Liberalistinė globalizacija – naujasis totalitarizmas

„Visų šalių proletarai, vienykitės!” — šis šūkis-užkeikimas dabartinei jaunajai kartai nieko nesako. Nebent istoriją studijuojantiems.

Ar daug kas iš jaunuomenės girdi, ką apie gyvenimo išmintį pasako tėvai ir seneliai? O juk turėtų išgirsti. Kad ir tai, kad TSRS imperija buvo ne šiaip sau Rusija, ne šiaip sau jos ekspansijos įrankis, bet ši bolševikinė imperija vykdė pasaulinį-istorinį uždavinį, nubrėžtą dar Karlo Markso. Nešė pasauliui idealistinę lygybę ir globalizavo tautas. Rusų tautos atstovai šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės” taikė ir sau. Rusų komisarai žinojo, kad pirmiausiai jie yra ne „rusai”, bet „proletarai”. Paskui proletarus koja kojon žengė „valstiečiai” ir privalėjo žengti „inteligentai”. Pabrėžti, kad esi tautos, o ne šių trijų internaci-onalinių (vieningų) klasių atstovas, buvo ydingas ir žeminantis žingsnis. Aukščiausias žmogaus apibrėžimas, kuriuo derėjo siekti visiems— komunistas. Pasaulinės bendruomenės žmogus. Ne tironas, ne kraugerys, ką aklai kartoja nūdienė liberalioji prop-aganda, o pirmiausiai — šviesios ateities, t.y. komunos atstovas žemėje. Apie tai sugiedota net puikioje lietuviškoje poemoje „Žmogus” (autorius Eduardas Mieželaitis).

Visa tai buvo globalistinė ideologijja ir politika. Žinia, ji virto vienos partijos totalitari-niu valdymo įrankiu.

Ir štai — Michailo Gorbačiovo valdžios penkmetis, viešumas, „perestoika”; ir štai — 1991-jų laisvė. Viskas apvirto aukštyn kojomis. Ir prasimušė kelią istorinis dėsnis: prievar-tai užakus valdžios koridoriuose, plyšo prievartos vamzdžiai ir gatvėse. Istorinio mirksnio tiesa pareikalauja visiško atsipalaidavimo, laisvės instinktas išėjo į aikštes. Politikoje tai reiškė, kad kiekviena tauta ir tautelė galėjo išeiti į suverenitetų paradą. Jeigu tik išdrįsai, skelbkis nepriklausomu. TSRS imperijos vietoje tokių suverenių drąsuolių atsirado tiek, kiek buvo butaforinių respublikų— penkiolika.

Tačiau subyrėjo ne tik globalizmo politiką vykdžiusi komunistinė imperija, ėmė byrėti ir pati Rusija. O tai jau buvo visai kas kita ir žymiai pavojingiau visiems (ir kaimynams). Im-perijos branduolio palikimą ėmė griebti į savo rankas ne „proletarai”, o savo valandos laukę patyrę grobuonys (komunistai) ir jaunoji gvardija (naujieji banditai). Rusijoje su-valdyti šią įsisiautėjusią liaudį galėjo tik naujas caras.

Bet dabar kalba ne apie tai ir ne apie jį kalba.

+++

Kalba apie prievartinių ideologijų gajumą.

Vos išsivadavę iš globalistinės ideologijos ir totalitarinės politikos, visą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį skatinome save kuo greičiau įžengti į Vakarų pasaulį, kuriame, kaip manėme, prievartos nėra. Ir ką gi? Įžengėme į jį labai greitai — jau 2003 metų rudenį referendume pasakėme Europos Sąjungai „yes”, vadinasi, „taip”. Ištarėme kaip niekas ki-tas iš dešimties būsimų valstybių-narių (per 90 proc. balsavusiųjų).

Atsivėrė šviesios ateities perspektyva.

Per dešimtmetį toji perspektyva išviliojo ir išsiurbė iš Lietuvos mažiausiai pusę gyvybingiausių ir darbingiausių jėgų. Depopuliacija ir ūmus pensininkų armijos augimas užgulė ir nacionalinį biudžetą, ir šalies ateitį juodu šešėliu.

Kas įvyko?

Dabar pamažu atsipeikime, ir kas mato — tas pamatė. Valstybės išsilaisvinimas turėjo kainą — ekonomintį nuosmukį. Nuosmukio išvengti nebuvo įmanoma, turint galvoje kiek mes buvome ingeruoti į TSRS ekonomiką. Reikėjo susiveržti diržus ir kantrybę, reikėjo pamąstyti ir padirbėti. Bet kur tau — daugumai jaunimo šitai nerūpėjo. Jeigu jau valstybei — laisvė, tai kodėl mes negyvename kaip gyvenama Vakaruose? Duokite man išsyk ir viską. Gyvenimą kaip Amerikoje ar bent kaip Skandinavijoje. Per metus kitus duokite. Ak, valstybė negali nieko garantuoti? Vadinasi, ne dėl tokios Lietuvos kovojome, bėgsime lauk. Ir lietuviai ėmė bėgti.

Taip lietuvis nė nepajuto, kaip tapo naujojo totalitarizmo auka ir net propagandistu. Prievartinis liberalizmas įdomus tuo, kad jis neatrodo esąs prievartinis. Jis suardo žmogų iš vidaus.

Iš pradžių nežinojo ką apie jį pasakyti net profesoriai. O dabar tą liberalizmą gina ir garbina įvairiausio plauko politikai, žurnalistai, politologai, bankininkai ir intelektualai. Jie vadina jį „laisve”. Tai yra „laisve” gyventi bet kur, kalbėti bet kaip ir Lietuvą mokyti kaip „laisvių” stygiaus vietą.

Regis, mus, likusius Tėvynėje lietuvius, mokys iki atsisakysime lietuvių kalbos aukštosiose mokyklose, o tada ir gimnazijose, ir mokyklose… Žodžiu, vieną dieną liberal-izmas turės švęsti pergalę — Lietuva liks be lietuvių savimonės. Žinoma, ir be Dainų švenčių (kokia smulkmena!) Liks tik džiazas.

Broliai ir sesės, bet juk dar neišmirė karta, kuri prisimena, kaip komunistinio rojaus statytojai aiškiausiai sakė: ”Lietuva išliks, tik be lietuvių”. (Kremliaus ideologo Michailo Sus-lovo teiginys.) Vadinasi, tapusi „visiškai liberaliai laisva” Lietuva turės priminti tą Lietuvą, kurios nespėjo sukurti „šviesaus komunistinio rytojaus” kūrėjai? Taip, priešybės sutampa.

Radikalios, žiaurios priešybės visuomet sutampa.

+++

Žinoma, nesutampa politikos būdai. Liberalizmo „laisvė” (tai yra žmogaus laisvė tapti bet kuo, prarasti tautą, prigimtinę lytį ir žmogaus pavidalą) yra iš esmės priešiška kolektyvistinei „laisvei” (tai yra žmogaus nelaisvei rezervate, arba koncentracijos stovykloje-valstybėje). Tad kodėl sutampa rezultatai?

Sutampa, nes abi ideologijos ir jų vykdoma politika teigia hedonistinę, t.y. kūno malonumais pagrįstą šviesią-laimingą ateitį. Tokia ateitimi žmogus lengviausiai suviliojamas. Ir nesvarbu, kad kolei kas tenka pakentėti. Nebaisu, kad komunizmo atveju laikinai „visi lygūs, bet partijos nariai lygesni”, o liberalizmo atveju laikinai „lygesni tie, kas turting-esni”. Nebaisu, teigia abi totalitarinės ideologijos, nes abiem atvejais ateis globalistinės lygybės ateitis.

Visi proletarai taps rotšildais.

Abi ideologijos pasikėsina į Dievo ženklus žemėje — prigimtinį žmogaus priklausymą kalbai, tautai ir tradicijai. Tauta, tautos kalba — neįkainojamas turtas, istorijos malonė. Tačiau tikrojo liberalizmo akimis žvelgiant, tai ne malonė, o viso labo istorinis ats-itiktinumas, kuris turi trauktis iš kelio. Priklausai tradicijai, gini ją? Vadinasi, be reikalo ap-sunkini savo gyvenimą. Proletarinė lygiava mokslinio istorinio materializmo kalba kalbėjo tą patį.

Žmogus, kaip išdidžiai aiškina žinomiausi Lietuvos publicistai, primena Pavlovo šunį: jeigu jam mokėsi mažesnį atlyginimą negu, tarkime, Airijoje ar Ispanijoje, jis ten ir lėks. Kur užsidega lempelė, ten bėgama ėsti. Juk taip ir yra, argi ne?

Todėl nebėra reikalo ginti tautinės valstybės, kurioje vyrauja sava kalba ir sava kultūra. Kalba ir kultūrinė terpė, kuri žmogui reikalinga kaip oras, jeigu jis gyvena visavertį gyvenimą, nebereikalingas priedas šalia gyvenimo malonumų.

Tuo tarpu liberalizmas pasiekė dar vieną pergalę — „išvietino” žemę ir įteisino jos pardavimą užsieniečiams. Dabar jau gali formuotis valstybėje vidinės svetimtaučių koloni-jos (kaip kad Pelestinoje, kur XX pradžioje izraelitai, galvodami apie ateities valstybę, su-pirkinėjo žemes).Lietuviams kalbėti apie „gimtąją žemę”, kuri gali priklausyti bet kam? Ne, ne — tai juk jau nebe tautos, o tarptautinis „klausimas”. Karinių blokų reikalas.

Liberalai atkirs: pilietis svarbiau už tautietį. Pamanyk! Tai kodėl būtent liberalizmas reikalauja dvigubos pilietybėsa, kad nebežinotų žmogus, kuri svarbesnė?! Dabar būtina būti dvigubam, sako liberalai, nes… Žodžiu, reikia. O dar geriau būtų triguba pilietybė, o ir keturguba ne pro šalį. Vieną kartą patogiau pagyvensi vienoje valstybėlėje, kitą kartą — kitoje. Tikras pilietins turgus žmogaus sieloje. Tiek galimybių, tiek įspūdžių! Žmogus — tai juk nepasotinamas Pavlovo šuo.

+++

Tačiau čia pasibeldžia bėda: nei proletarinė, nei liberalistinė pasaulėžiūra neįveikia vieno slenksčio — žmogaus gyvenimo baigmės. Deklaruodami rojų žemėje (bent jau kelio pabaigoje — tikrai rojų), šiedu globaliniai totalitarizmai paniškai bijo mirties temos. Mirtis — tai ideologijos tabu, nėra ką apie ją pasakyti. Numirė žmogus kaip gyvūnas — ir ką? Toliau tyla. Jam jokia šviesi ateitis nebereikalinga. Ir kas, kad vieno totalitarizmo atveju gyveno jis valstybėje be ribų, o prie kito totalitarizmo — begalinių galimybių erdvėse. Galas, ir viskas.

„Gyvenimo filosofijos” požiūriu tai net juokinga. Nes akiplėšiškai deklaruodami savo idėjas kaip istorijos dėsnius, abu totalitarizmai labai vaikiškai aiškina žmogaus gyvenimą — tik kaip begalinių galimybių erdvę. Su laiku jie nesusidoroja. Esą, kiek bevartosi ir kiek bekeliausi — pasaulis neišsemamas, viskas „okei”. O kaip tada su faktu, kad fizinis žmogaus gyvenimas nėra vien energijos taškymas, kad energiją reikia tausoti ir įprasminti save ne vartojimo sferose? Kodėl kultūra, kurią sukuria konkreti tauta, yra svarbesnė žmonijai už visus totalitarizmus? Tyli totalitzrizmai — neturi ką pasakyti.

+++

Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Amerikos Valstybės (JAV) — du nūdienio totali-tarinio liberlizmo bastionai. Juose tiek plėšomasi dėl liberalaus gyvenimo ribų, kad ribų ne-belieka. Visur ieškoma „žmogaus teisių”, kurios pastaruosius dešimtmečius užgožia net sveiką protą. Ir JAV tiek įsismagino (JAV technologinės galimybės tapo didžiausios pa-saulyje), kad pasaulį dabar vertina tik burtažodžio „žmogaus teisės” požiūriu. Ir mato nusižengimus visur, ypač trečiojo pasaulio šalyse. Politinė sankloda ten be opozicijos? Nėra genderinių laisvių (lyties keitimo ir kt.) politikos? Ką gi, reikia ten surengti perversmą. Jeigu nepavyksta perversmas — pabombarduojama. Ir jeigu po tokio išlaisvinimo operacijų sugriauna net pati svetima valstybė, susprogdinami miestai ir keliai nusėjami bedalių žmonių armijomis, raupais ir nelaimėmis — tai atsilikusių režimų kaltė. Jie kalti, kad per dvidešimt metų neperšoko kelių šimtų metų reikalaujančio vystymosi logikos.

Ir plūsteli į Europą milijonai atbėgėlių.

O ką daro Europa? Tiesą sakant, ji nebesugeba net gintis — liberali ideologija neleidžia gintis. „Pasidalinkime savo Europa!” — skelbia prisiekę liberalai, nė nesusimąstydami, kad šito jiems nebūtų leidę nei seneliai, nei tėvai. Dalintis žeme ir kultūros erdve? Kuri ginta kaip šeima, kaip namai? Vos prieš kokius tris šimtus metų apsiginta nuo musulmonų įsiveržimo į pačią Europos širdį (Vieną), o dabar? Vadinasi, pasidalinkime ir savo šeima, ir savo namais. Tai kas mes, po galais, tokie esame? Pereinamojo kiemo laikini tvarkytojai, migdantys save kalbomis apie Europai svetimų kultūrų integraciją? Atkakėlių armijos nei supranta, nei ketina suprasti apie ką mes kal-bame. Ne integruotis jie čia keliasi.

Atbėgėliai nusitaikę į Vokietiją ir Prancūziją? Žinoma, pirmiausiai į liberaliausių įstatymų, turtingiausias ir didžiausias valstybes. Prisodrinus jas islamo, kitas šalis užvaldyti bus visai lengva.

Šiame kelyje islamistai turi net labai rimtų sąjungininkų. Antai ES komisarų komisaras Žanas Klodas Junkeris. Jis kaip tikras Kremliaus komisaras iš komunistinių laikų nesivaržydamas paskelbė, kad Europos valstybės atmirė, kad ir pačiai senstančiai Europai reikia „naujo kraujo”. Ir apskritai, sako jis, kodėl Briuselyje tiek daug atmirusių valstybėlių atstovų? Jie ES institucijas pavertę didele vištide („vištidė” — jo žodis), net gėda. Laikas baigti tą atstovavimo istoriją. Taigi, Europos valdymo centre paruošta palanki islamistams ideologija. Žalia gatvė musulmonų kultūrai.

Ir kodėl tai religijai ir kultūrai neatėjus, jeigu ES konstitucinėse nuostatose nerasime nė žodio apie kirkščioniškąsias Europos šaknis. Todėl apie musulmonų teises dabar kalbų per akis. Ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel be sąžinės šešėlio paskelbė, kad neatsieja-ma Vokietijos kultūros dalis — islamas.

Totalitarinio liberalizmo Europa priėjo liepto galą. Hedonizmas visuomet taip baigia — be religinės tapatybės, lengvai persiimdamas svetimomis religijomis. Taip buvo seno-vės Romoje, taip, panašu, bus ir dabar.

Į moralinę ir religinę tuštumą ateina girežtas ir negailestingas naujas tikėjimas.

Betr — stop. Nes atsiduriame visai kitoje koordinačių sistemoje. Apie ją kalbėti reikėtų atskirai. Nes šūkis „Visų šalių musulmonai, vienykitės!” — ypatinga tema.