Vokiečiai padeda Donbasui (video)

Vokietijos kairiųjų partijos deputatas Volfgangas Gerkė pasakoja apie savo susitikimą su Zacharčenko Donecke.

Mūsų viešnagės Donecke metu turėjome galimybę susitikti su Zacharčenko. Tai buvo neplanuotas susitikimas jo rezidencijoje. Mums buvo susidaręs įspūdis, kad jei nori ten dalinti medikamentus, tą reikia suderinti su vietos valdžia.

Ten ir centimetro nepajudėsi nestebimas. Iš daug ko matyti, kad čia – kovinių veiksmų zona. Pirmą klausimą užduoti buvo sudėtinga, nes nenorėjome jo ir prezidentu įvardinti, ir vartoti “separatistų” sąvoką. Todėl mes vartojome “sukilėlių” žodį, o Zacharčenko ir pats patvirtino, kad jie jaučiasi sukilėliais, todėl su tokiu apibrėžimu sutiko. Mūsų pirmas klausimas buvo: ar jūs pasiruošę vykdyti Minsko susitarimus? Jis labai trumpai atsakė į šį klausimą, kad vienareikšmiškai jie šiuos susitarimus vykdys. Nors žinoma, kad gali ir nepavykti visai tiksliai tą padaryti. Antras klausimas buvo dėl Debalcevo katilo. Apsuptų Ukrainos ir užsienio karių kiekis pateikiamas skirtingai. Na, tarkime, 5000. Jis atsakė, kad gali leisti apsuptiesiems išeiti su sąlyga, jeigu šie sudės ginklus. Iš visko matyti, kad ten ne tik Ukrainos armija, bet ir savanorių batalionai apsupti. Galimas daiktas – ir užsienio kareiviai. Aš būčiau laimingas, jei jie nusiginkluotų, nes baisiausia, kas gali atsitikti – tai naujas kraujo liejimas šiame regione. Taigi jis atsakė: mes juos paleisime, jeigu jie nusiginkluos. O problema dar ir tame, kad Kijevas tvirtina, jog jokio katilo nėra. Tas žinoma skatina sukilėlius įrodyti, jog katilas visgi yra. Trečias klausimas buvo toks. Jeigu Vokietijos vyriausybė nuspręs pasiųsti į Donecką oficialų humanitarinį konvojų, ar sukilėliai jį praleis? Jis atsakė, kad už tokį konvojų būtų dėkingas ir jis būtų priimtas. O humanitarinė pagalba gali būti skirstoma per tarptautines organizacijas, Raudonąjį Kryžių, kurių atsovybę ten matėme. Kai paklausęme apie ESBO, atsakė kad stebėtojais džiaugiasi, kai jie dirba neutraliai. Mano kolega Zacharčenkos paklausė, kaip jis jautėsi Minsko derybose. Atsakė įdomiai. Jis pasakė, kad šiose derybose daug išmoko. O kai paklausėme, ko gi jis ten galėjo išmokti? Jis atsakė, kad išmoko daug kalbėti, neminint faktų. Kai paklausėme, ar jis atvykęs iš Rusijos – jis atsakė, kad yra trečios kartos donietis, gimęs Donecke. Namas, kuriame jis gyveno, buvo aerouosto rajone, kur vyko mūšiai. Jis pasiūlė mums viską aprodyti. Mes sutiko ir jis nuvežė mus į ten aplinkkeliais, nes tas namas visiškai sugriautas. Kol mes važiavome, mūsų mašiną apšaudė. Netoliese sprogo artilerijos sviedinys. Kadangi kariniuose reikaluose nieko nesuprantu, tai nelabai ir išsigandau. Mieste situacija – sudėtinga. Viena dalis atrodo taikiai, gatvėmis žmonės vaikščioja, parduotuvės dirba ir t.t.. O pavažiavus kelis kilom,etrus matosi visi tie sugriovimai. Mus labai suneramino žmonės, kurie priprato prie karo iki apatijos. Mes labai džiaugiamės, kad galėjome padėti medikamentais ir būtų nuostabu, kad vyriausybė išsiųstų humanitarinį konvojų. Mes mielai papasakotume, kaip į ten patogiau nuvažiuoti.

Leave a Reply