Liuda Petkevičiūtė: „PASIGENDAM DIDŽIO KŪRĖJO, PAVASARIO ŠAUKLIO IR NUOSTABAUS ŽMOGAUS“

Gegužės 28 dieną sukaks 85-eri, kai pasaulį išvydo iškilus lietuvių rašytojas ir mąstytojas, viena tauriausių ir kilniausių mūsų padangės širdžių – Vytautas PETKEVIČIUS (1930-2008).

Pernai, 2014 m. suėjo 50 metų nuostabiai jo knygai „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, kuri per tą laiką tapo viena labiausiai skaitomų, sulaukė šešeto leidimų Lietuvoje ir buvo išversta į visą pluoštą kitų kalbų, tarp jų – rusų, latvių, estų, ukrainiečių, uzbekų, bulgarų, armėnų, gruzinų.
—————————————————————————————————————–

     Kasmet alyvoms ir sodams pražydus apima ypatinga nuotaika: juk tai tėtuko, rašytojo Vytauto Petkevičiaus laikas!.. Įstabios, savitos jo asmenybės branduolį, neapsakomą jo sielos grožį, taurios jo širdies karštį ir dosnumą apibrėžianti būsena. Nuo mažens matydavau, kaip gaivina jį tas gamtos kilimo, žydėjimo ir atgimusių vilčių metas, o sykiu ir jo paties gimtadienio šventė, kurią linksmas minėdavo džiugiai kleketuodamas kaip koks visatos gaivalų svaiginamas gandras – švęsdavo taip, kaip švenčia žmonės, gyvenimą suvokiantys kaip brangiausią dovaną, kaip galimybę kurti, džiaugtis ir džiuginti kitus.

Šitą jo bruožą, tą žiedais kupančio pavasario žavesį itin pabrėžė ir viena puikiausių jo knygų vaikams, gimusi, kaip ir jis pats – linksmai, valiūkiškai, seniai laukta ir sykiu šiek tiek netikėta. Lyg netyčia, lyg atsitiktinai atskrido plataus mojo lemties išdykėlės sparnais ir nutūpė kaip koks švilpa varnėnas skaitytojams į pačius paširdžius. O kita vertus, kad ir kokia žaisminga ar lengvabūdė, ji kartu taip smarkiai apsunkusi nuo pasaulinio sielvarto, prisodrinta tokios gilios išminties, tokio neišmatuojamo skausmo, kad net kvapą gniaužia atidžiau įsiskaičius.

Lygiai toks, daugialypis ir prieštaringas, įvairiapusis, giliai ir plačiai rėpiantis, tartum gyva gamtos pilnatvės išraiška, buvo ir pats Vytautas Petkevičius. Bet apie viską nuo pradžių.

„Gilės nuotykiai“ užsimezgė kaip džiugus pokštas, noras pralinksminti ir šio bei to pamokyti vaikus. Puikiai pamenu aną tolimą 1962 metų rudenį, kai po žygio į rudens spalvomis aptiškusį mišką grįžome tėtis, brolis ir aš – murzini (mat lauže kepėm bulves), pavargę (netrumpą kelią sukorėm), bet labai patenkinti, pilnomis kišenėmis kaštonų ir gilių. Brangaus savo tėtuko pramaniūgo pamokyti iš tų gėrybių pasigaminom visokių paukščių, gyvių, žirgų, žmogiukų ir visa, ko tik gali prireikti žaidimui. Vieną tokį iš gilės padarytą žmogeliauską tėtis tą vakarą žiūrinėjo, žiūrinėjo ir… nusinešė prie savo darbatsalio! Mudu su broliu nuščiuvom: negi žais?

   Netrukus tėtis jau peiliu perpus raižė rašymo lapus. Sudėjęs juos krūvelėn tuoj susiuvo knygutę. Ant jos viršelio keliais brūkšniais nupiešė striukį mūsų Giliuką šauniai pamerkta akimi ir ant šono pakrypusiu beretuku. Vidinius knygelės lapus vieną po kito papuošė ir kiti linksmi piešinukai, o tuščius tarpus tarp piešinių užpildė greita, kaži kur vis skubanti tėtės rašysena. Manau, kaip tik tada ir gimė „Gilės nuotykiai“. Kai kuriuos apsakymėlius tėtis čia pat parašęs skaitė, o mudu su broliu leipom juokais. Ypač smagios mudviem regėjosi Gilės išdaigos, juokingi jo „mokslai“ ir Ąžuolo gyventojų „pamokslai“. Tai, kaip tėtis gebėjo juos sudėti vientison sakmėn, kaip žaismingai surikiuoti, žavėjo, kurstė vaizduotę ir, tėtės žodžiais tariant, vis „kirkino juokų kauliuką“. Tie jo žodelyčiai, sušukimai, tie priežodžiai… Klausėmės net išsižioję.

            Ilgainiui knygelių radosi vis daugiau. Vis keistesnės klostėsi Gilės klajonės. Sulig diena jos pynėsi į vis įmantresnes pynes, mums su broliu kartais ne visai suprantamas. Kodėl kai kurie veikėjai kalbėjo ir elgėsi vienaip ar kitaip, kartais jau sunkiai besuvokėm. Aišku buvo tik viena: tėtį lyg koks šišas pagavo. Paprastai, kai jį patraukdavo koks sumanymas, jis visas jan pasinerdavo ir pro jo kambario durų apačią matei per naktis sklindant jaukią geltoną šviesą.

            Šitai truko, ko gero, visą žiemą. Tėtė vis dažniau kaži ką rašė įkniubęs, vis mažiau rasdavo laiko paišdykauti su mumis, vis rečiau skaitydavo garsiai savo pasakas. O jei ir skaitydavo, jos nebebuvo tokios pagavios, kaip iš pradžių, tik vis ilgesnės, pinklesnės ir persmelktos kaži kokio keisto ilgesio ir gėlos. Mažoms mūsų galvelėms geriausiai suprantami išliko taurioji Pupelė ir kilniaširdis Žirniukas. Kodėl Kaštonas toks žiaurus, o Šabalbonai tokie beširdžiai, kodėl tie riestanosiai tokie kvaili, verksneliai dar kvailesni, o ištižėlį Lepšį reik ramstyt šakaliais, mudu suimti nevaliojom. Paklaustas tėtė paniurdavo: „Pasauly pilna ir tokių, pamatysit“.

            Namučiai, kaip ir visa kita Petkevičių buityje, buvo labai ankšti, kuklūs, bet visad spindėjo švara ir ta nenusakoma šviesa, kuri sklido nuo tėvų. Jiedu buvo iš tų gražių, žavių žmonių, kurie puošia drabužius, vietą ir aplinką, o ne priešingai. Jų žavesiui nebuvo lygių, tad ir svečių, lankytojų pritraukdavo debesis. Vaišės būdavo vis tos pačios: arbata. Į pavakario arbatogerius susirinkdavo įdomių, savitų žmonių, visokių keistuolių. Užvirdavo kalbos, o dažnai ir ginčai. Pagal anų laikų paprotį tėvukai turėjo podidį apskritą stalą drūtomis kojomis, užtiesiamą dideliausia stora staltiese su kutais, kurie svirdavo kone ligi žemės. Susinešę ton jaukion pastalėn savo žaisliukus galėjom niekam netrukdydami ir mudu su broliu vakaroti drauge su visais.
Nežinau, kaip pora metų jaunesnis mano broliukas, bet aš greitai iš kalbų „viršuje“, užstalėje, susiprotėjau, kad vienas iš didžiųjų „Gilės“ piktadarių „šabalbonų“ buvo Hitleris, kitas – Stalinas, abu vienas kito verti kraugeriai. Kalbos apie karą ir jo baisumus smigo giliai širdin, vertė nemažai apie jį galvoti. Patiko tėtės dažnai kartojama mintis, kad žmonėms iš esmės nėra ko kariauti, kad karus sukelia bepročiai, siekdami kokios nors pramanytos naudos, mat iš tiesų naudos iš karo nėra ir negali būti.

   Arbatos mėgėjai nemažai šurmuliuodavo ir apie kitus dalykus, kitus asmenis, ir šiandien, prisimindama jų anuomet puse lūpų sakytus „sakymus“, galiu drąsiai teigti: „Gilės nuotykiai“ ne šiaip sau pasakaitė apie nuodėmingon žemėn iš ąžuolo aukštybių išpuolusį keistuolį papaikėlį. Tai „Durnių laivo“ pirmoji dalis, parašyta anų slogių laikų dvasioje, tai yra, kalbant ne tiesiai, o vis aplinkiniais, vingriais pasakėčios ir palyginimo, sugretinimo keliais.

Po įvairiomis kaukėmis ir „apvalkalais“ (Skuja, Kankorėžis, Lepšis ir jo palyda, kietakaktis Riešutas, piktadarys Kaštonas, suvytėlė Bulvė, išverstakailis Ridikas) nesunku atpažinti V. Petkevičiaus išjuoktus, aštrios jo plunksnos kiaurai persmeigtus kuo tikriausius anų laikų Lietuvos „veikėjus“, „raudonąjį elitą“. O ir pati ydų šalis, jos pakraščiai ir valsčiai (Sprink Ryk, Riestanosių ir Verksnelių miestai) – tai tų laikų Lietuva ir Tarybų Sąjunga, jos iš proto varantys „išvirkštumai“, kurie siutino rašytoją, kaitino jauną jo kraują (juk tuomet jam tebuvo vos trisdešimt), sprogdino iš vidaus. Įsikarščiavęs jis ne ką švelniau, o gal net griežčiau pliekdavo ano meto „proto maro“ platintojus, negailėdamas jiems tokios geliančios pašaipos, kad bailesniems klausytojams net pakaušis atšaldavo.

Manau, tarp tų dviejų knygų skirtumas tik toks, kad pagaliau stojus taip ilgai išsvajotai laisvei, nuo paslėptų ir „perkeltinių“ prasmių pavargęs rašytojas, širdy visad likęs šiek tiek pernelyg patiklus ir naivokas, lengviau atsikvėpė ir „iš rimtųjų“ patikėjęs demokratija, teisėtumu ir žodžio laisve, švystelėjo senąsias, „nelaisvės laikų“ savo kūrinių drapanas pro langą. Ir kad jau tėškė tai tėškė viską kaip yra – be jokių „priedangų“, „perdangų“ ar „apdangalų“. Su vardais, pavardėmis ir kita „dokumentika“. Taip radosi naujoviškas, antipasakėtiškas jo „Durnių laivas“ – iš esmės trečioji, po „Gilės nuotykių“ ir „Molio Motiejaus, žmonių karaliaus“, jo satyros dalis.

Kai „Gilės nuotykiai“ pagaliau buvo išspausdinti (išsyk 14 000 vienetų), tėtis nesitvėrė džiaugsmu. Vis glostė taip brangią jam knygelę, vartinėjo, skaitinėjo. Sakydavo išperėjęs ją per žiemą, bet rašęs keliolika metų. Ir galėjai matyti, kad jam pačiam patinka taip šauniai įveikta užduotis – sukurti mažiesiems už širdies griebiančią pasaką, kurion būtų pridėta ir daug platesnės, gilesnės prasmės, o kartu įrašyta toji neapsakoma širdgėla ir be galo skaudi patirtis, kurią taip brangiai įgijo visa jų karta – baisaus ir kruvino karo vaikai.

            Anuomet, kiūtant jaukioje namų pastalėje per šurmulingus Petkevičių arbatogerius, stebino ir daugiau kas: nors tėtė dažnai būdavo jauniausias iš susibūrusių (juk teturėjo vos trisdešimt), jo žodis likdavo svariausias, aštriausias ir teisingiausias. Negana to, daug vyresni, vadinas, ir labiau patyrę, daugiau gyvenimo matę, o kartais ir visai žilagalviai vyrai ir moterys ateidavo klaustis jo nuomonės, jo užtarimo, jo pritarimo ar patarimo. Man tai atrodė labai keista ir sykiu labai išdidu. Didžiavausi tėčiu ir jauste jaučiau jį esant neeilinį, šviesų, kilnų ir visiems reikalingą – ypač bėdoje, varge, abejonėje. Tas mano pasididžiavimas sulig metais augo – vos ne kasdien, vos ne kas žingsnis gaudamas vis naujo, kaskart vis skalsesnio peno.

Dalį jo veiklos mačiau, girdėjau, galėjau pasverti, palyginti su aplinkinių „dėdžių“ ir „tetų“ elgsena, kalbėsena, gyvensena. Tačiau visuomet jaučiau esant dar kažką. Kažką tolima ir paslaptinga, gal težinoma tik jam vienam, kur jis gan dažnai nuklysdavo mintimis. Šeimoj ir aplinkoj visi jau buvo su tuo apsipratę ir nekreipdavo dėmesio, matyt, priskirdami tą „skraidymą“ kūrybai. Tačiau nuovoki mano širdelė visad čiuopė esant dar kažką, ko niekas net neįtaria.

            Ligi šiolei mąstydama apie plačią ir gilią tėtės veiklą nesiliauju stebėtis: kaip, iš kur jis prasimanydavo laiko mums, vaikams? Be to, prasimanydavo taip, kad būtų ką prisiminti. Mėgstamas jo „patiekalas“ buvo kelionės į gamtą. Arba pašnekesiai apie ją. Štai pūkšdami, įraudę klampojam patižusiu mišku ir šnekamės apie paukščius – kam kuris labiau patinka. Broliui erelis. Man gulbė. Sužiūram į tėtį.

– O man pempė, – ūmai taria jis.
Mudu su broliu net sustojam. Šita laibakojė? Šita kuoduotė? Kodėl?

– Et, man mielas tas gimtinei ištikimas paukštis. Gal todėl, kad kas pavasarį nudžiunga radęs mus tebegyvus… – svajingai nutęsia tėtukas ir tuoj pat nutinka tai, ką sau mintyse buvau įvardinus „minties skrydžiu“: jo akys tampa mėlynos, mėlynos, o keistai persimainęs žvilgsnis rodo, kad jis kažkur visai kitur. Toli, toli nuo šios pažliugusios giraitės, kur mes taip juokingai klampojam per polaidžio purvyną, abu su brolužiu pakaitomis čia vienas, čia kitas pamesdami baloje čia vieną, čia kitą kaliošą. Kur jis tada akies moju atsidūrė mums, žiopliams, nė nenutuokiant? Kur jis išvis ta pradžia skrajodavo?

Prisiminiau šį pašnekesį daug vėliau, po daugelio metų, kai vienas pažįstamas paskambino pranešti, jog esu kviečiama aplankyti kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio, dar vadinamo tėvu Stanislovu. Ir net pasišovė nuvežti – mat turėjo mašiną. Tuomet buvau kokių trisdešimties ir jau turėjau du paaugusius sūnus. Visai patiko mintis nugabenti juos pas tuo metu plačiai Lietuvoje pagarsėjusį šviesuolį. Taigi susėdome ir važiuojam – Paberžėn. Atvažiavę išlipam prie kunigo sodybos. Einam. Ir štai jis atbėga. Atbėga tekinas, plevėsuodamas ilgu keistu drabužiu. Basas. Ir visu balsu šaukia: „Pempės duktė atvažiavo! Pempės duktė!“ Sustojau apstulbusi. Pripuolęs čiupo mane glėbin:

– Na sveika, sveika, pempike!

Spoksojau į jį netekusi žado. Galvoje šmėkštelėjo: „Gal tas seniokas ne visai sveikas?“ Bet Stanislovas smarkiai supurtė paėmęs už pečių:

– Ką, ar jau nebepažįsti?

– Aš tai pažįstu, bet jūs…

Manęs kunigas nebuvo matęs. Bent jau suaugusios.

– Taigi tau ant kaktos parašyta: tu Pempės duktė!

Žiojausi sakyti, kad esu Liuda. Liuda Petkevičiūtė, bet Stanislovas nenustygo:

– Tai aš ir sakau – Petkevičiaus tu kraujas. Ir dvasia, – kiek patylėjęs pridūrė, akimis verdamas giliai, giliai – panašiai, kaip ir tėtukas.

– O kodėl vadinat jį Pempe?

Stanislovas skambiai nusikvatojo:

– O kaipgi! Būdavo, atlėks kaip viesulas paplasta ir klykia tartum tikrų tikriausia pempė: „Gyvi, gyvi!!! Ar dar gyvi?!!!“ „Gyvi, gyvi!“ – vieni, būdavo, šaukiam, kiti krenkščiam, o treti vos beišstenam.

Pasirodo, tėtis buvo vienas iš labai nedaugelio, drįsusių lankyti kunigą bei jo likimo brolius tais rūškanais ir slogiais laikais, kai jie kamavosi lageryje. Be to, rėmė juos kaip beįmanydamas, Stanislovo žodžiais tariant – „ir kultūra, ir manufaktūra“.

– Argi nežinojai šito? – nustebo Stanislovas.

Nežinojau. Viena, buvau dar maža. Antra, tėvas mokėjo laikyti liežuvį už dantų. O ir girtis savo gerais darbais nemėgo. „Kiti turi girti. Ir geruoju minėti, bet ne pats,“ – sakydavo.

– Na, eime gryčion, daugiau papasakosiu, – atlyžo Stanislovas matydamas, kaip nuoširdžiai esu sutrikusi.

            Suvirtome jaukian kunigo Stanislovo namelin. Susėdome prie stalo. Tuoj radosi arbatinis gardžios arbatos ir pintinaitė džiūvėsių – visai kaip tėvų namuose. Na ir pasipylė! Na ir pažiro! Tartum žirniai iš prakiurusio maišo pabiro! Klausiausi žadą užkandusi. Vaje – kitaip nepasakysi. Tėtis tais juodais, pavojingais laikais gebėdavo atgabenti lagerin ir sėkmingai perduoti kaliniams knygų, spaudos, drabužių, vaistų, maisto… Ir ne kartą, ne du, o nuolat. Kaip jis tai darė? Papirkdavo prižiūrėtojus? Stambesnius viršininkus? O gal kitaip paveikdavo?

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Stanislovas. – Geriau buvo nežinoti, – ir ėmė porinti visokias nerašytas politinių kankinių taisykles. – Nežinodamas negalėjai nieko išduoti, supranti, pempike?

Hm. Panašius dalykus dėstė ir Stasys Stungurys, ir Aleksandras Bendinskas, ir kiti pasipriešinimo milžinai. Bet jau vėliau, kai teko garbė ir su jais susipažinti. O tądien nenuleidau akių nuo Stanislovo. Jis įsiaudrino, paraudo, akys sužibo ugnelėm:

– Žinai, jis atveždavo ne tik visokių gėrybių, apie kurias nė pasapnuot nebūtume drįsę. Jis atveždavo viltį. Žinią, kad ne viskas dar prarasta. Kad yra dar žmonių. Jis atveždavo save – savo balsą, šviesą, savo dosnią ir taurią širdį. Myliu jį. Myliu tą vaikėzą. Tą Pempę. Tikras gyvuonis. Atgimimo, pavasario šauklys. Et, vaikeli, dar keli tokie Pempės, ir Lietuvai nereiktų šitaip dvasiškai skursti! Saugokit jį, branginkit, o laikui atėjus – ir jo atminimą. Daug vargo jam dar teks patirti… – nuleido galvą ant rankų Stanislovas.

Et, kaip į vandenį žiūrėjo žmogus. Ką ir besakyti – pranašas…

Dar kunigas papasakojo, kad V. Petkevičius ir vėliau, jam jau grįžus, remdavo lageriuose likusius bėdžius, lankė juos, stiprino dvasioje.

– Kaip tikras kunigas, mergele, kaip tikras kunigas! – kratė suėmęs mano rankas visas švytėdamas. – Dabar supranti, kodėl taip myliu jį? Kodėl taip myliu tave? Supranti?

Nepajėgdama pratarti nė žodžio tik linksėjau galva ir kvailai šypsojausi.

Tai štai kur mūsų „tėtis rėtis“ kadaise dingdavo savaičių savaitėmis! Tai štai kokius ryšulius ruošdavo užsidaręs sandėliuke! Tai štai koks buvo tikrasis tikslas tų begalinių jo važinėjimų į Sibirą „pasidžiaugti tenykšte gamta“!

Galva nuo visų tų minčių apsunko. Akis temdė ašaros. Prisiminiau, kaip grįždavo iš kaži kur apšepęs, pavargęs, bet spindinčiomis akimis ir godžiai srėbdavo mamos paduotą sriubą. Ar priešingai, pajuodęs žirgliodavo iš kampo į kampą ir niršo kietai gniauždamas kumščius:

– Žvėrys! Kaip jie elgiasi su žmonėmis?! Ir su kokiais žmonėmis! Šliužai! Negali ilgai tverti šita išgamų valdžia! Negali! Nuplos juos kada visus perkūnas!

Nuo tų dienų praėjo (kas galėtų patikėti!) štai jau penkiasdešimt metų. Bet kaskart mintydama apie tėtuką, jau kadai iškeliavusį, jo žodžiais tariant, į dausas, vis prisimenu ir kunigo Stanislovo žodžius, ir tą vieną pirmųjų jo kūrybos „priepuolių“, tą neįtikėtinai gaivališką, žaismingą ir nuostabiai spalvingą jo vaizduotės proveržį. Taigi kas pavasarį, artėjant tėtuko gimimo dienai, kurią švęsti linksmai ir draugiškai buvo tapę šventa visos šeimos apeiga, kyla noras tą apeigą palaikyti, neduoti jai nunykt ir sykiu deramai paminėti „Gilės nuotykius“ – garsiojo „Durnių laivo“ pirmąją dalį.

Tuo tikslu su Šiaulių šviesuoliu, Lietuvos nusipelniusiu treneriu ir tėtės kūrybos gerbėju Viktoru Čmiliu sumanėme kasmet rengti Vytauto Petkevičiaus vardo Lietuvos vaikų rašinio ir piešinio varžybas, o gegužy – jų pabaigtuves ir Lietuvos vaikų šachmatų turnyrą, kurio šūkis – kadais mėgtas Vytauto Petkevičiaus priežodis: „Tegyvuoja vaikai, šachmatai ir knygos!“

O Gilei ir jo nepaprastiems virsmams ydų šalyje pašlovinti sumanėme „Gintarinės gilės“ garbės ženklą, kurį skiriame patiems šauniesiems varžybų nugalėtojams. Tam ženklui pritiko kitas mėgstamas V. Petkevičiaus priežodis: „Iš mažos gilės didis ąžuolas išauga“.

Šįmet visas tas gėris ir grožis drauge su dainomis, šokiais ir žaidimais vyks gegužės 30 dieną Naisiuose, mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, jos kultūros namuose (Zigmo Gėlės g. 9), baltų alke ir jaukiose jo apylinkėse. Mat ten kūrybinės Vytauto Petkevičiaus minties šventę mielai sutiko priglausti ir paremti dar vienas puikus mūsų gimtinės sūnus, šviesuolis ir garsus Lietuvos geradaris, fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjas ir Lietuvos šaškių federacijos prezidentas Ramūnas Karbauskis. Taigi laukiame visų, kas nepatingės tą nuostabią dieną tenai atvažiuoti ir vešlų Vytauto Petkevičiaus kūrybos ąžuolyną pasodinti savo gilę – kad ir mažytę.