Zigmas Vaišvila. Birželio 3-iosios Forumo prasmė. III dalis – Kodėl reikia būti piliečiais ir telktis?

I-oje diskusijos dalyje (birželio 20 d.) aptarėme Birželio 3-iosios Forumą Mūsų valstybės tikslas. Tai pirmas ir, tikėsimės, ne paskutinis nuo Sąjūdžio laikų visuomenės bandymas dalykiškai kalbėtis su valdžia, bendrų sprendimų ieškojimas ir tarimasis dėl valstybės tikslo. II-oje diskusijos dalyje (birželio 24 d.) aptartas valdžios atvirai vykdomas tyčiojimasis iš mūsų – nuo „Williams“ istorijos iki „Independence“. Mokėjome ir mokame už tai visi Lietuvos piliečiai, o naudą gaudo konkretūs nebaudžiami asmenys.

screen-shot-2015-07-02-at-07-28-55
2009 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė Stokholme susitiko su Švedijos Parlamento pirmininku Peru Weterbergu bei „atsiskaitė“ švediškiems bankams

Madinga kalbėti apie korupciją ir kovą su ja. Korupcijos sąvoka psichologiškai palengvino valdžios dalią, nes jos sprendimai tiesiogiai nevadinami Baudžiamojo kodekso terminais – piktnaudžiavimu, nusikalstamu neveikimu, vagyste, iššvaistymu, savavaldžiavimu, prekyba poveikiu, sukčiavimu… Naudojant politiškai „korektišką“ korupcijos sąvoką, „skaidrinti“ valdžios aplinką gali nebūtinai prokuratūra, o „baltosios pirštinės“, „tarptautiniai skaidrumai“. 2015 m. kovo 10 d. Seimo nutarimu Nr.XII-1537 patvirtinta Lietuvos Respublikos kovos su korupcija 2015-2025 metų programa, kurioje korupcija vadinami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens administraciniai, darbo drausmės ar tarnybiniai nusižengimai, piktnaudžiavimas, įgaliojimų naudojimas siekiant sau ar kitam asmeniui asmeninės naudos. Tik tiek?.. Tačiau ši sąvoka atitinka ES reikalavimus, nustatytus 2011 m. birželio 6 d. Europos Komisijos komunikate „Kova su korupcija“! „Tad ko norite iš mūsų!?“ – sako valdžia.

Rimtu veidu mums aiškinama apie partijų ir valstybės programas dėl korupcijos ir šešėlinės ekonomikos mažinimo. Net valdžios prievarta mums naudotis tik bankų atsiskaitymais pavadinta „kova su šešėliu“. Svarbiausia yra rimti bankų ir valdžios atstovų veidai, aiškinant mums, kad atsiskaitymų bankuose vengia nusikalstamos struktūros. Šie aiškintojai tariamai nesuvokia, kad šešėlinės struktūros taip ir veikia taip, kad atsiskaityti galima būtų ne bankuose. O banke aferos be bankininkų pagalbos neįvykdysi. Bankuose vykdomos aferos daug didesnio masto. Pamiršome 2008 m. krizės pradžią? Valdžia jaučiasi visagalė, tačiau, deja, pati priklauso ir nuo bankų, ir nuo tų, kurie jai liepia taip elgtis.

Jei „Williams“ korupcijos istorija kiekvienam mūsų piliečiui kainavo bent po 500 Lt, tai “Independence” – bent jau po 1000 Lt. Viešai paskelbta, kad Snoro ir Ūkio bankų istorijos mums kainavo 9 mlrd. Lt, t.y. bent po 3000 Lt kiekvienam Lietuvos piliečiui. Pažiūrėkime, kaip tai nutiko.

JAV bakuose prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei, vietoje to, kad saugoti lėšas Lietuvoje, dar G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė ir Lietuvos bankas išpumpavo iš Lietuvos 3 mlrd. Lt – skandinaviškų bankų Lietuvoje motininiai bankai Švedijoje turėjo greitai grąžinti paskolas JAV bankams, gelbstint juos. Todėl Lietuvoje veikiantys bankai pareikalavo, o Lietuvos bankas sutiko šia suma sumažinti atidėjimus rizikingų banko paskolų užtikrinimui, t.y. pasielgė visiškai nelogiškai – jei bankai turi problemų, tai priežiūrą vykdantis Lietuvos bankas privalo didinti tokių bankų atidėjimus, o negrąžinti jiems dalį Lietuvos banke buvusių šių lėšų. Gavę šias lėšas skandinaviški bankai Lietuvoje jas pervedė motininiams bankams, o šie – į JAV. „Turtinga“ Lietuva gelbėjo JAV bankų aferistus. Graikijos situacija parodo, kad svarbu turėti pakankamai lėšų savo šalyje ir nesiskolinti iš svetimų. Tarpukario Lietuvos bankai susikūrė ir veikė, naudodami vietines lėšas.

Prezidentės D. Grybauskaitės pirmasis „valstybinis“ vizitas 2009 m. ir buvo į Švediją – “atsiskaityti” švediškiems bankams. Netrukome sulaukti naujų užduočių. Snoro bankas, laimėjęs Švedijos Vyriausybės tenderį dėl SAAB gamyklos restruktūrizavimo, nejuokais išgąsdino JAV, kurios šioje gamykloje siekė kitų tikslų. Po Snoro banko veiklos sustabdymo Švedijos Vyriausybė anuliavo šį tenderį, įmonė nukeliavo į bankrotą, kurio metu proceso kontrolę perėmė JAV. Negana to, Snoro bankas finansavo ir buvusio Maskvos mero J. Lužkovo, atvirai konfliktavusio su V. Putinu, šeimos statybų verslą. Po Snoro banko veiklos sustabdymo atspėti šių statybų likimą nesunku. Tad šiuo atveju JAV ir Rusijos tikslai sutapo. Lietuvai beliko įgyvendinti šią užduotį. Be abejo, neužmirštant ir savęs, t.y. reikšmingų dalyvių. Seimo narys J. Razma TV ekrane nesugebėjo nuslėpti pasitenkinimo, kad galų gale „pasiekė“ „Lietuvos rytą.“ Mažai, kas žino, kad prieš Snoro banko „užlenkimą“ Lietuvoje dirbantys turto vertintojai vykdė labai daug Snoro banko užsakymų dėl turto vertinimo – aibė didelių, visų pirma, SEB banko klientų, negaunančių apyvartinių lėšų iš skandinaviškų bankų, skolinusių tik mūsų Vyriausybei, sutiko pereiti į Snoro banką, mokėti šiam bankui šiek tiek daugiau palūkanų, bet gauti paskolas. Todėl Snoro bankas drąsiai platino savo lakštus, agitavo investuoti į šį banką. Tą patį darė ir Snoro banko dukterinis bankas Latvijas Krajbanka. Beje, Lietuvos bankas užsispyręs neteikė Latvijai jokios informacijos, kas vyksta su Snoro banku, kuris valdė beveik 70% Latvijas Krajbanka akcijų. Latvijos įstatymai numato motininio banko ir jo savininkų atsakomybę dėl dukterinio banko problemų. Todėl mūsų valstybei, perėmusiai Snoro banko nuosavybę ir ignoravusiai Latvijos valdžią, tenka atsakomybė ir už Latvijas Krajbanka problemas. O jomis domėtis reikėtų, nes ir ten po šio Snoro banko dukterinio banko bankroto bylos iškėlimo už 20% “atlygį“ (vieša informacija) buvo grąžinami indėliai, didesni nei 100000 EUR. Kompozitorius R. Pauls, viešai moralizavęs Latviją dėl šios situacijos, į šį „išrinktųjų“ sąrašą nepateko.

Tokios buvo faktinės prielaidos Snoro banko „užlenkimui“. Tam pasiruošta iš anksto. Iki tol Prezidentė D. Grybauskaitė ir A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė girdavosi, kad gerai pasiskolino iš JAV bankų. Tačiau šiuo atveju jie tylėjo apie iš anksto pasiskolintas lėšas iki tol, kol jų neprireikė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri nesuprantama, kur laikė kitas savo lėšas, nes teturėjo 1,7 mlrd. Lt (0,45% metinių palūkanų, kurias bankai tuo metu šiam fondui mokėjo nuo bankuose laikomų indėlių sumų). Snoro banko indėlių iki 100000 EUR kompensavimui reikėjo apie 4,5 mlrd. Lt. Tačiau sveiko proto žmonės net ir tuo atveju, jei Snoro banko savininkai būtų pasisavinę Šveicarijoje esantį 1 mlrd. Lt banko lėšų (vėliau banko administratorius patvirtino, kad šios lėšos ten yra, tačiau informacija apie jų statusą viešai neskelbta), valstybei perėmus Snoro banką, nebūtų stabdę jo veiklos ir pasiuntę jį į bankrotą. Sveiko proto ir atsakingi valstybės vadovai būtų paskolinę ar įnešę į banko įstatinį kapitalą jau pasiskolintą 1 mlrd. Lt. Valstybė būtų turėjusi savo komercinį banką, kurio veiklą plėtojant tas milijardas esmės nebūtų keitęs, o banko klientai ir valstybė nebūtų patyrę keliagubo dydžio nuostolių. Jei dabar nutiktų panašus įvykis, šis garantinis fondas neturėtų lėšų indėlių kompensavimui. Seimo Pirmininkė i. Degutienė prisipažino, kad ir ją apgavo, nes niekas Seimui nepranešė, kad bankas bus pasiųstas į bankrotą. I. Degutienės principingumas baigėsi, sužinojus, kad jos sūnaus įmonė Snoro banke laikė daugiau nei 100000 EUR. Beje, daug viešai kalbėta apie sveiku protu nesuvokiamo dydžio atlygį Snoro banko administratoriams, bet apie pagrindinę Snoro banko turto banko dalį – išduotas paskolas – viešai nelabai kalbama. Matyt, kaip ir pensininkus, kitus klientus nukreipė į SEB banką.

Dar 2003 m. savo likimu išbandžiau, ką reiškia tokios situacijos sumodeliavimas. Lietuvos įmonių bankroto įstatymas nesuteikia jokių teisių įmonės akcininkams, nes jie net negali būti jų įmonės bankroto bylos dalyviais. Visagalis šioje situacijoje yra bankroto administratorius ar savas teismo (Snoro ir Ūkio bankų atvejais – Lietuvos banko) paskirtas administratorius, kurie su suinteresuotais asmenimis sumodeliuoja bankroto bylą, o savininkas ir niekas kitas tokios teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo negali skųsti teismo nutarties, išskyrus pačią įmonę, kurią jau atstovauja „tinkamas“ tikslui pasiekti administratorius. Todėl perėmus įmonės administravimą, padaryti ją bankrutuojančia, yra tik laiko ir technikos klausimas.

Skirtingai nuo Snoro banko atvejo, mano vadovautai UAB „Parex Lizingas“ 2003 m. lapkrityje akcininko iš “Parex” grupės sugalvotu pretekstu dėl įmonės veiklos tyrimo, buvo paskirtas turto administratorius, kuris su „Parex“ grupe sumodeliavo ir šios įmonės bankroto bylą. Tačiau mums pavyko apskųsti teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, o Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė ekonominę ekspertizę, kuri nustatė, kad jokio bankroto nėra. Snoro banko atveju jo savininkams net formaliai teko susidurti su valstybe. Todėl jiems nepavyko apsiginti. Šiame eksperimente teismų „praktiką“ atidirbinėjo „Parex“ grupės samdytas advokatas I. Norkus ir jo kontora. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos banko vadovo V Vasiliausko bendrabučio kambariokui buvo patikėtas ir Ūkio banko scenarijaus įgyvendinimas. Pagal viešai skelbtą informaciją, Šiaulių bankas prieš Ūkio banko chirurginę operaciją paskelbė, kad jų pagrindinis akcininkas Europos rekonstrukcijos ir vystymo bankas pasiruošęs suteikti Šiaulių bankui 2,5 mlrd. paskolą, kad šis nupirktų gerąją Ūkio banko turto dalį. Tačiau mūsų valdžia pamačiusi, kad galima dėl visko apkaltinti tik O. Romanovą (už savo darbus jis turi atsakyti), ir kad „runkeliai“, t.y. Lietuvos piliečiai beveik aklai tiki jiems valdžios sekamomis pasakomis, nusprendė, kad ir mokėti už tai Ūkio bankui nebūtina. Šią Ūkio banko dalį Šiaulių bankas gavo veltui. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dar apie 0,7 mlrd. Lt primokėjo Šiaulių bankui, nes po pastarojo perimto turto vertinimo „atsirado“ skirtumas tarp perimto turto ir indėlių sumos. Prokuratūrai būtina pasidomėti šiuo atveju, nes įstatymas nenumato, kad indėlių draudimo išmokos būtų mokamos nedraudiminiu atveju. Šiaulių bankas, veltui perėmęs Ūkio banko turtą, klientus ir indėlius, neturėjo jokios rizikos, nes Šiaulių banko indėlių neišmokėjimo atveju indėlių draudimas tai būtų kompensavęs. Žodžiu, gavai didelės vertės turtą, klientus – tik dirbk ir norėk! Svarbiausia, priedangos operacija žiniasklaidoje – garsinti O. Romanovo aferas ir jomis dangstyti savo korupcines schemas, o galus vėlgi slėpti likusios Ūkio banko dalies bankroto byloje.

Kol nesitelkiantys Lietuvos piliečiai leis valdžiai taip elgtis, žiūrint į mus kiauliškomis akimis, tol taip ir gyvensime. Net Graikijos situacija neprivertė atsitokėti. Prezidentė D. Grybauskaitė šią savaitę Kroatijoje skaitė paskaitėlę apie mūsų pasiekimus „Independence“ fronte. Žinant, kad Lietuvai iš „Statoil“ bereikia tik 0,34 mlrd. m3 vietoje sutartyje sutartų 0,54 mlrd. m3, ir už šį dujų kiekį per metus „Statoil-ui“ mokant apie 38,78 mln. Lt, o už metinę terminalo nuomą off-shore įmonei mokant apie 185 mln. Lt, reikia tikrai susirūpinti sveikata. Ir mums, ir Seimui. Tačiau Prezidentės griežtai kontroliuojamas Seimas, išdrįsęs slaptu balsavimu atmesti jos pasiūlytą kandidatą į Generalinius prokurorus, nedrįsta svarstyti nepriklausomo prokuroro įstatymo projektą – gavau ir šio Seimo atsisakymą tai daryti. Manau, kad turint Seimo valdančios koalicijos ar opozijos balsų dauguma skiriamą nepriklausomą prokurorą konkrečiai bylai, baigtųsi ne tik VEKS-o, bet ir Sausio 13-osios bei OMON vadų bylų žaidimai prokuratūroje. Tiek Seimo dauguma, tiek opozicija turėtų teisę paskirti nepriklausomą prokurorą ir dėl pačios Prezidentės “žaidimų”, pvz. garsiojoje “skiepų” byloje. Generalinė prokuratūra vėl gražino mano prašymą dėl ikiteisminio tyrimo kitų asmenų atžvilgiu D. Ulbinaitės byloje, nepriimant jokio procesinio sprendimo (pradėti ikiteiminį tyrimą ar atsisakyti tai daryti), kurį galima būtų nustatyta tvarka skųsti.

Tačiau labiausiai šiandieninėje situacijoje nustebino Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakęs net priimti signatarų V. Baldišio, E. Grakausko, E. Klumbio ir Z. Vaišvilos skundą dėl mūsų valdžios neveikimo – neatsakymo signatarams dėl Lietuvos buvimo euro zonoje. Atseit, norime tirti valdžios veiklą. Ne, kol kas tik prašome valdžią gerbti įstatymą ir atsakyti mums, atmetant mūsų prašymą ar tenkinant jį. Manau, kad po 2016 m. Seimo rinkimų beveik kasdien Tautai meluojančiai Prezidentei teks gerbti Seimą. Paskutinis jos melas – Lietuvai Graikijos problema nieko nekainuos. Nepriklausomas finansų ekspertas kolega signataras V. Katkus viešai pateikė skaičiavimus, kad Lietuvai tai kainuos apie 500 mln. EUR. Tai yra metinis Lietuvos karinis biudžetas. Estijos valdžia nebijo būti korektiška santykiuose su savo tauta – paskelbė, kad Estijai Graikijos situacija kainuos 800 mln. EUR.

Pati sau meluojanti valstybė ir aklai vykdanti neteisėtus ES ir viršvalstybinių institucijų (ECB ir ESM), į kurias Lietuva įstojo be Tautos valios, pasmerkta išnykimui. Mokytis reikia iš naujosios Graikijos Vyriausybės. Visi, kas nori, tas supranta, kad 175% BVP siekianti Graikijos skola yra beviltiška. Todėl globalistinėms struktūroms ECB, ES ir TVF aklai paklusnios buvusios Graikijos valdžios su šia „trijule“ tik žaidė žaidimus laike – nesmagu ir Vokietijos valdžia, kad atsiskleidė, jog euro eksperimentas kainuoja ir yra beviltiškas, jei tai nėra vienos valstybės valiuta. Todėl ši Graikijos kančia, žinant, kad nėra kitos išeities, išskyrus bankrotą ar skolų nurašymą, tęsėsi apie 5 metus. Per šiuos metus ne tik išvalstybinta aibė Graikijos, bet ir į didžiulių paskolų liūną įtrauktos kitos valstybės – „naivuolės“. Išsidavė Vokietija – blogi graikai – nenori už 1,2 mlrd. EUR atiduoti Vokietijos privačiai įmonei 14-os oro uostų! M. Tetčer dar 1992 m. prieš Mastrichto sutarties pasirašymą perspėjo, kad įvedus bendrą valiutą valstybių suvereniteto ir nebelieka. Todėl Anglija ir išsiderėjo išskirtines ES narystės sąlygas – ne tik gyvena su savo svaru, bet ir mes visi mokame jai kompensaciją už JK buvimą ES. Mūsų valdžia tuo nesigiria.

Tik visiškai sveiko proto neturintys ar visiškos marionetės galėjo įstumti Lietuvą į euro zoną tokiu metu, kada jau buvo akivaizdu, jog euro zona žlunga. Todėl dar pernai iš baigiančios veiklą Europos Komisijos ir Europarlamento pasipylė įvairiausios globalizavimo iniciatyvos, gąsdinimai nacionalizmu. Litai pradėti naikinti dar net mums neįvedus euro – 2014 m. rugpjūtyje. Net šiandien Lietuvos valdžia sukandusi dantis tyli ir tęsia Lietuvos išvalstybinimą. Sakykite, prašau, kokia problema pasilikti ir saugoti litų ir mūsų centų likučius? Argi nematote, kas vyksta, negirdite, ką paskelbė ECB, pradėjęs nepadengtą 1,1 trlrd. EUR emisiją, kurią naudoja ES valstybių skoloms supirkti iš komercinių bankų, kurių didžiųjų kontrolę jau perėmė tiesiogiai, t.y. kontroliuoja ne per savo padalinį, dar vadinamą Lietuvos banku? ES veikėjai faktiškai Rusijos įtakai pardavė net savo narį Kiprą, vilkinę kelių milijardų eurų paskolos suteikimą. Trumpam paskolino Rusija ir paskolos kapitalizavimo būdu perėmė per šios šalies pagrindinio komercinio banko valdymą. Tokiu būdu Rusija įgijo alternatyvą karinėms bazėms Sirijoje – ir lėktuvams, ir laivams. Išstojimui iš ES jau ruošiasi ne tik JK, bet ir Danija, įvedanti sienos su Vokietija kontrolę.

Anapilin iškeliavo buvęs Seimo narys ir finansų viceministras V. Galvonas. Ačiū, Vytautai, tau už drąsą pernai sausyje viešame renginyje paskelbti, kad Lietuva turėjo sukaupusi 1,29 mlrd. Lt, tačiau ES jų neleido naudoti Vyriausybės pasižadėtiems kultūros darbuotojų atlyginimams padidinti (varganais 40 mln. Lt), 0,5 mlrd. nurėžtoms pensijoms kompensuoti, baigiančios sugriūti vidaus reikalų sistemos darbuotojų atlyginimams didinti (matyt, tikimasi, kad kariškai teisėsaugos funkcijas „tinkamiau vykdys“, o kam bus neaišku, kas yra tiesa, nuo spalio mėnesio pagal Visuomenės informavimo įstatymo pataisas valdžia tai paaiškins ir nuo interneto atjungs).

Sumokėjo V. Galvonas už šią drąsą viceministro pareigomis. Be abejo, pateko į Prezidentės D. Grybauskaitės „juodąjį“ viceministrų sąrašą.

Lietuvos bankas paskelbė, kad šių metų I ketvirtį, palyginti su praėjusių metų paskutiniu ketvirčiu, Lietuvos bendroji skola užsieniui augo 16,6% ir kovo pabaigoje jau pasiekė net 80,6% šalies BVP, o grynoji skola užsieniui – 32,5% BVP. Graikijos lygio neapsiekėme, bet sparčiai vejamės.

Kas trukdė Lietuvos valdžiai pernai paskelbti referendumą dėl euro įvedimo, paaiškinant tautai tikrąją padėtį, bet nesekant pasakų apie ateisiančias investicijas (jos, beje, šiemet pagal tuos pačius Lietuvos banko duomenis, tirpte tirpsta) ir svarbiausią „tikslą“ – teisingai perskaičiuoti kainas. Tai gal valdžia leidžia naudoti netinkamus kasos aparatus, „nemokančius“ atlikti vieno aritmetikos veiksmo?

Po pranašiško LRT Naujametinio reportažo iš Gedimino prospekto, matant beviltiškai liūdnus valdžios veidus, belieka konstatuoti, kad tai yra beviltiški politikai. Tai ne dabartinė Graikijos Vyriausybė, kuri ne žodžiais, o veiksmais gerbia rinkėjų valią. Ji sugebėjo atvirai, paprastai tiesą į akis pasakyti ES konstruktoriams, iki šiol nejautusiems jokios asmeninės atsakomybės rinkėjams (nekalbu apie jų teisinį imunitetą). Gražu matyti visiškai pasimetusius A. Merkel ir F. Olandą. Jie suvokė, kad aklai sekdami globalistiniais JAV nurodymais, jie priėjo liepto galą – ir karo Ukrainoje, ir euro zonos griuvimo prasme. Lietuvos valdžia „politiškai nekorektiškais‘ klausimais nediskutuoja su valdžia Briuselyje ir JAV.

Manau, kad bus viskas padaryta, kad Graikija nepaliktų euro zonos ir ES. Todėl raštinga Graikijos Vyriausybė, suprasdama tai, realiai bando padėti savo tautai išbristi iš padėties, į kurią ją įkišo globalistai. Nors ir mokėsime už tai mes dėl visiškai neatsakingo ir tiesiog nusikalstamo mūsų valdžios neveikimo, tačiau norisi graikams palinkėti stiprybės ir sėkmės. Tai parodytų pavyzdį visiems, ką reiškia, kai tauta ir valdžia veikia drauge. Apie tai ir kalbėjome Birželio 3-iosios Forume, prisimindami išskirtinius bendros Sąjūdžio, mūsų žmonių ir valdžios veiklos rezultatus. Buvo visko, bet tiems, kurie šiandien gina (ir ačiū jiems už tai) lietuvių kalbą, priminsiu paprastą tiesą – jei nebūtų tuomet buvę mūsų pilietiškumo, tai nebūtume dar Atgimimo laikais privertę XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą priimti įstatymus ir dėl valstybinės lietuvių kalbos, ir dėl tautinių mažumų. Jei ir šiandien atsipeikėtume ir veiktume drauge visi Lietuvos piliečiai, būtų daug lengviau visiems. Mus visus vienija daug daugiau dalykų, nei skiria, o mes leidžiamės būti skaldomais ir net tarpusavyje kalbamės piktai. Už „Williams“, „Independence“, Snoro ir Ūkio bankų „užlenkimą“, VEKS-ą, Operos ir baleto teatro rekonstrukciją, energetikos „konsultacijas“ mokame visi – lietuviai, lenkai, karo propagandos į kampą baigiami įvaryti rusai, ukrainiečiai, karaimai, baltarusiai, žydai, latviai, t.y. visi Lietuvos Respublikos piliečiai.

Lietuvos piliečiai, susitarkime – 2016 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose nerinkime nė vieno sisteminio Seimo nario, nebalsuokime nė už vieną sisteminę partiją, nes jos visos mus Seime parduoda. Prezidentės D. Grybauskaitės, tapusios visuotinės ir militarizuotos korupcijos „stogu“, apkalta ir nepriklausomą prokurorą įteisinančio įstatymo priėmimas, rinkimų sistemos keitimas – neatidėliotini darbai, dėl kurių galime ir privalome vienytis, reikalauti to iš dabartinio Seimo.

Tai – mūsų savigarbos ir išlikimo klausimai.

 

Leave a Reply