Zigmas Vaišvila. Tikrieji Europos Sąjungos šeimininkai – BANKAI (video)

Nei vienas karas žmonijos istorijoje nevyko be ekonominių priežasčių. Po Antrojo Pasaulinio karo buvo susigulėjusi geopolitinė pusiausvyra tarp Tarybų Sąjungos ir JAV. Kodėl JAV įsivėlė į Vietnamo karą? Vieną priežastį žinau tikrai – išbandyti ginkluotę. Vietnamas buvo Prancūzijos kolonija, ir JAV įsikišo tik tada, kai pasidarė aišku, jog prancūzams teks išsinešdinti.

Visai neprošal būtų prisiminti Karlo Markso „Kapitalą“. Pasibaigus feodalizmui, nauji ekonominiai santykiai pradėjo vystytis pirmiausia Jungtinėje karalystėje. Ten atsirado ir pirmosios profsąjungos, ir supratimas apie akcines bendroves, ten atsirado visas šiuolaikinio kapitalizmo pradžiamokslis. Naujai atsiradusiai kapitalistų klasei atsirado natūralus poreikis įtakoti įstatymų leidybos procesą ir taip atsirado kapitalo santykis su valdžia, iš čia išplaukia „oligarchijos“ sąvoka.

II Pasaulinis karas į baigiamąją stadiją perėjo tuomet, kai pasidarė aišku, jog Vokietija pralaimi. Tik tuomet JAV, kurios finansavo ir rėmė abi kariaujančias puses, atidarė antrąjį frontą. Koks interesas? Ogi amžinas ir nuolatinis – kapitalo interesas. Ir jokio kito dominuojančio intereso nėra. Visi kiti motyvai – šalutiniai. Esmė tame, kad po II Pasaulinio karo JAV sugriautai Europai pradėjo diktuoti finansines sąlygas.

Kažkada Diuseldorfo apylinkėse važiavau su vietiniu inteligentu vakarieniauti. Staiga priemiesčio miškeliuose matau įvažiavimą į karinę bazę. Man pasirodė neįprasta, kad prie tos bazės pastebėjau veikiančias automobilių remonto dirbtuves , kažkokias parduotuves, neįprastą aktyvumą. „Kas čia?, – klausiu. – Karinis dalinys?“. Mano bendrakeleivis atsakė trumpai: “Čia okupantai“. Pasirodo, tai buvo Anglijos karinis dalinys, kuris ligi šiolei ten yra. Ir toks požiūris į okupaciją ten ir liko. Tarkim, Kiolno Katedros vienas bokštas sugriautas anglų aviacijos antskrydžio metu. Vokiečiai jo specialiai neatstatinėja ir rodo tą turistams. Nekalbu apie Drezdeno subombardavimą, apie kurį visi žinome. Tuo noriu pasakyti, kad kai prasideda karas, nesvarbu, kas kaltesnis ir kas pirmas tą karą pradėjo. Karas – baisiausia žmonijos nelaimė.

Mano a.a. dėdę, krikštotėvą iš Žagarės, 1944-ais Raudonoji Armija paėmė į karą, jis nukeliavo iki Berlyno, ten buvo sunkiai sužeistas. Yra visa gyvenimo epopėja, kaip jis leisgyvis atsidūrė kažkur Sibire, paskui vos begrįžo į Lietuvą. Jis turėjo priežasčių nekęsti abiejų kariaujančių pusių, tačiau iki šiolei man yra subalansuoto požiūrio į gyvenimą pavyzdys. Jis sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą,blaivų protą. O blaivus protas reikalingas visada reikalingas, ypač kai kalbame apie geopolitiką. Visos geopolitinės nelaimės neišengiamai turi ekonominį pagrindą.

Sirijoje tiek JAV, tiek Europa turi savo interesų. Europa yra pagrindinis dujų ir naftos produktų pirkėjas. Kas tuos produktus tieks – ne tik pinigų, bet ir įtakos politiniams sprendimams klausimas. Todėl drįstu teigti, kad netgi viena iš Ukrainos įvykių priežasčių – tai dujų tiekimo klausimai. Na, o Rusijai gali būti svarbus ir Sirijos uranas, nes Rusijai urano trūksta. Tarkim, kai buvo svarstomos sankcijos |Rusijai, Australija pagrasino, kad nutrauks urano tiekimą Rusijai. Sirijoje susikryžiavo milžiniški interesų srautai. 2011 metais Sirija su Iranu ir Iraku pasirašė sutartį dėl dujotiekio statybos. Kažkada Asadas viešai džiaugėsi, jog Sirija dabar visiems reikalinga, Sirija dabar – vamzdynų šalis.

Be ginkluotos paramos negalėtų atsilaikyti nė viena šalis – nesvarbu, ar tai būtų Ukraina, ar Sirija.

Prisiminkim 1990 –uosius. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje stovėjo okupacinės kariuomenės daliniai, mes su jų valdžia kalbėjomės ir derėjomės. Sąjūdis amortizavo visus aštresnius santykius, visų pirma – su Gračiovu, desantininkų divizijos vadu (beje, čia didžiulis asmeninis Audriaus Butkevičiaus nuopelnas). O juk kariuomenės čia buvo pakankamai, kad nušluotų mus visus. Gorbačiovas iš Vokietijos TSRS kariuomenę išvedė, Vakarai – ne.

Ir apžvelgiant visą Lietuvos užsienio politiką, ji labai stipriai pasikeitė, kai Valdą Adamkų pakeitė Dalia Grybauskaitė. Atėjus į valdžią ji tarė: reikia draugauti su galingaisiais, o su ubagais, suprask, nėra ko prasidėti. Buvo pasakyta, kad ir Gruzija nieko verta. Kaip kritiškai bevertintume Valdą Adamkų, bet juk penki prezidentai Lenkijos prezidento lėktuvu skrido į Gruziją įtampos mažinti. Lietuva turėjo įtakos, ir rodė tą darbais.

Niekada nesuprasiu tokių santykių, kokius prezidentė pademonstravo 2009 -aisiais prieš Kalėdas. Lietuvos pervežėjai su Lietuvos produkcija šąla prie Latvijos -Rusijos sienos, o mūsų prezidentė, užuot gynusi jų interesus, apkaltina ir mūsų gamintojus, ir mūsų pervežėjus. Galiu papasakoti užkulisius, tikrąsias tokio pareiškimo priežastis. Rusijoje galioja savotiškos ekonominio gyvenimo taisyklės. Jie niekada nedaro visko oficialiai, priešingu atveju atsiranda problemų su „pelno norma“. Ten yra organizacijų, kaip pavyzdžiui „Afganistano karo veteranų“, kurios turi muito lengvatų (tarp kitko, taip yra ne tik Rusijoje, Lietuvos Olimpinis Komitetas turi išimtinę teisę į loteriją, kuria sėkmingai naudojasi ir iš kurios pelno finansuojama komiteto veikla). Taigi po eilinio valdžios pasikeitimo Rusijoje, persirikiavo interesų sferos – elementari, buitinė situacija, tik valstybiniu lygmeniu. Tuomet Žemės ūkio ministru buvo Starkevičius, o veterinarinės tarnybos vadovu – Lukauskas. Kai jie abudu su Lietuvos delegacija nuvažiavo į Rusijos žemės ūkui ministeriją spręsti konfliktinės situacijos, Starkevičių turėjo priimti viceministrė, bet ji tą daryti atsisakė. Lukauskas kažkaip įkalbėjo Rusijos ministerijos darbuotojus priimti mūsų ministrą, ir nuo to prasidėjo Lietuvos ir Rusijos dialogas. Koks rezultatas? Ogi Lukausko atleidimas iš darbo. Čia – psichologiniai dalykai, bet jie lemia tarpvalstybinius santykius. Kada apie 1990 –uosius nutrūko naftos tiekimas į Mažeikius, aš buvau už tai atsakingas. Imi telefoną ir skambini, pradedi aiškintis, naudoji spaudimo argumentus. Mat tuomet Kaliningradas negalėjo be mūsų gauti elektros energijos. Taigi bendrauji ir sprendi reikalus, negalima „nukirsti kirviu“ ir laukti, kad reikalai išsispręs – reikalingas dialogas. Čia buvo panaudotas Rusijos pavyzdys, bet šis dėsnis galioja visur. Galima paimti kito mūsų kaimyno – Baltarusijos pavyzdį. Kai Lukašenkai prieš rinkimus reikia, mūsų prezidentė pas jį važiuoja su moraline parama, o visu kitu metu – keikia.

Labai lengva pasakyti: viską išspręs Briuselis. O kada atsiranda konkretus reikalas pasirodo, kad Briuselis nieko išspręsti negali. Kalbu apie imigrantus, kuriuos jau skaičiuojame ne šimtais tūkstančių, bet milijonais. Delfio žurnalistai nuvažiavo į Izmirą Turkijoje ir greitai nustatė, kiek kainuoja nelegali kelionė į Europą. Graikijos pasienio apsauga leidžia naikinti nelegalų dokumentus, o tarptautinės organizacijos kokioje nors Lesbo saloje netgi padeda jiems paklūti į ES erdvę. Čia noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie pagalbos reikalingus pabėgėlius iš karo zonų, o apie organizuotus nelegalių imigrantų srautus, prieš kuriuos niekas nesiima efektyvių priemonių. Seimo narys Gediminas Jakavonis buvo pabėgėlių stovyklose Miunchene ir patvirtino: Šengeno vizos išduodamos iškart ir taip jau vyksta trečias mėnuo. Ši padėtis apnuogino Europos Sąjungos neįgalumą. Arba ES vadovai nežino, ką daryti, arba jie taip instruktuoti. Kas Angelai Merkel suteikė visų vardu kviesti pabėgėlius neteisėtai vykti į ES ir dar apmokėti kelionės išlaidas? Juk savo kvietimu ji pažeidžia galiojančius sienų apsaugos įstatymus. Vengrija tų įstatymų nepakeitė, tik juos sugriežtino, taip saugodama ES erdvę. Kaip pavyzdį galima paminėti Baltarusijos – Lietuvos sieną, kuri gerai saugoma ir per ją nelegalai neplūsta.

Kalbant apie Lietuvos suverenitatą, mūsų prezidentė pasirašė susitarimą dėl tolimesnės bankų sąjungos, bendro ES pinigų fondo ir įmokų rinkimo nuo ateinančių metų pradžios, kuris pateiktas dabar seimui ratifikuoti. Sutartyje parašyta, kad nesvarbu, kiek valstybių šią sutartį ratifikuos. Jeigu 90 procentų ratifikuoja, tai mūsų nuomonė nereikalinga. Kur jūs matėte tokią tarpvalstybinę sutartį, kuri įsigaliotų, jos neratifikavus? Juk 2003 metais į ES mes stojome su Veto teise, kaip lygūs tarp lygių. Ta teisė 2009 metais Lisabonos sutartimi buvo panaikinta, mūsų neatsiklausus, ir dabar mes turime 0,58 procento balsų, t.y. NIEKO. Mes galime vaidinti, kad kažką reiškiame, bet iš tiesų nereiškiame nieko. Lyginant su Tarybų Sąjunga – joje buvo Sąjungų rūmai ir Tautybių rūmai. Jie bent formaliai vaidino, kad tarybines respublikas gerbia. Dabar net konfederacijų iliuzijos niekas nepalieka.

Kaip vyksta ES valdymas? ES vadovų tarybos susitikimai jokių teisės aktų nesukuria, nors ir kaip tai Dalia Grybauskaitė norėtų žmonėms įteigti, neva „mes kažką nutarėm“. Nė velnio jie ten nenutarė, sprendimus priima Europos Sąjungos taryba, kurią sudaro vyriausybių įgalioti atstovai. Jie ten balsuoja pagal nustatytas balsų kvotas, mūsų Lietuvėlė ten turi jau minėtus 0,58 procento ir – viskas, turim mums privalomą vykdyti sprendimą. O saugumo klausimas turi būti sutariama vienbalsiai. Argi šis masinis imigrantų klausimas – ne ES saugumo klausimas? Taigi ir šis nutarimas, primetantis mums migrantų kvotas – nelegalus. Tačiau į teisę visiems dabar – nusispjauti.

Ligi šiol Lietuva kiekvienam nelegalui mokėdavo 110 eurų. Dabar patvirtinta 235 eurų išmokos suma. Duok Dieve kiekienam pensininkui tokią pensiją gauti.

Mūsų valstybė turi labai susirūpinti, kas bus ES griūties atveju. Tai – ir sienų, ir gyventojų apsauga, ir pinigų klausimas. Mes galėtume pasimokyti iš Graikijos istorijos. Graikiją užspaudė, pagrąsinę bankų griūtimi. Graikų laimei, jie 65 procentus santaupų laiko grynaisiais. Dabar vyksta grynų pinigų iš apyvartos naikinimo procesas, kuris prasidėjo ne šiandien. Mažinamas bankomatų skaičius, mokesčiai už bankines paslaugas didinami ir valdžia mums seka pasakas, kad „taip kovojama su šešėliu“.

Anksčiau mokesčių inspekcija surinktus iš mokesčių pinigus pervesdavo į Lietuvos banką. Dabar Lietuvos banko valdytojui gerokai padidėjusį atlyginimą moka ES centrinis bankas. Atsitikus ES krizei, Lietuvos bankas – ES centrinio banko filialas – valdys mėnesio dydžio einamąsias išmokas Lietuvos žmonėms. Jeigu ES centrinis bankas pasakys „NE“ – tų išmokų ir nebus. Lietuvos banko valdybos pirmininkas turi tokį imunitetą, kokio neturi nei vienas Lietuvos pilietis: jo, kaip ir bet kokio ES centinio banko darbuotojo, negalima patraukti jokion atsakomybėn. Tarkim, jeigu mūsų teisėsauga Vasiliauską ar jo pavaduotoją Šimonytę sugalvotų patraukti teisinėn atsakomybėn – reikia ES centrinio banko valdytojų tarybos leidimo. Net jeigu visos 19 Eurozonos valstybių nuspręstų kažką pakeisti, netgi esant vienbalsiam sutarimui – vistiek reikalingas ES centrinio banko valdytojų tarybos sutikimas. Buvo precedentas: š.m. vasaro mėnesį centrinis bankas pareiškė, kad pradeda 1,3 trilijono niekuo nepadengtų (nors padengtų ir nebūna) eurų emisiją. Jie kiekvieną mėnesį leidžia tuos eurus, už juos iš komercinių bankų perka valstybių skolas ir Angela Merkel pabandė protestuoti, kad Vokietija pati gali tas skolas supirkti. O centrinio banko vadas, kuris tituluojamas „Primarijumi“, atsakė, kad jis darysiąs, ką ir turi daryti. Centrinis bankas neatskaitingas niekam, nes auditą pats sau skiria pats centrinis bankas. Nėra teisinio mechanizmo, kaip įtakoti centrinio banko veiklą. Tas pats su europos stabilumo mechanizmu. Jei jie pareikalaus pinigų, mes per septynias dienas privalom tuos pinigus sumokėti. Jei nesumokėsim – privalėsim išrašyti vekselį, kurį parduos ir pinigus paims iš rinkos. Taip valstybės skola auga neprognozuojamai. Lietuvos valdžioje esantys bepročiai į Eurozoną įstojo, kai buvo jau aišku, jog Eurolaivelis skęsta. Pagal naują prezidentė pasirašytą susitarimą indėlių draudimai jau keliaus į naują fondą, kuris vėlgi pateks tam pačiam centriniam bankui. Šito susitarimo nepasirašė Švedija ir Jungtinė Karalystė ir jų už tai niekas iš Europos Sąjungos neišmetė. Vadinasi, galima turėti savo nuomonę. Kodėl gi Lietuva neprisijungė prie kitų šalių, kurios priešinasi priverstinei migracijai? Taigi jei grįžtume prie finansų – mes esame priklausomi tik nuo ES ir Dievo malonės, draugų mes ten neturime. Koks jiems tikslas mumis rūpintis? Gal jie kaip tik nori atlaisvinti Lietuvos teritoriją, nes čia dar yra gėlo vandens. Štai buvau pas draugą Vokietijoje, prie Frankfurto. Jis man papasakojo, kad pas juos iš čiaupo bėga vanduo, septyniskart išvalytas po panaudojimo kanalizacijoje. Taigi mes dar turime Dievo dovaną – vandenį.

Ir šioje situacijoje mes turime ne pyktis, o ieškoti draugų, rūpintis, kad mūsų biudžeto pinigai būtų ne Lietuvos banke (kuris iš esmės – jau ne Lietuvos), o kaip tarpukaryje – valstybės kasoje. Latviai valstybės kasą turi. Net ir vieno mėnesio pragyvenimo klausimas pensininkams, darbo užmokesčiui labai svarbus, kai ištinka krizė. Savimi turime rūpintis patys.

Šauksmas

Leave a Reply