Vytautas Galvonas: „Jausdami polinkį aviacijai, akrobatiniam skraidymui, dažnai išgyvendavome akistatą su mirtimi…“

IN MEMORIAM VYTAUTUI GALVONUI (1958. 04. 08 – 2015. 06. 26)

Išėjai netikėtai – to neturėjo būti!
Negaliu susitaikyti,
kad nebepasimatysim,
kad nebegirdėsiu Tavęs,
kad kartu niekada nebepabūsim, kaip buvome pratę…
Tebūna Tau Dangus!
Niekas nepalengvins netekties skausmo žmonai Laimai Ritai, 
dukrai Miglei Marijai, sūnui Juliui Vytautui, seseriai Audronei, Mamai ir visiems pažinojusiems ir mylėjusiems mūsų Vytautą.

Prezidentas Rolandas Paksas 

GALVONAS_Vyt-2„Mudu su Rolandu Paksu esame seni pažįstami, kartu skraidėm, kartu ir draugus laidojom. Jausdami polinkį aviacijai, akrobatiniam skraidymui, dažnai išgyvendavome akistatą su mirtimi. Įsiminė atvejis, kai draugas, su kuriuo ką tik šnekėjome, bendravome, staiga žuvo aviakatastrofoje: po valandos nesėkmingo skrydžio atradome tik jo ranką ant vairolazdės… Tuo metu mes visi buvome nutolę nuo materialaus pasaulio ir pakylėti link dvasinio, aiškiai supratome žmogaus būties laikinumą. Praktiškai ir dabar nei vienas iš mūsų nėra prisirišęs prie kažkokių turtų ar pinigų. Turtai nėra gyvenimo tikslas, jie tik padeda save realizuoti“, – taip prieš keletą metų interviu „Laisvam laikraščiui“ kalbėjo š. m. birželio 26 d. Alytaus aerodrome tragiškai žuvęs artimas prezidento Rolando Pakso bendražygis, lakūnas Vytautas Galvonas…

Rolandas Paksas: „Jis buvo iš tokių žmonių, apie kuriuos sakoma: kol alsuoja, tol skraido! Pasitaikius progai visuomet sėsdavo į lėktuvą… Toks patyręs pilotas, kaip Vytautas Galvonasgreičiausiai žuvo dėl kokio nors nelemto atsitiktinumo. Tą vakarą, skrisdamas lėktuvu JAK-55M, pradėjo suktukines statines, po kurių lėktuvas perėjo į suktuką. O tai nėra būdinga ir taip neturėtų būti. Šiame suktuke lėktuvas sukosi žemės link, o kai sukimas buvo sustabdytas ir lėktuvas pradėjo išeidinėti iš tos krintančios, besisukančios padėties, jam nebeužteko aukščio ir, kaip sako lakūnai, lėktuvo pilvas trenkėsi į žemę. Ir viskas taip baigėsi…“.

VYTAUTĄ GALVONĄ PALYDINT…

Patyrėme skaudžią netektį – birželio 26-osios pavakare Alytuje treniruotės metu žuvo lakūnas, visuomenininkas, politikas Vytautas Galvonas.
1958-ųjų balandžio 8-ąją gimęs Anykščiuose, Vytautas niekada nenutolo nuo savo gimtojo miesto, nors didžioji jam skirtų dienų dalis ir svarbiausieji gyvenimo įvykiai jį siejo su Vilniumi. Studijuodamas radiofiziką Vilniaus universitete, jis pradėjo skraidyti Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklube, tapo akrobatinio skraidymo meistru. Santuokų rūmuose ant Tauro kalno ir šv. Mikalojaus bažnyčioje jiedu su Laima įregistravo santuoką. Vilniuje užaugo jų vaikai – Miglė Marija ir Julius Vytautas.
Gerą dešimtmetį paskyręs radioelektronikai universiteto skaičiavimo centre ir Vilniaus autoremonto gamykloje, Vytautas buvo tarp pirmųjų laisvės dvelksmą Lietuvoje pajutusių verslininkų. Keletą metų jis vadovavo akcinei bendrovei „Ogmios centras”, tačiau ypač ryškų pėdsaką toje sostinės dalyje, kurią vadiname „Šiaurės miesteliu“, Vytautas įmynė, 1997-2003-aisiais vadovaudamas to paties pavadinimo įmonei. Jo sveikos nuovokos ir pastangų dėka buvo padėti šio patrauklaus šiandien Vilniaus mikrorajono pamatai.
2003-ieji buvo Vytauto posūkio į politiką metai.

Vilniaus tarybos narys, Prezidento patarėjas, Seimo narys, frakcijos Tvarka ir teisingumas seniūno pavaduotojas, finansų viceministras, Anykščių raj. savivaldybės Tarybos narys – toks Vytauto, kaip politiko, nueitas kelias, ir kiekvieną jo etapą ženklino kruopštus darbas, atsakingas požiūris į pareigą.
Vytautas turėjo daug talentų, tarp jų ir sugebėjimą atskleisti savo gabumus. Jis gyveno skrydžiu. Tiesiogine prasme – Vytautas jau antrą kadenciją vadovaudavo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijai ir negalėjome nejausti, kad į aerodromus grįžta jėga ir artėja dienos, kai pasaulio erdvėse vėl skambės Vytauto suburtos Lietuvos komandos skrydžiai.
Netiesiogine prasme – skrydžio dvasia lydėjo visus Vytauto žingsnius. Kažin ar be jos jis būtų įstengęs įveikti ne tik ilgus pusės maratono kilometrus, bet ir visus šios trasos iššūkį priėmusius pasaulio parlamentarus. Polėkio netrūko ir kultūros reginiams, Anykščių miesto šventėms, bendruomenės projektams.
Vytautas gyvenimas buvo kupinas veiklos, tačiau niekas nematė jo paskendusio rūpesčiuose – tik linksmą, besišypsantį. Lygiai kaip skambindamas Sergejui Jovaišai prisistatydavo žaidybiniu numeriu krepšinio aikštelėje septintas, lengvas kraštas, taip ir Kyviškių lakūnai telefone išgirsdavo senąjį Vytauto šaukinį – „Anabaras, du šimtai septintas“. Žaismingomis išmonėmis jis mokėjo pagyvinti bet kokį susitikimą ar senų bičiulių sueigą.
Toks – gyvenęs skrydžiu, kupinas veiklos ir buvimo šiame pasaulyje džiaugsmo – Vytautas išliks mūsų atmintyje.
Bičiuliai ir bendražygiai
—————————————————————————————————————–
Tragiškomis aplinkybėmis žuvusio lakūno, Akrobatinio skraidymo federacijos prezidento, politiko Vytauto Galvono rausvo granito urna antradienio rytą paskendo baltų gėlių jūroje Šv. Jonų bažnyčioje. Kairėje urnos pusėje šalia velionio pelenų padėtas vainikas nuo V. Galvono mamos ir sesers, o dešinėje bolavo gėlės, kurias atnešė našlė Laima Rita Galvonienė ir vaikai – 20-metė Miglė Marija ir 17-metis Julius Vytautas. Netrukus prie velionio palaikų ėmė rinktis politiko bendražygiai…
(ČIA maketuoti Trys nuotraukas GALVONAS_V-J.Staceviciaus; IMG-8064 ir GALVONAS_A.Petraitytes)
—————————————————————————————————————

Vytautas Galvonas gimė 1958 metų balandžio 8 dieną, Anykščiuose.
1976 m. baigė Anykščių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1976–1981 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, įgijo radiofiziko išsilavinimą.
1981 m. V. Galvonas dirbo Vilniaus 35-osios vidurinės mokyklos fizikos ir darbų mokytoju. 1981–1989 m. jis buvo Vilniaus universiteto Skaičiavimo centro inžinierius elektronikas, 1984–1992 m. – Vilniaus autoremonto gamyklos automatizuotų gamybos valdymo sistemų skyriaus elektroninių skaičiavimo mašinų viršininkas. 1989–1992 m. jis taip pat dirbo Vilniaus universiteto Sporto centro sportinio eksperimento automatizavimo skyriaus projekto vadovu.

1992–1993 m. V. Galvonas buvo uždarosios akcinės bendrovės „Esmi” parduotuvės „Astra” direktorius, 1993 m. – akcinės bendrovės „Ogmios centras” prekybos direktorius, 1993–1997 m. – uždarosios akcinės bendrovės „Ogmios Astra” generalinis direktorius, 1997–2003 m. – ne pelno įmonės „Šiaurės miestelis” direktorius.
2003 m. V. Galvonas buvo išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės 2003–2007 m. kadencijos tarybos nariu. Jis atsisakė šio mandato dėl užimtų pareigų Prezidentūroje.
2003–2004 m. jis dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso patarėju informacinių technologijų ir telekomunikacijų klausimais.

2004–2008 m. V. Galvonas buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, iškeltas Liberalų demokratų partijos ir išrinktas vienmandatėje Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje. Jis buvo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narys, Tvarka ir teisingumas (liberalų demokratų) frakcijos seniūno pavaduotojas.
V. Galvonas dalyvavo 2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose ir buvo 2008–2012 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, išrinktas partijos Tvarka ir teisingumas sąraše. Jis buvo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narys, frakcijos Tvarka ir teisingumas narys.

Jis dalyvavo 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kaip partijos Tvarka ir teisingumas remiamas kandidatas šios partijos sąraše ir vienmandatėje Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje, bet nebuvo išrinktas.
Paskirtas 2013 m. sausio 21 d., 2013–2014 m. V. Galvonas dirbo Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viceministru,
2015 m. jis dalyvavo Anykščių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose kaip partijos Tvarka ir teisingumas kandidatas ir buvo išrinktas 2015–2019 m. kadencijos Tarybos nariu, iki gyvenimo pabaigos ėjo Anykščių rajono savivaldybės Tarybos nario pareigas.

V. Galvonas buvo Lietuvos liberalų demokratų partijos, po jos pertvarkymo – partijos Tvarka ir teisingumas narys, nuo 2015 m. balandžio iki gyvenimo pabaigos – šios partijos Anykščių rajono skyriaus pirmininkas.

Vytautas Galvonas buvo sportininkas aviatorius ir lengvaatletis.

Jis buvo akrobatinio skraidymo sportiniais lėktuvais Lietuvos rinktinės narys (1981–1986 m.), jam suteiktas sporto meistro vardas (1985 m.). Jis tapo akrobatinio skraidymo sportiniais lėktuvais varžybų „Žmogus – paukštis” Lietuvos čempionu (1998 ir 2001 m.), buvo Respublikos akrobatinio skraidymo A kategorijos vicečempionas (2004 ir 2005 m.) ir B kategorijos vicečempionas (2005 m.).
V. Galvonas buvo Europos akrobatinio skraidymo XIII čempionato Panevėžyje direktorius (2002 m.). Nuo 2014 m. kovo iki gyvenimo pabaigos jis buvo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas.
Jis taip pat buvo ilgų nuotolių bėgikas mėgėjas. IV Pasaulio parlamentarų maratono ir pusės maratono čempionate Krokuvoje (Lenkija, 2006 m.) V. Galvonas tapo pusės maratono (21,095 km) pasaulio čempionu. V Pasaulio parlamentarų pusės maratono bėgimo čempionate Krokuvoje (2008 m.) asmeninėje įskaitoje jis laimėjo 2-ąją vietą, komandinėje įskaitoje buvo tarp nugalėtojų.
2004–2013 m. V. Galvonas buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos narys. Jis buvo Bendrijos akcijų ir sumanymų rėmėjas, Anykščių Šv. Mato parapijos kultūrinių iniciatyvų rėmėjas. Jam buvo suteiktas Pasaulio anykštėnų bendrijos Garbės nario vardas (2010 m.).
Laisvalaikį skyrė filantropijai, akrobatiniam skraidymui sportiniais lėktuvais, filatelijai, numizmatikai, leisdavo laiką gamtoje su šeima, žvejodavo.
Buvo vedęs, žmona Laima Rita Galvonienė (g. 1961 m.) – vadybininkė. Vaikai: Miglė Marija Galvonaitė (g. 1994 m.) ir Julius Vytautas Galvonas (g. 1998 m.). (biografija iš anykstenai.lt).
—————————————————————————————————————–
Kaip jau buvo pranešta, šių metų birželio 26 dieną, Alytuje nukritus lėktuvui, tragiškai žuvo Akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas, buvęs LR Seimo narys ir finansų viceministras, politikas, Anykščių savivaldybės tarybos narys Vytautas GALVONAS. Privatus vienvietis orlaivis JAK 55M, kurį pilotavo V.Galvonas, Alytaus aerodrome nukrito penktadienį vakare. Dėl V.Galvono žūties užuojautas pareiškė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir premjeras Algirdas Butkevičius.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas gavo pranešimą apie nelaimę Alytuje 19:27. Pranešta, kad aerodrome nukrito lėktuvas, žuvo žmogus. Lietuvos radijui patvirtinta, kad žuvęs žmogus – buvęs finansų viceministras ir licenzijuotas pilotas akrobatas, sporto meistras Vytautas Galvonas. Nelaimė įvyko lėktuvui atliekant akrobatinį triuką. Jis nukrito aerodromo teritorijoje, ant pievos…
Dviviečiu JAK- 55  lėktuvu skrido vienas pilotas V.Galvonas. Specialistai teigia, kad atliekant akrobatinį triuką V.Galvono pilotuojamas lėktuvas ilgai neišėjo iš suktuko. Pranešama, kad lakūnas žuvo iš karto.  Anykštėno bičiulis, partijos Tvarka ir teisingumas lyderis, lakūnas Rolandas Paksas Lietuvos televizijai komentuodamas tragediją atmetė žmogiškojo faktoriaus įtaką: „Gal su technika, gal su lėktuvu kažkas…”  – spėjo R.Paksas, pridurdamas – „Labai mėgo skraidyti, gyveno skraidymu… Jis turėjo sugebėjimų susikaupti visose situacijose…”.

Vėliau įvykusią tragediją pakomentavo kiek išsamiau: „Mane informavo, kad tai buvo ganėtinai elementari aukštojo pilotažo figūra – suktukas, kai lėktuvas sukasi ir krenta žemyn su nuimtomis variklio apsukomis. Tai nevaldomas procesas, kurį reikia žinoti, kaip suvaldyti. Pagal pasakojimą, pernelyg ilgai užtruko sukimasis, o  kai jau buvo suvaldytas tas lėktuvas ir pradėtas išeiti į normalų skridimą, tam neužteko aukščio ir lėktuvas pilvu trenkėsi į žemę ir tiek žinių“, – žiniasklaidos atstovams aiškino R. Paksas.
Paskutinę birželio savaitę Alytaus aerodrome vyko aukščiausios kategorijos akrobatinio skraidymo pilotų stovykla, skirta pasirengimui Europos ir pasaulio čempionatams.
„Tikrai ne techninės problemos. Buvo atliekama gana paprasta figūra – suktukas, tačiau neužteko aukščio „išeiti“ iš suktuko“, – LRT sakė Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas ŠUMSKAS.

„Gali būti, kad nelaimė įvyko dėl lėktuvo gedimo. Kaip alytusplius.lt portalui pasakojo nelaimę matę liudininkai, dar prieš pakylant užgeso lėktuvo variklis. Tada pilotas trumpai palaukė, užsivedė variklį ir pradėjo kilti. Jis buvo pakilęs neaukštai, virš miškelio, kai skrydį stebintiems žmonėms pasirodė, kad pilotas lyg tai bando daryti suktuką ir staiga lėktuvas smigo žemyn…” – informavo portalas alytusplius.lt.

Nors nelaimė įvyko vakare, žinia žaibo greitumu apskriejo ne tik Anykščių rajoną, bet ir visą Lietuvą. Vytautas Galvonas mylėjo gyvenimą, aktyviai dalyvavo tiek politiniame, tiek ir visuomeniniame Anykščių rajono gyvenime, buvo radijo stoties „Nykščiai“ įkūrėjas, kultūros renginių mecenatas. V.Galvonas skyrė paramą  Anykščių Šv. Mato bažnyčiai, finansavo įrengiant Andrioniškio bažnyčios šešių langų vitražus, sukurtus šviesios atminties profesoriaus Algirdo Dovydėno ir jo studentų. Atrasdavo lėšų Anykščių miesto švenčių, įvairių kultūros renginių organizavimui, Anykščių rajono bendruomenių projektų įgyvendinimui, knygų leidybai, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai 2011 metais jis padovanojo tris tūkstančius grožinės ir mokslo populiariosios literatūros knygų egzempliorių.

Vytautas Galvonas turėjo humoro jausmą, garsėjo originaliais sumanymais bei šmaikščiais poelgiais. 2012 metais, būdamas Seimo nariu, jis žiemą visureigiu valė rajono kelius, planavo Anykščių rajone įkurti žuvivaisos įmonę ir centrą, kuriame būtų tiriamos kamieninės ląstelės. Ypač anykštėnams įsiminė 2004 metų Anykščių miesto šventė, kurią finansavo V.Galvonas. Joje pasirodė  Romos legionieriai, iš Anykščių į Andrioniškį (apie 10 km) važiavo iš perpjauto VW „vabalo” padarytas didžiausias Lietuvoje paspirtukas, juokais pavadintas „V.Galvono tramvajumi“
Vytautas pilotavimo įgūdžius lėktuvu Jak-52 ne kartą demonstravo ir anykštėnams. Anykštėnai vertino Vytautą Galvoną ir „Anykštos“ rengtuose rinkimuose skaitytojai jį buvo išrinkę Anykščių respublikos prezidentu. Jo dukra Miglė Galvonaitė, studijuodama žurnalistiką, „Anykštoje“ atliko praktiką. Tapęs naujosios Anykščių rajono Tarybos nariu V.Galvonas aktyviai dalyvaudavo rajono gyvenime, o per šiemetinę tradicinę šventę „Bėk, bėk, žirgeli“ Niūronyse surengtame aukcione įsigijo net tris skulptūras: „Gulbę”, „Miško giesmininkus” bei „Medeinę”…
——————————————————————————————————————-
Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys – sukrėstas…

Vieną garsiausių Lietuvos lakūnų Jurgį KAIRĮ šiurpi žinia apie dar vieno aviatorių bendruomenės nario netektį pasiekė Rumunijoje. Tuo metu Bukarešte esantis lakūnas apie Vytauto Galvono tragišką žūtį sužinojo iš draugų. „Man ką tik paskambino draugai ir pranešė. Kol kas nieko negaliu pasakyti, nes jokių detalių apie nelaimę nežinau. Apie patį V.Galvoną jau visi žino, manęs neklauskite. Išgirsime, sužinosime, kas nutiko. Mums čia tikrai ne pramoga ir labai gaila, kad taip atsitiko”, – portalui lrytas.lt kalbėjo J.Kairys, kuris šeštadienį iš Rumunijos skrido į Lenkiją – Krokuvoje vyksiantį aviacijos šou.

„Labai atidžiai klausau. Esu ne Lietuvoje, o Bukarešte, esu išvykęs, rytoj turiu skristi į Krokuvos aviašou. Akrobatinio skraidymo pasaulyje mes visi esame gerai pažįstami. V.Galvonas buvo pakviestas į Lietuvos sovietinę buvusią kandidatu į rinktinę, bet paskui padarė didelę pertrauką. Pradėjo aktyviau skraidyti, vėl domėtis vėliau, kai tapo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentu“, – žiniasklaidos atstovams sakė J.Kairys. Klausiamas, kas dažniausiai lemia aviacijos katastrofas, Jurgis Kairys teigė, kad dažniausiai tai žmogiškosios klaidos. „Daugiausia lemia žmogiškas faktorius. Būna techninė klaida, bet įsivelia žmogiški faktoriai: ar tai lakūnų pilotavimo klaidos, ar dar kažkas. Statistika yra tokia, o kaip bus čia,  nenoriu nieko sakyti, nes aš  nežinau“, – teigė J. Kairys.
—————————————————————————————————————-

Rolandas Paksas: „Jis buvo iš tokių žmonių, apie kuriuos sakoma: kol alsuoja, tol skraido!..”

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, prezidentas Rolandas PAKSAS apie tragišką artimo draugo žūtį Alytaus aerodrome sužinojo pakeliui į Lietuvą. Iš Briuselio skridęs europarlamentaras birželio 26 d. vakarą nusileido Kopenhagoje ir vos tik išlipęs iš lėktuvo sulaukė daugybės skambučių, skambino draugai, žiniasklaidos atstovai…
„Sužinojau apie šią tragediją persėsdamas iš lėktuvo į lėktuvą Kopenhagoje. Tuojau pat susisiekiau su žmonėmis, profesionalais, kurie tuo metu buvo aerodrome ir viską matė savo akimis. Pirmiausia, rusiškas Jak-55M, kuriuo skrido Vytautas Galvonas, morališkai pasenusio modelio. Pats lėktuvas, aišku, irgi ne iš naujųjų, atsakingose varžybose su tokiu modeliu rimtai dalyvauti buvo galima prieš kokius 15–20 metų. JAK-55M – lengvesnis lėktuvas nei tie, kuriais V.Galvonas buvo įpratęs skraidyti, jautresnis, reikalaujantis daugiau dėmesio. Tačiau jo valdymas labai paprastas…

  Nesiimsiu spėlioti, kodėl įvyko ši nelaimė, nes tarp lakūnų yra toks pasakymas: oi, juoktųsi žuvę vyrai, jeigu tik galėtų perskaityti, kokias išvadas dėl nelaimės priežasčių daro gyvieji. Daug kas galėjo atsitikti. Galėjo būti techninis gedimas, galėjo kažkas su sveikata atsitikti. Tačiau kiek pasakojo įvykį mačiusieji profesionalai, Vytautas, skrisdamas lėktuvu, maždaug 800 metrų aukštyje pradėjo suktukines figūras, po kurių lėktuvas perėjo į suktuką. O tai nėra būdinga ir taip neturėtų būti. Lėktuvas iš horizontalaus sukimosi perėjo į vertikalų suktuką, kuriame sukosi beveik iki pat žemės. Prieš pat žemę sukimasis buvo sustabdytas, tačiau pritrūko aukščio, kad lėktuvas būtų pervestas į horizontalų skrydį. Ir tuo skrydis baigėsi. Figūra, kurią atliko Vytautas, buvo visiškai elementari. Kai mokomi nauji mokiniai, patys savarankiškai dar negalintys pilotuoti lėktuvo, instruktoriaus pareiga neišleisti jų vienų skristi, kol jie nemokės išeiti iš suktuko. Noriu pasakyti, kad tokiam sporto meistrui kaip V.Galvonas figūra buvo elementari, todėl versiją, kad jis nesusitvarkė su figūra, kad tragediją lėmė piloto klaida, – labai sunkiai tikėtina. Gal spaudžiant pedalus įstrigo batas? Gal užsikirto vairas? O gal kokios nors sveikatos problemos? Juk išeinant iš suktuko reikia labai stipriai patraukti vairalazdę ir tuo metu būna tikrai nemaža perkrova – kraujas iš galvos suteka į apatinę kūno dalį, o pilotas laikinai net praranda regėjimą…
Jis buvo iš tokių žmonių, apie kuriuos sakoma: kol alsuoja, tol skraido! Pasitaikius progai Vytautas visuomet sėsdavo į lėktuvą... Beje, praktiškai skraidyti mes pradėjome beveik tuo pat metu, prieš 40 metų. Jis gal kokiais metais vėliau. Praėjusią savaitę Vytautas  man priminė, kad tada aš jau buvau SSRS rinktinės narys, o vienas pirmųjų jo skrydžių buvo būtent su manimi. Paskutinis mudviejų pokalbis su Vytautu – praėjusį trečiadienį. Mudu buvome artimi bičiuliai. Bendravome ne tik aerodrome, bet ir šeimomis. Jis kartu su manimi gyveno ir politinį gyvenimą. 1997-aisiais, kai tapau Vilniaus miesto meru, V.Galvonas buvo savivaldybės įmonės „Šiaurės miestelis“, kurios pagrindinė funkcija buvo kareivinėmis apstatytą miesto vietą paversti gyvenamuoju rajonu, vadovas. Kaip matote, šiame darbe jis puikiai susitvarkė. Paskui Vytautas buvo mano, kaip prezidento, patarėjas, Tvarkos ir teisingumo  partijos narys, frakcijos seniūno pavaduotojas. Vienu žodžiu, Vytautas Galvonas visada būdavo šalia manęs. Norėdamas pailiustruoti, kokie mes buvome artimi, galiu pasakyti vien tai, kad mano vestuvėse jis buvo pirmasis pabrolys. Todėl man labai gaila ir skaudu, kad tokie žmonės išeina iš gyvenimo…

Jis viską darė atsakingai. Ir versle, kai vadovavo „Šiaurės miesteliui”, vėliau politikoje, kai buvo mano, kaip prezidento, patarėjas informacinių technologijų klausimais, taip pat ir būdamas Seimo narys ar Anykščių raj. savivaldybės Tarybos narys, taip pat ir skraidydamas. Todėl aš nemanau, kad tai buvo nutrūktgalviškumas. Žmogus gyveno skraidymu, degė juo. Jam vadovaujant Akrobatinio skraidymo federacijai ji pradėjo augti – atsirado noras užsakyti naujų lėktuvų, pradėjo vykti treniruočių stovyklos, atsigavo ir akrobatinio skraidymo bendruomenė. Labai gaila žmogaus. Visai jo šeimai – žmonai, dukrai, sūnui, kuriuos labai gerai pažįstu, noriu pareikšti nuoširdžią užuojautą”, šiltai apie tragiškai žuvusį bičiulį kalbėjo prezidentas R.Paksas.
————————————————————————————————————

Vytautas Galvonas: „Galiu pasakyti sąžiningai, nuo dūšios: aš savo ryšių su politine partija Tvarka ir teisingumas niekada nenutrauksiu!..“

Buvęs LR Prezidento Rolando Pakso patarėjas, ištikimas bendražygis politikoje, bičiulis akrobatinio skraidymo srityje Vytautas GALVONAS vadindavo save „politikuojančiu ūkininku“. Praeityje klestintis verslininkas, 1993-1997m. UAB „Ogmios Astra” generalinis direktorius, 1997-2003m. UAB „Šiaurės miestelis” direktorius, politinę veiklą sumaniai derindavo su pomėgiu skraidyti, visuomenine bei kultūrine veikla, atrasdavo laiko ir nuosavos „citadelės”, įkurtos Kalvelių kaime, Baltarusijos pasienyje, puoselėjimui: trys žuvingi tvenkiniai ir 10 ha nuosavos pelkėtos žemės sklypas buvo nuolat valomas, lyginamas, puošiamas įvairaus dydžio akmenų, suvežamų čia iš visos Lietuvos, ir medžio skulptūrų kompozicijomis.  
Skaitytojų dėmesiui – 2007 m. Vytauto Galvono interviu „Laisvam laikraščiui“, kuriame atsispindi gyvenimo aistra degusio žmogaus moralinės nuostatos bei vertybės, politiko mintys, šiandien, įvykus tragedijai, tarsi įgauna visai kitą prasmę…   
—————————————————————————————————————–

– Jūsų biografija išsiskiria pomėgių gausa. Jau nekalbant apie potraukį verslui, akivaizdu, jog aistrą skraidyti sportiniais lėktuvais pakaitomis derinate su nuosavo žemės sklypo ir trijų žuvingų tvenkinių gerbūvio darbais, milžiniškų akmenų paieška visoje Lietuvoje bei jų gabenimu į savo „citadelę”, įkurtą Kalvelių gyvenvietėje. Tad kodėl gi pasukote į politiką? Juk ir be politinės veiklos, regis, tikrai nenuobodžiavote?..

Šį klausimą sau užduodu jau daug metų, nuo tos dienos, kai atėjau į politiką. Aš ir dabar nelaikau savęs politiku, galbūt, daugiau esu politikuojantis ūkininkas. Apskritai, į gyvenimą žiūriu ne tiek per politinę, kiek per ekonominę prizmę. Rinkimų kampanijos į LR Seimą metu sakydavau savo rinkėjams, kad pasaulis laikosi ant trijų dramblių: politikos, ekonomikos ir moralės. Jeigu šie trys drambliai stovi lygiai ir tvirtai, tai valstybė bus tvirta, o jos sudedamosios dalys – visuomenė ir šeima klestės. Bet jei kažkuris iš tų trijų dramblių yra pasviręs ar pakrypęs, tai tolimesni reiškiniai valstybėje ir visuomenėje klostosi ne pačia geriausia linkme…

Mano pirmasis sąlytis su politika įvyko 1997 metais, kai iš savo privataus verslo aš atėjau į valdišką įmonę ir pradėjau vadovauti UAB „Šiaurės miestelis”. Iki to laiko buvau materialiai aprūpintas, pilnai save realizuojantis, klestintis verslininkas. Tuo metu, kiek pamenu, R. Paksas buvo išrinktas Vilniaus miesto meru ir jo komandai reikėjo patikimų žmonių. Mudu su Rolandu Paksu esame seni pažįstami, kartu skraidėm, kartu ir draugus laidojom. Jausdami polinkį aviacijai, akrobatiniam skraidymui, dažnai išgyvendavome akistatą su mirtimi. Įsiminė atvejis, kai draugas, su kuriuo ką tik šnekėjome, bendravome, staiga žuvo aviakatastrofoje: po valandos nesėkmingo skrydžio atradome tik jo ranką ant vairolazdės… Tuo metu mes visi buvome nutolę nuo materialaus pasaulio ir pakylėti link dvasinio, aiškiai supratome žmogaus būties laikinumą. Praktiškai, ir dabar nei vienas iš mūsų nėra prisirišęs prie kažkokių turtų ar pinigų. Turtai nėra gyvenimo tikslas, jie tik padeda save realizuoti.
Man patiko kai kurios Rolando Pakso idėjos  ir kai jis, būdamas Vilniaus miesto meru,  pradėjo formuoti savo komandą, aš labai stengiausi jam padėti, parinkdavau žmones, tačiau pats, asmeniškai, nenorėjau keisti darbo profilio ir ketinau likti savo versle. Taip „atsišaudinėjau” gal pusmetį, bet kartą Rolandas Paksas man pasakė: „Vytautai, jei mes draugai, tu privalai man padėti, arba mes ne draugai…”. Tuo metu jis ieškojo nuostolingai dirbančiai įmonei „Šiaurės miestelis” naujo direktoriaus. Tos įmonės įsiskolinimai miestui siekė apie milijoną litų, reikėjo nedelsiant imtis naujos iniciatyvos, o aš, kaip verslininkas, jau buvau išbandęs save panašiame darbe, kai dirbau „Ogmios centro” direktoriumi. Sutikau padėti Vilniaus merui R.Paksui abipusio susitarimo pagrindu. Turėjau vienintelį prašymą: jokio politinio spaudimo, jokio kišimosi į mano priimamus sprendimus, bet jeigu man labai prireiks Savivaldybės pagalbos, tai aš pats ateisiu ir paprašysiu. O R.Pakso reikalavimas buvo toks: „Vytautai, jei nori, kad nebūtų jokių kalbų, jog, man esant meru, atėjai vogti ir galutinai sužlugdyti „Šiaurės miestelį”, tu privalai visiems įrodyti, kad netgi valdiška įmonė, priklausanti Savivaldybei, gali būti pelninga”. Prasidėjus privatizacijos procesui šalyje vyravo nuomonė, jog valdiška įmonė negali būti pelninga, tačiau iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio į darbą. Jeigu kolektyvas nesiekia, kad valdiška įmonė dirbtų pelningai, tai ji niekada ir nebus pelninga.

Žodžiu, jūs apsiėmėte vadovauti nuostolingai dirbančiai įmonei „Šiaurės miestelis” tik todėl, kad artimas bičiulis, tuometinis Vilniaus miesto meras  Rolandas Paksas, paprašė padėti. Kokios jo idėjos ar būdo bruožai, jums taip imponavo, kad pagaliau nusprendėte nelikti nuošalėje ir imtis šios „valdiškos” iniciatyvos?

– Visų pirma, man imponavo Rolando Pakso sąžiningumas. Net ir dabar, prabėgus daugeliui metui, mes matome, kuo tik jo oponentai nekaltino!..  Jis, neva, buvo ir rusų šnipas, ir alkoholikas, ir šeimoje niekam tikęs vyras…  Tačiau vienintelio dalyko niekas negalėjo prikišti R.Paksui, kad jis yra padaręs ekonominę žalą Lietuvai. O tuo tarpu, žiūrėkit, kiek pas mus yra politinių partijų lyderių – visi jie yra „pilnom kelnėm” prisidirbę – išvogę, išgrobstę, iššvaistę valstybinį turtą, bet apie R.Paksą šia prasme sunku būtų pasakyti blogą žodį, net ir labai stengiantis. Pavyzdžiui, man dirbant „Šiaurės miestelio” direktoriumi, išaiškėjo, kad Savivaldybės klerkai, iki R.Pakso išrinkimo Vilniaus miesto meru, darėsi biznelį sau ir ten vykdavo pinigų „plovimas”. Jie vos ne už ačiū išsinuomodavo naudingą Šiaurės miestelio pastatų plotą, o po to jį pernuomodavo verslininkams, bet jau už rinkos kainą, ir gauti pinigai neteisėtai „nusėdavo” į nesąžiningų valdininkų kišenes.

Betgi vėliau, sostinės meru išrinkus Artūrą Zuoką, pastarasis apkaltino jus patį, šios įmonės vadovą, neskaidria veikla, nežiūrint to, kad jūsų dėka, kaip teigiate, UAB „Šiaurės miestelis” iš merdinčios tapo pelninga, rentabilia įmone? Ką manote apie tai?

– Artūrą Zuoką aš laikau labai protingu žmogumi, o kaip „šuleris” prie kortų stalo, tai jis yra genijus, nes moka bet kokį dalyką pateikti sau naudinga linkme. Kuo apkaltino mane A.Zuokas? Jis viešai paskelbė, kad Vytautas Galvonas Lukšio gatvę pastatė už 17,5 milijono litų, o lygiai tokio pačio ilgio Ateities gatvė Fabijoniškėse miestui kainavo tik 5,5 milijono litų. Reiškia, V.Galvonas 12 milijonų litų pavogė? Ką gi daugiau gali pagalvoti žmogus iš šalies arba kokia nors bobutė iš Balbieriškio? Tačiau, faktiškai, į Lukšio gatvės darbų kainą buvo įkalkuliuota ne vien tik asfalto dangos kaina, bet ir visi papildomi infrastruktūros įrengimai. Po šia gatve, 8 metrų gylyje, ėjo požeminis kolektorius, tai yra, kaip metro, kuriuo buvo nutiesti aukštos įtampos kabeliai apie 10 km ilgio, buvo įrengta transformatorinė, šiluminė trasa, dujotiekis, vandentiekis ir kt. Tuo tarpu Ateities gatvėje buvo įvertinta tik asfalto dangos kaina. Tokiu būdu, A.Zuokas politiniais sumetimais labai „gudriai” atrado pretekstą mane apkaltinti. Jis gi yra tikras „šuleris”, mokantis operuoti skaičiais, nepasakydamas visos tiesos ir neparodydamas, kas už tų skaičių slypi… Juk gatve galime pavadinti bet ką, tačiau kokie infrastruktūros elementai įeina tiesiant konkrečią gatvę? Štai kas nulemia gatvės tikrąją kainą!.. Paskaičiavus vien tik asfalto dangos kainą nustatyta, jog Lukšio gatvės kvadratinis metras kainavo, netgi, 50 litų pigiau, nei Ateities gatvėje, tačiau remiantis vien populistine ideologija, niekas apie negalvoja… Žodžiu, A.Zuokas, kaip „šuleris”, yra genialus lošėjas, jis žino, kaip iš tavo kortų kaladės paimti jam naudingiausią kortą ir ja manipuliuoti, siekiant savanaudiškų-politinių tikslų.

Tad šiuo konkrečiu atveju kalbėti apie kažkokią politiko moralę, matyt, net neverta?

– Manęs dažnai klausia – ar Vilniaus meras A.Zuokas nepažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų, dirbdamas valstybinėje tarnyboje? Į šį klausimą, galvą padėjęs ant kaladės, galėčiau  atsakyti: A.Zuokas tikrai nepažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų, kadangi viešų interesų jis paprasčiausiai neturi, o turi tik privačius interesus…
Keisčiausia šioje istorijoje yra tai, jog būtent Rolando Pakso dėka Vilniaus meru tapo Artūras Zuokas. Aš laikau R.Paksą labai moraliu žmogumi, gal todėl pradžioje jis ir pasitikėjo tuo jaunu, gabiu žmogumi, turinčiu ambicijų valdyti miestą. Tapęs Premjeru Rolandas į Vilniaus miesto metrus pasiūlė tuometinį Liberalų partijos rinkimų štabo iždininką,  aktyviai besireiškiantį politikoje  Artūrą Zuoką, matyt, vis dar tikėjo jo morale. Betgi žmogui į dūšia nepažvelgsi, tad negali žinoti, ką jis viduje nešioja. Aš kartą buvau įspėjęs Rolandą Paksą nepasitikėti A.Zuoku, sakiau, kad būtent A.Zuokas bus jo pirmasis duobkasys. Jau iš anksčiau žinojau kai kuriuos Artūro charakterio bruožus, jo įpročius. Galėčiau knygą parašyti apie A.Zuoką.

 Po to įvykio, kai jis su manimi susidorojo ir aš buvau priverstas palikti darbą UAB „Šiaurės miestelis”, pradėjau rinkti labai nedviprasmiškus duomenis apie Artūrą Zuoką. Tarkim, apie jo tarnybą Šiaurės laivyne, kaip jis pakliuvo į Artimuosius Rytus? Kaip A.Zuokas sugebėjo sovietmečiu su rusišku pasu ten nuskristi? Ir kodėl šis jo skrydis niekur nėra užfiksuotas?.. Tuo metu, kai Sausio 13-tąją mes gynėme LR Seimą ir televizijos bokštą, A.Zuokas sugebėjo išskristi į Artimuosius Rytus, nors buvo niekam nežinomas žurnalistas. O kokia buvo jo „žurnalistinė“ veikla?.. Laikraščio „Krasnaja zviezda” žurnalistu A.Zuokas tapo tarnaudamas Šiaurės laivyne, net nebaigęs žurnalistikos studijų! Nejau rusai tuo metu neturėjo profesionalių žurnalistų?..
Ir kai dabar A.Zuokas aiškina, kad savo pradinį kapitalą bizniui Lietuvoje pradėti jis užsidirbo darydamas fotografijas Kalnų Karabache, Irake ar dar kažkur, tai man, kaip verslininkui, tiktai juokas ima. Aš gerai žinau, kad nei vienas žurnalistas iš tokios „veiklos“ neprasigyveno, o tuo tarpu A.Zuokas, pasirodo, sugebėjo nusipirkti net kelias dideles parduotuves –  „Vaiva” ir „Svajonė” Vilniaus miesto centre… Tai čia yra tik anekdotai Balbieriškio bobutėms sekti, lygiai kaip ir tie man mesti kaltinimai dėl gatvės tiesimo „Šiaurės miestelyje”.
A.Zuokas puikiai moka iškilti per kitų galvas, naikindamas savo kelyje gabesnius už save. Tai Stalino metodas: naikinti aplinkinius, visus tuos, kurie kažką žino apie tave, kad pats galėtum nevaržomas kilti aukštyn. Juk nuo A.Zuoko, pirmiausiai, nukentėjo būtent tie, kurie jam padėjo iškilti. Pavyzdžiu, buvo toks Kostas Kozlovas, Ekonomikos departamento vadovas, kuris rašė A.Zuokui rinkiminę programą ir visa kitą, taigi jis pirmasis ir buvo išmestas iš darbo Savivaldybėje…

Iš jūsų pasakojimo apie politinį oponentą, dabartinį Vilniaus miesto merą A.Zuoką, laikinosios Seimo komisijos pripažintą Abonentu, susidaro įspūdis, jog šis, pasak jūsų, „gabus šuleris”, kopdamas karjeros laiptais, gan anksti įvaldė prisitaikėliškumo, įsiteikimo aukščiau valdžioje esantiems  meną, naudodamasis gerai žinomu principu – „skaldyk ir valdyk”?

Vos tik A.Zuokas tapo Vilniaus miesto meru, aš tuoj pat nuėjau pas jį ir pasakiau, jog esu Rolando Pakso žmogus, paskirtas vadovauti UAB „Šiaurės miestelis”, bet  jeigu jam, kaip merui, atrodo, kad aš netinkamai atlieku savo pareigas, tai galiu grįžti į savo verslą. Tą kart jis mane sulaikė, pareikšdamas: „Ne, Vytautai, tu labai gerai dirbi, esi šaunuolis, labai gerai sutvarkytas „Šiaurės miestelio” verslas, tik gaila, kad tu ne politikas. Va, ateitum į politiką, mums reikia tokių žmonių!..” Tuo mūsų pokalbis ir pasibaigė, jis mane nuramino… Deja, netrukus po to įvyko konfliktas tarp Premjero R.Pakso ir Vilniaus mero A.Zuoko, tarp jų atsirado priešprieša, prasidėjo Liberalų partijos skilimas. A.Zuokas pradėjo „šiauštis”, pasitelkęs dar vieną žmogų, mokantį kelti intrigas, tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską. Gudrus manevras, išprovokavęs skilimą partijoje, pasitarnavo tolimesnei A.Zuoko karjerai. Sugriovęs partiją ir „nustūmęs” R.Paksą, A.Zuokas siekė perimti vadovavimą partijai (dabar liberalcentristamas).

Beje, visoje šioje istorijoje labai didelį vaidmenį suvaidino Seimo pirmininko A.Paulausko tvora Tarandėje, kuri buvo nelegaliai pastatyta ir kurios Vilniaus meras A.Zuokas ilgai netvirtino. Tik po to, kai jiedu gražiai papietavo viename restorane drauge su „paulauskininkais”, A.Paulauskas pareiškė, kad nebegali toliau dirbti su Premjeru R.Paksu. Iš karto po šio pareiškimo buvo įteisinta A.Paulausko tvora Tarandėje…
Tad apie kokią moralę politikoje apskritai mes galime kalbėti? Nėra jokios moralės, yra elementari prostitucija ir tiek! Yra privatūs interesai, kur kažkas kažką patenkina, vienas „įsiteisina” nelegalią tvorą, kitas gauna gabalą partijos savo ambicijoms patenkinti. Daug kas prisimena, jog tuo metu Liberalų partija buvo tikrai galinga ir galėjo laimėti bet kokius rinkimus, tačiau A.Zuokas ją sužlugdė vien tik dėl savo asmeninių interesų ir ambicijų valdyti. Tokia yra mano nuomonė, vertinant ankstesnius politinius įvykius.
A.Zuoko klausimo net nebenoriu daugiau liesti, nes jau ir taip mano asmenyje daugelis žurnalistų įžvelgia ryškų A.Zuoko antipodą. O į televizijos laidas, kuriose yra diskutuojama apie A.Zuoką, esu kviečiamas vien todėl, kad aš esu, turbūt, vienintelis, kuris nebijo visos tiesos jam pasakyti į akis viešai. Ko gero, tai vienintelis mano oponentas, kuris bijo manęs, net neateina į TV laidas susitikti su manimi akis į akį. Kartą netgi pabėgo iš vienos tiesioginės laidos…

Sakote, jog esate vienintelis, nebijantis pasakyti tiesą, bet Seimo komisija, tyrusi Abonento veiklą, vis tiktai išdrįso viešai paskelbti verdiktą Vilniaus miesto merui A.Zuokui. Ką manote apie tai?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad Seimas po viso to, kai priėmė šį sprendimą, ir visos mūsų valdžios bei teisėsaugos institucijos, kurios privalėjo deramai įvertinti šias išvadas, yra impotentai. Jei aukščiausia valdžios institucija LR Seimas ir jo sudaryta laikinoji komisija įvertina bei įrodo, kad A.Zuokas yra šioks ir anoks, o mūsų teisėsauga ir toliau „miega”, nesiima ryžtingo darbo, tai ką mes galime sakyti tokiu atveju? Impotentai jie yra visi!.. Arba jie finansiškai užangažuoti, arba patys yra paimti už tam tikros vietos ir bijo prabilti…
Jau sakiau, kad galėčiau rašyti memuarus apie A.Zuoką, tokį unikalų mokslinį magistrantūros darbą „zuokologijos” tema. Galiu iš anksto pasakyti štai ką: visi su A.Zuoku susiję ekonominiai konfliktai ir skandalai, pradedant nuo jo paimto ir negrąžinto kredito „Hermio” banke, baigiant kitais skandalais, visi jie Lietuvoje yra užglaistomi „senaties terminu”. Ne vienas A.Zuoko prasižengimas neprieina iki logiškos baigties bei teisminės atomazgos, viskas paprasčiausiai vilkinama…

Nejau manote, kad šiuo atveju „operatyviosios” teisėsaugos budrumas Lietuvoje yra užglaistomas kyšiais?

Aš negaliu šito teigti, nes čia mane gyvą suvalgys!.. Pas mus gi visi labai „morališki”, pas mus visi „šventi”, visi „krištoliniai”, tačiau proceso esmė yra tame, kad per 16 Lietuvos nepriklausomybės metų žmonės nemato pažangos rezultatų. Keturi žodžiai atspindi daugelio tautiečių nuotaikas Lietuvoje – nenoriu, nereikia, nebetikiu, nusivyliau!.. Ir tu pamėgink dabar tokį žmogų išjudinti…
Kartą 95-erių metų močiutės paklausiau: „Kodėl taip dabar yra Lietuvoje, juk esi šimtą kartų už mus protingesnė, esi mačiusi gyvą Prezidentą A.Smetoną, Hitlerį, Staliną ir kitus valdžios veikėjus, pasakyk, kodėl taip gyvename?..” Kiek pagalvojusi ši senučiukė man atsakė: „Vytautai, mūsų valdžia žmonėse užmušė vieną dalyką – orumą!..” O jeigu žmogus praranda orumą, tai jis yra minkomas, kaip tešla. Daugelis niekuo nebetiki, išvyksta uždarbiauti svetur… arba nusigeria, degraduoja, nusivylę valdžia ir tokiu gyvenimu Lietuvoje. Niekas paprasto žmogaus pas mus nevertina, jo negiria, o tik smerkia, menkina, išnaudoja, todėl taip ir gyvename…

– Kalbėjote apie Vilniaus mero Artūro Zuoko „išdaigas”, o baigėte mintimi apie tai, jog mūsų valdžia, apskritai, ignoruoja, negina paprasto žmogaus interesų?..

Aš nesu linkęs apsistoti vien tik ties A.Zuoko charakterizavimu, jo asmenybės vertinimu. Zuoko fenomenas, kalbant matematiškai, tėra išvestinė visos mūsų visuomenės. Kai savo rinkimų apygardoje susitikinėju su rinkėjais ir išklausau krūvą visokiausių pretenzijų, priekaištų, kritikos, koks yra „durnas” Seimas, kaip blogai dirba parlamentarai, tada man pačiam kyla paprastas klausimas: ar iš tikrųjų tas mūsų Seimas yra toks „durnas” ir blogai dirba, o gal tokiu būdu pasireiškia mūsų visuomenės supuvimas?..

Kad mūsų visuomenė gerai gyventų ir Lietuva klestėtų, reikia siekti vieno vienintelio dalyko, kuris, galbūt, yra utopinis ir paradoksalus, tačiau mums visiems gyvybiškai būtinas, reikia siekti, kad kiekvienas žmogus Lietuvoje, pradedant paprasčiausia valytoja, kuri plauna viešuosius tualetus, ir baigiant Lietuvos Prezidentu, sąžiningai, pabrėžiu, SĄŽININGAI atliktų savo pareigas! Nereikia būti genialiam, nieko nereikia, tiktai sąžiningumo darbe.

Tarkim, jeigu valytoja, atėjusi į darbą, išvalo patalpų vidurį, o visas pakampes palieka nešvarias ir šiukšlinas, tai ji tokiu būdu nusižengia darbo etikai, moralei, galų gale, savo sąžinei. Jeigu valdininkas, kuriam patikėta žemės reforma ir įstatymo galia – grąžinti Lietuvos piliečiams, buvusiems savininkams, žemę, o jis, pirmiausiai, pats susiperka pusvelčiui ir „susitvarko” savo asmeninius reikalus, ir tik po to, „pavargęs” nuo tokio darbo, pradeda galvoti – dirbti kitų labui ar nedirbti, tai apie kokį sąžiningą požiūrį į darbą mes galime kalbėti?!..

Jeigu Lietuvos Prezidentas, kuris turėtų būti moralinis Tautos autoritetas, kuriam pavaldi teismų sistema ir visa kita, bijo TIESOS žodį išlementi, kas gi tada?.. Jeigu LR Prezidentas, kuomet reikėjo atstatydinti premjerą Gediminą Vagnorių, galėjo pasakyti: „arba aš, arba Vagnorius”, ir G.Vagnorius atsistatydino, tai kodėl gi Prezidentas Valdas Adamkus, turintis aukščiausią populiarumo reitingą šalyje, negali pasakyti: „arba A.Zuokas, arba aš”?.. Aišku, Prezidentas nedalyvauja Savivaldybės darbe, bet jis savo autoritetu gali daug ką padaryti. Bet jeigu Prezidentas bijo pasielgti principingai, apie ką apskritai mes galime kalbėti?.. Toks Prezidento elgesys – tiesioginis atspindys ir pavyzdys mūsų visuomenei. Reiškia, Prezidentas, aiškiai suvokdamas, bijo, nenori kištis ar, galbūt, netgi pats yra užangažuotas, kažką tai gavo?.. Jeigu Prezidentui tokia laikysena priimtina, kodėl gi ir mums „nepasišildyti”, vadovaujantis lygiai tokiu pačiu principu?..

Dauguma piliečių, švelniai tariant, gan rezervuotą Prezidento Valdo Adamkaus poziciją Artūro Zuoko atžvilgiu, matyt, pateisina tuo, kad teisminio proceso būdu iki šiol nėra įrodyti dabartinio Vilniaus miesto mero prasižengimai?

– Ką reiškia – nėra įrodyta? Aš gi pats buvau Seimo laikinosios komisijos A.Zuoko veiklai ištirti pirmininko pavaduotojas, klausiausi slapta įrašytų „Abonento“ pokalbių!.. Ką galėčiau pasakyti? Man norisi juoktis, kai telefoniniai Henriko Daktaro pokalbiai, kuriuos galima įvairiai suprasti bei vertinti, pasitarnauja, kaip pagrindas kaltinamajam nuosprendžiui, kadangi prokuroras Artūras Paulauskas buvo suinteresuotas ir iš H.Daktaro bylos susikrovė sau politinį kapitalą…

Na, o kitu atveju, kai Prezidentas Rolandas Paksas privačiame pokalbyje telefonu, žemaitiškai tariant „patapšnojo”, tai iš to buvo padarytas didžiausias skandalas Lietuvoje. O juk už šį nusikaltimą tą, kuris viešai paskelbė šią informaciją, reikėtų suimti ir teisti, nes, pagal operatyvinės veiklos įstatymą, LR Prezidento pokalbių negalima slapta klausytis nei įrašinėti. Būtina gerbti šalies vadovo privatumą!.. Visi Prezidento Rolando Pakso slapta įrašyti pokalbiai yra neteisėti ir Strasbūro Teismas, be abejo, tai pripažins. Kodėl gi dabar daugeliui svyla užpakalis? Todėl kad visa tai buvo neteisėta operatyvinė veikla…

Pagaliau, imkime A.Zuoko atvejį. Jam taikomas lygiai toks pat operatyvinės veiklos įstatymas, tačiau meras A.Zuokas nėra aukštas valdininkas, kurio negalima klausytis. LR Prezidentą renka visa Tauta, o kas renka merą? Taryba, 51 tarybos narys, štai ir viskas. Ir kai aš, būdamas Seimo komisijos nariu, klausiausi slapta įrašytų  A.Zuoko telefoninių pokalbių, tai man net nekilo jokių klausimų dėl pastarojo vaidmens ir prasižengimų. Aš negaliu paviešinti tų pokalbių turinio, kadangi iki šiol tai laikoma slapta informacija. Bet kiek jau tų pokalbių ištraukų mes esame prisiklausę per televiziją!.. Visi žino, kad Vilniaus meras A.Zuokas prieina prie didelių finansinių srautų, jis turi didžiulę įtaką miesto ekonomikai, turi galimybę įtakoti kur link nukreipti tuos finansinius srautus. Kasmet išeina mero A.Zuoko ataskaita miestelėnams. Betgi tai yra politinė pornografija ir parodija!..

Tik atsiverskite paskutinį puslapį, kur yra įvardyti rėmėjai, kurių lėšomis buvo leidžiamas mero A.Zuoko reklaminis leidinys apie pusės milijono tiražu. Juk tai dideli pinigai!.. Ir kai paskaitai, matai, kad vienas rėmėjas stato tą, kitas – tą, vienas rėmėjas kažką kasa, o kitas – kažką pajungia ir t. t. Pamėgintų jie neduoti A.Zuoko reklamai pinigų, tai daugiau nebekastų, nebestatytų ir nebepajungtų – čia jau ir kvailam yra aišku. Visi tie rėmėjai yra paimti už vienos vietos ir priklausomi nuo Vilniaus miesto mero. Jeigu prašmatnus leidinys išleistas, kaip skelbiama, rėmėjų lėšomis, tai man natūraliai kyla klausimas: tu esi rėmėjas savo noru ar per prievartą?!.. Su verslininkais Vilniuje šia tema man teko labai rimtai kalbėti. Jie man pasakė: „Jeigu tik būtų suorganizuotas anoniminis fondas Artūro Zuoko šešėlinei veiklai ištirti, tai mes per mėnesį milijonus litų suaukotume į šį anoniminį fondą, tačiau, gink Dieve, niekas neturi sužinoti, kas dėjo pinigus šiam tikslui!..” Kol objektyvaus tyrimo nėra atlikta, visi sėdi ausis suglaudę, yra priklausomi ir daro tai, ko nenori daryti.

Dvigubų standartų praktika įsigalėjusi mūsų šalyje, regis, jau seniai nieko nebestebina, bet ar ilgai visa tai gali būti toleruojama?  Kokią Lietuvos perspektyvą jūs įžvelgiate ateityje?

– Tai man primena labai paprastą dalyką: visi mes sėdime ant tos pačios šakos ir tą šaką pjauname. Klausimas tik, kada nugriūsime?.. Vytauto Matulevičiaus filme apie Prezidento Rolando Pakso  apkaltą „Visi prieš vieną” yra labai geras palyginimas, kai į klausimą, „Ką šiandien primena Lietuva?” vienas pašnekovas atsako: „Yra gilus, gilus ruduo. Ant šakos kabantis gelsvas klevo lapas. Ir jis kabo ne todėl, kad yra tvirtas ir stiprus, bet todėl, kad nepučia joks vėjelis!”. Tai va, Lietuva su savo tokiu grynai politiniu „elitu” priėjo iki tokios krizės, kad gali pasikartoti Žečpospolitos įvykiai arba  pirmosios Lietuvos nepriklausomybės įvykiai…

Mes stovime ant slenksčio ties bedugne, užtenka tik kažkam pūstelėti ir viskas subyrės. Ir jeigu Tauta, praradusi suinteresuotumą, neis ginti savo valstybės, tai tokia valstybė, be piliečių paramos, yra žlugusi, bankrutavusi. Aš manau, kad Lietuva yra bankrutavusi daugelio žmonių akyse, akyse tų, kurie yra nusivylę mūsų valdžia ir politikais…
 Bet kas gi taip nustekeno Lietuvą? Būtent tie, kurie štai jau 16 metų, pagal mūsų partinės sistemos rinkimus, sėdi valdžioje, tie, kurių užpakaliai jau „priaugo” prie valdiškos kėdės. Tai partinės nomenklatūros žmonės, kurie ištisus 16 metų sėdi Seime, išrinkti pagal partinius sąrašus. Jie gi patys pirmieji save įsirašo į rinkiminius sąrašus, todėl yra „pasmerkti” tarnauti Lietuvai. Netrukus ateis į valdžią ir jų vaikai, kurie partijos sąrašuose taip pat bus pirmieji, o dar vėliau ir tų vaikų vaikai, bet gi tai absoliučiai aiški korupcinė-politinė sistema!.. Kuo didesnė partija, kuo ji įtakingesnė, tuo didesnės lėšos suplaukia į partijos kasą, tad jos nariai yra suinteresuoti gerai gyventi, kuo ilgiau išlikti valdžioje… Taip ir sukasi mūsų gyvenimas. Visi tie, kurie jau 16 metų kuria fix idėjas apie geresnį gyvenimą Lietuvoje, jie kuria tą „geresnį gyvenimą” vien tiktai sau, bet ne Tautai.

Pokalbio pradžioje užsiminėte, jog esate politikuojantis ūkininkas. Kokią perspektyvą numatote arba planuojate sau, pasibaigus kadencijai LR Seime? Pasuksite į verslą ar, vis dėlto, liksite politiku, kovojančiu už tvarką ir teisingumą Lietuvoje?

Galiu pasakyti sąžiningai, nuo dūšios: aš savo ryšių su politine partija Tvarka ir teisingumas niekada nenutrauksiu!.. Lietuvoje matau tik dvi politines jėgas – Tvarka ir teisingumas ir visi kiti. Tai vienintelė partija, kuri neišsižadėjo savo rinkėjų, vienintelė, kuri neišsižadėjo savo tiesų ir daro viską, kad būtų geriau Lietuvos žmonėms. Jau vien tas siekimas panaikinti senaties terminą ekonominiams nusikaltimams liudija apie TT partijos brandumą.

Ar aš išliksiu politikoje? Tai priklausys nuo vieno dalyko. Jeigu Anykščiuose mane palaikys žmonės, rinkėjai, jeigu aš būsiu jiems reikalingas ir matysiu, kad mano darbas ir noras jiems padėti sutampa su jų pačių noru, kad jiems padėčiau, ir palaikys mano iniciatyvas, tada aš tęsiu pradėtą darbą. Negaliu dirbti, kai jaučiuosi nereikalingas. Tai tik savęs apgaulė. Ir jeigu politikoje nejausiu žmonių palaikymo, tokiu atveju aš turiu projektų ir verslo idėjų, turiu, kur save realizuoti ir žinau, kaip toliau gražiai gyventi. Kaip žmogus, kuriam kitais metais sukaks lygiai 50, jaučiuosi jau nebe vaikas, o pilnai susiformavęs, brandžiai mąstantis, tad galiu sau leisti gyventi savo malonumui, sukaupęs pakankamai lėšų pragyvenimui ir patirties.

Kokios  žmogiškosios bei dvasinės vertybės pačiam atrodo labiausiai brangintinos?

– Į šį klausimą atsakysiu vaizdžiu palyginimu, mat artėjant senatvei jų vis daugiau atrandu. Aš manau, kad nekaltybė ir reputacija žmogui yra duodama tik kartą gyvenime, praradai – neužsisiūsi!.. Taigi, žmogaus reputacija – politikoje ir versle. Jeigu versle praradai reputaciją, praradai gerą vardą, tai į tą verslą daugiau gyvenime nebepateksi, nes jau esi „pažymėtas”. Bet politikoje, pasirodo, viskas atvirkščiai, tai norma. Ir jeigu per dieną penkių neapgavai arba tavęs kažkas neapgavo, jei penkis kartus nuomones nepakeitei ir kažko prižadėjęs nepadarei, tai  jau prasilenkei su šia „norma”.

Bet man tai visai svetima, kai nežinau, kuo galiu pasitikėti, kai nežinau, kas yra mano draugas, kuriuo galiu pasitikėti, o kas – konkurentas. Juk atviras priešas visuomet geriau už priešą, apsimetantį draugu. Didžiausia vertybė man – pasitikėjimas ir duoto žodžio laikymasis. Žodis turi didelę galią tiek politikoje, tiek ir versle, ir tai turėtų būti vertybė, brangintina padorių žmonių tarpe. Nemėgstu dvigubų žaidimų, niekad nesiekiu kažko apgauti ar apmulkinti, siekdamas sau naudos. Ir dar viena vertybė man nepaprastai svarbi – orumas. Tai žmogaus dvasinis stuburas, nulemiantis pasaulėžiūrą, mintis ir draugų ratą, tai vidinis grožis. Žmogus, praradęs orumą, tampa plastelinu. Tikrasis orumas, mano supratimu, tapatus žmogaus vidiniam grožiui.

Ne kartą tvirtinote, jog esate Rolando Pakso žmogus. Bet ar visais atvejais, politikoje ir versle, iš tikrųjų galite juo pasitikėti? Ar tai yra būtent toks, jūsų supratimu, orus, duoto žodžio besilaikantis žmogus, su kuriuo nedvejodamas eitumėte į žvalgybą?

– Aš esu fizikas, o fizikoje yra teigiama, kad priešingi kūnai traukia. Tai fizikoje – traukia, bet gyvenime – nė velnio!.. Gyvenime panašus traukia panašų! Jeigu esu šalia Rolando Pakso 26 metus ir laikau save morališkai, dvasiškai tvarkingu žmogumi, tai ir mano aplinkoje yra tokie žmonės, koks aš pats esu. Apie Rolandą Paksą galėčiau pasakyti, kad jis tikrai yra morališkai švarus ir tvarkingas žmogus. Todėl ir aš esu šalia jo. Tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, žmogus, neturintis „atvirkštinių” minčių. Jeigu kam davė žodį, tai jo visada laikysis!..
– Ar „Laisvas laikraštis” jums sukelia daug „atvirkštinių” minčių?.. Ko palinkėtumėte šiam laikraščiui?

– Vien jau žodis „LAISVĖ” daug ką reiškia!.. Laisvė ir nepriklausomybė – du skirtingi dalykai. Bet jeigu šis laikraštis iš tikrųjų yra laisvas, kaip man atrodo, tai palinkėčiau, kad ir visa Lietuva užsikrėstų šiuo laisvės „virusu”, kad Lietuvos žmonės norėtų būti laisvi nuo nepriteklių, laisvi nuo smurto, laisvi nuo dvigubų standartų politikoje ir gyvenime, laisvi savo dvasioje!.. Lygiai taip, ir „Laisvam laikraščiui” aš palinkėčiau, kad jis išsaugotų savo dvasinį stuburą, išsaugotų savo idėjas, ir ateityje mėgintų atskleisti pasitaikančias negeroves ir blogybes, siekdamas atverti žmonėms akis!..

– Dėkoju už pokalbį.

Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply