„Vilniaus kraštą tau nešu ant delno…“

Kas yra bendro tarp homoseksualų, lenkų ir verslininkų? Žiniasklaidoje yra nemažai publikacijų, kuriose nagrinėjama homoseksualų pasirinkta strategija, leidusi jiems iš visuomenėje niekinamos lytinės mažumos, kurios bet kokie pasireiškimai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu (už homoseksualumą daugelyje šalių buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė), tapo visame pasaulyje bene galingiausia jėga, kurios reikalavimus visos vakarietiškas vertybes pripažįstančios valstybės privalo vykdyti.

Paaiškėjo, kad tokią padėtį lėmė tinkamai pasirinkta propagandinė strategija. Visomis įmanomomis progomis ir komunikacijos priemonėmis homoseksualai kelia savo problemas, tarsi tai būtų pasaulyje pats svarbiausias dalykas. Bet kokia kitokia nuomonė atmetama nesigilinant į argumentus, nekreipiant į juos dėmesio, o oponentai vaizduojami marginalais, netolerantiškais demokratijos priešais, nemokšomis, kuriems didžioji visuomenės dauguma nepritaria. Įvykdžius vienus homoseksualų reikalavimus keliami vis nauji ir nauji tol, kol pasiekiamas galutinis tikslas.

Būtent pagal tokią propagandinę schemą veikia ir lenkai, ir verslininkai. Lenkai nuolat reikalauja leisti rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis ir lietuviškų vietovardžių pavadinimus rašyti lenkiškai.

Lenkų atkaklumas duoda savo vaisius – Lietuvos politinis elitas yra pasiryžęs tenkinti lenkų reikalavimus, nepaisydamas nei Lietuvos Konstitucijos, nei elementarios logikos.

Jiems talkina dvaro politologai, tokie, kaip, pavyzdžiui, V. Savukynas, originalų chamišką stilių propaguojantis R. Valatka ir daugelis kitų.

Seimo narys G. Kirkilas, siekdamas prastumti lenkams palankų ir Lietuvos valstybingumą naikinantį įstatymą, nesigėdija meluoti teigdamas, jog Lietuva pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis įsipareigojo sutartyje, kurią kadaise pasirašė Lietuva su Lenkija.

Galbūt G. Kirkilas, eidamas aukštas pareigas, būdamas ministru pirmininku ir vienu iš Socialdemokratų partijos lyderių kam nors Lenkijoje asmeniškai ką nors ir pažadėjo, įsipareigojo, tačiau valstybiniu lygiu jokių Lietuvos įsipareigojimų Lenkijai keisti lietuvišką abėcėlę, įvedant į ją lenkiškas raides, nėra.

Sekantis žingsnis – autonomija?

Socialdemokratai siūlo pakeisti pavardes remiantis tais dokumentais, kuriuos išdavė Lenkijos valdžia tarpukariu okupuotame Vilniaus krašte. Tai reikštų, jog socialdemokratai, pripažindami, kad okupacinės Lenkijos valdžios dokumentai yra teisėti ir jais šiandien reikia vadovautis, tuo pačiu pripažįsta, kad ir ta okupacinė lenkų valdžia buvo teisėta, o štai dabartinė Lietuvos valdžia Vilniaus krašte yra neteisėta, nes jos išduoti dokumentai, kuriuose pavardės parašytos lietuviškomis abėcėlės raidėmis, yra netinkami.

Ką gi, po tokio Lietuvos valdžios faktinio pripažinimo, kad atseit ne Lenkija buvo okupavusi Vilniaus kraštą, bet Lietuva yra šiuo metu okupavusi Vilniaus kraštą, belieka tik įteisinti Vilniaus krašto autonomiją, kuri sekančiu žingsniu – paskelbus vietinį referendumą, bus prijungta prie Lenkijos.

Lietuvos valdžia labai nori draugauti su Lenkija, nori, kad žalieji žmogeliukai iš Lenkijos ateitų į Lietuvą.

Kadaise poetė rašė: „Gintarėlį tau nešu ant delno“. Tas gintarėlis – tai Lietuva. Dabar galima perfrazuoti poetės žodžius pritaikant juos prieš šiuolaikinių realijų: „Vilniaus kraštą tau nešu ant delno“. Tai – G. Kirkilo, I. Šiaulienės ir kompanijos dovana vyresniesiems mūsų broliams lenkams.

Anksčiau buvo sakoma, kad keisti lietuvišką pavardžių rašybą pasuose reikia tam, kad būtų tariamai padėta už užsieniečių ištekėjusioms moterims įrodyti, kad jos tikrai ištekėjo už tų vyrų. Dabar gi G. Kirkilas atvirai pripažino, kad to reikia lenkams, nes, pasak G. Kirkilo, toks buvo įsipareigojimas lenkams. Į klausimą, ar nereikėtų įteisinti visiems svetimšaliams, ne tik lenkams, rašyti savo pavardes originalia rašyba, G. Kirkilas atsakė, jog kitoms šalims, išskyrus Lenkiją, tokių įsipareigojimų nebuvo.

Tačiau galbūt ateityje Lietuva ir kitų tautų atstovams, norėdama jiems įsiteikti, išdalins panašius pažadus? Pavyzdžiui, Lietuvos valdžia labai nori, kad japonai Lietuvoje statytų atominę elektrinę. Jeigu japonai Lietuvoje dirbs ir gyvens, tai gal kai kurie iš jų susiporuos ir su lietuvaitėmis. Tad gal bus leista ir joms savo pavardes lietuviškose pasuose rašyti japoniškai? Žinoma, jeigu G. Kirkilas sudarys atitinkamą sutartį su japonais.

Nuolatinis lenkų spaudimas duoda savo vaisius ir todėl visos valdančiosios koalicijos partijos jau yra pasiryžę pažeisdamos Lietuvos Konstituciją įvykdyti lenkų reikalavimus.

Panašūs metodai – ir Lietuvos verslininkų

Labai panašiais metodais, kaip lenkai, veikia ir Lietuvos verslininkai. Jie taip pat nuolat kelia vis naujus reikalavimus ir pasitelkdami savo klapčiukus – visokiausio plauko ekspertus, vykdo agresyvią propagandinę kampaniją aiškindami, jog tik įvykdžius tų verslininkų reikalavimus pasaulis nesugrius, o Lietuvos ekonomika bus išgelbėta.

Šios verslininkų organizuotos propagandinės kampanijos tikslas yra kiek galima labiau sumažinti verslo įsipareigojimus valstybei ir savo darbuotojams, perskirstyti pajamas turtingiausiųjų visuomenės narių, oligarchų naudai. Siekiant savo tikslų bandoma supriešinti žmones su valstybe. Sakoma, kad, jeigu bus sumažinti mokesčiai verslui, tai dirbantieji gaus didesnius atlyginimus.

Panašiai kadaise aiškino vienas iš Sąjūdžio lyderių Nepriklausomybės akto signataras K. Antanavičius, žymus ekonomistas, vienas iš ekonominės Lietuvos koncepcijos kūrėjų. Pasak jo, blogoji tarybų valdžia pasisavindavo žmonių pinigus, jeigu valdžia to nebūtų dariusi, tai žmonės būtų galėję gauti šešis kartus didesnius atlyginimus.

Nerpigiau.lt

Tačiau kai tarybų valdžios nebeliko ir valstybės funkcijos nuolat buvo privatizuojamos, valstybės įtaka buvo mažinama, eiliniai darbuotojai šešis kartus didesnius atlyginimus matė kaip savo ausis. Praturtėjo tik saujelė išrinktųjų, priklausančių verslo elitui.

Tuo tarpu dirbančiųjų atlyginimai ne padidėjo, bet ženkliai sumažėjo. Buvo panaikintos priemokos už darbą kenksmingomis sąlygomis aiškinant tuo, jog sutaupytus pinigus verslininkai išleis gerindami sąlygas darbo vietose ir tų kenksmingų sąlygų darbo vietose iš viso neliks.

Deja, priemokų už kenksmingas darbo sąlygas nebeliko, o kenksmingos darbo vietos kaip buvo, taip ir liko nepasikeitę.

Kai prieš pasaulinę krizę sparčiai augo ekonomika ir pūtėsi finansinis burbulas, verslininkai gavo didžiulius pelnus. Nežiūrint to, jie norėjo turėti dar daugiau. Todėl buvo išvystyta propagandinė kampanija, kurios metu buvo sakoma, kad būtina dar labiau pagerinti verslo sąlygas sumažinant fizinių asmenų pajamų mokestį, nes tik tokiu būdu bus galima padidinti atlyginimus dirbantiesiems.

Tai ir buvo padaryta – mokestis buvo sumažintas nuo 33 iki 24%. Dėl to verslininkų pelnai dar labiau padidėjo, o dirbančiųjų atlyginimai prasidėjus krizei buvo ženkliai sumažinti. Pasak vieno iš Socialdemokratų partijos lyderių J. V. Paleckio, krizės metais Lietuvoje įvykdyta vidinė devalvacija 27% taip smarkiai sumažėjo algos, pašalpos, išmokos.

Iš šių pamokų niekas nieko neišmoko. Šiuo metu politikai ir verslininkai bei jų lobistai, siekdami savo asmeninės naudos, pasakoja tas pačias pasakėles. Pasak jų, paskatinti ekonomiką, padidinti atlyginimus ir pensijas ir sumažinti nedarbą bus įmanoma tik įgyvendinus naująjį socialinį modelį – atėmus iš dirbančiųjų socialines garantijas, pusantro karto padidinus darbo dienos trukmę (nuo 8 iki 12 val.) ir atėmus iš Sodros trečdalį jos gaunamų pajamų (sumažinus Sodros mokestį nuo 34 iki 22%).

Tačiau nejaugi Lietuva yra kvailių, tikinčių tokiomis nesąmonėmis, šalis? Visi Lietuvos žmonės naujuoju socialiniu modeliu patenkinti, niekas jam neprieštarauja, niekas neprotestuoja.

Lietuviai – ne graikai

Žmonės Lietuvoje ramūs, su jais politikai ir verslininkai gali daryti, ką nori. Lietuviai – ne tokie kaip graikai. Graikai protestuoja, reikalauja. Lietuviai, viskuo patenkinti, tyli. Blogiausiu atveju jie susikrauna lagaminus ir išvažiuoja iš Lietuvos.

Daugelis Lietuvos politikų, ekonomistų ir eilinių Lietuvos žmonių galvoja, kad graikai yra tinginiai, gyvenantys kitų sąskaita ir nenorintys mokėti mokesčių, dėl ko susidarė didžiulės Graikijos skolos, o štai lietuviai yra darbštuoliai, sugebantys susiveržti diržus ir tokiu būdu išgyventi beveik nevalgydami ir nesiskolindami.

Seimo narys K. Glaveckas vienoje radijo laidoje sakė, kad Graikijos skola, jai stojant į Europos Sąjungą, siekė tik 21% bendrojo vidaus produkto.

Lietuvos valstybės skola, stojant į ES, taip pat buvo panašaus dydžio. Šiuo metu ji padidėjo maždaug tris kartus. Todėl tikėtina, kad Lietuvos buvimo ES stažas prilygs Graikijos stažui, Lietuvos skola taip pat bus panaši į Graikijos skolą.

Visos senosios ES šalys skęsta didžiulėse skolose. Skolų didėjimą daugeliu atveju lemia tas faktas, kad valstybė neturi nuosavų pinigų ir yra priklausoma nuo kokios nors kitos, svetimos pinigų sistemos.

Lietuva savos pinigų sistemos faktiškai neturi nuo 1994 metų, kai litas buvo susietas su doleriu, o vėliau – su euru. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai šiemet litas buvo pakeistas euru. Dabar Lietuvos valstybė bus atsakinga ir už Graikijos, ir už kitų valstybių skolas, turės dengti tų valstybių nuostolius.

Jeigu Graikija bankrutuos ir vėl įsives savus pinigus, jos skolos dings. O štai Lietuvai, šiemet įstojusiai į eurozoną, Graikijos bankrotas kainuos nuo 160 iki 500 mln. eurų. Štai tokią „naudą“ gavo Lietuva, įsivedusi eurą. Jeigu nebūtų euro, nereikėtų mokėti ir svetimų skolų.

Legalizuoti vagystes

Sakoma, kad graikai nenori mokėti mokesčių. Tačiau juk ir Lietuvos verslininkai mokesčių mokėti nenori. Verslininkų organizacijų vadai patys prisipažįsta, kad jie sukčiauja. Pasak D. Arlausko, „verslas visada sukčiavo“. Kai didinama minimali alga, tai verslininkai apiformina darbuotojus nepilnu etatu ir oficialaus atlyginimo nedidina. Pasak Sodros vadovo M. Sinkevičiaus, viena įmonė, turinti kelis šimtus darbuotojų, moka jiems per mėnesį vidutiniškai vos po 30 eurų, nors skelbiasi, kad moka savo darbuotojams tūkstančio litų algas. Ir toks reiškinys yra ne vienetinis, bet masiškas, nes mažesnę negu minimalią algą Lietuvoje gauna 240 tūkstančių darbuotojų.

Logiška būtų manyti, kad šiuo atveju darbo imtis turėtų Mokesčių inspekcija ir Darbo inspekcija. Jos turėtų aiškintis, kodėl įmonėse mokami tokie maži atlyginimai. Tačiau A. Butkevičiaus vyriausybė pasirinko kitą kelią. Ji teigia, kad reikia suvienodinti verslo sąlygas visiems verslininkams įstatymiškai įteisinant šešėlinį verslą, padaryti taip, kad net ir tie verslininkai, kurie iki šiol sąžiningai mokėdavo mokesčius, galėtų mokesčių taip pat nemokėti nepažeisdami įstatymų, arba sudaryti jiems tokias sąlygas, kad įstatymų pažeidimų niekas negalėtų nustatyti ir įrodyti, kad jie buvo padaryti. Kitaip sakant – legalizuokime vagystes ir vagysčių Lietuvoje nebeliks. Štai tokia yra socialdemokrato A. Butkevičiaus socialdemokratinė politika.

http://www.komentaras.lt/aktualu-2/%e2%80%9evilniaus-krasta-tau-nesu-ant-delno-%e2%80%9c?lang=

Leave a Reply