Vardan svetimų interesų mums lemta pakartoti Pilėnus?

„Po protestų demonstracijų apsilankęs Kijeve, aš jaučiausi įkvėptas neįsivaizduojamos ukrainiečių tautos jėgos.

Aš mačiau barikadas, sukrautas iš senų čiužinių ir senų kėdžių, degančių padangų užtvaras, kulkų suvarpytus gatvės žibintų stulpus. Atidaviau pagarbą prie Rados išstatytoms, kankinių vainikais apjuostoms žuvusių nuotraukoms. Padėjau rožių puokštę ir uždegiau žvakelę prie Memorialo žuvusiems Instituckaja gatvėje.

Tačiau labiausiai mane įkvėpė patys ukrainiečiai, kurie siekia demokratiškos ir europietiškos ateities, nežiūrint į Rusijos agresiją.

Šiandien mes ir Ukraina su liūdesiu prisimename žuvusią „Dangiškąją šimtinę“. Mes matome, kokiomis pastangomis Ukraina siekia progreso šiuo sunkiu laiku. Nuo Lvovo iki Lugansko, nuo Černovcų iki Sevastopolio ukrainiečiai visi kartu nori spręsti savo ateitį.

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Ir kartu su jais mes sakome: „Šlovė Ukrainai“. Amerika su jumis.“ (Dž Kerry,JAV valstybės sekretorius).

Klausausi panašių išvedžiojimų, kuriuos nuolat suokia ne tik mūsų šalies politiniai pareigūnai ar nupiepę „pseudopatriotai“ ir , prisipažinsiu, niekaip negaliu suprasti, kokia slapta ir neviešinama bei viešoje erdvėje nediskutuotina politine, karine ar dar kitokia informacine medžiaga prifarširuotos mūsų ir galimai kitų kraštų dalies valdančiųjų galvos, kai jau visi metai trimituojama „rusai eina“.

Man tai vis labiau panašu į meškos medžioklę su šunimis, kurie, pajutę galimo grobio kvapą, niekaip neatsišaukia į šeimininko signalą sugrįžti, bet tuo pačiu ir nepajėgia grobio iškrapštyti iš guolio bei nuvaryti medžioklio pageidaujama kryptimi – į jo laikomo šautuvo taikiklį.

Kaip kitaip galima mąstyti, kai atmintyje iškyla, sakysim, kad ir Boing 777 žūtis. Nespėjus aukoms pasiekti žemės paviršių, Vakarų spauda sukelia milžinišką isteriką, o politikai paleidžia kaltinimų laviną Rytų link. Tomis dienomis niekas neklauso retkarčiais prasimušančių blaivių samprotavimų ir visiškai logiškų abejonių. Rėkiantiems – viskas aišku ir neginčytina, tačiau prabėgus pusmečiui nuo minėtų įvykių šiems teiginiams patvirtinti sukurtoji komisija Nyderlanduose vis dar negali atsakyti į šį klausimą.

Jei JAV ar kitų valstybių „orakulai“ turi nepaneigiamus įrodymus, apie kuriuos jau pačioje pradžioje buvo taip plačiai skelbiama, tai kokiems biesams formalios komisijos išvadoms reikia tiek daug laiko ir dar daugiau lėšų tyrimams? Vadinasi, ne viskas, švelniai tariant, kas buvo pranešama pereitų metų liepos – rugpjūčio mėnesiais, galimai yra tiesa? Matyt, mažų mažiausiai nepakanka įrodomos medžiagos realiai pateikti kaltinimus sukilėliams ar net Rusijai. Gal net atvirkščiai? Ir tokių atvejų – ne vienas ir ne du.

Jei taip, tada neišvengiamai iškyla tos sisteminės žiniasklaidos ir net aukštas pareigas užimančių politikų skelbiamos informacijos patikimumo klausimas. Tai jau kur kas rimtesnė problema, nei mes patys iki šiol manome. Kaip kitaip? Tikrumoje realiai negalėdami įrodyti taip garsiai ir užtikrintai išsakytų kaltinimų, jie labiau panašėja ne į savo paties „neklystamumo“ aukas, o į sąmoningai ir kryptingai veikiančias kažkokios jėgos valdomas marionetes, todėl galimai tas nuolatinis tvirtinimas „rusai eina“ ar „Putinas kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai“ tikrumoje taipogi neturi nieko bendro su tikrove. Tada neišvengiamai pats savęs privalai paklausti: „Kokį geopolitinį kadrilių mes visi esame verčiami šokti ir kam to reikia?“

Po metų

Prabėgo ištisi metai nuo valstybinio perversmo Kijeve dienos. Per visus tuos metus nė vienos valstybės vadovas, ne vienas politikas ar šios srities specialistas, net tas pats aukščiau cituotas Dž.Kerry, kuris taip žavisi anais įvykiais, nepaisant emocinių taifūnų, nesibaigiančių propagandinių užkeikimų, taip ir negebėjo įrodyti, kad tų dienų pokyčiai Ukrainoje vadintini kažkaip kitaip. Dar keisčiau, kai perversmo metinių dieną Kijeve susirenka dalis save įvardijančių „demokratinėmis ir civilizuotomis“ valstybėmis vadovų ir kartu su perversmininkais demonstruoja „solidarumą ir vienybę“. Visus metus kaltinę Rusiją dėl tarptautinės teisės pažeidimų, atvirai išsako savo pritarimą antikonstituciškiems veiksmams vienoje iš Europos valstybių. Liūdna, kai pirmose tokių „demokratijos vertybininkų“ saugotojų gretose pamatai ir savos šalies Prezidentę.

Prabėgus metams, atvirkščiai nei mūsų valdantysis elitas, žvelgiu į broliškos ukrainiečių valstybės, kaip tos ant kranto ištrauktos žuvies, blaškymąsi politinėje agonijoje ne su tariama, bet tikra užuojauta.

Ar kas nors gali abejoti, kad absoliuti dauguma to meto pirmųjų „maidaniečių“ tikėjo pakilę į kovą su vietiniais oligarchais dėl tolesnės ir šviesesnės ateities ES glėbyje?Ne, tiesą sakant, dėl ES glėbio kraštas nebuvo vieningas. Nuomonės pasidalino beveik per pusę, bet prieš oligarchus, prieš išviešėjusią korupciją, prieš neteisingumą, nesvarbu kokia kalba kiekvienas jų besimeldė saviems dievams, jie tikrai buvo solidarūs. Ir kokie rezultatai?

Vienas turtuolis pakeistas kitu. Jei dar prie Janukovyčiaus egzistavo, kad ir nekenčiama, bet aiški valstybės valdymo piramidė, tai šiuo metu oligarchai – ne ukrainiečiai okupavo visas svarbiausias kėdes, o tiems, kuriems jų nepakako Kijeve, tarsi viduramžių laikais atiduotos ištisos sritys. Kiekvienas, kuris dar nėra aklas ar visiškai kurčias, aiškiai supranta, kaip šie kunigaikštukai menkai tepaklūsta savo gentainiui Porošenko, jau nekalbant apie su dievais besišnekantį Premjerą.

Turtus, kurie visus tuos dvidešimt trejus metus buvo dar likę valstybės rankose, šiandien užsienio „specialistai“ parceliuoja juos į tas kėdes pasodinusioms amerikietiškoms įvairiausio plauko kompanijoms, kurių veiklą kuruoja pats JAV viceperezidentas. Per metus Ukrainos BVP krito beveik 21 procentą, nacionalinė valiuta nuvertėjo keletą kartų.

Kiekvieną dieną skelbiame apie artėjantį ekonominį kolapsą Rusijoje, bet neminime, kad jos valiuta prarado 50 – 70 procentų savos vertės, kai mūsų „slaugomos“ Ukrainos – net 3,5 karto. Ne procentų, o kartų. Infliacija pasiekė 17 – 22 procentus, o skola užsieniui už pasakiškas palūkanas didėja ne dienomis, o valandomis.

Nebūkime naivūs, visa ta tariama finansinė „parama“- kreditai, kuriuos ukrainiečiams teks grąžinti.

„Europinė ateitis“ – tik saujelei išrinktųjų

Tiek to, ekonomika ar pinigai, – tai dar ne svieto pabaiga, bet kai per metus netenkama kelių dešimčių tūkstančių žuvusiais ir beveik dvigubai sužeistais, daugiau kaip 1,5 milijono priversti palikti savo gyvenamas vietas ir prašytis prieglobsčio svetur, kai kas ketvirtį skelbiama vis nauja mobilizacija jau nieko nebegali išspręsti, o Kijevo generolų nemokšiškumas ima lietis per kraštus, kai prarandamos strateginės teritorijos, o valstybė atsistoja ant subyrėjimo ribos, tada pravartu susimąstyti: už ką mokama tokia baisia kaina? Už kvailumą ar utopinę nepriklausomybę, kas tikrumoje – vienas ir tas pats? O gal tai yra užmokestis už tą JAV valstybės sekretoriaus paminėtą „demokratišką ir europietišką“ ateitį?

Jei taip,tai nereikia būti pranašu, kad tos ateities nesulauks dabartyje ukrainiečių gyvenančios kartos. Tik saujai išrinktųjų – ne ukrainiečių bei vienam kitam prilipusiam ir šiandienos Ukraina jau yra ta „pažadėtoji kvailių žemė“, kuri savyje gyvenančių krauju palaisto anų dar sparčiau augančius turtus ir teisę valdyti.

„Ukraina – tai šalis, kuri pardavė viską: armiją, pramonę, ekonomiką, suverenitetą, taiką, o dabar prekiauja karu. Kijevas greitai pajuto, kad Europa ir Rusija labai trokšta taikos. Jiems nenaudingas vėžinis karo auglys palei sienas, kurio metastazės gali persimesti į jų teritorijas, todėl jos mokės už taiką. Mokės brangiai. Jei kas tuo abejojate – jūs paprasčiausias idealistas.“

Prekiauti karu

„Prekiauja karu“ – baisūs žodžiai, žiaurus kaltinimas, bet tai tiesa. Net taikos metu armija ryja didžiulius pinigus, o kariaujanti armija – tai tarsi malimo mašina, kurios gerklėn kasdien reikia vis daugiau ir daugiau resursų.

Kas aprūpina tą mašiną? Didžia dauguma vietinis ūkis.Visa tai kieno rankose? Oligarchų. Kam atitenka pelnas iš tokios veiklos? Jiems. Kas už tai moka? Mokesčių mokėtojai – eiliniai ukrainiečiai. Moka susiverždami diržus ir prisiimdami siaubingas skolas ateitiems kartoms. Dar baisiau, kai nemenka jų dalis, sumokėję piniginę duoklę, dar privalo ir mirti. Teisybę sakant, jie patys apmoka savo mirtį.

Privalau būti teisingas ir pasakyti, kad už tarnystę armijoje mokama. Mokama, nes Ukraina, kaip ir dauguma save bandančių pritaikyti vakarietiškai madai, turi (turėjo) „profesionalią“ armiją. Ar tai dideli pinigai, spręskite patys: kareivis, nedalyvaujantis ATO (antiteroristinėje operacijoje) per mėnesį gauna 2404 grivinas (93 dolerius). Tai neskaitant priedų už ištarnautus metus. Jei įskaičiuotume ir tai, suma gali pasiekti 2734 grivinų (105 dolerius). Dalyvaujantis ATO – atitinkamai 5852 (225 dolerius, neturintis ištarnautų metų) ir 6484 (249 dolerius, jei prisideda tie ištarnauti metai). Seržantas (be ATO) – atitinkamai 3110 (110 dolerių) ir 3376 grivinų (130 dolerių), bei (dayvaujantis ATO) 7380 (284 doleriai) ir 8016 (308 doleriai). Karininkas (ne ATO) – 3451 (133 doleriai) ir 5640 (217 dolerių). Karininkas (ATO dalyvis) – 8406 (323) ir 13912 (535) grivinų.

Taipogi žuvusio šeimai sumokama tam tikra kompensacija, tačiau ji nemokama, jei karys ar karininkas dingo be žinios.Gal todėl Kijevas pateikia tokius menkus, priešingai nei skelbia vokiečių slaptosios tarnybos, žuvusių skaičius, bet nesako dingusių be žinios ar sužeistų skaičiaus.

Kiekvieną mėnesį, mažiausiais paskaičiavimais, vien „darbo užmokesčiui“ reikalinga daugiau kaip 40 milijonų dolerių. Metams – beveik pusę milijardo. O tikrumoje karo veiksmai Pietryčių Ukrainoje per vienerius metus kainavo daugiau kaip 5 milijardus dolerių.

Apie 1,5 milijardo atiteko europiečiams, kurie sukišo Kijevui daug dar nuo Varšuvos pakto laikų likusios pasenusios technikos. Kita suma prasisuko „vidiniuose pirkimuose“ ir, pagal įvairių specialistų paskaičiavimus, į vietinių oligarchų kišenes nusėdo ne mažiau 400 – 550 milijonų.

Ar galima palyginti tą menką atlygį kasdien einant imtynių su mirtimi bei pelną, kurį per metus gavo kiekvienas iš oligarchų, šiandien savo rankose laikančių valstybės likimą, ar dalis, Radoje sėdinčių?

Negi esame tiek naivūs, kad manome, jog kas nors iš jų ims rimtai spręsti taikos klausimą? Tada kas? Tie nacionalistiniai fanatikai, kurių dalis sėdi toje pačioje Radoje, o žemesnioji grandis susibūrusi į vadinamuosius „savanorių batalionus“? Taipogi, ne. Kas dar?

Lyginti – absoliutus neišmanymas

Vieninteliai, kurie gali sustabdyti šią įsisukusią mirties mašiną – globalios erdvės geopolitiniai žaidėjai. Karas Ukrainoje – tai jų pasjansas.Ukraina – tik instrumentas. Apie to pasjanso priežastis jau rašiau daug kartų ir dar rašysiu, bet šiandien nesikartosiu. Tačiau apie taikos paieškų bandymus Minske vasario 12 – 13 dienomis verta pašnekėti. Ne tik verta, bet ir būtina. Jau vien todėl, kad ten pasiekti susitarimai sukėlė seniai bematytą kai kurių valdančiųjų ar už kulisų stovinčių pasipiktinimą mūsuose. Kai kas tuos susitarimus pavadino net „blogiau už Miuncheną“.

Paprastai šis 1938 istorinis susitarimas įvardijamas kaip nuolaidžiavimas tuometinei hitlerinei Vokietijai, atiduodant Čekoslovakijos Sudetų kraštą.Tiesą sakant, toks požiūris į šį istorinį įvykį nėra teisingas, o sulyginimas su šiandiena – absoliutus istorinis aklumas. Apie tai kiek vėliau.

„Aname Miunchene turbūt nebuvo kokių nors esesininkų iš Sudetų, kurie kalbėtų sudetų tautos vardu, reikalaudami sudraskyti Čekoslovakiją. Jie bent ten nesėdėjo. O šitie sėdėjo.“

„Skaitai ir stebiesi žmogus, kodėl reikia viską atiduoti? Viską? Ir teritoriją, pripažinti banditus vadovais, su kuriais galima sėdėti už bendro stalo, pasirašinėti dokumentus. Kam ta Putino samdinių legimitacija?“

„Pirmiausia tie samdiniai neturėjo sėdėti derybose. Jeigu šalys sėdasi deryboms ir Rusija diktuoja, kokia turi būti konstitucinė reforma, tai galima paklausti, o kada bus jūsų konstitucinė reforma, kada jūs pradėsite laikytis savo konstitucijos, pone V.Putinai. O jeigu ne, tai užsičiaupk ir neaiškink apie konstituciją. Mes esame demokratinė valstybė, turime išrinktą parlamentą. Aš esu išrinktas prezidentas, P.Porošenko galėtų pasakyti. O jūs pats save paskyrėt.“

„Aš vis dar manau, kad ukrainiečiai gali būti apginkluojami prieš rusų tankus. Jeigu ne, tai reiškia, kad Ukraina parduota. Tai blogiau nei Miunchenas. Labai įdomu pakalbėti apie Miuncheną šiandien“.

Aš manau, jūs puikiai suprantate, kieno pasisakymą ką tik citavau. Esu išmokytas gerbti senatvę ir žilą galvos plauką. Visada stengiausi ir stengiuosi taip elgtis. Tuo labiau, kad nežinai, žmogau, koks pats būsi, jei tokių metų sulauksi, bet šį kartą verta, net būtina nusikalsti savo nusistatymui. Tuo labiau, kad tokie pasisakymai kai kurių mūsų piliečių galvose įsirašo kaip neginčytina aksioma.

Drąsiai sakau, kad didesnės kvailystės iki šiol negirdėjau. Ir net nekaltinu tuos žodžius ištarusio. Nuo ligos nė vienas nėra apsaugotas, bet galvoju, kad jaunesni, tie, kurie šiandien tokius tekstus įbruka į pirmus portalų ar žiniasklaidos puslapius, turėtų būti galilestingesni ir neišstatyti dalyje tautos gerbiamo žmogaus visuotinei pajuokai. Jei jis save laiko „mesijum“, tai dar nereiškia, kad tokiu tikrai yra. O istoriją reikia žinoti. Ir ne vien tą, kuri buvo dėstoma tarybiniais laikais.

Trumpai, nesiveliant į 1938 taip vadinamo Miuncheno sukalbio visas peripetijas, galima pasakyti tik viena: nei D.Britanija,n ei Prancūzija tuomet realiai kitaip pasielgti negalėjo. Tam buvo labai daug priežasčių. Apie jas aš jau rašiau cikle „Žvilgsnis į geopolitikos istoriją“.

Visiškai suprantama, kad vėlesni TSRS ir dabartinių Rusijos istorikų požiūriai sutampa ir šį istorinį įvykį vertina vienodai, nes po trejų metų vokiečiai pajudėjo į Rytus. Tačiau geopolitikoje didžiosios galios visada stengiasi pirmiausiai spręsti savus nacionalinius interesus ir išvengti arba atitolinti katastrofą. Todėl tie interesai – dažniausiai skirtingi.

To meto Vakarų Europa Antrąjį pasaulinį karą galėjo sustabdyti tik susitarusi su TSRS. Nors ši, kaip ir Vokietija, didžia dalimi buvo išauginta naujos kylančios galios – JAV kapitalo, bet jau tais metais Stalinas, skirtingai nuo Hitlerio, buvo ganėtinai nuo užsienio kapitalo nepriklausoma asmenybė ir didžia dalimi pats sprendė, su kuo jam „eiti obuoliauti“. Kito kelio nebuvo, nes Vokietija pirmiausiai buvo stiprinama siekiant parklubdyti po Pirmo pasaulinio karo išlikusias imperijas. Be to, negalėjo būti tęsiamas JAV finansinės viršūnėlės sumanytas globalizmo projektas. Vienintelė tuometinės Vakarų Europos klaida – perdėtas pasitikėjimas savimi ir savo patirtimi bei neapykanta ir baimė TSRS režimo.

Taigi, lyginti šių dienų absoliučiai priešingas anam laikotarpiui Vokietijos ir Prancūzijos pastangas užgesinti konflikto laužą viduryje Europos, kuris gali įpūsti dar vieną liepsną visoje Europoje su 1938 metais, – absoliutus neišmanymas.

Dar kvailiau atrodo bandymas pavaizduoti šiandienos Ukrainą demokratine valstybe. Ji tokia pat demokratinė, kaip ir prieš tai minėto laikotarpio Vokietija. Tai jau panašu į sunkią ligos formą. Kaip ir bandymas pasiūlyti Putinui užsičiaupti. Tai labai panašu į isteriją. O dabar pažiūrėkime, kas sukėlė tokius simptomus mūsuose.

Minskas-2

Vasario 13 dieną Minske buvo pateikti du dokumentai. Po jais nėra nei Vokietijos, nei Prancūzijos, nei Ukrainos ar Rusijos vadovų parašų. Pirmas – deklaracija, kuri priimta visuotiniu derybose dalyvavusių šalių susitarimu. Antras, „veiksmų kompleksas, siekiant įgyvendinti Minsko susitarimus“. Jį pasirašė Ukrainos vardu eksprezidentas Kučma, Donecko ir Lugansko respublikų vadovai – sukilėlių pusė, bei ESBO ir Rusijos įgalioti asmenys. Nė vienas minėtų asmenų betarpiškai nedalyvavo derybose ir nesėdėjo šalia gerbiamų derybinių šalių vadovybės. Jie laukė sprendimų visai kitose vietose.

Pradėkime nuo to, kas buvo pasirašyta. Pirmieji trys punktai kalba apie kovinių veiksmų nutraukimą, numatydami tikslią datą – vasario 15-ąją, 00 val. Nuo vasario 17 dienos turi būti pradėtas ir per dvi savaites užbaigtas sunkiosios ginkluotės atitraukimas iš fronto ribų. Įvairioms tokios ginkluotės grupėms nurodomi net atstumai bei fronto linijos. Taipogi įpreigojimas ESBO stebėti ir monotoringuoti šių susitarimų vykdymą.

Toks susitarimas turėtų būti priimtinas kiekvienam bent kiek save gerbiančiam ir adekvačiam asmeniui, nes tai – pastangos išsaugoti žmonių gyvybes. Net ir toks karo šauklys, kaip minėtas „mesijas“, neturėtų tam prieštarauti. Tai kas sukėlė isteriką?

Toliau prasideda politiniai susitarimo punktai. Juose kalbama apie dialogą dėl vietinių rinkimų sukilėlių vadomose teritorijose pagal Ukrainos įstatymus, amnestija visiems sukilėlių pusėje kariavusiems, belaisvių apsikeitimą, humanitarinės pagalbos pristatymą, socialinių, pensijų ir kitokių išmokų grąžinimą, bankų segmentų atstatymą, konstitucinę reformą, įtvirtinant atskirą šių teritorijų statusą, ir tik po viso to – 2015 metų pabaigoje valstybinės sienos kontrolės perėmimą.

Viskas išdėstyta likusiuose aštuoniuose punktuose, daug kur smulkiau paaiškinant šiųjų vykdymo eigą ir tvarką.

Kai visa tai įdėmiai perskaitai, susidaro aiškus įspūdis, kad politinė susitarimo dalis, žinant vidinę Ukrainos politinę padėtį, sunkiai gali būti įgyvendinta. Neįsivaizduoju dabartinės Rados, tam pritariančios ir priimančios atitinkamus įstatymus bei vykdančios Konstitucinę reformą, tačiau susitarusios pusės turi pakankamai svertų, kad nors ir begaliniai sunkiai, bet tai galėtų virsti tikrove.

Dar daugiau, šie susitarimai Rusijos inciatyva virto JT Saugumo tarybos priimta rezoliucija ir taip tapo ne vien susitarančių šalių kažkokiu „nesuprantamu“ sumanymu, bet visos tarptautinės visuomenės patvirtintu dokumentu, kurį privalu vykdyti.

Neabejotinai, susitarimas, jei jis bus nors 80 procentų įvykdytas, pakeis dabarties Ukrainą.

Nereikia būti dideliu specialistu, kad nuspėtum, jog, sakysim, Lvovas taipogi pareikalaus atskiro statuso, suteikiančio vietiniai savivaldai daug rimtesnes ir platesnes teises, apribojant centrinės valdžios Kijeve diktatą, nes kitaip jokias būdais nesutiks išskirti sukilėlių valdomas teritorijas.

Tai – federalizacija. Rusijos siūlymo įgyvendinimas. Tokia konstitucinė reforma užkirs bet kokį kelią, negavus visų žemių pritarimo, įstoti į ES ar NATO. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, bet norint išlaikyti Ukrainos valstybę Europos žemėlapyje kito kelio jau nebėra. Unitarinė Ukraina mirė dar pereitų metų balandį, kai prasidėjo ATO.

Ir vis dėlto, kas sukėlė tokią isteriką mūsuose, juk tai privalo suprasti nors kiek politikoje dantis pagalandęs žmogus?

Kodėl sujudo Europa?

Vokietijos ir Prancūzijos vadovai pakilo į kelionę Kijevan ir Maskvon ne šiaip sau. Ir būtent tuo pačiu metu, kai ten viešėjo JAV valstybės sekretorius. Kelios priažastys privertė juos tai padaryti.

Pirma, slaptosios abiejų valstybių žvalgybinės institucijos informavo, jog Kijevo atnaujinta karinė operacija prieš sukilėlius eilinį kartą gresia labai rimtu pralaimėjimu. Niekas negali būti garantuotas, kad po šios katastrofos sukilėliai pasitenkins kontrolės atstatymu savo sričių ribose, o nepasuks į šalies gilumą. Jei jie nesustos, tai pilietinis karas persimes link europiečių sienų.

Antra, tokiu atveju JAV Prezidentas, spaudžiamas politinių priešininkų valdomo Kongreso, nusileis ir priims sprendimą atvirai imti tiekti ginkluotę, o tai gali iššaukti atvirą Rusijos įsikišimą. Tokia įvykių eiga jau realiai grėstų virsti visuotiniu milžinišku konfliktu Europoje.

Trečia, jei konfliktą ir būtų įmanoma lokalizuoti Ukrainos valstybės erdvėje, tai jis, persimetęs į šalies gilumą, vis vien sukeltų ES ekonominę ir finansinę katastrofą, o tai nepaliktų politinio manevro laisvės ir priverstų galutinai pulti į JAV glėbį, pasirašant laisvos prekybos ir investicijų transatlantinę sutartį. Tokiu būdu, prarandant bet kokį suverenitetą ir atsisakant bet kokių geopolitinių galių, ir pati ES pakibtų ant subyrėjimo ribos.

Ketvirta, realiai šiandien NATO nėra pasiruošusi karui su Rusija ir atvirai kariauti paprasčiausiai negali.

Yra ir daugiau priežasčių, bet šios, mano nuomone,- pagrindinės.

Kijevas – pelėkautuose

Taigi, priežastys tikrai labai rimtos ir svarios.Ir visa tai aukoti vardan kažkokios Ukrainos nacionalistinių kvailiojimų? Neverta. Būtina bandyti susitarti. Tuo labiau, kad slaptais kanalais gaunama informacija rodo, jog ir Rusija karo netrokšta ir būtų linkusi ieškoti taikaus susitarimo.

Porošenko prikalbinti sėsti už derybų stalo, priešingai nei kai kuriems mūsų politiniams vanagams atrodė, nebuvo taip jau sunku. Jis puikiai supranta, kam realiai turėtų būti dėkingas už Prezidento kėdę. Be to, atsisakęs Vokietijos ir Prancūzijos siūlymo, jis rizikavo likti vieninteliu, atsakingu už nesėkmes frontuose. Šis, ne ukrainietis, – gudrus žmogus ir sutikdamas tikėjosi su „sąjungininkų“ pagalba apžaisti Putiną.

Deja, šio geopolitinio žaidėjo iki šiol pergudrauti nepavyko niekam. Gal todėl mes taip linkę jo nekęsti ir demonizuoti, tyčiotis ir menkinti. Arba jis tikrai – genialus geopolitikos meistras, arba šalia jos stovinti patarėjų komanda – nepaprastų gebėjimų. Kitokį paaiškinimą sunku surasti. Nebent už jo nugaros stovi dalis pačių įtakingiausių pasaulio žmonių, kurie suinteresuoti pakeisti nusistovėjusią globalią tvarką, tačiau tai jau atskira kalba, nors iš konspiralogijos srities galinti virsti realybe.

Porošenko pagrindinis derybų tikslas – sustabdyti karo veiksmus Debalcovo rajone, kur tik prieš keliasdešimt valandų tapo aišku, kad ukrainiečių kovinė grupuotė pateko į apsuptį. Buvo reali viltis, kad tai pasiekus Kijevo armija išliks užimamose pozicijose, o sukilėliai bus priversti pasitraukti į ankstesnes pozicijas. Kitaip pačiam Ukrainos Prezidentui iškils grėsmė prarasti savo kėdę ir teks pasekti Janukovyčiaus pavyzdžiu. Tai ir buvo svarbiausia jo užduotis. Visa kita – šakėmis ant vandens rašyta.

Neabejoju, kad ta derybų naktis buvo dramatiška ir varginanti ne vien Porošenko. Siekdamas svarbiausio susitarimo, jis sutiko prisiimti visus kitus politinius sutarties punktus, matyt, tikėdamas Merfio dėsniu: „20 procentų problemų gali išpręsti pats, kitas išprendžia laikas“ . Svarbiausia – dabarties rezultatas, o visa kita…

Ir prapylė, nes arba tikrai tiki, jog rusai nori užkariauti visą Ukrainą ar net Europą, todėl, pajutę galimos pergalės skonį, nesustos ir eis tolyn, o tai leis šaukti „gevalt“ ir prašyti pagalbos, kuri tokiu atveju tikrai bus suteikta, o Rusijai įvestos dar labiau niokiojančios sankcijos, arba paprsčiausiai pergudravo pats save. Vienintelis jo koziris – Debalcovas. Jei sukilėliai bandys toliau veržti „katilo“ lankus, tuo pačiu jie įrodys, kad nepaklūsta Minsko susitarimams, prisiimdami visą tuo atveju jiems, o tuo pačiu ir Rusijai, kaip garantui, tenkančią kaltę.

Mūsuose isterika prasidėjo nuo to pačio momento, kai buvo paviešinti priimti dokumentai ir Putinas, vienintelis išėjęs prieš žiniasklaidą, paatviravo, jog derybos užsitęsė dėl Ukrainos Prezidento Porošenkos nenoro pripažinti realia susiklosčiusių aplinkybių minėtame Debalcovo rajone.Taip jis nusimetė atsakomybę nuo savęs už tolimesnius įvykius šitame rajone ir išmušė Porošenko kozirį iš rankų.

Nors kariniai veiksmai Debalcove užsitęsė, kol sukilėliai likvidavo apsuptį, bet į tai niekas nekreipė ypatingo dėmesio, nes kitose vietose jie ėmėsi stropiai vykdyti susitarimo įsipareigojimus.

Sukilėliai tikrai stengsis laikytis susitarimo, nes jiems tai naudinga, o Kijevas realiai pateko į neapvydėtiną padėtį. Jei po to, kai bus įvykdyti pirmi trys punktai, jie atsisakys imtis politinių sprendimų, bus apkaltinti Minsko susitarimų sulaužimu. O tai jau gali turėti ganėtinai rimtas pasekmes. Kijevas – pelėkautuose.

Isterika – baimės rezultatas

Neabejoju, kad visais būdais bus ieškoma išeities. Atsiras naujų provokacijų, suksis informacinė propogandinė mašina, bet kita pusė, manau, tam pasiruošusi.

Isterika paprastai būna baimės rezultatas. Rusija sugebėjo išvengti derybose betarpiškų kaltinimų, nors mes, kaip ir Ukraina, suspėjome ją įvardinti agresore, teroristine valstybe ir kitais epitetais, ji, mūsų kai kurių politinių blūdų siaubui, netapo viena iš konflikto pusių, tik toks pat garantas kaip ir Vokietija ar Prancūzija, o tai jai suteikia didesnio politinio manevro galimybes.

Deja, mes, Lietuva, giliai įlindome į tuos įvykius Ukrainoje. Taip giliai, kad nebesimato net plaukelio, todėl jei Ukrainoje bus realiai pasiekta nors kokia ilgesnė taika, jei net pavyks „įšaldyti“ šį konfliktą, o galbūt net susitarti, tada neabejotinai Rusija bus priversta atsukti savo žvilgsnį į mus.

Mes, nuolankiai besistengdami kuo geriau atlikti mums šeimininko pavestas pareigas, pasitikėdami išblūdusių „mesijų“ nuomone, kad svetimos karinės bazės – mūsų saugumo garantas, tikrumoje tampame kaimynams pagrindine grėsme. O grėsmę, pagal žydų valstybės pavyzdį, privalu likviduoti. Kokiais būdais ir kaip – kitas reikalas, bet privalu.

Nemanau, kad Rusija prieš mus, nepaisant to, kad mes, kaip ir ukrainiečių oligarchai, stropiai prekiaujame karu, tiekdami Kijevui ginkluotę, imsis kokių nors karo veiksmų.

Nerimą kelia ne rusai, nerimą kelia mūsų valdantieji, kurie atvirai ir viešai ima ruoštis karui su kaimyne.

Gal tai – tik prisidirbusių baimės sukelta gynybinė reakcija, o gal mes būsime sekantis, jei Ukraina nepavyks, instrumentas šeimininkų rankose ir privalėsim suvaidinti senosios mūsų Pilėnų legendos vaidmenį?

Negi taip galėtų būti? Negi mums lemta pakartoti Pilėnus vardan svetimo intereso?

Šaltinis: komentaras.lt

Šauksmas

 

Leave a Reply