Algimantas Lebionka
Taip jau likimo buvo lemta, kad mano draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius atrado Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano tėvui dr. Juozui Lebionkai. „Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr. Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino parengti knygą „Armija Krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).
Pirmoji knyga „Armija Krajova Lietuvoje“ (Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas) buvo paskelbta 1995 metais. Jos pratarmėje rašoma:
„Armija krajova kėsinosi į Lietuvos teritorinį vientisumą“, – tokia Lietuvos Respublikos Vyriausybinės komisijos Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti svarbiausioji išvada. Lietuvos istorikų išvadose taip pat konstatuojama, jog Antrojo pasaulinio karo metais Armija Krajova (toliau – AK) buvo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė. Lietuvos teritorijoje 1942–1945 metais veikusių AK dalinių svarbiausias tikslas buvo dar kartą atplėšti nuo Lietuvos Vilnių ir Rytų Lietuvą, kurią Lenkija, sulaužiusi 1920 m. Suvalkų sutartį, buvo okupavusi ir aneksavusi 1920 – 1922 metais. Rytų Lietuvoje veikusi AK nevengė bendradarbiavimo su okupantais vokiečiais, lietuvių terorizavimo, žudymų.“
Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo ruošiama ši pirmoji knyga, mano bičiulis verslininkas Edvardas Ambrulevičius savo įmonės daiktus laikė dar pokario metais sandėliu paverstoje Misionierių bažnyčioje. Būtent čia jis atrado nežinomus rankraščius, parašytus lenkų kalba. Jis žinojo, kad mano tėvas, tuo metu jau pensininkas, yra aršus kraštotyrininkas, literatas, prieš daugelį metų parašęs disertaciją skirtą Vinco Kudirkos kūrybos analizei, tyrinėjęs Vilniaus Universiteto rektorių brolių Sniadeckų palikimą ir t.t. Todėl mes abu pas jį ir nuvežėme šiuos Edvardo Ambrulevičiaus atrastus dokumentus. Archyvą Juozas Lebionka perdavė Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui, kur jis šiuo metu ir yra saugomas.
„Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė”
Visuose spausdintuose šaltiniuose yra nurodoma, kad archyvas buvo rastas „1995 m. vasario 18 d. Vilniaus senamiestyje, Mažųjų brolių bernardinų vienuolyno sienoje“. Tai klaida. Negaliu dabar pasakyti, kaip ši klaida įsivėlė, bet tikroji archyvo radimvietė yra Misinierių vienuolyno bažnyčia, jos pastogė.
Keli žodžiai apie mano bičiulį Edvardą Ambrulevičių, šio nepaprastai svarbaus Armija krajovos archyvo atradėją ir visą arhyvo atradimo istoriją.
Ar daug Lietuvoje balistinių Raketų inžinierių? Ar daug jų, šios srities profesionalų? Tai štai, vienas iš jų, matyt vienintelis Lietuvoje – Maskvos Baumano vardo universiteto absolventas inžinierius Edvardas Ambrulevičius.
Nuo archyvo suradimo dienos praėjo jau daugiau negu 20 metų, į anapilį iškeliavo mano tėvas, kas žino, kada ką pas save pasišauks Dievulis.
Praeitą sekmadienį pas mane į svečius atvykus bičiuliui Edvardui, aš ir paprašiau jo papasakoti, kur ir kaip, vis tiktai, buvo atrastas šis Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvas.
Jo žodžiais, arhyvas buvo ne sienoje, kaip rašoma knygoje „Armija Krajova Lietuvoje“ (1999), o Misionierių bažnyčios pastogėje, įvyniotas į „skudurus“, ir pakištas po sėlenų ir smėlio izoliaciniu sluoksniu, supiltu ant perdangų. Be archyvo darbininkai dar surado ryšulį su nuotraukomis ir ryšulį su lenkų armijos medaliais. Ginklų ar šaudmenų pastogėje nebuvo atrasta.
Šių Edvardo Ambrulevičiaus surastų arhyvų pagridu, kaip minėjau aukščiau, buvo išleista antroji „Armija Krajova Lietuvoje“ knyga. Su šios knygos turiniu trumpai supažindina Kazio Blaževičiaus publikacija „ Apie knygą „Armija krajova Lietuvoje““.
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/07/08/liter_02.html
Cituojama literatūra:
„Armija Krajova Lietuvoje“. 1995. Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas.
„Armija Krajova Lietuvoje“. 2 dalis.1999. Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas. Sudarė Kazimieras Garšva.
Average Rating
Anūkas draskosi, nes „avansą“ jau gavęs?
Jeigu kas atidžiai stebi rinkimines batalijas, turėjo pastebėti, jog Anūkas, negavęs „savo“ – premjero – vietos, beveik baigia išeiti iš kontrolės. Visų pirma, jis atsiprašė kažkieno – greičiausiai ne rinkėjų, o užsakovų. Antra – dar prieš 2 turą debatuose su Ramūnu Karbauskiu, susijaudinęs studijoje pradėdavo kalbėti spigiu, isterišku balsu. Trečia – kai kurie piliečiai pastebėjo, […]