Zigmas Vaišvila. Kodėl mus lengva apgaudinėti net dėl šeimos ir valstybės sąvokų?

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimas lapkričio 30 d. konferencijoje Seime „Šeima ir valstybė“.

Screen Shot 2015-03-06 at 20_08_33

Susirinkome tie, kurie neturime vienas kitą įtikinėti dėl šių sąvokų.

Gerb. kunigas Vitalius Mockus (Lietuvos stačiatikių bažnyčios kancleris) atkreipė dėmesį į tai, kad daliai visuomenės gali tekti apsispręsti, ar vykdyti atitinkamus įstatymus. Gerb. Rolandas Paksas klausia, ar Lietuvos tėvai dar yra pajėgūs atsispirti valstybei?

Tai kas gi ta valstybė? Kodėl mes turime atsispirti valstybei, kuri turi mus ginti? Kodėl Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo nežinia kuo?

Kodėl mes blaškomės ir teisinamės, kalbėdami apie šeimos sąvoką, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija tai nustato aiškiai ir be jokių dviprasmybių – jos 38 straipsnis teigia:

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Ar kas nors neaišku? Tačiau kažkodėl mes blaškomės ir dėl šeimos, ir dėl lietuvių kalbos, ir dėl suvereniteto sąvokų. Šiuo balškymusi mes patys sukuriame savo netikrumo jausmą – o gal tikrai ką nors mes darome negerai, kažką skriaudžiame, gal turime atsiprašyti ko nors dėl ko nors? Tačiau tai – klaidingas kelias, nes būtent tokio mūsų elgesio ir siekia tie, kurie tą valią mums nori primesti.

Blaškomės, nes pasiduodame demagogijai ir veidmainystei, kurią dirbtinai ir neteisėtai mums tariamai primetė Europos Sąjungos teisė dėl šių tariamų vertybių. Kodėl mes tokie nepasiruošę?

Visų pirma, esame psichologiškai sutrikę. Gyvenimas Tarybų Sąjungoje, už sienos, atitvėrusios mus nuo likusio pasaulio, mums sukūrė lūkesčius, kad viskas, kas už tos sienos, yra tik gera ir teigiama. Mes buvome atviri, nuoširdūs ir pasitikintys, visų pirma tais, kurie mums asociavosi su laisvės atgavimu. Laisvės, kuria pasinaudoti taip ir neišmokome, nes psichologiškai labai sunku patikėti, kad mus sąmoningai apgavo ne tik tie, kurie šias tariamas ir dirbtinai sumanytas vertybes sukūrė ir jomis bando ištrinti mūsų vertybes, dėl kurių niekada neabejojome, net negalvojome kitaip. Sunkiausia psichologiškai suvokti tai, kad šias nuostatas ir mūsų pačių paniekinimą įgyvendina tie, kurie buvo mūsų pirmose gretose atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Sudėtinga ir mūsų jaunimui, gimusiam ir užaugusiam po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, nes juos kiekvieną dieną pratina galvoti ir kalbėti tik šiais primetamais šablonais ir neturėti savo nuomonės, net nediskutuoti.

Pakalbėkime apie tuos, kurie sukūrė tyčiojimosi iš mūsų visų – ir vakariečių, ir rytiečių – programines nuostatas. Pradžiai prisiminkime Audronės Simanonytės 2013 m. liepos 27 d. straipsnį alkas.lt „Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“ apie tai, kaip Amerikoje pagal dirbtinai sukurtą schemą krikščioniška tradicinių pažiūrų visuomenė tapo homoseksualizmo filosofija grįsta visuomene, kurioje ši psichiatrų diagnozuota liga politiniu sprendimu tapo ne liga.

Tai amerikiečių Marshall Kirk ir Hunter Madsen knyga „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ („After the Ball: How America Will Conquer Its Fear and Hatred of Gays“, 1990), vadinama homoseksualizmo biblija. Masiškai AIDS sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei. Ir tai nenuostabu, nes amerikiečių mokslininkų Alan P.Bell ir Martin S.Wineburg 1978 m. studijoje „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studija“ („Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women“) atskleista, kad 43 procentai homoseksualų savo gyvenime turėjo daugiau negu 500 sekso partnerių. Todėl ši homoseksualizmo biblija sukurta sąmoningai, gavus užsakymą. M. Kirkas – mokslininkas neuropsichiatras, H. Madsenas – politikos daktaras, specializavęsis įtikinėjimo taktikose bei viešuosiuose ryšiuose.

Knygoje atvirai pristatomas jos tikslas – nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leisti jiems infiltruotis į visuomenę. Būtent AIDS jiems suteikė tokią galimybę, nes pateikus gėjus aukas ir mažumą buvo sulaukta amerikiečių užuojautos ir rūpesčio.

Tikslui pasiekti siūlomos trys strategijos: nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting).

Nujautrinimas – tai pastovus visuomenės smūgiavimas įvairia su gėjais susijusia informacija: „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi, … kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“.

Blokavimo arba trukdymo strategija. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.

Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, ne tik nemėgti, bet net nekęsti rusų ar lenkų yra labai gerai?  Kalbėdami apie tokius savo metodus, knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“. Jie nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus.

Atvertimo strategija“ (converting). Knygoje ji pristatoma ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią. Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus.“

Visa tai įgyvendina politikai savo sprendimais ir suvienodintą mūsų nuomonę formuojanti žiniasklaida. „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote,  kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“

Todėl knygos autoriai yra atviri: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“. Todėl šiam tikslui gėjais buvo paskelbti ir gerai žinomi istoriniai asmenys. Norite paneigti? Patikrinkite. Mes pasakėme pirmi, tad tiesa mūsų.

A. Simanonytės straipsnio lankomumas alkas.lt, matyt, buvo rekordinis.

Tačiau skaudžiausia ir labiausiai į neviltį mus varantys yra mūsų laisvės atkūrimo lyderiai, kurie geriausiu atveju tik toleruoja šį mūsų visuomenės suvulgarinimą ir suniveliavimą, o ištikrųjų valstybės pagrindo – šeimos instituto – sunaikinimą. Nėra ir negali būti kelių šeimų sąvokų. Šeima yra šeima. Todėl nepasiduokime mums primetamai formuluotei, kad gali būti kažkokia dar kita šeima. Kitas darinys – tau jau ne šeima. Nesivelkime į mums primetamą diskusiją, kurį šeimos variantą turėtume pasirinkti, nes visi kiti variantai – tai jau ne šeima.

Todėl matant šiuos politinius veikėjus „solidžiai besišypsančius“ iš mūsų televizijos reportažų apie kantrybės netekusių mūsų tautečių drastiškus veiksmus prieš gėjų paradus, nesunku suvokti, kaip mes visi – ir mūsų politikai, ir mes patys, netekę kantrybės – padedame įgyvendinti šią dirbtinai mums primetamą politiką.

2013 metais dėl LGL veiksmų įvertinimo kreipiausi ir į prokuratūrą, nes ši formaliai visuomeninė organizacija akivaizdžiai įgyvendina politiką, nebūdama politine partija ir atvirai gaudama užsienio finansavimą šiai veiklai. Deja, prokuratūra taip pat liko „politiškai korektiška“.

Šiandien tie, kurie jau atvirai deklaruoja apie Europos Sąjungos valstybių (bent jau euro zonos) išvalstybinimą, susidūrė su netikėtu reiškiniu, kuris atneš tikrą sujauktį. Tai – masinis neteisėtas, visų pirma musulmonų tikėjimo žmonių perkraustymas į Europą. Šiose bendruomenėse taip paprastai šių „vertybių‘ jie neįdiegs.

Tačiau net Roberto de Mattei savo 1992 m. laiške Europos Parlamento nariams rašytame laiške dėl Matrichto sutarties pragaištingumo Europai nenumetė tokio masinio musulmonų perkėlimo į Europą. Po lapkričio 26 dienos Lietuvos Seimo demaršo, bandant įteisinti nelegalių imigrantų priėmimą Lietuvoje per 24 valandas, leidžiant jiems neteisėtai išvykti ir grįžti atgal tiek kartų, kiek jie nori, tuo atveriant ir įteisinant laisvą teroristų migravimą, supranti, kad Lietuvos valdžios bevališkumas tampa ne tik faktu, bet ir atvira grėsme Lietuvos piliečiams ir mūsų valstybei.

Atsakymas – paprastas ir drauge labai sudėtingas. Tai kelias, kuriuo į laisvę taikiai ėjome Atgimimo laikotarpiu, tai kelias, apie kurį visus perspėjo tas pats Roberto de Mattei – nacionalinių valstybių išgelbėjimas.

Tiems, kurie dangstosi Europos Sąjungos teisės perkėlimu į Lietuvos Respublikos Konstituciją, priminsiu, kad net po Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą referendumo mūsų Konstitucijos perrašinėtojai neišdrįso pakeisti ne tik jos I skirsnį „Lietuvos valstybė“, kuriame nustatyta, kad:

  • Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika
  • niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių
  • negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas ir mes pamiršome, kad liko nepakeistas ir mūsų Konstitucijos XIV skirsnis „Konstitucijos keitimas“, kurio 148 straipsnis nustato, kad Konstitucijos 1 straipsnio nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, kad tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.

Niekada niekas Lietuvoje nebalsavo 3/4 Lietuvos piliečių balsų už mūsų teisių atidavimą Europos Sąjungai, nes stojimo referendume balsavo viso labo tik 57 procentai visų mūsų piliečių, turėjusių balso teisę. Tai yra mūsų pagrindas burtis į draugę ir pasakyti NE Lietuvos valdžiai, atvirai veikiančiai prieš Tautą ir jos vertybes, prieš jos išlikimą.

Mūsų nuostata turi būti paprasta ir aiški – šeima, kalba, teritorija ir mūsų suvereno teisės, patvirtintos 1992 m. spalio 25 dienos referendumu, yra nepakeistos ir nebus pakeistos be mūsų Tautos sprendimo.

Leave a Reply