Kokią ateitį išsirinks lietuviai?

Paskutiniu metu apie kandidatus į Lietuvos prezidentus buvo daug kalbėta, todėl nematau prasmės kartotis. Tačiau būtų galima išskirti vieną svarbų momentą – šie rinkimai vyks anksčiau nematytoje geopolitinėje kovoje tarp Rusijos ir JAV fone, ir ne tik. Kova vis aštrėja ir tarp buvusių NATO bloko sąjungininkų, ir pačioje Europos Sąjungoje. Šiandien būsimo pasaulio modelio tiksliai nenuspėsi, vadinasi yra didelė tikimybė padaryti eilinę klaidą renkantis vieną ar kitą naują kandidatą į Lietuvos prezidentus.

Jeigu nagrinėtume galimų lyderių trejetuką – Gitaną Nausėdą, Ingridą Šimonytę ir Saulių Skvernelį, tai bendras vaizdas tampa aiškus – jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito. Laimėjus vienam iš jų, mes artimiausius 5 metus vėl gyvensime aptakių formuluočių bei politinio neapibrėžtumo sąlygomis. Nė vienas iš paminėtų kandidatų neturi valstybės lyderio kaip asmenybės, savybių, kurių jie, tiesą pasakius, ir neturi.

Tokiomis sąlygomis prezidento rinkimai labiau panėšės į didelio europinio kalėjimo atskiros kameros paskirto prižiūrėtojo rinkimus. Prižiūrėtojo vaidmuo kaip niekad tiksliai tinka visiem trims galimiems taip vadinamiems priešrinkiminių batalijų lyderiams. Kartodamas frazę „galimiems lyderiams“ aš linkęs abejoti lietuvių žiniasklaidos brukamu taip vadinamu kandidatų pasirinkimu. Man taip pat kelia abejonių įvairių visuomenės apklausų duomenys. Būtina paminėti dar vieną kandidatą, kuris oficialiai neįeina į „lyderių“ trejetuką, bet turi tų savybių, kurių reikia valstybės vadovui. Kalba eina apie Vytenį Andriukaitį. Mano nuomone, tai žmogus, kuris gali visiškai pakeisti valstybės santvarkos politinį landšaftą ir išvesti šalį iš griaunančios „landsbergizmo epochos“. Aš retai klystu kalbėdamas apie žmones, nors niekada nebuvau asmeniškai pažįstamas su kandidatu į prezidentus V. Andriukaičiu. Aš seniai stebiu jo politinę ir visuomeninę veiklą ir galiu apibrėžtai pasakyti, jog būtent šitas žmogus sugebėtų pakelti lietuvių tautos sąmonę į kitą pasaulėžiūros lygmenį, vadinasi, duoti jai šansą išgyventi.

Skirtingai nei paminėtas kandidatų trejetukas, Vytenis Andriukaitis žino, kas yra žmogaus kančios ir skausmas. Jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, visko jis pasiekė savo pastangomis. Svarbiausia yra tai, jog jis žino, kas yra blogis ir gėris.

„Mums būtina išvengti diskriminacijos, politinio spaudimo, nacionalizmo apraiškų ir asimiliacijos. Tai nėra tas kelias.“ – pasakė Vytenis Andriukaitis. Jis prisiminė, kaip tolimoje Jakutijos kaime Kiusiur gimęs tremtinių šeimoje, dar būdamas vaikas, suprato, kas yra žmogaus kalbos ir tautybės teisių suvaržymai. Nuo savęs galiu pridurti, jog aš pats kaip politinio tremtinio sūnus linkęs tikėti žmonėmis, kurie patyrė tam tikrų gyvenimo išbandymų. Netikiu tais, kurie lengvai keičia savo pažiūras ir prakeikia savo istorinę praeitį, kurios dėka, beje, šitie viską prakeikiantys žmonės ir atėjo į šį pasaulį. Tokių žmonių veiksmuose net nesimato būtinos lyderiui gyvenimiškos išminties.

Atkreipkite dėmesį į „landsbergistų“ klano įkūrėjų, eskaluojančių įtampą su Rusija, biografiją. Praeityje jie visi kaip vienas tikėjimu ir tiesa tarnavo TSRS. Jų žaibiška karjera Tarybinėje Lietuvoje sunku net patikėti. Kalbame apie Vytautą Landsbergį, Dalią Grybauskaitę ir kitus. Tuo laiku, kai daugelis paprastų lietuvių buvo persekiojami, šie žmonės mėgavosi visomis privilegijomis, kurias jiems suteikdavo sovietinė valdžia. Šiuolaikinėje Lietuvoje jiems pavyko sukurti savo apribotą informacinį pasaulį, kupiną istorinių mitų ir atviro melo.

Kad išsaugotų savo valstybę, savo tautą, lietuviai turi suprasti ne tik vykstančius globalius procesus, bet ir būti jų dalyviais kartu formuodami bendražmogišką pasaulėžiūrą, pagrįstą istoriniais ryšiais susijusius nacionalinius interesus. Permainų epochoje išgyvena tas, kuris atsimena savo šaknis, išsaugo savo kultūrą ir gerbia savo istoriją. Teks viską prisiminti, bet pradžioje mums visiems būtina išeiti iš jau minėto apribotos informacinės erdvės.

Ką tautai davė landsbergizmo epocha?

„Landsbergizmo“ epocha paliko savo korekcijas visuomenės sąmonėje, kurios privertė ją gyventi neapykantos ir baimės atmosferoje. Neapykanta visada bumerangu sugrįžta neapykantos šaltiniui, kol galiausiai jį ir sunaikina. Šią tiesą anksčiau ar vėliau mums teks priimti. Aš kalbėjau su daugeliu žmonių, nusprendusių palikti arba jau išvažiavusių iš Lietuvos. Dauguma jų nurodė, kad išvykimo priežastis – vis didėjantis lietuviško elito agresijos lygis. Žmonės pavargo gyventi uždaroje informacinėje erdvėje, kupinoje valdžios skleidžiamos baimės ir neapykantos. Melas ir veidmainiškumas tik papildo epochą, kurioje paskutinius dešimtmečius ir gyvena tauta.

Kai skaitai lietuvišką spaudą arba žiūri lietuvišką televiziją, tai nesąmoningai ateina mintis apie skirtingų laidų vedėjų ir žurnalistų ribotą pasaulėžiūrą, jei taip tą galima pavadinti. Tas pasaulis, kurį stengiasi pristatyti lietuviška žiniasklaida, yra toli nuo tikrovės ir dažniausiai ji tiesiog klaidina savo skaitytojus. Bet kuri propaganda lengvai virsta melu, kai operuojant įvairiais nepatvirtintais faktais yra iškraipoma objektyvi tiesa. Tas pats pasakytina ir apie ribotą informaciją, kurioje pagrindu imami tik tie faktai, kurie naudingi tam tikrai asmenų grupei, o kiti nepaneigiami faktai realiai parodantys tikrovę, yra ignoruojami. Tauta, kuri sukasi ribotoje informacinėje erdvėje, lengva manipuliuoti, nukreipti ją reikiama kryptimi.

Lietuvių skaitytojui nuolat peršamas ribota vykstančių pasaulyje įvykių traktuotė. Geopolitinės kovos sąlygomis svarbiausia yra suprasti ir įvertinti savo vaidmenį šitame procese. Kitu atveju egzistuoja didelė rizika be pėdsakų išnykti bendroje naujojo pasaulio struktūroje. Vakarų Europa jau ima suprasti tą riziką, ateinančią su nauja realybe. Kaip mes benorėtume, bet Europa jau niekada nebus tokia, kokia buvo anksčiau. Daugelis europiečių politikų tą jau supranta, todėl lietuvių rusofobams jie neleidžia patekti į europietiškas struktūras. Buvęs Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius jau iškrito iš kovos dėl Europos Tarybos generalinio sekretoriaus posto. Tokį nepalankų A. Kubiliui sprendimą priėmė Europos Tarybos ministrų komitetas. Gegužę įvyksiantys rinkimai į Europarlamentą, manau, atneš dar daug siurprizų lietuvių vanagams, įpratusiems viskuo kaltinti Rusiją.

„Landsbergizmo“ epocha įklampino Lietuvą į tikruosius tamsius viduramžius, atvėrė kelią tikrų tikriausiai raganų medžioklei. Daugelis žmonių bijo kalbėti politikos temomis ir vengia net užuominom kritikuoti valdžią. Lietuvoje jau tapo įprasta kaltinti bet kurį žmogų, kurio nuomonė nesutampa su oficialios valdžios nuomone. Net mąstančių žmonių pateikiamus faktus lietuviška žiniasklaida arba iškraipo, arba nutyli. Paskutiniu metu kitaip mąstantiems piliečiams imta klijuoti „valstybės priešų“ etiketė. Nesinoris tikėti, jog mūsų tauta prarado sveiko proto nuovoką, galbūt taip ir nėra, bet faktas yra toks, jog žmonės tiesiog bijo išsakyti savo nuomonę. Prieš dešimt metų apie artėjančią link Lietuvos tragediją kalbėjo žinomas publicistas Vilius Bražėnas (filmo „Pirmyn į praeitį“ autorius). Jo žodžiai buvo pranašiški. Apie tai kalba ir visuomenės veikėjai Rolandas Paulauskas, Seimo narys Zigmas Vaišvila, eksprezidentas Rolandas Paksas ir šimtai kitų mažiau žinomų asmenų. Lietuvoje yra daug protingai mąstančių ir suprantančių žmonių ir aš esu tikras, jog labai greitai istorija sudėlios viską į savo vietas.

Baigiamasis žodis

„Landsbergizmo epochos“ pabaiga valstybei atneš viltį ir naujų ateities galimybių. Į Lietuvą sugrįš ją anksčiau palikę tėvynainiai. Atsivers naujos ekonominės galimybės verslui, o lietuvių verslas pagaliau galės lengvai atsikvėpti atsikratęs politiškai motyvuotų persekiojimo gniaužtų. Svarbiausia, žmonės taps geresni, o neapykanta laipsniškai ims nykti iš lietuvių tautos sąmonės. Mes privalome gyventi ne sau, o mūsų palikuonių vardan – būtent tai ir yra bene pagrindinė mūsų gyvenimo prasmė. Galbūt tai yra tiesiog svajonė ir tauta kolkas nepasirengusi gyventi naujoje tikrovėje, bet aš tikrai žinau, jog bet kokia svajonė, vedanti į šviesią ateitį, tikrovėje visada išsipildo, ir tam reikia laiko.

Jaras Valiukėnas

Добавить комментарий