Zigmas Vaišvila. Birželio 3-iosios Forumo prasmė. V dalis – Graikija atidengė Europos Sąjungos veidą

I-oje diskusijos dalyje (birželio 20 d.) aptarėme Birželio 3-iosios Forumą Mūsų valstybės tikslas, visuomenei siekiant dalykiškai kalbėtis su valdžia, ieškoti bendrų sprendimų ir tartis dėl valstybės tikslo. II-oje dalyje (birželio 24 d.) kalbėjome apie atvirai vykdomą valdžios tyčiojimąsi iš mūsų, III-ioje (liepos 2 d.) – apie Lietuvos piliečių telkimosi ir vienijimosi būtinumą, IV-oje (liepos 7 d.) – apie tai, kad Graikija patvirtino Birželio 3-iosios tiesas. Prabėgo tik savaitė ir Graikija atidengė tikrąjį veidmainišką ir cinišką Europos Sąjungos veidą, tikrąjį šio projekto tikslą – didžiojo kapitalo ir žandaro vaidmenį atliekančios Vokietijos kontroliuojamos federalinės valstybės kūrimą. Viešai mažai diskutuota apie tiesmuką Vokietijos reikalavimą Graikijai atiduoti jos ekonomikos valdymą Vokietijai, kuri viską ir sutvarkys Graikijoje.

IMG_7313        Negyvenu Graikijoje ir nežinau jų buvusių valdžių korupcinių schemų. Geriau žinau šių ES varžytuvių lyderės Lietuvos kompetenciją šioje srityje, todėl neanalizuosiu, kiek ir kuri Graikijos Vyriausybė pasižymėjo. Tik priminsiu, kad “susitarus” dėl Graikijos “gelbėjimo” 2010 m. dalis suteikiamų kreditų panaudoti vokiškų tankų ir kitos ginkluotės pirkimui, o dar taip neseniai Vokietijos ir Prancūzijos įstatymai kyšius kitų šalių valdininkams leisdavo įmonių balanse parodyti kaip leistinas pelną mažinančias specialiąsias išlaidas. Tie, kurie mano, kad Graikija tikrai gelbėjama (be kabučių), siūlau atlikti kelis aritmetinius veiksmus. Jei dabar Graikijos skola, sudaranti 177% BVP, yra per 320 mlrd. EUR, tai jai gavus dar 86 mlrd. EUR paskolų ir iš šios valstybės atėmus (atsiprašau, privatizavus) visada pelningus elektros tinklus, 50 mlrd. EUR valstybės turto (trečdalį likusio valstybės turto), už kurį gautos lėšos teks užsienio bankams Graikijoje ir kita pusė – skoloms dengti (dėl akių paminėtos ir investicijos, tik neskelbiama kiek), akivaizdu, kad 20% didesnę skolą, kurios jau dabar pusę sudaro palūkanos, Graikija tikrai neatiduos. Tai neįmanoma – bankrotas yra bankrotas. Tik spektaklio aktoriai vaidina, kad bankroto galima išvengti, o siekia Graikijos kaip valstybės parklupdymo, t.y. išvalstybinimo ir tolimesnio pavergimo.

Tiems, kurie, neturėdami laiko įsigilinti, girdi tik mūsų populistų šūkavimus, kad graikai nori gyventi kitų sąskaita, kad populistinė Graikijos Vyriausybė, vykdydama Tautos valią, tik pablogino situaciją, siūlau pasimokyti net ne ekonomikos, o prisiminti aritmetiką.

Priminsiu 2015-02-26 d. savo spaudos konferencijoje „Apie ką viešai nekalbama dėl euro zonos?“ skelbtus duomenis. Visos euro zonos valstybių skola yra net 90,9% nuo viso euro zonos BVP (www.tradingeconomics.com/countries duomenimis, 11589,69 bilijonų USD). Gyvenantiems iliuzija, kad euro zona negrius, priminsiu kitų euro zonos „lyderių“, atitinkančių valstybių bankroto sąlygas (skola didesnė nei 100% BVP), skolas: Italijos – 2754,84 mlrd. USD (arba 133% BVP), Portugalijos – 283,8 mlrd. USD (arba 129% BVP), Airijos – 268,14 mlrd. USD (arba 123% BVP), Kipro – 24,54 mlrd. USD (arba 112% BVP), Prancūzijos – 2521,62 mlrd. USD (arba 92,2% BVP), Ispanijos – 1250,96 mlrd. USD (arba 92,1% BVP). Paimkite kalkuliatorių ir patys, guogų ir landsbergių lygio populistai, sudėkite šiuos skaičius, o jų sumą palyginkite su Graikijos skola. Po to prognozuojamą Lietuvos 500 mln. EUR praradimą, jei Graikija paskelbtų bankrotą dabar, padidinkite Lietuvos įnašais į ESM, jei Graikijai dar bus paskolina 86 mlrd. EUR, o bendrą sumą padauginkite iš šių rekordinių skolų ir Graikijos skolos santykio.

Pažaidę kalkuliatoriumi, suprasite, kad euro zonos griūtis ne už kalnų ir suvoksite, kokia geometrine progresija didės Lietuvos skola, mūsų net nebeklausiant. „Ačiū“ Respublikos Prezidentei ir Seimui, pernai priverstiniu Lietuvos įvarymu į euro zoną mus pardavusius su viskuo, ką tik Lietuva gali turėti. Mūsų tauta, Lietuvai stojant į euro zoną, ne tik buvo apvogta, bet ir įstojo į didžiulių skolų zoną. „Gelbstint“ Graikiją, o netrukus ir kitus euro zonos skolų lyderius, visos valstybės – euro zonos narės įtraukiamos į automatinį mūsų lėšų besąlyginį nusavinimą „bendram labui“. Tam 2012 m. ir buvo įsteigtas Europos Stabilumo Mechanizmas (ESM), kuriame pradžioje priverstinai surinkta 700 mlrd. EUR iš visų 4000 mlrd. EUR, kurių ESM steigimo metu reikėjo probleminėms euro zonos valstybių paskoloms padengti. Dabar šis skaičius, be abejo, didesnis, apie jį net dabar nekalbama.

Euro zona „gelbėjama“ infliacijos keliu, spausdinant nepadengtus euro banknotus – ECB kiekvieną mėnesį emituoja po 60 mlrd. EUR. ECB tai daro vienašališkai, nekreipdamas dėmesio į euro zonos valstybių nuomonę – euro zonos piliečiai turi gelbėti, net ne savo šalis, o grobuonis, kurie spartina ES darymą viena valstybe bendros valiutos euro įvedimu ir dar tuo pačiu dirbtinės nepadengtų euro banknotų emisijos būdu, kurią naudoja dar ir euro zonos valstybių skolų supirkimui iš komercinių bankų.

Kai 2015-03-24 d. signatarai V. Baldišis, E. Grakauskas, E. Klumbys ir Z. Vaišvila kreipėsi į Lietuvos valdžią dėl pasiruošimo euro zonos griūčiai, mūsų valdžia demonstravo „olimpinę“ ramybę. Nesolidu prisipažinti, kad Seime esi tik rankų kilnotojas pagal Respublikos Prezidentės, vaidinančios Centijos valdovės vaidmenį, Seimui „iš viršaus“ nuleidžiamų dokumentų priėmimą, o Vyriausybė ir buvęs Lietuvos bankas yra tik pritarančių galvų lankstytojai.

Valstybės bankroto galima išvengti tik nurašant skolas. Priminsiu mūsų „specialistams“ – grybauskaitėms, landsbergiams, guogoms, masiuliams, vasiliauskams, šadžiams ir panašiems, kad po II pasaulinio karo reparacijas už nacių sukeltą karą mokėjusios Vokietijos skolos siekė 200% jos BVP. Tačiau Londono susitarimu Vokietija buvo atleista nuo didžiosios dalies skolos, sumažinant ją iki 20% BVP dydžio. Todėl TVF ir sukritikavo šį susitarimą dėl Graikijos „gelbėjimo“, pareiškęs, kad šias skolas reikia nurašyti, antraip nieko nebus.

Susitarimas dėl Graikijos „gelbėjimo“ (o iš tikro – dėl išvalstybinimo paspartinimo) teisės požiūriu yra neteisėtas ir niekinis nuo jo pasirašymo momento, nes pasiektas prievartos ir šantažo būdu. ES „demokratija“ atskleidė tikrąjį veidą – viena valstybė bet kokia kaina! Niekšų ir/ar neišmanėlių statytinių naktinis darbas baigėsi „susitarimu“, kurį reikia vadinti tikruoju vardu – prievartos aktu.

Graikijos pavyzdys atskleidė tikruosius euro zonos kūrimo tikslus – supirkus valstybių skolas, veikiant drakoniškai ir nepaisant bankų veiklos rizikos, gyventojų indėliai šiuose bankuose tampa įkaitais. Šis gyventojų ir banke likusių įmonių beviltiškumas tiesmukai ir atvirai politiškai naudojamas ne tik Graikijoje, siekiant perduoti valstybių-narių ekonomikos valdymą stambiam užsienio kapitalui. Nepaklusus, grasinama bankų sistemos žlugimu ir ekonomikos paralyžiumi, bankuose esančių santaupų praradimu. Neturint savo valiutos ir ECB dirbtinai neduodant euro banknotų, šantažas Graikijoje vykdomas atvirai. Graikų laimei, jie apie 60% lėšų laiko grynaisiais. Naivuoliai Lietuvoje laikome mažiau kaip 10% savo santaupų ne bankuose. Negi nematote, kodėl nereikalingi “centro” nekontroliuojami bankai ir Graikijoje, ir Lietuvoje? Negi nesuprantate, kodėl mus varu suvaro į užsienio bankus, baigia uždrausti atsiskaitymus grynaisiais, demagogiškai aiškinant, kad bankuose esą yra šešėliniai pinigai. Kiek dar leisimės kvailinami? Kontrabandininkai ir narkotikų pardavėjai atsiskaito per bankus?

Pasipriešinti šiai prievartai 2008-aisiais sugebėjo Islandijos tauta, referendume atsisakiusi prisiimti įsipareigojimus už neatsakingą bankų veiklą, pasiekusi buvusių bankininkų ir valdžios baudžiamosios atsakomybės. Jungtinė Karalystė ir Olandija tada iš Islandijos pareikalavo, kad ši valstybė prisiimtų 3,9 mlrd. eurų islandų komercinio banko „Icesave“ nuostolius. Europos ir pasaulio finansų institucijoms nepavyko išprievartauti Islandijos. Griuvo mitas, kad tarptautinės organizacijos gali išprievartauti bet kurią valstybę. Gali tik tas, kurioms vadovauja bestuburiai ar neišmanantys politikai.

Tačiau panašu, kad pavyks išprievartauti Graikiją. Kodėl Graikijos premjeras pasirašė susitarimą dėl Graikijos “gelbėjimo” ir tuo pat metu sako, kad netiki juo? Kol kas nežinome tikrų priežasčių. Ar jį prispaudė asmeniškai, ar jis išsigando atsakomybės, ar tai taktinis manevras? Liepos 7 d. DEMOS kritinės minties instituto diskusijoje „Būti ar nebūti: Graikija, SYRIZA ir Europos neoliberalizmas“ intelektualai, aktyvūs SYRIZOS nariai Dr. E. Leontsini (Joaninos universitetas) ir Dr. D. Papanikolaou (Oksfordo universitetas) patvirtino, kad Graikija dar nėra pasiruošusi alternatyviam variantui – bankroto paskelbimui ir savo valiutos įvedimui, bankų nacionalizavimui. Įsivaizduoju, kad dabartinei Graikijos Vyriausybei sunku – reikia ne tik ES ir joje gyvenančių žmonių supratimo, bet ir veikti dešimtmečiais ankstesnių Vyriausybių formuotame valstybės aparate, susidurti su 80% Graikijos žiniasklaidos, veikiančios prieš šią Vyriausybę. Tačiau nevykdyti liepos 5 d. Tautos referendumo sprendimo – taip pat nevalia. Tai jau beveik lietuviškas D. Grybauskaitės – V. Landsbergio požiūris į tautos referendumus. Manau, netruksime sužinoti.

Pakalbėkime apie kitą medalio pusę. Lietuviškus vasiliauskus ir panašius gerai apmokamus „advokatus“, vis dar postringaujančius apie euro naudą ir „džentelmenų“ klubą, reikia sodinti ant kuolo. Jei tai – džentelmenų klubas, tai Lietuva – šio klubo slenksčio valytoja, dar šiek tiek surenkanti arbatpinigių, bet vis tiek skolomis sparčiai besivejanti šiandieninį atpirkimo ožį Graikiją. Džentelmenų klubais garsėjanti Jungtinė Karalystė, o ir Čekija, naudojančios savo valiutą, iškart paskelbė, kad jų lėšų šiame projekte nebus. Tuo keliu pasuko ir Suomija, Danija. Atsibudo ir Lietuvos Seimo pirmininkė L. Graužinienė, paaimanavusi, kad Lietuva neturėtų tam skirti lėšų. Ne verkšlenti reikia, o dirbti savo – Tautos atstovybės – darbą. Galvoti reikėjo pernai, kai Seimo nariai kaip robotai vieningai balsavo, ratifikuodami Prezidentės D. Grybauskaitės pasirašytus susitarimus dėl euro įvedimo ir Lietuvos įsipareigojimų euro zonai. Dabar niekas tos Lietuvėlės ir neklaus, ar mes duosime lėšų šiems “gelbėjimams” – ratifikuodami sutartį dėl Europos Stabilumo Mechanizmo, sutikome su bet kokių sumų paėmimu iš mūsų ar įsipareigojimų padidinimu, jei neturėsime pinigų, per 7 dienas po pareikalavimo.

Seimo pirmininke, ne poilsiauti reikia, o skubiai sušaukite neeilinę Lietuvos Seimo sesiją ir svarstykite padėtį. Tai skubiai ir daro kitų valstybių parlamentai. O gal Respublikos Prezidentė Jums tai daryti neleidžia? Tuomet pats laikas kaip ir Graikijai tartis su Tauta. Mūsų Prezidentė, pasirašydama šias sutartis ir viršydama savo kompetenciją bei pažeisdama Lietuvos Konstituciją, mūsų Tautą pardavė. Todėl apginti ją turime drauge, nes Respublikos Prezidentė atstovauja ne mus. Ji tik pasirašo mūsų vardu už mūsų besąlyginę kapituliaciją. Prievarta įstojus į euro zoną, ne tik fiziškai praradome mūsų ekonomikos reguliavimo svertą savo valiutą litą, kurį buvome padengę bent 107% atsargomis. ECB laiko ir valdo mūsų, Graikijos ir kitų euro zonos valstybių-narių oficialiąsias užsienio atsargas (2012-10-26 ES Protokolo Nr. 4 „Dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutо“ 3 straipsnio 3.1. dalis). ES Pinigų politikos direktyva taip pat nustato, kad ECBS laiko ir valdo visas euro zonos valstybių užsienio atsargas (5 str.), o ECB išimtinai duoda leidimus išleisti banknotus (105a str.). Valstybių-narių vyriausybėms palikta tik teisė laikyti ir valdyti apyvartines užsienio valiutos lėšas bei pareiga mokėti į „obščakus“ – ESM, nuo 2016 m. – ir į komercinių bankų bendrą fondą.

Lito praradimas ir Graikijos patirtis patvirtino, kad euro zonos valstybė nebeturi jokių svertų savarankiškai spręsti savo finansų ir ekonomikos valdymo klausimų net krizės atveju. ECB ribojimai užsienio komerciniams bankams Graikijoje patvirtino, kad lengvai ir dirbtinai galima sukelti atsiskaitymų krizę, jei valstybė neturi alternatyvių finansinių instrumentų pasipriešinti užsienio bankų ir kreditorių diktatui. Mažėja euro zonos valstybių finansinės galios, sparčiai didėja bedarbystė, gyvenimas iš pašalpų, valstybės praskolinimas, emigracija, kurią lydi nelegali imigracija.

Dar dirbdamas lizingo rinkoje atkreipiau dėmesį, kad po Taupomojo banko (dabar – Swedbankas) ir Vilniaus banko (dabar – SEB bankas) privatizavimo už simbolines sumas šių bankų lizingo įmonės pradėjo lizinguoti naujus automobilius su nuline pradine įmoka ir simbolinio dydžio palūkanomis. Gi akivaizdu, kad naujam automobiliui išriedėjus iš salono, jo vertė sumažėja 20-30%. Rinkos perėmimo ir monopolizavimo keliu buvo einama ne siekiant logiško ir protingo pelno, bet rinkos perėmimo neskaičiuojant jokių, net akivaizdžių būsimų nuostolių. Užsienio bankams perėmus bankų ir finansinių paslaugų rinką, netrukome sulaukti ir kitų finansinių paslaugų, draudimo rinkos stambinimo ir faktiško monopolizavimo didžiojo užsienio kapitalo naudai. Vėliau, pasodinus į Lietuvos valdžios krėslus visiškai kontroliuojamus arba elementarių ekonomikos ir teisės žinių neturinčius ar tiesiog silpnavalius ir neatsakingus asmenis, beliko tik kuo skubiau net ir akivaizdžiai nusikalstamais veiksmais išnaikinti bet kokius galimus konkurentus šioje rinkoje, visus mus suvaryti į vieną finansinės-informacinės priežiūros centrą, uždrausti atsiskaitymą grynaisiais ir „draugiškai“ bei klusniai gyventi iš pašalpų arba pragyvenimui išvykti į Vakarus, kuriuose juodadarbiais arba Lietuvoje aukštą kvalifikaciją įgijusiais specialistais vietiniai dirbti nelabai benori.

Ką daryti? Siekiant stabdyti ekonominį Lietuvos valstybės griovimą būtina skubiai įgyvendinti šias priemones, kurias Seimo pirmininkei ir nariams, jau dabar galvojantiems tik apie būsimus Seimo rinkimus, pirmiau siūlau įtraukti į skubiai šaukiamos Seimo sesijos darbotvarkę šiuos klausimus:

  1. Uždrausti valstybei be Seimo pritarimo skolintis užsienyje ir iš užsienio komercinių bankų Lietuvoje, jei yra galimybė skolintis vidaus rinkoje.
  2. Sukurti alternatyvą užsienio bankų veiklai ir diktatui rinkos dalyviams bei valstybei:

2.1 Nestoti į euro zonos bankų, finansų įstaigų ir draudimo įmonių, kapitalo rinkos sąjungas.

2.2. Atsisakyti ribojimų naudoti grynuosius pinigus atsiskaitymuose, drausti bankams imti mokestį už pinigų išgryninimą, bankų įkainius reguliuoja valstybė.

2.3 Steigti Valstybės kasą valstybės mokesčių ir įmokų surinkimui, valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės ir savivaldybės įstaigų ir institucijų lėšų laikymui. Valstybės kasa atliktų ir atsiskaitymų, lėšų išdavimo grynaisiais funkcijas. Valstybės kasai perduoti Lietuvos banko atsiskaitymų centrą. Valstybės kasos Statutas tvirtinamas įstatymu.

2.4 Snoro ir Ūkio banko pastatuose, Snoro banko atsiskaitymo padaliniuose steigti valstybės komercinį banką.

2.5 Sudaryti lengvatines sąlygas vietinio kapitalo bankams steigtis.

2.6 Indėlių bankuose kredito unijose draudimo fondo veikla užtikrinama nepriklausomai nuo Lietuvos banko, tapusio ECB sudėtine dalimi.

2.7. Visapusiškai skatinti ir plėsti kredito unijų veiklą Kanados patirties pavyzdžiu.

2.8 Visapusiškai skatinti ir plėsti kooperatyvų veiklą, vienijant rinkos dalyvių pastangas ir finansinius resursus atsispirti didžiojo užsienio kapitalo diktatui.

2.9 Lietuvos Valstybės kontrolės departamentui grąžinti teisę kontroliuoti Lietuvos banką.

  1. Uždrausti lupikavimą, t.y. greitųjų ir kitų kreditų teikimą lupikiškomis sąlygomis, nustatyti griežtą atsakomybę dėl tokio pobūdžio veiklos vykdymo.
  2. Skubiai paruošti valstybinės svarbos priemonių planą dėl euro zonos krizės ar griūties, skubos tvarka Seimui priimti šio plano įgyvendinimui būtinus įstatymus:

4.1 Stabdyti lito ir centų naikinimą. Lietuvos Vyriausybė privalo sudaryti sutartis dėl trūkstamo litų ir centų kiekio gamybos pagal pirmą Lietuvos valstybės pareikalavimą. Sunaikinimo atveju atkurti litų gamybos klišes ir centų gamybos formas.

4.2 Paruošti valstybės vidaus kapitalo apsaugos ir jo gausinimo priemonių planą.

4.3. Paruošti lito grąžinimo Lietuvoje priemonių planą.

Pradžiai bent tiek.

Klausite, kas bus, jei Seimas to nedarys? Tai padarys naujas Seimas ir kitas Respublikos Prezidentas, tik mūsų sumokama kaina sparčiai didės. Todėl delsimas yra skaudus. Tačiau šių metų pradžioje, kai sausio 6 d. savo spaudos konferencijoje Seime aiškinau šias tiesas apie valstybės pardavimą, įvedant mums euro, madingi dar buvo „panceroviški“ skaičiavimai, kiek Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuoja signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime.

Tolimesnis mūsų susitaikymas su svetima valia ir delsimas yra pražūtingi Tautai ir valstybei.

Tiems, kurie ir toliau demagogiškai tvirtins, kad stodami į Europos Sąjungą tariamai įsipareigojome įsivesti euro, priminsiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnį dėl Konstitucijos keitimo. 1992 metų spalio 25 dienos referendume mes patvirtinome šį pamatą Tautos savigynai ir valstybės apsaugai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Už šią nuostatą mūsų Tauta išskirtinai vieningai balsavo 1991 metų vasario 9 dienos referendume, įvykusiame po švento Tautos kraujo praliejimo 1991 metų sausio 13-ąją. Stojimo į ES dviejų dienų alaus butelio ir skalbimo miltelių referendume mes balsavome tik dėl stojimo principo, už kurį pasisakė ne būtini 75%, o tik 57% Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Mūsų valdžios „nemato“ ir Lietuvos Konstitucijos 148 straipsnio nuostatos, kad tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio “Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos. Tai pagrindinis konstitucinis Tautos saugiklis nuo valdžios ir net užsienio bankų savivalės. Prieštaringi Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl Seimo priimamų konstitucinių įstatymų, negavus 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, pritarimo, ne tik nėra sudėtine mūsų Konstitucijos dalimi, bet ir akivaizdžiai šiurkščiai pažeidžia mūsų Konstituciją. Todėl jie laikytini niekiniais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento.

Privalome valdžiai ir ES biurokratams pasakyti, kad mūsų Konstitucijos 7 straipsnis nustato, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, o įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Privalome visi prisiminti, kad mūsų Konstitucijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, o Tauta ir kiekvienas mūsų pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Valdžia visiškai „pamiršo“, kad mūsų Konstitucijos 5 straipsnis nustato, jog valdžios galias riboja Konstitucija, o valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad 6 straipsnis nustato, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Tai yra mūsų Tautos teisinis pagrindas atremti Tautos ir valstybės paniekinimą, aiški takoskyra mūsų apsisprendimui neberinkti į Lietuvos valdžią tų, kurie savo veiksmais paniekino mūsų Tautą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Leave a Reply