Valentinas Katasonovas: Krentantys procentai. 10 pasekmių Vakarų ekonomikai

Po 2007-2009 metų finansinės krizės ėmė reikštis greita procentinės normos kritimo tendencija. Procesas apėmė visas „auksinio milijardo“ šalis, paplito į kreditus, bankų depozitus, skolinimo vertybinius popierius ir kitus finansinius instrumentus. Vis dažniau procentinė norma pasiekia nulinę reikšmę ir netgi „pasineria po vandeniu“, t. y. tampa neigiama. Bėgant laikui „po vandeniu“ gali nugrimzti ir visa finansų sistema, t. y. visi finansiniai instrumentai įgis neigiamą pelningumą.

elD3bBcZjgI

Ženklu, kad procentinės normos kritimas Vakarų ekonomikoje vyksta fone ypač aukštų procentinių normų pasaulinio kapitalizmo periferijoje (PKP). Šiuo metu bazinės (pagrindinės) „auksinio milijardo“ Centrinių bankų procentinės normos yra: JAV (Federalinė Rezervų Sistema) – 0,25-0,50; Australija – 1,75; Didžioji Britanija – 0,50; Kanada – 0,50; Norvegija – 0,50. Pas kai kuriuos centrinius bankus procentinės normos turi neigiamą reikšmę: Japonija – 0,10; Šveicarija – 0,75; Danija – 0,75; Švedija – 0,50. Europos centrinio banko, veikiančio euro zonoje (19 valstybių), procentinė norma yra nulinė.

O štai PKP centrinių bankų procentinės normos: Brazilija – 14,25; Rusijos Federacija – 10,5; Turkija – 7,5; Kolumbija – 7,0; Pietų Afrika – 6,75; Indija – 6,0; Kinija – 4,35.

Tokios tendencijos keičia rinkos dalyvių elgesio modelius, ekonominę ir finansinę valstybių politiką, atsispindi į piliečių gyvenimo būklę. Pabandysime nupiešti schemą pačių svarbiausių procentinės normos mažėjimo pasekmių Vakarų ekonomikose. Svarbiausiomis atrodo šios dešimt pasekmių.

Pirma pasekmė. Klientų bėgimas iš bankų. Kalba eina apie klientus, įpratusius laikyti savo laisvas lėšas depozitinėse sąskaitose. Jau šiandien eilės valstybių komerciniai bankai yra nustatę neigiamas procentines depozitų normas. Ypač sunku šiandien surasti banką su teigiamais procentais Šveicarijoje. Su tokia problema susiduria ne tiktai fiziniai asmenys – kompanijos ir bankai taip pat. Komerciniai bankai irgi gali išvesti savo lėšas iš centrinių bankų depozitų.

Antra pasekmė. Laukiama, kad fizinių asmenų bėgimas iš bankų vyksta grynųjų pinigų kryptimi. Staigiai kyla fizinių pinigų paklausa, kuriuos piliečiai saugos arba po čiužiniais arba bankų seifuose. Negalima atmesti, kad atsiras sistema paralelinių pinigų (grynųjų ir negrynųjų), atsiras pilka rinka, kurioje vyks dviejų rūšių pinigų mainų sandoriai, bus nustatytas valiutos kursas grynųjų pinigų vieneto negrynųjų vieneto atžvilgiu (su gera premija grynųjų ženklų naudai). Grynųjų pinigų paklausa gali staigiai pakilti ir iš juridinių asmenų pusės. Nes, viena iš vedančiųjų vokiečių kreditinių organizacijų – Commerzbank – pareiškė, kad nesiruošia laikyti savo lėšų „neigiamoje“ Centrinio banko sąskaitoje ir planuoja pervesti šimtus milijonų eurų į grynuosius ir saugoti juos savo seifuose.

Trečia pasekmė. Galima laukti paklausos žemei, nekilnojamam turtui, kitiems materialiems aktyvams iš fizinių asmenų pusės. Investicijos į juos bus alternatyva arba papildymu pervedimams negrynųjų pinigų į grynuosius pinigus.

Ketvirta pasekmė. Įvyks staigus didėjimas paklausos tokių įprastinių investuotojams aktyvų, kaip auksas ir kiti brangieji metalai. Savo ruožtu ši papildoma paklausa pastūmės aukso kainos augimą. Jeigu metų pradžioje aukso trojos uncijos kaina buvo lygi 1061,50 JAV dolerių, tai šiandien ji persirito 1300 kartelę. Tai įvyko po to, kada Federalinis rezervas birželio 15 priėmė sprendimą neperžiūrėti procentinės normos ir paliko ją 0,25-0,50 lygyje. FRS vadovės Džanet Jeillen paskelbtas planas laipsniškai didinti bazine FRS palūkanų normą buvo nutrauktas. Investuotojai pradeda nusigręžti nuo JAV dolerio, pasirinkdami auksą. Ekspertai prognozuoja, kad iki metų pabaigos auksas pabrangs iki 1400 dolerių už trojos unciją.

Penkta pasekmė. Staigiai išaugs paklausa kreditų kaip iš fizinių asmenų pusės, taip ir juridinių asmenų. Su pagalba pigių arba net nemokamų kreditų jie ims pirkti nekilnojamą turtą, kitus fizinius aktyvus, brangiuosius metalus. Tuo labiau kyla masiška kreditų paklausa jeigu palūkanų normos pagal juos turės neigiamas reikšmes. Jau šiuo metu Danijos ir Belgijos bankai išduoda fiziniams asmenims kreditus su neigiamomis palūkanomis.

Šešta pasekmė. Daugelis institucinių investuotojų (ypač pensijiniai fondai ir draudimo kompanijos) ir dabar patiria rimtus finansinius sunkumus. Reikalas tame, kad jų aktyvai formuojami, visų pirma, sąskaita popierių, išleidžiamų vyriausybių (iždų). O šie popieriai ėmė nerti „po vandeniu“. Šių metų birželio mėnesio pradžiai suminė apimtis tokių popierių viršijo 10 trilijonų eurų. Deutsche Bank vertinimu, 2016 metų vasario 1 dienai dalis bondų su neigiamu pelningumu sudarė 25% nuo pasaulinės valstybinių popierių apimties. O prieš metus valstybinių obligacijų su minuso ženklu buvo tik 6,8%. Ir jeigu popierių pelningumas vis dar teigiamas, jis nepakankamas tam, kad pensijiniai fondai ir draudimo kompanijos galėtų visa apimtimi vykdyti savo įsipareigojimus. Šiandien atsiranda didelis skaičius publikacijų apie krizinę JAV pensijinių fondų būklę. Jų aktyvuose didelę dalį popierių sudaro iždo obligacijos su žema procentine norma, kuri neleidžia padengti einamuosius įsipareigojimus pensininkams. Vieni pensijų fondai „pravalgo“ savo pagrindinį kapitalą, kiti priversti naudotis kreditais. Ekspertai dar 2014 metais pranašavo, kad artimiausių 20 metų bėgyje subankrutuos 85% visų JAV pensijinių fondų. Procesas gali pagreitėti, nes pelningumas JAV iždo popierių greitai krenta. Jeigu 2015 metų pabaigoje pelningumas 10 metų popierių buvo 2,27%, tai šių metų birželio pradžioje jis buvo lygus vos 1,63%.

Europoje, kur pensijų fondai priversti pirkti vietines obligacijas su neigiamais procentais, krachas pensijinio aprūpinimo sistemos įvyks žymiai anksčiau.

Septinta pasekmė. Dauguma stambių ir stambiausių korporacijų naudojasi susidariusia situacija ir pradeda didinti apimtis savo obligacijų emisijos, kurios valstybinių obligacijų fone atrodo patrauklesnės, turi teigiamą procentinę normą. Nors šios teigiamos normos bet kokiais masteliais labai kuklios. Tarp kitko, kai kurios korporacijos su gera rinkos reputacija jau pareiškia apie savo skolos popierių emisiją su neigiamu procentu. Jų procentinė politika yra tame, kad neigiamas procentas korporatyvinių obligacijų būtų labiau nuosaikus lyginant su neigiamu procentu valstybinių popierių.

Aštunta pasekmė. Kadangi centrinių bankų tarptautiniai rezervai yra formuojami dideliu laipsniu perkant valstybinus skolos popierius, tai einant šiems popieriams „po vandeniu“ pelningumas tokių rezervų virsta nuostoliais.

Devinta pasekmė. Ji kaip veidrodinis atspindys ankstesniosios pasekmės ir jos esmė tame, kad valstybinės skolos „auksinio milijardo“ valstybių pradeda nežymiai „tirpti“. Štai duomenys TVF apie santykinį lygį valstybinės skolos kai kurių „auksinio milijardo“ šalių (% BVP, 2015 metai): Japonija – 248; Graikija – 178; Italija – 132; Portugalija – 128; JAV– 106; Belgija – 106; Prancūzija – 97; Kanada – 91; Didžioji Britanija – 89; Vokietija – 71. Palyginimui pateiksime reikšmes to paties rodiklio pas valstybes PKP: Indija – 67; Kinija – 44; Filipinai – 37; Indonezija – 27; Rusija – 18. Pažymėsime, kad PKP valstybių skola „tirpti“ negali, nes kreditai ir paskolos, gaunamos šių valstybių, turi visai reikšmingas procentines normas.

Dešimta pasekmė. Dėl kreditų ir kitų instrumentų procentinių normų lygio kritimo „auksinio milijardo“ valstybėse ir PKP šalyse galima laukti, kad investuotojai ir finansiniai spekuliantai iš pirmosios grupės šalių veržliai skverbsis į finansų rinkas antrosios grupės šalių. Jau dabar toks biznis klesti, specialistai vadina jį „procentiniu arbitražu“ (panaudojimas procentinių normų skirtumų). Norui daryti didelius pinigus iš „procentinio arbitražo“ negali sutrukdyti nei ekonominės sankcijos iš Vakarų pusės, nei valiutiniai apribojimai kapitalo operacijoms iš PKP pusės. Ženkli dalis tokio „procentinio arbitražo“- šešėlinis biznis.

Trumpai charakterizuojant pasekmes nėrimo Vakarų finansinės sistemos „po vandeniu“, galima pasakyti: neigiamas procentas skatina ūkio subjektus leisti pinigus, kurių jie neturi, ir didinti skolą, kurios jie niekada negrąžins. Situacija daugiau negu keista.

Rinkos mechanizmai gali užblokuoti tolimesnį eilės procesų vystymąsi. Pavyzdžiui, korporacijos gali pradėti leisti savo obligacijas su neigiamu procentu, bet jos gali būti nepaklausios, o paskui gali bendrai nukristi iki nulio. Šios paklausos dydis gali, konkrečiai, priklausyti nuo santykio neigiamų procentinių normų korporatyvinių ir valstybinių obligacijų. Investuotojai, susidurdami su „minusu“ visose rinkose, priiminės sprendimus atsižvelgdami į „minuso“ lygio skirtumus.

O svarbiausia tai, kad valstybinė ekonomikos ir finansų kontrolės valdymo sistema, kuri egzistuoja šiandien daugumoje valstybių, buvo sukonstruota teigiamoms procentinėms normoms. Jeigu piniginės valdžios tų šalių, kur prasidėjo intensyvus perėjimas prie neigiamo procento, suspės pertvarkyti valdymo sistemas, tuomet, yra tikėtina, kad kai kurių aukščiau įvardintų negatyvių pasekmių pavyks išvengti. Vienok, sprendžiant iš to, ką mes stebim šiandien, „auksinio milijardo“ šalyse arba nesiimama mėginimų pertvarkyti valdymo sistemą, arba daromi impulsyvūs bandymai sugrįžti į „senus gerus laikus“, kada procentinės normos buvo teigiamos. Bet to nepavyksta niekam. Pavyzdžiui JAV FRS. Praeitų metų Amerikos pinigų valdžių pareiškimai apie nuoseklų didinimą procentinės normos (iki 3-3,5% dviejų metų laikotarpyje) susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Beveik nulinės procentinės normos nepajėgė atstatyti Amerikos ekonomikos, jai reikia vis naujų ir naujų nemokamų pinigų „injekcijų“. Ten vis labiau įsitvirtina partija šalininkų JAV prisijungimo prie „neigiamų palūkanų klubo“, kuriame yra dauguma Europos valstybių ir Japonija.

Ilgalaikių pasekmių pasinėrimo į neigiamų palūkanų balą ir defliaciją negali apskaičiuoti niekas.

Šaltinis

vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply