Skip to content
Tagged sauksmas Algimantas Lebionka Lietuva Rusija Izraelis Donaldas Trampas Vokietija
Šauksmas
March 26, 2023
  • Pin Posts
  • Slapukų politika

Labiausiai žiūrėta šią savaitę

May 27, 2022May 27, 2022

Kaip liberali politika keičia internetinius lošimus

1
June 14, 2021May 27, 2022

Ar Lietuvos įstatymai turėtų būti griežtesni lošimams?

2
January 16, 2019April 24, 2021

2019 m. Žiemos Universiada Rusijoje: klastotės ir tiesa

3
January 13, 2019April 26, 2021

«Elfai» «Landsbergizmo» epochos sargyboje

4
December 19, 2018April 26, 2021

Lietuva kaip didelio sprogimo detonatorius

5
September 27, 2018April 26, 2021

Jaras Valiukėnas – Istorinio pasirinkimo išvakarėse (video)

6

Search Field

Daugiau straipsnių

  • Autoriniai
  • Bendrieji straipsniai
  • Lietuva
  • Multiplikacinė politika
  • Pasaulis
  • Satyra ir paskviliai
  • Studija «Šauksmas»
  • Trečiasis Pasaulinis karas
  • Vertimai
  • Video vertimai

Raskite straipsnius pagal žymes

Algimantas Lebionka Amerika auksas bankų konclageris baseinai Chabad Dainų daina Darbo kodeksas darbo vietos Davoso forumas Donaldas Trampas Donskis džichadas Eduard Hodos ekonomika ES Europos islamizacija Europos pagrobimas grynieji oinigai Izraelis Izraelis Šamiras JAV Kalėdinė daina karas karo kurstytojai Lietuva Londonas Mošė Kantor multikultūralizmas Musulmonai negrynieji pinigai Neries arka nudistai Petras Gulbinskas Putinas Ramūnas Karbauskis rusas puola Rusija sauksmas Serovas Tanija Tretjakovo galerija vamzdis Vokietija žaginimas
  • Home
  • Lietuva
  • Liuda Petkevičiūtė: „PASIGENDAM DIDŽIO KŪRĖJO, PAVASARIO ŠAUKLIO IR NUOSTABAUS ŽMOGAUS“

Vladas Gulbinas: „Dinastija“ – apie KGB agentą „Dėdulę“ V.Landsbergį ir jo tėvą Žemkalnį – žinomi faktai, deja, nieko naujo!..”

D.Grybauskaitė – didžiausia grėsmė spaudos laisvei

  • Lietuva

Liuda Petkevičiūtė: „PASIGENDAM DIDŽIO KŪRĖJO, PAVASARIO ŠAUKLIO IR NUOSTABAUS ŽMOGAUS“

Šauksmas June 1, 2015April 26, 2021

Gegužės 28 dieną sukaks 85-eri, kai pasaulį išvydo iškilus lietuvių rašytojas ir mąstytojas, viena tauriausių ir kilniausių mūsų padangės širdžių – Vytautas PETKEVIČIUS (1930-2008).

Pernai, 2014 m. suėjo 50 metų nuostabiai jo knygai „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, kuri per tą laiką tapo viena labiausiai skaitomų, sulaukė šešeto leidimų Lietuvoje ir buvo išversta į visą pluoštą kitų kalbų, tarp jų – rusų, latvių, estų, ukrainiečių, uzbekų, bulgarų, armėnų, gruzinų.
—————————————————————————————————————–

     Kasmet alyvoms ir sodams pražydus apima ypatinga nuotaika: juk tai tėtuko, rašytojo Vytauto Petkevičiaus laikas!.. Įstabios, savitos jo asmenybės branduolį, neapsakomą jo sielos grožį, taurios jo širdies karštį ir dosnumą apibrėžianti būsena. Nuo mažens matydavau, kaip gaivina jį tas gamtos kilimo, žydėjimo ir atgimusių vilčių metas, o sykiu ir jo paties gimtadienio šventė, kurią linksmas minėdavo džiugiai kleketuodamas kaip koks visatos gaivalų svaiginamas gandras – švęsdavo taip, kaip švenčia žmonės, gyvenimą suvokiantys kaip brangiausią dovaną, kaip galimybę kurti, džiaugtis ir džiuginti kitus.

Šitą jo bruožą, tą žiedais kupančio pavasario žavesį itin pabrėžė ir viena puikiausių jo knygų vaikams, gimusi, kaip ir jis pats – linksmai, valiūkiškai, seniai laukta ir sykiu šiek tiek netikėta. Lyg netyčia, lyg atsitiktinai atskrido plataus mojo lemties išdykėlės sparnais ir nutūpė kaip koks švilpa varnėnas skaitytojams į pačius paširdžius. O kita vertus, kad ir kokia žaisminga ar lengvabūdė, ji kartu taip smarkiai apsunkusi nuo pasaulinio sielvarto, prisodrinta tokios gilios išminties, tokio neišmatuojamo skausmo, kad net kvapą gniaužia atidžiau įsiskaičius.

Lygiai toks, daugialypis ir prieštaringas, įvairiapusis, giliai ir plačiai rėpiantis, tartum gyva gamtos pilnatvės išraiška, buvo ir pats Vytautas Petkevičius. Bet apie viską nuo pradžių.

„Gilės nuotykiai“ užsimezgė kaip džiugus pokštas, noras pralinksminti ir šio bei to pamokyti vaikus. Puikiai pamenu aną tolimą 1962 metų rudenį, kai po žygio į rudens spalvomis aptiškusį mišką grįžome tėtis, brolis ir aš – murzini (mat lauže kepėm bulves), pavargę (netrumpą kelią sukorėm), bet labai patenkinti, pilnomis kišenėmis kaštonų ir gilių. Brangaus savo tėtuko pramaniūgo pamokyti iš tų gėrybių pasigaminom visokių paukščių, gyvių, žirgų, žmogiukų ir visa, ko tik gali prireikti žaidimui. Vieną tokį iš gilės padarytą žmogeliauską tėtis tą vakarą žiūrinėjo, žiūrinėjo ir… nusinešė prie savo darbatsalio! Mudu su broliu nuščiuvom: negi žais?

   Netrukus tėtis jau peiliu perpus raižė rašymo lapus. Sudėjęs juos krūvelėn tuoj susiuvo knygutę. Ant jos viršelio keliais brūkšniais nupiešė striukį mūsų Giliuką šauniai pamerkta akimi ir ant šono pakrypusiu beretuku. Vidinius knygelės lapus vieną po kito papuošė ir kiti linksmi piešinukai, o tuščius tarpus tarp piešinių užpildė greita, kaži kur vis skubanti tėtės rašysena. Manau, kaip tik tada ir gimė „Gilės nuotykiai“. Kai kuriuos apsakymėlius tėtis čia pat parašęs skaitė, o mudu su broliu leipom juokais. Ypač smagios mudviem regėjosi Gilės išdaigos, juokingi jo „mokslai“ ir Ąžuolo gyventojų „pamokslai“. Tai, kaip tėtis gebėjo juos sudėti vientison sakmėn, kaip žaismingai surikiuoti, žavėjo, kurstė vaizduotę ir, tėtės žodžiais tariant, vis „kirkino juokų kauliuką“. Tie jo žodelyčiai, sušukimai, tie priežodžiai… Klausėmės net išsižioję.

            Ilgainiui knygelių radosi vis daugiau. Vis keistesnės klostėsi Gilės klajonės. Sulig diena jos pynėsi į vis įmantresnes pynes, mums su broliu kartais ne visai suprantamas. Kodėl kai kurie veikėjai kalbėjo ir elgėsi vienaip ar kitaip, kartais jau sunkiai besuvokėm. Aišku buvo tik viena: tėtį lyg koks šišas pagavo. Paprastai, kai jį patraukdavo koks sumanymas, jis visas jan pasinerdavo ir pro jo kambario durų apačią matei per naktis sklindant jaukią geltoną šviesą.

            Šitai truko, ko gero, visą žiemą. Tėtė vis dažniau kaži ką rašė įkniubęs, vis mažiau rasdavo laiko paišdykauti su mumis, vis rečiau skaitydavo garsiai savo pasakas. O jei ir skaitydavo, jos nebebuvo tokios pagavios, kaip iš pradžių, tik vis ilgesnės, pinklesnės ir persmelktos kaži kokio keisto ilgesio ir gėlos. Mažoms mūsų galvelėms geriausiai suprantami išliko taurioji Pupelė ir kilniaširdis Žirniukas. Kodėl Kaštonas toks žiaurus, o Šabalbonai tokie beširdžiai, kodėl tie riestanosiai tokie kvaili, verksneliai dar kvailesni, o ištižėlį Lepšį reik ramstyt šakaliais, mudu suimti nevaliojom. Paklaustas tėtė paniurdavo: „Pasauly pilna ir tokių, pamatysit“.

            Namučiai, kaip ir visa kita Petkevičių buityje, buvo labai ankšti, kuklūs, bet visad spindėjo švara ir ta nenusakoma šviesa, kuri sklido nuo tėvų. Jiedu buvo iš tų gražių, žavių žmonių, kurie puošia drabužius, vietą ir aplinką, o ne priešingai. Jų žavesiui nebuvo lygių, tad ir svečių, lankytojų pritraukdavo debesis. Vaišės būdavo vis tos pačios: arbata. Į pavakario arbatogerius susirinkdavo įdomių, savitų žmonių, visokių keistuolių. Užvirdavo kalbos, o dažnai ir ginčai. Pagal anų laikų paprotį tėvukai turėjo podidį apskritą stalą drūtomis kojomis, užtiesiamą dideliausia stora staltiese su kutais, kurie svirdavo kone ligi žemės. Susinešę ton jaukion pastalėn savo žaisliukus galėjom niekam netrukdydami ir mudu su broliu vakaroti drauge su visais.
Nežinau, kaip pora metų jaunesnis mano broliukas, bet aš greitai iš kalbų „viršuje“, užstalėje, susiprotėjau, kad vienas iš didžiųjų „Gilės“ piktadarių „šabalbonų“ buvo Hitleris, kitas – Stalinas, abu vienas kito verti kraugeriai. Kalbos apie karą ir jo baisumus smigo giliai širdin, vertė nemažai apie jį galvoti. Patiko tėtės dažnai kartojama mintis, kad žmonėms iš esmės nėra ko kariauti, kad karus sukelia bepročiai, siekdami kokios nors pramanytos naudos, mat iš tiesų naudos iš karo nėra ir negali būti.

   Arbatos mėgėjai nemažai šurmuliuodavo ir apie kitus dalykus, kitus asmenis, ir šiandien, prisimindama jų anuomet puse lūpų sakytus „sakymus“, galiu drąsiai teigti: „Gilės nuotykiai“ ne šiaip sau pasakaitė apie nuodėmingon žemėn iš ąžuolo aukštybių išpuolusį keistuolį papaikėlį. Tai „Durnių laivo“ pirmoji dalis, parašyta anų slogių laikų dvasioje, tai yra, kalbant ne tiesiai, o vis aplinkiniais, vingriais pasakėčios ir palyginimo, sugretinimo keliais.

Po įvairiomis kaukėmis ir „apvalkalais“ (Skuja, Kankorėžis, Lepšis ir jo palyda, kietakaktis Riešutas, piktadarys Kaštonas, suvytėlė Bulvė, išverstakailis Ridikas) nesunku atpažinti V. Petkevičiaus išjuoktus, aštrios jo plunksnos kiaurai persmeigtus kuo tikriausius anų laikų Lietuvos „veikėjus“, „raudonąjį elitą“. O ir pati ydų šalis, jos pakraščiai ir valsčiai (Sprink Ryk, Riestanosių ir Verksnelių miestai) – tai tų laikų Lietuva ir Tarybų Sąjunga, jos iš proto varantys „išvirkštumai“, kurie siutino rašytoją, kaitino jauną jo kraują (juk tuomet jam tebuvo vos trisdešimt), sprogdino iš vidaus. Įsikarščiavęs jis ne ką švelniau, o gal net griežčiau pliekdavo ano meto „proto maro“ platintojus, negailėdamas jiems tokios geliančios pašaipos, kad bailesniems klausytojams net pakaušis atšaldavo.

Manau, tarp tų dviejų knygų skirtumas tik toks, kad pagaliau stojus taip ilgai išsvajotai laisvei, nuo paslėptų ir „perkeltinių“ prasmių pavargęs rašytojas, širdy visad likęs šiek tiek pernelyg patiklus ir naivokas, lengviau atsikvėpė ir „iš rimtųjų“ patikėjęs demokratija, teisėtumu ir žodžio laisve, švystelėjo senąsias, „nelaisvės laikų“ savo kūrinių drapanas pro langą. Ir kad jau tėškė tai tėškė viską kaip yra – be jokių „priedangų“, „perdangų“ ar „apdangalų“. Su vardais, pavardėmis ir kita „dokumentika“. Taip radosi naujoviškas, antipasakėtiškas jo „Durnių laivas“ – iš esmės trečioji, po „Gilės nuotykių“ ir „Molio Motiejaus, žmonių karaliaus“, jo satyros dalis.

Kai „Gilės nuotykiai“ pagaliau buvo išspausdinti (išsyk 14 000 vienetų), tėtis nesitvėrė džiaugsmu. Vis glostė taip brangią jam knygelę, vartinėjo, skaitinėjo. Sakydavo išperėjęs ją per žiemą, bet rašęs keliolika metų. Ir galėjai matyti, kad jam pačiam patinka taip šauniai įveikta užduotis – sukurti mažiesiems už širdies griebiančią pasaką, kurion būtų pridėta ir daug platesnės, gilesnės prasmės, o kartu įrašyta toji neapsakoma širdgėla ir be galo skaudi patirtis, kurią taip brangiai įgijo visa jų karta – baisaus ir kruvino karo vaikai.

            Anuomet, kiūtant jaukioje namų pastalėje per šurmulingus Petkevičių arbatogerius, stebino ir daugiau kas: nors tėtė dažnai būdavo jauniausias iš susibūrusių (juk teturėjo vos trisdešimt), jo žodis likdavo svariausias, aštriausias ir teisingiausias. Negana to, daug vyresni, vadinas, ir labiau patyrę, daugiau gyvenimo matę, o kartais ir visai žilagalviai vyrai ir moterys ateidavo klaustis jo nuomonės, jo užtarimo, jo pritarimo ar patarimo. Man tai atrodė labai keista ir sykiu labai išdidu. Didžiavausi tėčiu ir jauste jaučiau jį esant neeilinį, šviesų, kilnų ir visiems reikalingą – ypač bėdoje, varge, abejonėje. Tas mano pasididžiavimas sulig metais augo – vos ne kasdien, vos ne kas žingsnis gaudamas vis naujo, kaskart vis skalsesnio peno.

Dalį jo veiklos mačiau, girdėjau, galėjau pasverti, palyginti su aplinkinių „dėdžių“ ir „tetų“ elgsena, kalbėsena, gyvensena. Tačiau visuomet jaučiau esant dar kažką. Kažką tolima ir paslaptinga, gal težinoma tik jam vienam, kur jis gan dažnai nuklysdavo mintimis. Šeimoj ir aplinkoj visi jau buvo su tuo apsipratę ir nekreipdavo dėmesio, matyt, priskirdami tą „skraidymą“ kūrybai. Tačiau nuovoki mano širdelė visad čiuopė esant dar kažką, ko niekas net neįtaria.

            Ligi šiolei mąstydama apie plačią ir gilią tėtės veiklą nesiliauju stebėtis: kaip, iš kur jis prasimanydavo laiko mums, vaikams? Be to, prasimanydavo taip, kad būtų ką prisiminti. Mėgstamas jo „patiekalas“ buvo kelionės į gamtą. Arba pašnekesiai apie ją. Štai pūkšdami, įraudę klampojam patižusiu mišku ir šnekamės apie paukščius – kam kuris labiau patinka. Broliui erelis. Man gulbė. Sužiūram į tėtį.

– O man pempė, – ūmai taria jis.
Mudu su broliu net sustojam. Šita laibakojė? Šita kuoduotė? Kodėl?

– Et, man mielas tas gimtinei ištikimas paukštis. Gal todėl, kad kas pavasarį nudžiunga radęs mus tebegyvus… – svajingai nutęsia tėtukas ir tuoj pat nutinka tai, ką sau mintyse buvau įvardinus „minties skrydžiu“: jo akys tampa mėlynos, mėlynos, o keistai persimainęs žvilgsnis rodo, kad jis kažkur visai kitur. Toli, toli nuo šios pažliugusios giraitės, kur mes taip juokingai klampojam per polaidžio purvyną, abu su brolužiu pakaitomis čia vienas, čia kitas pamesdami baloje čia vieną, čia kitą kaliošą. Kur jis tada akies moju atsidūrė mums, žiopliams, nė nenutuokiant? Kur jis išvis ta pradžia skrajodavo?

Prisiminiau šį pašnekesį daug vėliau, po daugelio metų, kai vienas pažįstamas paskambino pranešti, jog esu kviečiama aplankyti kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, dar vadinamo tėvu Stanislovu. Ir net pasišovė nuvežti – mat turėjo mašiną. Tuomet buvau kokių trisdešimties ir jau turėjau du paaugusius sūnus. Visai patiko mintis nugabenti juos pas tuo metu plačiai Lietuvoje pagarsėjusį šviesuolį. Taigi susėdome ir važiuojam – Paberžėn. Atvažiavę išlipam prie kunigo sodybos. Einam. Ir štai jis atbėga. Atbėga tekinas, plevėsuodamas ilgu keistu drabužiu. Basas. Ir visu balsu šaukia: „Pempės duktė atvažiavo! Pempės duktė!“ Sustojau apstulbusi. Pripuolęs čiupo mane glėbin:

– Na sveika, sveika, pempike!

Spoksojau į jį netekusi žado. Galvoje šmėkštelėjo: „Gal tas seniokas ne visai sveikas?“ Bet Stanislovas smarkiai supurtė paėmęs už pečių:

– Ką, ar jau nebepažįsti?

– Aš tai pažįstu, bet jūs…

Manęs kunigas nebuvo matęs. Bent jau suaugusios.

– Taigi tau ant kaktos parašyta: tu Pempės duktė!

Žiojausi sakyti, kad esu Liuda. Liuda Petkevičiūtė, bet Stanislovas nenustygo:

– Tai aš ir sakau – Petkevičiaus tu kraujas. Ir dvasia, – kiek patylėjęs pridūrė, akimis verdamas giliai, giliai – panašiai, kaip ir tėtukas.

– O kodėl vadinat jį Pempe?

Stanislovas skambiai nusikvatojo:

– O kaipgi! Būdavo, atlėks kaip viesulas paplasta ir klykia tartum tikrų tikriausia pempė: „Gyvi, gyvi!!! Ar dar gyvi?!!!“ „Gyvi, gyvi!“ – vieni, būdavo, šaukiam, kiti krenkščiam, o treti vos beišstenam.

Pasirodo, tėtis buvo vienas iš labai nedaugelio, drįsusių lankyti kunigą bei jo likimo brolius tais rūškanais ir slogiais laikais, kai jie kamavosi lageryje. Be to, rėmė juos kaip beįmanydamas, Stanislovo žodžiais tariant – „ir kultūra, ir manufaktūra“.

– Argi nežinojai šito? – nustebo Stanislovas.

Nežinojau. Viena, buvau dar maža. Antra, tėvas mokėjo laikyti liežuvį už dantų. O ir girtis savo gerais darbais nemėgo. „Kiti turi girti. Ir geruoju minėti, bet ne pats,“ – sakydavo.

– Na, eime gryčion, daugiau papasakosiu, – atlyžo Stanislovas matydamas, kaip nuoširdžiai esu sutrikusi.

            Suvirtome jaukian kunigo Stanislovo namelin. Susėdome prie stalo. Tuoj radosi arbatinis gardžios arbatos ir pintinaitė džiūvėsių – visai kaip tėvų namuose. Na ir pasipylė! Na ir pažiro! Tartum žirniai iš prakiurusio maišo pabiro! Klausiausi žadą užkandusi. Vaje – kitaip nepasakysi. Tėtis tais juodais, pavojingais laikais gebėdavo atgabenti lagerin ir sėkmingai perduoti kaliniams knygų, spaudos, drabužių, vaistų, maisto… Ir ne kartą, ne du, o nuolat. Kaip jis tai darė? Papirkdavo prižiūrėtojus? Stambesnius viršininkus? O gal kitaip paveikdavo?

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Stanislovas. – Geriau buvo nežinoti, – ir ėmė porinti visokias nerašytas politinių kankinių taisykles. – Nežinodamas negalėjai nieko išduoti, supranti, pempike?

Hm. Panašius dalykus dėstė ir Stasys Stungurys, ir Aleksandras Bendinskas, ir kiti pasipriešinimo milžinai. Bet jau vėliau, kai teko garbė ir su jais susipažinti. O tądien nenuleidau akių nuo Stanislovo. Jis įsiaudrino, paraudo, akys sužibo ugnelėm:

– Žinai, jis atveždavo ne tik visokių gėrybių, apie kurias nė pasapnuot nebūtume drįsę. Jis atveždavo viltį. Žinią, kad ne viskas dar prarasta. Kad yra dar žmonių. Jis atveždavo save – savo balsą, šviesą, savo dosnią ir taurią širdį. Myliu jį. Myliu tą vaikėzą. Tą Pempę. Tikras gyvuonis. Atgimimo, pavasario šauklys. Et, vaikeli, dar keli tokie Pempės, ir Lietuvai nereiktų šitaip dvasiškai skursti! Saugokit jį, branginkit, o laikui atėjus – ir jo atminimą. Daug vargo jam dar teks patirti… – nuleido galvą ant rankų Stanislovas.

Et, kaip į vandenį žiūrėjo žmogus. Ką ir besakyti – pranašas…

Dar kunigas papasakojo, kad V. Petkevičius ir vėliau, jam jau grįžus, remdavo lageriuose likusius bėdžius, lankė juos, stiprino dvasioje.

– Kaip tikras kunigas, mergele, kaip tikras kunigas! – kratė suėmęs mano rankas visas švytėdamas. – Dabar supranti, kodėl taip myliu jį? Kodėl taip myliu tave? Supranti?

Nepajėgdama pratarti nė žodžio tik linksėjau galva ir kvailai šypsojausi.

Tai štai kur mūsų „tėtis rėtis“ kadaise dingdavo savaičių savaitėmis! Tai štai kokius ryšulius ruošdavo užsidaręs sandėliuke! Tai štai koks buvo tikrasis tikslas tų begalinių jo važinėjimų į Sibirą „pasidžiaugti tenykšte gamta“!

Galva nuo visų tų minčių apsunko. Akis temdė ašaros. Prisiminiau, kaip grįždavo iš kaži kur apšepęs, pavargęs, bet spindinčiomis akimis ir godžiai srėbdavo mamos paduotą sriubą. Ar priešingai, pajuodęs žirgliodavo iš kampo į kampą ir niršo kietai gniauždamas kumščius:

– Žvėrys! Kaip jie elgiasi su žmonėmis?! Ir su kokiais žmonėmis! Šliužai! Negali ilgai tverti šita išgamų valdžia! Negali! Nuplos juos kada visus perkūnas!

Nuo tų dienų praėjo (kas galėtų patikėti!) štai jau penkiasdešimt metų. Bet kaskart mintydama apie tėtuką, jau kadai iškeliavusį, jo žodžiais tariant, į dausas, vis prisimenu ir kunigo Stanislovo žodžius, ir tą vieną pirmųjų jo kūrybos „priepuolių“, tą neįtikėtinai gaivališką, žaismingą ir nuostabiai spalvingą jo vaizduotės proveržį. Taigi kas pavasarį, artėjant tėtuko gimimo dienai, kurią švęsti linksmai ir draugiškai buvo tapę šventa visos šeimos apeiga, kyla noras tą apeigą palaikyti, neduoti jai nunykt ir sykiu deramai paminėti „Gilės nuotykius“ – garsiojo „Durnių laivo“ pirmąją dalį.

Tuo tikslu su Šiaulių šviesuoliu, Lietuvos nusipelniusiu treneriu ir tėtės kūrybos gerbėju Viktoru Čmiliu sumanėme kasmet rengti Vytauto Petkevičiaus vardo Lietuvos vaikų rašinio ir piešinio varžybas, o gegužy – jų pabaigtuves ir Lietuvos vaikų šachmatų turnyrą, kurio šūkis – kadais mėgtas Vytauto Petkevičiaus priežodis: „Tegyvuoja vaikai, šachmatai ir knygos!“

O Gilei ir jo nepaprastiems virsmams ydų šalyje pašlovinti sumanėme „Gintarinės gilės“ garbės ženklą, kurį skiriame patiems šauniesiems varžybų nugalėtojams. Tam ženklui pritiko kitas mėgstamas V. Petkevičiaus priežodis: „Iš mažos gilės didis ąžuolas išauga“.

Šįmet visas tas gėris ir grožis drauge su dainomis, šokiais ir žaidimais vyks gegužės 30 dieną Naisiuose, mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, jos kultūros namuose (Zigmo Gėlės g. 9), baltų alke ir jaukiose jo apylinkėse. Mat ten kūrybinės Vytauto Petkevičiaus minties šventę mielai sutiko priglausti ir paremti dar vienas puikus mūsų gimtinės sūnus, šviesuolis ir garsus Lietuvos geradaris, fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjas ir Lietuvos šaškių federacijos prezidentas Ramūnas Karbauskis. Taigi laukiame visų, kas nepatingės tą nuostabią dieną tenai atvažiuoti ir vešlų Vytauto Petkevičiaus kūrybos ąžuolyną pasodinti savo gilę – kad ir mažytę.

Dalintis

Facebook
Twitter
Pinterest
LinkedIn
Happy
Happy
0 0 %
Sad
Sad
0 0 %
Excited
Excited
0 0 %
Sleepy
Sleepy
0 0 %
Angry
Angry
0 0 %
Surprise
Surprise
0 0 %

Average Rating

5 Star
0%
4 Star
0%
3 Star
0%
2 Star
0%
1 Star
0%
(Add your review)

Leave a Reply Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Next Post
  • Bendrieji straipsniai

D.Grybauskaitė – didžiausia grėsmė spaudos laisvei

Šauksmas June 2, 2015

Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas, Seimo narys Linas Balsys teigia, kad D.Grybauskaitės pastangomis Lietuvoje buvo sukurta laisvą žodį ribojanti sistema, “efektyviai užgniaužianti” kritiką apie vieną asmenį ir kad įtvirtinant šią sistemą, D.Grybauskaitė ir jos patarėjai nevengdavo tiesioginių grasinimų Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos priemonių savininkams.  Tai Seimo narys paskelbė “Lietuvos ryto” gegužės 31 dienos televizijos laidoje “Viskas […]

Susijęs pranešimas

  • Lietuva

Ramūnas Karbauskis: Asmeninės ar partinės ambicijos šiandien daro nepataisomą žalą

Šauksmas October 27, 2016April 26, 2021

Praėjo tik keturios dienos po Seimo rinkimų antrojo turo, o viešoje erdvėje jau gausiai sklinda mintys, esą kažkas laiku neįvyko. Jau antradienį pasigirdo svarstymai apie išankstinius Seimo rinkimus, nes Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga neva niekaip nesudaro valdančiosios koalicijos. Nekantriesiems ir nusivylusiems norisi pasakyti, jog neįvyko to, kas tapo nesveika tradicija, kada naktį po pirmojo […]

  • Lietuva

Liberalistinė globalizacija – naujasis totalitarizmas

Šauksmas November 16, 2016April 26, 2021

„Visų šalių proletarai, vienykitės!” — šis šūkis-užkeikimas dabartinei jaunajai kartai nieko nesako. Nebent istoriją studijuojantiems. Ar daug kas iš jaunuomenės girdi, ką apie gyvenimo išmintį pasako tėvai ir seneliai? O juk turėtų išgirsti. Kad ir tai, kad TSRS imperija buvo ne šiaip sau Rusija, ne šiaip sau jos ekspansijos įrankis, bet ši bolševikinė imperija vykdė […]

  • Lietuva

Agentų kovos: Kol JAV Kukluksklanas medžioja negrus, Lietuvoje ir Angoloje MI5 ir MOSSAD laiko frontą

Šauksmas November 21, 2016April 25, 2021

Audrius Bačiulis Tai ką leftistinės lervos, springstate Klintoniniais skrepliais? O kaip leftistiniai šimašoidai nesprings, kaip Donald Tramp atėjimas sumaišė visas kortas. Užsilenks finansavimai, ne tik Konservatoriams Britanijoje, bet ir dešiniojo Lietuvos tvartelio portalėliams. Sugrįžtantis amerikiečių nacionalizmas jau duoda vaisių. Kuklusklano baltaodžių nacionalistų būriai jau pradėjo skersti juodaodžius pačiuose Detroito ir Naujojo Orleano priemiesčiuose. Žiniasklaida tyli, […]

Karščiausios naujienos

Kaip liberali politika keičia internetinius lošimus

Ar Lietuvos įstatymai turėtų būti griežtesni lošimams?

10 didžiausių pasaulio korporacijų uždirba daugiau, negu beveik visos kitos valstybės

Islamistai žada išgelbėti Europą

Reportažas iš Anglijos: Rotherhame musulmonai išžagino 1400 mergaičių

Apie ruošiamą Turkijos įsiveržimą į Siriją, Abraomą Šmulevičių ir vyriausiojo Briuselio rabino kvietimą vykti į Izraelį

Afganai susiruošė į Vokietiją pas gerąją Angelą

Skaityti daugiau

  • Europos multikultūralizmas
    November 17, 2016

    Situacija komiška tuo, kad Vakarai nori sukurti multikultūrinę visuomenę pagal…

  • Rudy Giuliani apie Trampo karinę doktriną
    November 15, 2016

    Rudy Giuliani interviu su Wall Street Journal (WSJ) vyriausiuoju redaktoriumi Gerry Baker…

  • Ar „Brexit“ padės lietuviams galvoti apie ateitį?
    June 29, 2016

    Pasitraukimo iš ES šalininkams Didžiojoje Britanijoje laimėjus referendumą Europa sustingo…

Raskite mūsų kategorijas

  • Autoriniai
  • Bendrieji straipsniai
  • Lietuva
  • Multiplikacinė politika
  • Pasaulis
  • Satyra ir paskviliai
  • Studija «Šauksmas»
  • Trečiasis Pasaulinis karas
  • Vertimai
  • Video vertimai

Tau gali patikti

  • «Elfai» «Landsbergizmo» epochos sargyboje
    January 13, 2019

    Rusijos kišimasis į prezidento rinkimus Ukrainoje prasidėjo, bet kuriuo atveju…

  • Lietuva kaip didelio sprogimo detonatorius
    December 19, 2018

    Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė eilinį kartą ragina didinti lėšas…

  • Jaras Valiukėnas – Istorinio pasirinkimo išvakarėse (video)
    September 27, 2018

    Stambios technogeninės ir gamtinės katastrofos, kaip uraganas „Kotrina“ JAV, akivaizdžiai…

Copyright © 2023 Šauksmas. Visos teisės saugomos. | Theme: Blook By Themeinwp. | Powered by WordPress
Mes naudojame slapukus savo svetainėje, kad suteiktume jums tinkamiausią patirtį prisimindami jūsų pageidavimus ir pakartotinius apsilankymus. Spustelėdami „Priimti“ sutinkate naudoti VISUS slapukus.
Slapukų nustatymaiPRIIMTI
Tvarkykite sutikimą

Privatumo apžvalga

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį naršant svetainėje. Iš jų slapukai, kurie yra priskirti reikiamoms kategorijoms, yra saugomi jūsų naršyklėje, nes jie yra būtini pagrindinių svetainės funkcijų veikimui. Mes taip pat naudojame trečiųjų šalių slapukus, kurie mums padeda analizuoti ir suprasti, kaip naudojatės šia svetaine. Šie slapukai bus saugomi jūsų naršyklėje tik gavus jūsų sutikimą. Jūs taip pat turite galimybę atsisakyti šių slapukų. Bet atsisakymas kai kurių iš šių slapukų gali paveikti jūsų naršymo patirtį.
Necessary
Always Enabled
Necessary cookies are absolutely essential for the website to function properly. These cookies ensure basic functionalities and security features of the website, anonymously.
CookieDurationDescription
cookielawinfo-checbox-analytics11 monthsThis cookie is set by GDPR Cookie Consent plugin. The cookie is used to store the user consent for the cookies in the category "Analytics".
cookielawinfo-checbox-functional11 monthsThe cookie is set by GDPR cookie consent to record the user consent for the cookies in the category "Functional".
cookielawinfo-checbox-others11 monthsThis cookie is set by GDPR Cookie Consent plugin. The cookie is used to store the user consent for the cookies in the category "Other.
cookielawinfo-checkbox-necessary11 monthsThis cookie is set by GDPR Cookie Consent plugin. The cookies is used to store the user consent for the cookies in the category "Necessary".
cookielawinfo-checkbox-performance11 monthsThis cookie is set by GDPR Cookie Consent plugin. The cookie is used to store the user consent for the cookies in the category "Performance".
viewed_cookie_policy11 monthsThe cookie is set by the GDPR Cookie Consent plugin and is used to store whether or not user has consented to the use of cookies. It does not store any personal data.
Functional
Functional cookies help to perform certain functionalities like sharing the content of the website on social media platforms, collect feedbacks, and other third-party features.
Performance
Performance cookies are used to understand and analyze the key performance indexes of the website which helps in delivering a better user experience for the visitors.
Analytics
Analytical cookies are used to understand how visitors interact with the website. These cookies help provide information on metrics the number of visitors, bounce rate, traffic source, etc.
Advertisement
Advertisement cookies are used to provide visitors with relevant ads and marketing campaigns. These cookies track visitors across websites and collect information to provide customized ads.
Others
Other uncategorized cookies are those that are being analyzed and have not been classified into a category as yet.
SAVE & ACCEPT