Vokiečių istorikas ir dokumentinių filmų režisierius Michaelis Fogtas (video)

Vokiečių istorikas, nepriklausomas žurnalistas, rašytojas ir dokumentinių filmų režisierius Michaelis Fogtas pasakoja apie Rusijos ir Vokietijos draugystę, apie Putiną, Staliną, Jelciną ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Jei mes dabar iš susiklosčiusios situacijos padarysime išvadą, tai mes galėsime pasakyti, kad Vladimiras Putinas yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų yra vertas Nobelio Taikos premijos. O Obama, kaip pastovus karų kurstytojas iš pradžių Sirijoje, dabar vėl Irake, Afganistane – ten karai tęsiasi ir dabar – tai jis kaip tik ir nevertas Nobelio Taikos premijos, kurios įteikimas buvo tiesiog cirkas, nes ją gavo tas, kuris maudosi kraujyje, kai tuo tarpu Putinas yra tas, kuris deda pastangas, kad karai neįsipliekstų.

mqdefaultKryme mes stebime lygiai tokią pačią situaciją kaip ir Škotijoje, kur škotai balsavo referendume dėl savo nepriklausomybės. Jie pasakė – gana, mes norime eiti savo keliu. Škotai daro lygiai tą patį, ką darė rusai Kryme ir tai 100% atitinka tarptautinės teisės normas ir yra visiškai nesvarbu ar tam pritaria Briuselis ar JAV. Krymas visada buvo rusų, jį Ukrainai atidavė Chruščiovas, kuris tokiu žestu norėjo patraukti savo pusėn ukrainiečius Politbiure. Tai įvyko Tarybų Sąjungos laikais ir nebuvo didelio skirtumo, kam formaliai priklausys Krymas, todėl Chruščiovas jį ir atidavė norėdamas įsiteikti savo sąjungininkams ukrainiečiams Politbiure.

Malaizijos „Boingo“ istorijoje man įdomiausia tai, kad jei lėktuvas būtų nukritęs viena minute vėliau, tai jis būtų nukritęs jau Rusijos, o ne Ukrainos teritorijoje. Jeigu taip būtų atsitikę, tai Vakarai įtartų ne piktus separatistus, o jau pačius rusus, kurie būtų tapę tiesioginiai kaltininkai. Dar noriu paminėti vieną faktą, kuris mane ypatingai sukrėtė, o būtent trumpą vaizdo įrašą, nufilmuotą mobiliuoju telefonu, kuriame prieš pat „Boingo“ sudužimą matomas kitas lėktuvas, skrendantis iš paskos.

Numušto Malaizijos „Boingo“ tema tokia plati, kad norint ją aptarti tam reikia atskiros laidos. O jei kalbėti trumpai, tai prieš mus – gigantiška provokacija, lydima nesiliaujančio melo. Ši provokacija – tai nauja rugsėjo 11, organizuota tam, kad mobilizuoti Vakarus prieš Putiną ir rusus. Prisiminkime neseną žurnalo „Der Spiegel“ karinę propagandą. Šios provokacijos pagalba norėta visus mobilizuoti karui prieš Rusiją. Čia ir yra visos šitos istorijos su „Boingu“ prasmė ir tokiems tikslams kaip visada neapsieinama be žmogžudysčių.

Žiūrėti pilną versiją vokiečių kalba

Šiandieninė mūsų tema yra Rusija ir visos tos provokacijos ir procesai, kurie susiję su Rusija. Kaip įvykiai rutuliosis toliau? Daktaras Michaelis Fogtas dabar iškėlė klausimą, kamvisa tai naudinga, jei mes apžvelgtume visą šį scenarijų, susijusį su Rusija, Ukraina, lėktuvo sudužimu ir kitomis provokacijomis? Kas gi tampa tikruoju naudos gavėju šioje situacijoje? Kas čia iš tikrųjų žaidžia šį žaidimą su viltimi ateityje gauti sau naudos? Kaip jūs manote, Michaeli, ar čia gali būti kažkam visa tai naudinga?

Taip, bet iš pradžių būtų galima atsakyti į šį klausimą iš kito galo, įvardijant pralaimėtojus. Ir tas pralaimėtojas pirmoje vietoje yra Europa ir labiausiai vokiečiai. Visų pirma vokiečiai bus pralaimėtojai ir tai manęs, kaip istoriko, visai nestebina, nes pasižiūrėję į Rusijos ir Prūsijos santykius ir apskritai į rusų-vokiečių santykius per pastaruosius kelis šimtmečius, pamatysime, kad kooperacija visada buvo ypatingai naudinga abejoms šalims. Kadaise Rusijos caro Petro III sprendimas paskelbti neutralitetą Septynerių metų kare išgelbėjo gyvybę senajam Prūsijos karaliui Frydrichui II ir patį Prūsijos valstybingumą. Tai rusai anuomet pasirūpino, kad Prūsija nežlugtų. O vėliau ir visa Bismarko politika būtų buvusi neįmanoma be Rusijos palaikymo, be draugiškų dviejų šalių santykių. Ir įdomiausia, kad ši taisyklė galioja nepriklausomai nuo abejų šalių politinių santvarkų.

Pirmasis pasaulinis karas Rusijos Imperijai ir Tarybų Sąjungai atnešė daug negandų, taip pat kaip ir Vokietijos Imperijai ir jaunajai Veimaro Respublikai, kuri buvo pavergta Versalio sutartimi ir visu tuo, kas su ja susiję. Leninas tada ištiesė Štrezemanui ranką, pasiūlydamas jam sudaryti Rapalo sutartį 1922 metais. Tai buvo vienas geriausių istorijos momentų vokiečių užsienio politikoje, kai Vokietija nusprendė sudaryti su Rusija strateginę sąjungą atsisakant abipusės grobikiškos politikos prekyboje. Iš šitų pavyzdžių yra akivaizdu, kad šalių santykiai buvo draugiški ir carinės Rusijos laikais, ir Lenino laikais, ir netgi po II pasaulinio karo. Čia aš pasidalinsiu keliomis mintimis. Stalino, žinoma, nepavadinsi dideliu humanistu, čia, manau, niekam nekils abejonių, kas buvo Stalinas, bet tai nesvarbu mūsų temai. Po karo Stalinas pasakė, kas hitleriai ateina ir išeina, o vokiečių tauta lieka. Ir čia mes matome visiškai priešingą požiūrį į Vokietiją, nei amerikiečių ir anglų. Čerčilio pozicija buvo tokia, kad II pasaulinio karo pagalba visiškai išvalyti visą Centrinės Europos teritoriją. Prisiminkime bent Morgentau ar Kaufmano planus, kurie tai patvirtina. O Stalinas visiškai kitaip žiūrėjo į Vokietiją. 1952 metais Stalinas pasiūlė jaunai VFR, kuri tada dar nebuvo iki galo pavirtusi Vakarų, JAV ir NATO prostitute, surengti referendumą abejose Vokietijose dėl šalių susijungimo į vieną valstybę.

Stalinas pasakė: aš sutiksiu su referendumo rezultatais netgi tuo atveju, jei VDR komunistų partijos vadovui Valteriui Ulbrechtui teks pasitraukti. 1952 m. Stalinas buvo pasiruošęs palaikyti VDR ir tada Vokietijos padalinimas galėjo būti panaikintas ir galėjo atsirasti neutrali suvienyta Vokietija, jei tada Stalino pasiūlymas dėl referendumo būtų priimtas. O vėliau tą patį siūlė Chruščiovas 1955 metais, Andropovas irgi siūlė suvienyti Vokietiją, o Gorbačiovas netgi siūlė pakeisti Vokietijos sienas. Kalbėdamas su vokiečių finansų ministru Teo Vaigeliu Gorbačiovas už tam tikrą sumą pasiūlė atiduoti Vokietijai Rytų Prūsiją ir Kaliningradą. Vokietijoje tuo metu buvo manoma, kad tos teritorijos yra prarastos visiems laikams. Taigi, noriu pažymėti, kad visada, kai Vokietijos ir Rusijos santykiai buvo draugiški ir kaimyniški, tai būdavo naudinga ir vokiečiams, ir rusams. Todėl atsakymas į klausimą „Kas nukentės labiausiai?“ karo su Rusija atveju, yra Vokietija, jei mes leisime save įtraukti į tokį karą.

Na, o išsiaiškinti kas turės iš viso šito daugiausiai naudos yra paprasta. Dabartinę situaciją lemia tos pačios pamatinės priežastys kaip ir visų didžiųjų karų praeityje ir prasidėjo viskas nuo I pasaulinio karo. Vokietijos Imperija buvo įkurta 1871 m. ir per tris dešimtmečius įvyko beprecedentis sprogstamasis jos ekonomikos augimas ir vidaus reformos, nulemtos taikios Bismarko politikos. Visus tuos metus nebuvo nei karų, nei konfliktų. O Čerčilis tada pasakė, kad Vokietija pasielgė kvailai, kad savo ekonominiame šuolyje neleido sudalyvauti Londono finansiniams klanams. Ir tai buvo viena iš I pasaulino karo ir JAV įsitraukimo į karą 1917 m. priežasčių, nes Londono finansininkai ir Amerikos Volstryto bankininkai veikia išvien. Turėdami tai omenyje, mes suprasime, kas vyksta pasaulyje šiandien. Doleris šiandien susiduria su didelėmis bėdomis.

JAV šiandien praktiškai yra bankrutavusios, ten milijonai bedarbių ir katastrofiška socialinė situacija. Be viso to, niekas tiksliai nežino tikslaus dolerinių banknotų skaičiaus, nes juos spausdina astronominiais kiekiais. O tuo tarpu pasaulis patyliukais atsisako dolerių. Sadamo Huseino ir Kadafio kaltė buvo ta, kad jie nenorėjo daugiau prekiauti už dolerius. Šiandien scenoje pasirodė BRIKS šalys, kurios irgi atsisako prekybos už dolerius, ypač Rusija ir Kinija, vystančios nuosavą prekybos sistemą, nes jos nenori turėti nieko bendro su doleriu. Mes matome dolerio, finansų ir JAV karo mašinos ryšį, o amerikiečių kariai yra tokios pačios šitos sistemos aukos kaip ir vokiečių Bundesvero kariai. Karo atveju ir rusų kariai taptų šios sistemos aukomis. Kareiviai – tik įrankis finansinės sistemos ir bankininkų rankose, kurie išnaudoja JAV kaip kuoką tose planetos vietose, kur bankininkams reikia. Štai jie ir siekia išsaugoti dolerinę pasaulio sistemą ir tam surengė rugsėjo 11, užpuolė Iraką ir kitas šalis. Jie norėjo įsiveržti ir į Siriją, bet tam sutrukdė Putinas. Karo prieš Siriją neleido Putinas.

Bet pagrindinis šitų bankininkų ir finansinės sistemos tikslas yra Rusija ir Kinija, kurios turi būti sunaikintos, kad 21 amžius taptų Amerikos šimtmečiu. Juk žinomame Amerikos strategų dokumente, kuris buvo publikuotas prieš metus iki rugsėjo 11 teroristinio akto parašyta, kad jiems reikalingi kosminių mastelių įvykiai, tokie kaip Perl Harboras, kad padaryti pradžią amerikietiškam amžiui. Ir kai įvyko rugsėjo 11, Henris Kisindžeris, vienas to dokumento autorių pasakė: „Žiūrėkite – įvyko kosminio mastelio įvykis, tai mūsų Perl Harboras“. Dabar jie ir vėl nori surengti kažką panašaus į rugsėjo 11, kad pasistūmėti link amerikietiškojo amžiaus eros. Galų gale čia kalbama apie bankrutavusio dolerio ir finansinės sistemos valdžios išsaugojimą, valdžios, patyrusios visišką fiasko moralės, etikos, ekonomikos, ekologijos ir kitose srityse. Jie nori išsaugoti šitos perpuvusios sistemos gyvybę ir dėl šito mus nori įtraukti į šį didžiulį karą. Ir štai kurstant šį karą yra vienas žmogus, kuris tam bando sutrukdyti ir šis žmogus yra Putinas.

Šis žmogus gina Rusijos interesus ir tai yra normalu. Jelcinas, pavyzdžiui, to nedarė. Jis pardavė Rusijos interesus. Apie asmeninius Jelcino pomėgius aš nenoriu kalbėti, nes net jei jis būtų pats didžiausias alkoholikas, bet tuo pačiu ir gintų Rusijos interesus, būtų patriotas ir rūpintųsi taikos išsaugojimu, tai galėtų ir dar daugiau gerti – tai būtų visai nesvarbu. Problema yra ne degtinėje, o tame, kad Jelcinas pateko į Amerikos finansinės sistemos tinklus. Ypatingai jo dukra ten buvo įsipainiojusi. Ir štai būtent šių žaidimų Putinas ne tik kad nežaidžia, bet ir sumaišo visas kortas. Todėl jį ir paskelbė naujuoju Hitleriu, kaip kadaise tai padarė su Sadamu Huseinu, Kadafiu, po to tokiu mini Hitleriu paskelbė Mubaraką, tada Asadą pavaizdavo piktu Hitleriu. Dabar tai yra Putinas. Priminsiu tiktai mūsų televizijos laidą, kur Justas Fransas pasakojo, kad yra asmeniškai pažįstamas su Vladimiru Putinu, kuris esąs labai išsilavinęs žmogus, žinantis vokiečių filosofiją, kultūrą ir tradicijas, kad tai jam labai artima ir kad Putinas be kita ko mėgsta Mocarto muziką. O viena aktorė, buvusi toje laidoje ir kurios aš negaliu apibūdinti kitaip nei atbukusi, pasakė, kad girdi, Hitleris irgi mėgo Mocartą. Šiuo pavyzdžiu aš noriu parodyti, kad iš Putino dabar daromas Hitleris norint mobilizuoti visuomenę prieš Putiną ir Rusiją. Todėl ir žurnalas „Der Spiegel“ ant viršelio užrašė antraštę „Sustabdykime Putiną dabar“, nes neva tai grėsmė kyla iš Rusijos ir Putino, nors būtent Putinas yra tas žmogus, kuris neleidžai karui įsiplieksti.

išvertė Ričardas Visockis

Šauksmas

Leave a Reply