Žurnalistikos pabaiga Ukrainoje: išskirtinis interviu su Anatolijumi Šary

„Ir dabar aš pasirengęs patvirtinti savo žodžius, ir prisiimu visą atsakomybę dėl savo žodžių, valdžia atkūrė 1937 m. vykusias didžiąsias „oblavas“, gal net blogesnę tų laikų versiją.“

Anatolijus Šary

A_Sarij

Šaltis apėmė žurnalistus, gyvenančius ir dirbančius Ukrainoje.

Kaip pranešė Amnesty International, dalis žurnalistų šalyje patiria milžinišką spaudimą iš dabartinės valdžios. Žymus tinklaraištininkas Ruslanas Kocaba, pavyzdžiui, buvo areštuotas vasario 7 d. miestelyje, esančiame 130 km į pietryčius nuo Lvovo. Kovo 31 d. jis buvo apkaltintas „valstybės išdavyste“ ir gavo nuosprendį, 15 metų kalėjimo. Jo nusikaltimas? Video paskelbimas, aprašant konfliktą šalies pietryčiuose kaip „Donbaso brolžudišką pilietinį karą“ ir išreiškiant opoziciją dabartinei karinei ukrainiečių prievolei dalyvauti puolime.

Balandžio 7 d. Ukrainos Saugumo Biuras (SBU) sulaikė dvi nepriklausomos politinės svetainės „Odesos balsas“ tinklaraištininkes. Vienai iš moterų per kratą buvo atimtas asmeninis kompiuteris, telefonas ir asmeniniai daiktai. Tą pačią dieną SBU paskelbė tokį pranešimą: „Ukrainos saugumo tarnyba… įvykdė operaciją prieš tam tikras interneto svetaines, kurios buvo naudojamos tam, kad vykdytų agresijos kampanijas iš Rusijos Federacijos su tikslu jėga pakeisti ar nuversti konstitucinę tvarką ir pažeisti teritorinį vientisumą bei Ukrainos nepriklausomybę.“

Tų dviejų tinklaraištininkių likimas nežinomas.

Be to, kyla įtarimai.

Kovą 45 metų žurnalistas Olesis Buzina, kuris tariamai buvo „prorusiškų“ pažiūrų, turėjo atsistatydinti savo kaip redaktoriaus pareigų laikraštyje Segodnya („Šiandien“). Savo tinklaraštyje jis paaiškino, kad sprendimo motyvacija buvo dėl, kaip jis vadino, „cenzūros“ iš viršaus. Remiantis tinklaraščio pranešimu, redakcijos pozicija pasikeitė taip, kad naujasis premjeras Arsenijus Jaceniukas buvo efektyviai apsaugotas nuo kritikos.

Praėjus mėnesiui, kai atsistatydino ir paliko žinutę savo tinklaraštyje, O. Buzina buvo kaukėtų užpuolikų nušautas kieme, šalia savo namų.

Global Research naujienų valandoje tyrė grėsmes, su kuriomis susiduria žurnalistai, dirbantys šiandieninėje Ukrainoje, jiems padėjo intriguojantis ir populiarus tinklaraštininkas Anatolijus Šary.

A. Šary buvo priverstas bėgti iš savo šalies 2012 m., kai jam buvo pareikšti kaltinimai. Jam suteiktas ES pabėgėlio statusas. Kol buvo ne visai „prorusiškas“ žurnalistas, jo filmai efektyviai nušviesdavo apgaules ir melus, kurie pasirodo dabartinės Ukrainos naujienų svetainėse. Dėl to jį grasinta nužudyti. Jo puslapis yra sharij.net.

Interviu papildytas Roberto Parry kalbos ištrauka iš kovo mėnesį vykusio JAV ir Rusijos forumo Vašingtone. Kaip reporteris 1980 m. jis padėjo atskleisti Irano-COntra skandalą Associated Press. Dabar jis dirba su nepriklausoma naujienų svetaite COnsortium News. Savo kalboje R. Parry komentuoja beprecedentį grupinį mąstymą, kuris apniko JAV žiniasklaidą dėl konflikto Ukrainoje.

Interviu su Anatolijumi Šary

Anatolijus Šary yra garsus video-blogeris (tinklaraštininkas), žurnalistas ir medijų ekspertas iš Ukrainos, dabartiniu metu ištremtas į ES. Anatolijus yra garsus dabartinės žurnalistikos padėties Ukrainoje kritikas. Jis išgarsėjo atskleidžiant melą ir dezinformaciją Ukrainos ir Rusijos žiniasklaidoje. Anatolijus yra nepaprastai kritiškas dabartinei teroro ir bauginimo atmosferai, kurią sukūrė Ukrainos valdžia Ukrainoje, tiek žurnalistų bendruomenei ir gyventojams, su neseniai įvykusia žudynių ir areštų banga. Jo darbas sukėlė kai kuriuos viešus susikirtimus sus vyriausybės oficiozais ir prorežimo žiniasklaidos personalijomis.

Global Research: – Sveiki, Anatolijau Šary. Sveiki atvykę į transliaciją. Norėčiau jums užtuoti kai kuriuos klausimus. Pirmiausiai, jei galėtumėte paaiškinti. Jūs esate žurnalistas ir jūs dirbote Ukrainoje. Ar galėtumėte mums papasakoti aplinkybes, dėl kurių jūs buvote priverstas palikti Ukrainą?

Anatolijus Šary: – Laba diena, Maiklai. Taip, tai tiesa, aš buvau žurnalistas Ukrainoje. 2011 m. man prasidėjo problemos su Vidaus reikalų ministerija. Kodėl? Dėl kokios priežasties? Dėl tos priežasties, kad aš ir mano kolegos iš Ukrainos TV kanalo 1+1, kurie, deja, jau ten nebedirba, uždarinėjome narkotikų pardavimo punktus, surengtus, legaliai pardavinėjančius sintetinius narkotikus, dėl kurių naudojimo jauni žmonės šokinėdavo iš pastatų. Be to, mes uždarinėdavome nelegalius kazino.

Problema buvo tame, kad tie narkotikų pardavimo punktai dirbo su priedanga iš Kovos su narkotikų gabenimo departamento, tas pats buvo ir su kazino, jie dirbo su priedanga iš struktūrų, dirbančių Vidaus reikalų ministerijoje. Iš pradžių aš buvau įspėtas tuometinio vidaus reikalų ministro patarėjo, jis mane įspėjo šiek tiek pristabdyti savo arklius. Nors mes tebetęsėme savo darbą, štai tada ir prasidėjo problemos. Iš pradžių buvo provokacijos viename greito maisto restoranų. Asmuo, kuris, kaip buvo nustatyta vėliau, buvo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, užpuolė mano žmoną. Aš buvau priverstas į jį šauti su vadinamuoju traumatiku, pistoletu, skirtu savigynai.

Iškart po to incidento aš paskambinau policijai. Tebętesiau savo darbą uždarinėjant narkotikų pardavimo punktus ir nelegalius kazino. Tada buvo apšaudytas mano automobilis. Buvo šauta į mano automobilį, o po pusės metų aš buvau apkaltintas, kad pats šoviau į savo mašiną. Tuo metu buvo du kaltinamieji aktai.

Nebuvo pateikta jokių įrodymų, bet Ukrainos teismuose tau jokių įrodymų nereikia. Teisėjas atsisakė visų bandymų tarpininkauti. Štai tada, prieš pat paskutinį mano teismo nuosprendį man teko pabėgti iš šalies į Vakarus. Pasinaudojęs kito asmens dokumentais, kirtau sieną ir atsidūriau Europos Sąjungoje, kur paprašiau pabėgėlio statuso. Aš pateikiau visus dokumentus, kurie buvo susiję su mano kriminalinėmis bylomis, dokumentus iš visų teismo posėdžių. 2012 m. man suteiktas pabėgėlio statusas.

– Taigi, Anatolijau, jūs dabar esate Lietuvoje, ir, kiek aš suprantu, buvo bandyta spausti Lietuvos valdžią, kad ji įvykdytų jūsų ekstradiciją į Ukrainą. Ar tai tiesa?

– Ne, ne taip. 2013 m. aš buvau Interpolo areštuotas Olandijoje pagal Ukrainos valdžios prašymą, tada valdė buvęs prezidentas Janukovyčius. Bet valdžios organai Olandijoje, išgirdė visus įrodymus, pateiktus prieš mane, kol buvau areštuotas, nustatė, kad jie buvo falsifikuoti. Iš esmės tai buvo antra šalis ES, kuri nustatė, kad mano byla buvo sufabrikuota.

Nepaisant to, 2015 m. prieš mane buvo paskelbti keli straipsniai, ir dėl nė vieno iš jų nebuvo manęs prašoma pakomentuoti. Tai vyko Lietuvoje. Atsirado straipsnių serija, kurioje buvo teigiama, kad aš buvau Putino propagandistas, kad buvau prorusiškas. Tai buvo visiškai netiesa, net niekas nesivargino, kad aš tai pakomentuočiau. Susisiekiau su tais Lietuvos žurnalistais, kuriuos aš atsisakau vadinti žurnalistais, jie yra pseudožurnalistai. Aš su jais susisiekiau ir pasiūliau pateikti savo komentarus, bet jie visi atsisakė.

Netrukus atėjo neoficialus prašymas iš Ukrainos užsienio reikalų ministerijos, po kurio spaudoje buvo Lietuvos vidaus reikalų viceministro pareiškimas, kuriame jis sakė, kad mano kaip pabėgėlio statusas bus peržiūrėtas iš naujo ne dėl to, kad aš melavau, kai prašiau to pabėgėlio statuso. Ne! Tai buvo todėl, kad Ukrainoje buvo nustatyta demokratija, ir man negrėsė jokia grėsmė. Ir nesvarbu, kad manęs vis dar ieškoma dėl dviejų kriminalinių bylų, aš iš Ukrainos valdžios atstovų sulaukiau tiesioginių grasinimų fiziškai susidoroti.

Paskutinis toks grasinimas buvo iš vidaus reikalų ministro patarėjo. Kitais žodžiais, jie bando mane apkaltinti terorizmu ar terorizmo rėmimu, ar terorizmo finansavimu.

– Jūs teigiate, kad jums buvo sakoma, kad Ukraina taiki šalis, bet mes girdime apie žurnalistų įkalinimus ir net jų žudymus. Pavyzdžiui, Ruslanas Kocaba buvo areštuotas sausio 7 d. o kovo 31 d. buvo apkaltintas valstybės išdavyste. Jam skirta bausmė siekė 15 metų. Ir jo nusikaltimas, kaip aš suprantu, buvo vaizdo medžiagos paskelbimas, kurioje konfliktas Donbase buvo įvardintas kaip brolžudiškas pilietinis karas, ir buvo išreikštas nesutikimas su ukrainiečių karo prievole. Ir tada, žinoma, neseniai prie savo namų nužudytas 45 metų žurnalistas Olesis Buzina. Ar matote savo bylą kažkiek atitinkančią su tuo, kas vyksta ten su žurnalistika iš esmės? Kada jūs pirmą kartą pamatėte esančią žodžio laisvės priespaudą. Iš kur ji kilo?

– Aš pasakysiu savo nuomonę. Pamenu, kaip sužinojau apie Olesio Buzinos nužudymą. Aš važiavau savo mašinoje. Kai sužinojau, kad jis nužudytas, mane ištiko toks šokas, jog sustabdžiau savo mašiną kelkraštyje… Aš laikiau jį savo draugu. Žinojau, kad jis niekada neperžengdavo ribos, visada žaidė pagal taisykles.

Problema su tuo, kas dabar vyksta. Problema yra tame, kad valstybė nustojo žaisti pagal taisykles. Asmuo neturėtų būti įkalintas dėl klaidingų kaltinimų. Jei tau nepatinka, ką sako žmogus, bet jis nekviečia skaldyti šalies, nekviečia daryti nieko nelegalaus. O. Buzina niekada nekvietė daryti ko nors panašaus.

Aš niekada gyvenime nesakiau, kad laikau Ukrainą nesančia unitarinę (vieningą). Pavyzdžiui, aš laikau Krymą Ukrainos dalimi. Tai mano asmeninė nuomonė, ir vis tiek aš sulaukiu šimtų grasinimų per dieną. Šimtų grasinimų socialiniuose tinkluose. Grasinimų nužudyti, grasinimų ketvirčiuoti, grasinimų, kad jie suras mane užsienyje. Problema tame, kad Vakarai, deja, nustojo pastebėti kas dedasi Ukrainoje.

Aš galiu suprasti, kad Vakarai demonstravo savo draugystę, tiekė draugišką pagalbą, bet niekas neturėtų dengti nusikaltėlių. Yra nepriimtina užmerkti akis prieš nusikaltimus. Nepriimtina nepastebėti žmogaus teisių pažeidimus. Kai vidaus reikalų ministro patarėjas pradėjo man grasinti, susisiekiau su Amnesty International, Human Rights Watch ir negavau nė iš vienos organizacijos atsakymo. Amnesty International su manimi susisiekė, jie man pažadėjo paskambinti, bet taip niekada ir nepaskambino. Aš matau, kas vyksta. Visi užmerkia akis.

Buvo pradėta nelegali procedūra dėl mano pabėgėlio statuso atėmimo Lietuvoje, tai yra nepriimtina, taip daryti nelegalu. Kai Vidaus reikalų viceministras pasakė apie tai savo pranešime spaudoje, kur jis neturėjo jokios legalios teisės taip daryti, nes pabėgėlio statusas asmeniui yra konfidenciali informacija, jis pažeidė įstatymą, tai kriminalinis nusikaltimas. Niekas nepastebėjo. Ir dabar niekas nekreipia dėmesio. O. Buzina buvo nužudytas, ir aš skaičiau vakarų spaudą, kad jis buvo prorusiškas žurnalistas. Kai tik jie uždeda žmogui etiketę, tada jį galima nužudyti. Tai yra pagrindinė problema.
Vakarai turi atverti akis į tai, kas vyksta Ukrainoje. Nes tai, kas vyksta, yra nepriimtina, žmonės įkalinami 15 metų vien už tai, kad turi nuomonę. Tai nėra normalu.

– Anatolijau, dar keletas pastebėjimų dėl to ką, ką tik sakėte. Gal galėtumėte paaiškinti, kada prasidėjo tas bauginimas ir priekabiavimas, žurnalistų žudymas? Ar jis prasidėjo nuo jūsų, ar nuo 2014 m. vasario, kai buvo nuimtas Janukovyčius, bet norėjau sužinoti kiek daugiau, nes mačiau pranešimą per BBC apie žurnalistą Olesį Buziną, ir buvo minima, kad tokių įtartinų nužudymų buvo ir daugiau. Buvo pranešimas, dabar nepamenu kuri tai buvo agentūra, kuri kalbėjo, kad O. Buzina vos po mėnesio kai jis atsistatydino iš jo laikraščio, nes jis buvo prieš cenzūrą žiniasklaidoje, kuri, pasak jo, buvo iš viršaus paskirta. Taigi, panašu, kad tai individas, kuris atsisakė, ir tai tik interpretacija, lyg kokia valstybės organo propaganda, ir jau po mėnesio jis tampa negyvas. Aš nežinau, ar jūs tai matote kaip sutapimą, ar gal yra koks tiesioginis ryšys su jo atsistatydinimu, ar jo tiesmukumo, ar idėjos, kad jis nepriklausomas, mąstantis asmuo. Ar tai bandymas, gal net labai brutalus fašistinis bandymas užgniaužti žodžio laisvę?

– Aš atsakysiu į pirmąją jūsų klausimo dalį. Esant Janukovyčiaus režimui, jei tu buvai politinis žurnalistas, tai tu buvai saugomas, absoliučiai apsaugotas. Ką aš turiu omenyje, kad valdžios spaudimas buvo nukreiptas tik prieš žurnalistus, kurie tyrė valdininkus. Aš praktikavau socialinę žurnalistiką ir tyrinėjau Vidaus reikalų ministeriją, tam tikrus generolus. Skelbiau vaizdo įrašus, paremtus faktais. Skelbiau vaizdo įrašus apie korupcines žmogžudystes, kurios buvo užfiksuotos naudojant paslėptas kameras.

Tačiau nepamenu, kad žmones mestų į kalėjimus vien dėl išsigalvotų kaltinimų. Tada jie galėjo prisikabinti tik pritaikius kriminalinę bylą. Pavyzdžiui, jei tu ką nors darydavai (ir jiems tai nepatikdavo), tada jie galėdavo pas tave rasti narkotikų.

Dabar matau, kad jie pasodins mane į kalėjimą vien dėl to, ką aš kalbu. Ir apie ką aš kalbu? Aš demaskuoju klastotes, kurias kuria Ukrainos žiniasklaida. Šiuo metu užimu pirmą vietą tarp rusakalbių vaizdo tinklaraštininkų. Aš tokį populiarumą sugebėjau pasiekti vos per vienerius metus. Jie bandė kelis kartus padaryti taip, kad mano Youtube kanalas būtų uždarytas. Jis buvo visiškai išjungtas net tris kartus, ir man teko jį atstatinėti su teisininkų pagalba Jungtinėse Valstijose.

Tada jie man pradėjo grasinti represijomis. Kas dėl grasinimų, jų sulaukiau iš Ukrainos parlamento narių Berezos ir Filatovo, tai ne paskutiniai žmonės Ukrainos parlamente. Jie facebook‘o puslapiuose, šimtų tūkstančių žmonių akivaizdoje grasino mane nužudyti. Štai kodėl pablogėjo situacija. Esu įsitikinęs, kad įvyko spaudimo, nutaikyto prieš žurnalistus, evoliucija.

Dėl Olesio Buzinos. Tiesa, kad jis buvo „Segodnya“ redaktorius. Jis tame laikraštyje mėgino publikuoti objektyvią medžiagą. Kitais žodžiais, objektyvi žurnalistika Ukrainoje yra beveik visiškai uždrausta. Privalai laikytis partijos linijos.

Panašiai buvo TSRS, tada buvo oficiali Tarybų Sąjungos komunistų partijos linija, jei jūs nuo jos nukrypdavote, galėdavote susidurti su problemomis, arba visos jūsų publikacijos turėtų problemų. Dėl tos priežasties minėto laikraščio savininkas pabandė apriboti jo darbą, ir Olesis paliko laikraštį. Netrukus jis buvo nužudytas. Ir jei jūs skaitytumėte Ukrainos valdininkų komentarus socialiniuose tinkluose, pamatytumėte juos sakant, kad „viskas yra taip, kaip ir turi būti“.

Automobilis, kurį naudojo žudikai buvo su valstybiniais numeriais, bet Ukrainos valdžia vis dar nerado žudikų. Kodėl? Nes jie nenori tų žudikų surasti. Jie naudoja tai kaip pavyzdį visiems kitiems, kas būna, kai kažkas peržengia nerašytą partijos liniją.

Ir dabar aš pasirengęs patvirtinti savo žodžius, ir prisiimu visą atsakomybę dėl savo žodžių, valdžia atkūrė 1937 m. vykusias didžiąsias „oblavas“, gal net blogesnę tų laikų versiją.

– Ar tuos pokyčius jūs pastebėjote nuo 2014 m. vasario pradžios, kai atėjo nauja valdžia?

– Šie pokyčiai prasidėjo per Maidano revoliuciją. Revoliucijos metu buvo nuolatinės niekuo neparemtos insinuacijos, kaltinimai, nuolatinės klastotės, nuolatinė propaganda. Ir tada, kai atėjo naujoji valdžia, spaudimas žurnalistams pradėjo žymiai didėti.

– Anatolijau, man smalsu sužinoti daugiau apie kitus žaidėjus šiame visame konflikte. Turiu omeny, kad yra valstybinės pajėgos, kurios yra susidėjusios su dabartine valdžia, bet yra daugybė ir kitų figūrų, kurios įtakoja įvykius. Yra organizuotas nusikalstamumas, yra oligarchai, yra vakarų ryšiai Ukrainos viduje. Yra rusai, greičiausiai turintys savo ryšių Ukrainoje. Svarstau, kam daugiausiai naudos iš spaudos ir žodžio laisvės priespaudos, priekabiavimo ir žurnalistų kaip jūs bauginimo. Ar tai tik valstybės valdžia, ar dar yra ir kitų figūrų, kurios galėtų iš to gauti naudos ir įtakoja situaciją?

– Mano nuomone, ir aš dėl to tikras, žmonės, kurie labiausiai suinteresuoti, tai centrinė Ukrainos valdžia (vyriausybė). Jūs tikriausiai žinote, jėga stipri tik tol, kol visi tyli. Ir tuo momentu tylėti yra naudinga. Net jei ir žinote, kad daromi nusikaltimai, sakykime, tie teritoriniai batalionai ar nacionalinė gvardija Donbaso regione, geriau tai prisilaikyti sau. Nes, jei pasisakysi viešai, būsi pastebėtas Ukrainos saugumo tarnybų, taip pat tų batalionų atstovai gali pasirodyti ir blogiausiu atveju jus net nužudyti.

Panašiai įvyko prieš kelias dienas, kai teisėsaugos pareigūnai buvo nušauti Kijevo centre. Buvo nužudyti trys policijos pareigūnai. Paskelbiau tris pranešimus apie tuos žmones, kurie vėliau tuos pareigūnus nužudė. Taigi kol aš netylėjau, kiti tylėjo.

Dar blogiau: jie juos paversdavo herojais! Kaip aiškėja, naudingiau yra tylėti, net jei tai galėtų privesti prie nužudymo ar turėti kitų didžiulių pasekmių. Esu įsitikinęs, kad tai naudinga Ukrainos valdžiai. Bet aš neatskiriu Ukrainos valdžios ir oligarchų, kurie dabar yra valdžioje. Revoliucijos idėja buvo atimti valstybės kontrolę iš oligarchų. Bet vietoje to mes pamatėme gubernatorius, na dabar jau buvusį gubernatorių Kolomoiskį, 1+1 kanalo savininką, kontroliuojant kelis kitus regionus. Beje, priekaištai, reiškiami tos televizijos stoties prieš mano Youtube kanalą, lėmė, kad mano kanalas buvo du kartus sunaikintas.

Ir, žinoma, visos tos žurnalistų bendruomenės įstaigos priklauso oligarchams. Visi TV kanalai priklauso oligarchams. Penktasis kanalas priklauso Porošenkai, STB priklauso Pitchukui. Kaip aiškėja, visiems oligarchams priklauso TV kanalai. Vienintelė vieta, kur gali rasti kažkiek tiesos, tai internetas.

– Anatolijau, aš svarsčiau ar galėtumėte mums pasakyti šiek tiek daugiau apie tuos žurnalistus, kurie teikė informaciją ir komentarus, kurie naudingi dabartinei valdžiai? Ar galėtumėte papasakoti apie tokius asmenis kaip Elena Vasiljeva ir tai, kas daro gėdą ne tik Ukrainos žmonėms, bet ir tarptautinei spaudai. Kiek įtakingos buvo šios figūros?

– Aš pradėsiu nuo pabaigos. Kokį įtakos lygį pasiekė Vasiljeva, man jis pasidarė aišku, kai informacija, kurią ji pateikė, buvo panaudota JT Saugumo taryboje. Tada aš supratau, kokia rimta situacija. Kovojau su individais ir klastotėmis, kurias ji teikė beveik pusę metų! Aš atskleisdavau jos klastotes. Aš parodydavau, kad tai buvo melas. Ji laidodavo futbolo komandas. Ji pasakodavo visišką škamštą. Ji cituodavo JT atstovus, kurių niekur neįmanoma rasti JT pranešimuose. Bet Ukrainos žiniasklaida nuolat publikuodavo jos klastotes!

Taigi jei būtų asmuo, kuris pasakotų visiškas nesąmones, kurias galima būtų greitai patikrinti, kol tos nesąmonės eina paskui oficialios valstybinės pozicijos liniją, tos nesąmonės būtų skelbiamos per sisteminę (mainstream) žiniasklaidą. Ir anksčiau, ir vėliau buvo tokių žmonių kaip ji. Kai kurie žmonės pasakoja tokius dalykus, kuriuos paneigiu savo kanale. Tačiau Ukrainos kanalai tų pataisymų paskelbti nenori.

Kas dar blogiau, aš matau, kad situacija dar labiau blogėja. Pavyzdžiui, feisbuko statuso atnaujinimai: kažkokių anonimų prasidėjo atsirasti pirmuose puslapiuose. Informacijos vertė išnyko. Ką mes dabar prieš save matome, yra ne masinė žiniasklaida ar žurnalistai, bet propagandistai, kurie persidalina bet kokias nesąmones, jei tik jos naudingos valdžiai. Žurnalistikos Ukrainoje daugiau nebėra.

– Anatolijau, jūs minėjote, kad žurnalistika mirė, bet kaip tada dėl garsių tinklaraštininkų arba tokių kolektyvų kaip anti-maidan.com? Ar manote, kad šie subjektai galėtų būti labiau patikimi, ar padėtų artėti prie tikrosios žurnalistikos? Ar šiais resursais žmonės gali pasitikėti?

– Jie grėsmė, bet aš nematau jų kaip alternatyvos. Deja, nematau tinklaraštininkų iš anti-maidan.com kaip alternatyvios žurnalistikos, nes matome propagandą vienoje pusėje, ir kitoje pusėje matome kitą propagandą. Kitoje pusėje yra tiek pat daug klastočių, bet jei iš vienos pusės mes matome tariamai proukrainietišką, kurie iš tikro nėra proukrainietiška, bet provalstybinė propaganda, tai iš kitos pusės mes matome labai aiškią prorusišką propagandą.

Aš nesu propagandistų draugas. Taip, anti-maidan.com bendruomenė mane gerbia dėl tam tikrų principų, kuriuos turiu. Nors, leiskite man pasikartoti, Ukraina man unitarinė, ir Krymas priklauso Ukrainai. Aš negaliu naudoti jų informacijos kaip patikimos, leiskite man pakartoti, tai taip pat propaganda.

– Anatolijau, ką jūs manote apie Vakarų žurnalistiką? Turiu omenyje Grahamą Philipsą ar George’ą Eliasoną. Žmonės iš Vakarų keliauja į Ukrainą. Ar šiems asmenims jaučiate pagarbą? Tiesą sakant, ar yra kokių garsių žurnalistų, kurie atvyksta iš šalies, Rusijos ar Vakarų, kuriuos laikytumėte kažkiek patikimais dėl jų pateikiamos medžiagos?

– Gerbiu Grahamą, ir tada, kai jis buvo įkalintas oro uoste, aš buvau pirmas, kuris sakė, kad jis papuolė į bėdą, jam nepasisekė dėl to, kad buvo įkalintas. Ačiū Dievui, kad tai neįvyko dabar, nes šiandien manau, kad jie jo nebūtų paleidę gyvo.

Deja, kai asmuo pradeda atvirai reikšti nuomonę savo pranešimuose ir savo paties apibrėžimus apie tą ar kitą jėgą, patinka man ta jėga ar ne, aš tokio asmens nelaikau tikru žurnalistu. Man yra gryna žurnalistika ir negryna žurnalistika. Dėl to aš nes savęs nevadinu žurnalistu, nes nuolat savo tinklaraštyje išreiškiu asmeninę nuomonę.

Grahamas vertas pagarbos kartu su jo kolegomis iš Europos, net jei jie turi prorusiškas pozicijas. Jis nusipelnė pagarbos, nes visą laiką yra įvykio vietoje ir duoda informaciją tiesiai iš jos. Jei atmestume jo asmeninę nuomonę, jis teikia nepaprastai naudingą informaciją.

Taip pat yra ir rusų žurnalistų, kurie ten dirba, jų informacija jų kanaluose yra transformuojama ir skelbiama, be jokios abejonės, kaip propaganda tiek lengva, tiek ekstremalia forma. Tačiau man ta informacija svarbi, nes ji atkeliauja tiesiai iš įvykio vietų. Tie žmonės tiekia išskirtinę vaizdo medžiagą, o Ukrainos TV kanalai tą medžiagą vagia ir teikia kaip savo. Taip vyksta, nes Donbaso regione, separatistų kontroliuojamoje teritorijoje, nėra ukrainiečių žurnalistų.

– Anatolijau, aš norėjau paklausti apie tai, kaip Vakarai tai praneša. Aš suprantu, kad vakarų žurnalistai į jus kreipėsi ir atrodytų, kad jie neskelbia to, ką jūs sakote, bent jau aš taip suprantu. Kas yra Vakarų žurnalistų širdyse, kad jie nesugeba patikimai tokią informaciją pateikti, nes neatrodytų, kad į juos nukreiptas ginklas, kaip kad yra su žurnalistais Ukrainoje. Jų negrasinama nužudyti, apie ką jūs kalbėjote. Kokia tų žurnalistų motyvacija neskelbti istorijų, kurios turėtų būti paskelbtos?

– Mano požiūris dėl Vakarų žurnalistų, kurie dirba Donbaso regione, yra, be abejonės, didžiulė pagarba, jei jie savo informaciją pateikia ne per propagandos prizmę, o teikia gryną informaciją. Kas dėl visos Vakarų žiniasklaidos, pirmiausia esu linkęs atskirti masinę žiniasklaidą iš Senosios Europos, JAV ir Kanados, kuri yra atskiros kategorijos, ir tą, kuri yra iš Naujosios Europos. Pavyzdžiui, aš turėjau asmeninį susidurimą su žurnalistika iš Baltijos šalių. Kiek aš dabar galiu spręsti, Baltijos šalyse nėra jokios žurnalistikos. Jie neseka jokiais žurnalistikos standartų, ir dažnai perskelbia ukrainietiškas klastotes. Vakarų žurnalistika turi savo ypatumus.

Pavyzdžiui, mes girdime Prezidento Porošenkos pareiškimą, kur jis pareiškia, kad Rusijos šarvuotos kolonos buvo sunaikintos. Beveik iškart visos Vakarų radijo stotys, visi Vakarų TV kanalai tą naujieną išplatina. Tačiau, praėjus dviem dienoms, kai aš viešai klausiu, kur, kokiose koordinatėse ta šarvuota kolona buvo sunaikinta – aš nusiųsčiau savo paties žurnalistus, kurie man dirba į tą vietą – niekas man negali atsakyti, nes ta kolona niekada neegzistavo! Bet Vakarų žurnalistai negali įsivaizduoti, kad Valstybės Galva galėtų atvirai meluoti. Matyt, čia yra problema.

Manęs buvo prašoma duoti interviu Olandijai, ir aš daviau labai ilgą interviu, asmeniškai jį transliavai ir išsiunčiau jiems. Interviu buvo apie BUK (raketų sistemą, su kuria, manoma, buvo numuštas MH17) ir mano nuomonę apie tai, kas ten įvyko. Pateikiau savo nuomonę apie įvykius. Interviu niekada nebuvo paskelbtas, vėliau žurnalistas nustojo su manimi susirašinėti. Įtariu, kad čia įsivėlusi tam tikra politika, ir informacija, kuri neturėtų būti aptarinėjama, niekada nepasiekia viešumos.

Žinoma, nėra jokių grasinimų Vakarų žurnalistams, kas gresia ukrainiečiams. Aš dažnai diskutuodavau su Vakarų žurnalistais. Tai visai kitas profesionalumo lygis. Jei jie iš jūsų ima interviu, jus iškamantinės nuo iki, ir paprasčiausiai sėdės linksėdami galvą. Vis dėlto tuo pačiu metu šie žmonės dirba laikraščiams, kurie turi savininkus, o tie savininkai greičiausiai turi tam tikras politines motyvacijas ar interesus, todėl tam tikra informacija niekada nebus publikuota.

– Anatolijau, kaip manote, ar situacija per kelis mėnesius pablogės, ar pagerės?

– Nėra abejonių, situacija tik dar labiau blogės.

Aš matai taip kaip kontrrevoliuciją. Aš tą šabloną matau jau nuo pat Maidano Revoliucijos. Matau, kaip bijo mano kolegos. Daugelis iš jų su manimi susisiekė, žurnalistai, kurie vis dar dirba TV kanaluose. Ir jie vis man sakė, kad jie negali pateikti teisingos informacijos, net jei ir norėtų.

Paimkime, pavyzdžiui, 112 kanalą. Kai tik jis pabandė paskelbti informaciją tik šiek tiek už ribos nuo oficialiosios linijos, iškart sulaukė grasinimų. Jei jie sulauks dar vieno grasinimo, valstybė tuoj pat atims jiems licenciją. „INTER“ TV kanalas taip pat buvo kitoks. Jiems taip pat daromas spaudimas.

Laikraščio „Vesti“ biurai buvo sudeginti, ir kaltų nebuvo rasta! Kas dėl laikraščių, kuriuos jie tiekia, pasirodo kažkokie žmonės su kaukėmis ir juos pavagia. Tai vyksta nuolat! Dėl to aš nematau, kad situacija gerėtų. Esu įsitikinęs, kad situacija tik blogės, kol Vakarai į tai užmerkia akis.

Vakarai neturėtų į tai užmerkti akis! Tai ne koks vaikų žaidimas. Mes susiduriame su žmogžudystėmis! Žmonės realiai įmetami į kalėjimus. Ruslanas Kocaba sėdi kalėjime, ir už ką? Dėl nieko, tik dėl jo pozicijos, jis niekada nekvietė daryti ko nors nelegalaus, jis tiesiog įgarsino savo poziciją, o dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste! Tai visiškas teisinis nihilizmas. Dėl to vienintelė jėga, kuri gali daryti įtaką Ukrainai, yra Vakarų žmonės, ir niekas kitas. Štai kodėl aš laukiu, kada gi Vakarai pastebės, kas vyksta!

– Anatolijau, anksčiau minėjote, kad bauginimo šablonas ir mirtys jums primena 1937 m. periodą. Ar yra dar kas nors, ką jūs matote sociume šiandien, kad jums primintų 1937 metų įvykius?

– Be abejonės. Padėtis yra tokia, kad žmonės, kurie turi kitokią poziciją, bijo kalbėti. Nes dėl jų pačių baimės jie bando slėptis minioje. Kai visi minioje pradeda šūkauti „Šlovė nacijai“ arba „Mirtis priešams“, tada tu taip pat pradedi taip pat šūkauti, ne dėl to, kad tu sutinki, bet dėl to, kad tu bijai.

Mestai matėme 1937 m. Mes atsimename, kas tada atsitiko Nacistinėje Vokietijoje, milijonai žmonių save įtikinėjo, stumdami savo baimes į pasąmonę, kad jiems patinka tai, kas aplinkui vyksta. Jie nuoširdžiai džiaugėsi dėl egzekucijų, dėl dešimčių, šimtų, tūkstančių disidentų, kurie buvo metami į kalėjimus, kaip mes dabar matome Ukrainoje. Jie tikėjo, kad kažkas kaltas dėl terorizmo aktų.

Dabar Ukrainoje kiekvieną dieną įkalinama apie 20–30 teroristų! Aš netikiu, kad tie teroristiniai aktai yra tikri. Aš netikiu, kad apkaltintieji bandė mėginti susprogdinti tiltą ar užpulti valdžios narius, ar bandė kėsintis į prezidentą Porošenką. Viskas, kas viršuje, yra 1937-ųjų kopija.

Šiandien Ukrainoje tapo labai populiaru būti anoniminiu informatoriumi. Žmonės rašo anoniminius kaltinimus, žmonės yra prašomi rašyti anoniminius kaltinimus. Žmonės kaltina savo kaimynus. Mariupolyje, kai jis buvo okupuotas Azovo bataliono, saugumo tarnyba turėjo darbo, nes kaimynai rašė apie savo kaimynus. Jei kažkas kažkam nepatiko, jie paprasčiausiai jį apkaltindavo, kad jis neva kooperavo su separatistais ar turėjo panašias idėjas. Akivaizdu, kad tokia praktika yra už įstatymo ribų. Tačiau šiandien Ukrainoje yra labai garbinga būti anoniminiu kaltintoju.

– Anatolijau, ar dar ką nors norėtumėte pridurti, ką mūsų klausytojai turėtų žinoti, kas jiems padėtų suprasti situaciją apie žurnalistiką ir žodžio laisvės priespaudą bei spaudos laisvę Ukrainoje, apie kurią mes dar nepaminėjome ir jūs norėtumėte pasidalinti?

– Manau, kad aš viską jau pasakiau. Kas dėl situacijos su žmogaus teisėmis, galėčiau būti pavyzdys. Aš turiu keisti adresą, kartas nuo karto. Negaliu naudotis telefonais. Turiu naudoti specialias programas, kurios keičia IP adresą tam, kad prisijungčiau prie interneto, ir dėl ko? Aš niekad nieko nepadariau nelegalaus! Jei būčiau padaręs, patikėkite manimi, Interpolas jau manęs ieškotų, ir man jau seniai būtų įvykdyta ekstradicija.

Žmonės persekiojami vien dėl to, kad kalba tiesą. Žmonės turi slėptis ir bijoti dėl savo gyvybės. Ne dėl to, kad jie serga paranoja, bet dėl to, kad jie mato, kaip žudomi jų draugai gatvėse vadinamojoje Europos Valstybėje. Štai dėl ko aš tikiu, kad kiti pavyzdžiai nėra reikalingi. Aš matau savo akimis pavyzdžius, kaip toli žodžio laisvė nutolo Ukrainoje.

– Anatolijau, dar vienas, paskutinis klausimas, jei jūs neprieštaraujate. Buvo toks puslapis „Taikdarys“ (Peacekeaper), ir jis buvo patvirtintas paties Geraščenkos. Ir jame buvo skelbiama informacija apie žmones, kurie buvo nužudyti. Ir jis buvo naudojamas kaip „crowd sourcing“ įrankis, ar galėtumėte papasakoti apie jį daugiau?

– Puslapis „Mirotvorec“ buvo sukurtas prieš kelis mėnesius aktyviai dalyvaujant vidaus reikalų ministro patarėjui Geraščenkai, kiek aš suprantu, Ukrainos saugumo tarnybos, nes ji turi savo atšakas jų pagrindiniuose tinklapiuose, tai paskelbė kaip reklamą.

Ten pradėjo atsirasti asmeninė informacija, taip pat ir telefonų numeriai, namų adresai, vaikų vardai, kurių tėvai, buvo manoma, yra teroristai. Jie buvo kaltinami terorizmu. Su manimi susisiekė žmonės, kurių informacija buvo paskelbta tame tinklapyje, pasirodė, kad tai žmonės, kurie praktikavo sportinį šaudymą, kurie gyvena Rusijoje ir niekada nebuvo išvykę iš šalies.

Vienas asmuo susisiekė su manimi net iš Sibiro, jis niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimo. Jis taip pat buvo tame puslapyje kaip Rusijos teroristas. Tada jie pradėjo skelbti informaciją apie žmones, kurių nuomonės jiems nepatiko. Olesio Buzinos informacija ten buvo paskelbta. Jie nurodė jo namų adresą, kuris, aš tikiu, labai padėjo žudikams, ir jis jau kitą dieną buvo nužudytas. Buvusio Parlamento nario iš Regionų partijos informacija buvo ten taip pat paskelbta ir ji buvo taip pat kitą dieną nužudytas.

Kai buvo nužudytas O. Buzina, ten buvo paskelbta ir mano informacija, bet jie nežinojo mano adreso, tai nurodė kaip benamį. Nusprendžiau atsikirsti ir padaryti jiems tą patį, tad savo vaizdo tinklaraštyje paskelbiau asmeninę puslapio kūrėjo informaciją.

Jau kita dieną padidėjo spaudimas man. Buvau kaltinamas finansiniu terorizmu, bet tęsiau kovą prieš tą puslapį. Susisiekiau su žmogaus teisių organizacijomis. Negavau jokio atsakymo. Tačiau manau, kad kažkas Vakaruose tai pastebėjo, nes Ukrainos Ombudsmenas sureagavo ir paskelbė pranešimą, kad tai neteisėta, o žmonės, kurie atsakingi dėl šio tinklalapio kūrimo, turėtų prisiimti atsakomybę. Niekas negali būti apkaltintas, kad yra nusikaltėlis, kol nėra teismo sprendimo. Nekaltumo prezumpcijos principas negali būti netaikomas nė vienoje šalyje.

Taigi dabar šis puslapis susidūrė su rimtomis problemomis, ir tie valdžios atstovai, kurie yra įsivėlę, mėgina nuo jo nusišalinti, nors neseniai jis buvo aktyviai reklamuojamas Ukrainos žiniasklaidoje.

– Anatolijau, ten buvo paskelbta informacija ir apie vieną mergaitę. Ar galite apie tai daugiau papasakoti?

– Taip, aš taip pat pastebėjau tą mergaitę. Jie paskelbė jos informaciją, ji buvo 12 metų, ir jie ją vadino teroristų rėmėja, paskelbė jos vardą ir namų adresą. Aš ją suradau. Ta mergaitė labai sirgo, fiziškai ligotas vaikas. Taigi, jie pradėjo skelbti asmeninę sergančių vaikų informaciją.

Šaltinis: globalresearch.ca

ekspertai.eu

Šauksmas

Leave a Reply