neišspręs, mano, kad šios avarijos likvidavimui reikės 100000 darbuotojų. Černobylio avariją TSRS likvidavo karine prievarta. Kapitalistinio pasaulio finansininiai svertai kol kas nepadeda likviduoti Fukušimos avariją. Bijau, kad be kariškos jėgos ir tinkamos propagandos, melo neišsivers.

Pakalbėkime apie Lietuvą ir mūsų valdžios propagandą. Įdomu, ar informacija apie tai, kad Fukušimos AE 4-tojo reaktoriaus praktika su Hitachi reaktoriaus konstrukcija planuota Visagino jėgainei, taip pat bus vertinama kaip netinkama Lietuvos valdžios kritika, už kurią teks atsakyti pagal būsimąjį mūsų Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl „dezinformacijos“? Tačiau dviejų Vyriausybių ir Respublikos Prezidentės propaganda bei lėšų eikvojimas šiam didžiausiam Lietuvos valdžios „verslo“ projektui, net Europos Komisijos pripažintam neparuoštu, tikrai vertintina jau pagal galiojančią mūsų Baudžiamojo kodekso redakciją. Bent jau kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir lėšų iššvaistymas.

Išsiaiškinę dėl baudžiamosios atsakomybės, pakalbėkime apie tai, kodėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ ne teroristų grėsmė, o Rusijos grėsmė yra svarbiausia. Beje, VSD vadovas D. Jauniškis raštu atsisakė paneigti šmeižikišką informaciją šiame istoriniame dokumente ir pakeisti ją į tikrovę atitinkančią.

Tiek, anot Lietuvos Prezidentės, teroristinė Rusija, tiek bet kuri teroristinė organizacija nesunkiai gali nukreipti savižudžio valdomą lėktuvą ar ginklus į Ignalinos AE radioaktyvių atliekų saugyklą. Norėtųsi, kad mūsų valdžia oficialiai paneigtų ir retsykiais viešai skelbiamą informaciją apie mūsų Konstitucijos draudžiamą radioaktyvių ir cheminių atliekų atvežimą į Lietuvą, jų tranzitą. O ir be Ignalinos AE, kitų potencialiems teroristams tinkamų taikinių Lietuvoje netrūksta – „Independence“, Klaipėdos uostas, „Mažeikių nafta“, Jonavos ir Kėdainių gamyklos, Kauno HE, … Gal Respublikos Prezidentė nepabijotų viešai padiskutuoti apie išprovokuoto šiuolaikinio karo pasekmes Lietuvai? Siūlau prieš tai pažiūrėti youtube.com karo vaizdus iš Sirijos, ką reiškia šiuolaikinės karo tecnikos naikinamoji galia.

1999 m. JAV vykdyto Jugoslavijos bombardavimo pasekoje chemikalai Dunojumi pasklido Europoje, bet ji tylėjo. Tylėjome ir mes – visa tai kažkur toli…, ne Lietuvoje.

Priminsiu istoriją. 1988 m. birželio 3-iąją Mokslų Akademijos jaunimo išprovokuotame renginyje buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Mane, vieną organizatorių, tą dieną netikėtai iškvietė „Komjaunimo tiesa“ – pasakė, kad vistik spausdins ilgai vilkintą mano straipsnį apie Ignalinos AE ir Černobylio avarijos pasekmes. Sėdome ilgai ir kantriai redaguoti – ką galima skelbti, ką negalima. Dėl to ir pavėlavau valandą į renginį Mokslų akademijoje. Gerai, kad tik valandą. Ar atsitiktinis sutapimas? Iš vienos pusės, netikėtumas – Tarybų Lietuvoje pasiūlyta dienraštyje (!) paskelbti informaciją, kurią, daug švelnesnę, nepavyko paskelbti MA nariui-korepsondentui a.a. B. Styrai. Iš kitos pusės, tuo pat metu turėjo vykti būsimo, dar didesnio, mūsų susitelkimo bendrai veiklai renginys. Beje, 1989 m. vasaryje įvykęs Sąjūdžio kandidato į TSRS liaudies deputatus Arvydo Juozaičio nuėmimas (ar nusiėmimas?) principinėje dvikovoje su Algirdu Brazausku sutapo su mano gyvenime pirmuoju teismu, inicijuotu Ignalinos AE. Išvakarėse LPS vadovybei ir Arvydui Tarybos posėdyje atvirai pasakiau, kad jis neturi teisės nuimti savo kandidatūrą, nes tai ne tik jo asmeninis klausimas. Klausimą politinė grupė perkėlė kitai dienai 11 val. Po teismo posėdžio automobilyje įsijungiau Lietuvos radiją ir išgirdau 12 val. žinių pranešimą, kad 10 val. įvykusiame A. Juozaičio susitikime su rinkėjais Jaunimo teatre jis paskelbė, jog Sąjūdžio Tarybos posėdyje nutarta, kad A. Juozaitis atsiima savo kandidatūrą… Skriste įlėkiau į Sąjūdžio būstinę ir užtikau šiuos kelis „sprendėjus“ su V. Landsbergiu priešakyje, visos Tarybos vardu „priėmusius“ šį sprendimą. Visi tylėjo, lyg žemę ar paskutinę karvę pardavę. Ir tik tada sužinojau, kad A. Nasvytis atsisakė kandidatuoti prieš antrąjį LKP sekretorių V. Beriozovą, apie ką tai suorganizavusieji neišdrįso pasakyti išvakarėse Sąjūdžio Tarybos posėdžio metu susirinkusiems sąjūdiečiams. Tačiau viskas buvo paskaičiuota – laikas iškelti kitus kandidatus jau buvo pasibaigęs. Taip prasidėjo Sąjūdžio principų ir žmonių pardavimas.

Pernykštis Birželio 3-iosios forumas Lietuvos mokslų akademijoje patvirtino, kad dabartinė Lietuvos valdžia, lyginant su Atgimimo laikotarpio Tarybų Lietuvos valdžia, dar beviltiškesnė. Net tuos pačius asmenis lyg kas būtų pakeitęs. Algirdas Brazauskas bent nevengdavo diskutuoti su Sąjūdžiu. Jam tikrai tai buvo psichologiškai nelengva, bet jis ir jo pavaldiniai tai darė. Net LKP atskyrė, Br. Genzelio vadovaujamų Sąjūdžio atstovų spaudžiami. O dabartinė Lietuvos vadovė? Ar žinome jos nuomonę? Suprantama, kad viešos diskusijos su ja tikėtis neįmanoma – net žurnalistai gali pateikti jai tik suderintus klausimus.

Ar bent turi Respublikos Prezidentė savo nuomonę valstybės valdymo klausimais? Sprendžiant iš labai silpnos propagandos, skelbiamo melo ir nutylėjimų, tenka konstatuotuoti, kad lyginant su Atgimimo laikotarpiu Lietuvos valdžia tiek nusivažiavo žemyn, kad nebeturi, ką pasakyti Lietuvos žmonėms. Belieka kalbėti tik šūkiais – tai patikrintas būdas nuo Spalio revoliucijos laikų. Latvijos Seimos ką tik priimti analogiški įstatymai dėl valdžios kritikos, vadinamos “dezinformacija”, patvirtina, kad net šie dalykai yra bendri ir nuleidžiami, matyt, patarėjų iš ES ir JAV. P. Porošenko kartais dar Aukščiausiajai Radai pateikia ir V. Putino pasiūlytus projektus, kas nutiko 2014 m. rugsėjyje su įstatymu dėl Rytų Ukrainos autonomijos.

Zigmas Vaišvila

Šauksmas

Leave a Reply