Prieš kelis mėnesius Lietuvos knygynuose pasirodžiusi žurnalistės Rūtos JANUTIENĖS knyga „DINASTIJA. Landsbergių išgyvenimo istorija“, kaip ir galima buvo tikėtis, susilaukė plataus visuomenės dėmesio bei prieštaringų vertinimų. Knygos pagrindinis herojus, valstybės lėšomis saugomas „Dėdulė“ V. Landsbergis, „Kauno dienos“ žurnalistei pasiteiravus jo nuomonės apie paviešintas Landsbergių šeimos paslaptis bei intriguojančius biografijos faktus, suponuojančius nuomonę apie profesoriaus bendradarbiavimą su KGB, nebuvo itin iškalbingas:
„Mėšlo krūva!.. Moteriškė daro pinigus. Užuojautą jai reikia pareikšti, kad tokiais pinigais, tokiais būdais užsidirba sau duoną… Nemanau, kad jai sekasi. Pinigų ji turbūt gauna, bet aš manau, kad sėkmė nėra pinigai. Tai yra žmogaus tragedija”, – sakė V.Landsbergis.
Visai kitokią poziciją, pasirodžius minėtai knygai, išsakė Seimo narys Povilas GYLYS: „Kai perskaičiau tokios R. Janutienės knygą „Dinastija”, kurioje ji, rodos, argumentuotai ir dokumentuotai pateikia nuomonę, kad Vytautas Landsbergis tarybiniais laikais buvo ne tik aktyvus komjaunuolis, marksizmo dėstytojas, bet ir KGB agentas, pagalvojau: dabar Vytautui yra tik dvi galimybės. Pirma – eiti į teismą ir įrodinėti, jog tai yra Janutienės pramanas arba, antra, eiti prie klausyklos ir išpažinti savo nuodėmes. Į teismą, matau, Vytautas Landsbergis nesirengia. Nemanau, kad jis ir prie klausyklos eis. Mat, mano nuomone, iš tiesų jis yra netikintis. Nes Dievo nebijo.
Tačiau labai tikėtina, kad jis, kaip jau įprasta, eis į tribūnas ir aiškins, kaip jis vienas, tokiems kaip aš besipriešinant, išvadavo Lietuvą“, – teigia buvęs užsienio reikalų ministras publikacijoje „Ar V. Landsbergis vėl vaidins J. Basanavičių?”.
R.Janutienė savo knygoje „Dinastija“ ištisą skyrelį paskiria aršiam V.Landsbergio kritikui, KGB majorui Vladui GULBINUI – „Baisi KGB majoro Tiščenkos – Gulbino pasaka“ : „Vytautas Landsbergis ir jo kariauna į KGB agentus žvelgia selektyviai. Jie, pavyzdžiui, turi KGB agentą, su kuriuo atvirai broliaujasi – Algimantą Čekuolį. Šitas charizmatiškas pasakotojas padėjo Landsbergiui užvaldyti Sąjūdį. Tačiau po Vilnių vaikšto ir daug „blogų“ saugumiečių. Vienas jų yra Vladas Gulbinas. Tai, kad jis turi ir antrą, tikriausiai prigimtinę, Tiščenkos pavardę, man pasakė legendinis disidentas Antanas Terleckas“, – aiškiai ironizuodama dėsto knygos autorė.
„Laisvas laikraštis“ pasiteiravo buvusio KGB majoro, dabar pensininko Vlado GULBINO, ne kartą viešai tvirtinusio, jog Vytautas Landsbergis tarybiniais metais iš tikrųjų kelis dešimtmečius bendradarbiavo su KGB, – kokį įspūdį jam paliko naujoji Rūtos Janutienės knyga „DINASTIJA“, kuri savo paliesta tematika kažkiek primena legendinį šviesios atminties rašytojo Vytauto Petkevičiaus kūrinį „Durnių laivas“?..
————————————————————————————————————
„Perskaičius Rūtos Janutienės knygą „DINASTIJA – Landsbergių išgyvenimo istorija“ man susidarė įspūdis, jog buvo atliktas milžiniškas darbas, pateikta daug archyvinių dokumentų (nors daugelio jų dėl prastos kokybės neįmanoma perskaityti) bei nuotraukų, tačiau nieko naujo aš ten neatradau. Man tik keista, kad beveik visi knygoje aprašomi asmenys, daugiau ar mažiau, yra išjuokiami, tame tarpe ir aš. Naujojoje R.Janutienės knygoje pateikta medžiaga, jos rašymo stilius man kažkuo priminė Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą“, nors literatūrine prasme „Dinastija“ nė iš tolo neprilygsta seniai klasika tapusiam, liaudies pamėgtam legendiniam romanui!..
Knygos „Dinastija“ autorė apie šviesaus atminimo rašytoją V. Petkevičių iš pradžių atsiliepia gan teigiamai, tačiau pabaigoje, vis tiktai, nebeišlaiko ir užgauliai išvadina jį „gaivalu, pijoku, aršiu bolševiku“. Tokia, sakyčiau, labai kvaila, tiesiog chamiška R.Janutienės maniera pasireiškia jau nebe pirmą kartą. Paskutiniaisiais rašytojo gyvenimo metais man teko labai artimai bendrauti su gerbiamu V.Petkevičiumi, dažnai būdavome įvairiose kompanijose, renginiuose, pobūviuose. Galiu patvirtinti, kad nė karto nemačiau rašytojo girto ar triukšmaujančio.
Na, o kalbant apie V.Petkevičiaus tariamą prielankumą vadinamiesiems bolševikams, galiu pasakyti, kad įvairiuose žmonių suėjimuose jis dažnai labai kritiškai pasisakydavo, pavyzdžiui, buvusių TSRS vadovų N.Chruščiovo ir K.Černenkos atžvilgiu. Savo knygoje „Durnių laivas“ netgi buvusį Lietuvos kompartijos vadovą, artimą draugą Algirdą Mykolą Brazauską išdirbo į šuns dienas (pastarasis už šią kritiką vienoje televizijos laidoje pavadino rašytoją chamu). Vienintelis „bolševikas“, kurį labai gerbė ir mylėjo Vytautas Petkevičius, buvo Antanas Sniečkus.
Iš nepriklausomos Lietuvos politinių lyderių daugiausia kritikos rašytojas pažerdavo ekspremjero Andriaus Kubiliaus adresu, vadindamas jį „paskutiniu kvailiu“, „Landsbergio chalujumi“ ir panašiai. O konservatorę Rasą Juknevičienę dažniausiai vadindavo „Landsbergio papūga“. Žodžiu, Vytauto Petkevičiaus politinė laikysena visada buvo kritiška, aršiai ir drąsiai kritikuojanti esamą valdžią, bet jis niekada nebuvo „aršiu bolševiku“, kaip teigia R.Janutienė.
Gerai prisimenu, kaip V.Petkevičius labai gyrė, anot R.Janutienės, Lietuvos bolševikų ilgalaikį vadovą Antaną Sniečkų už tai, kad šis 1954 metais kategoriškai atsisakė paklusti N.Chruščiovo nurodymui – prijungti prie Lietuvos TSR Kaliningrado sritį, motyvuodamas tuo, jog pas mus ir taip daug rusų bei lenkų gyvena. A. Sniečkus taip pat nesutiko apsėti Lietuvos laukus kukurūzais, kaip to pageidavo N.Chruščiovas. Tais laikais už tokį nepaklusnumą generaliniam sekretoriui Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius A.Sniečkus labai daug kuo rizikavo, galėjo netekti užimamų pareigų.
Beje, dabartinėje politinėje situacijoje, stebint įvykius Ukrainoje, galime tik įsivaizduoti, kas būtų, jeigu N.Chruščiovo prijungtą prie Lietuvos Kaliningrado sritį Rusija užsinorėtų susigrąžinti, kaip ir Krymą. Manau, komentarai čia nereikalingi. Jau vien todėl šiandien mes turėtume būti dėkingi Antanui Sniečkui už tokį politinį įžvalgumą!..
Knygos „Dinastija“ autorė R.Janutienė teigia, neva Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę į politikos aukštumas iškėlė ne kas kitas, o būtent Vytautas Landsbergis, nors iš tikrųjų tai yra netiesa. Įžvelgdamas didelius politinius sugebėjimus D.Grybauskaitę iškėlė jos vadinamas Mokytojas – buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas, primygtinai įkalbinėjant prezidentui Valdui Adamkui. Na, o KGB agentas „Dėdulė“ jau kiek vėliau susibičiuliavo su Raudonąja Dalia!..
Beje, man atrodo, kad pastaruoju metu R.Janutienės vedamos TV diskusijų laidos „Nuoga tiesa“ ir „Patriotai“ jau tampa banaliomis ir visai neįdomiomis. Gal ponia Rūta jau išsisėmė?.. Pernai vieną tokią TV laidą ji pavertė kažkokiu „cirko spektakliu“, kai pasikvietė žurnalistą – šizofreniką Lukošių, kuris laidos metu „kariaudamas“ su vienu A.Paleckio šalininku ištisą valandą vien tiktai garsiai rėkė, o žiūrovai niekaip negalėjo suprasti, ką jis nori pasakyti. Viena laidos dalyvių, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė, neapsikentusi tokio balagano, pareiškė išeinanti iš studijos, nes nemato tokiose „diskusijose“ jokios prasmės…
Be kita ko, knygoje „Dinastija“ visai nepagrįstai teigiama, neva daug V.Landsbergio priešininkų norėjo įsigyti (nupirkti) Maskvoje saugomą „Dėdulės“ agentūrinę bylą, už kurią esą buvo prašoma 25 000 JAV dolerių. Knygos autorei aš pateikiau informaciją, kad daug šitos bylos „pirkėjų“ nebuvo ir net negalėjo būti, nes reikėtų prieiti prie labai aukštų dabartinės Rusijos FST vadų. O tas vienintelis galimas „pirkėjas“ buvo Audrius Butkevičius, kuris man, berods, 2002 metais papasakojo, kad artimai bendravo su vienu šios tarnybos valdybos vadovu, kuris, lygtai, pasiūlė jam parduoti agento „Dėdulės“ agentūrinės bylos KOPIJĄ už 25 000 JAV dolerių. Tačiau A.Butkevičius tokios sumos tuo metu neturėjo, o be to, jo žodžiais tariant, bylos kopija – tai dar nėra įrodymas. Tiesą sakant, aš pats, asmeniškai, šita A.Butkevičiaus „pasaka“ nelabai tikiu…
R.Janutienė knygoje „Dinastija“ rašo, neva aš laikiau save Landsbergių šeimos draugu ir netgi kurį laiką buvau priimamas jų namuose. Galiu užtikrintai pareikšti, jog tai absoliuti nesąmonė, išgalvota pačios R.Janutienės!.. Tais laikais V.Landsbergį dažnai matydavau Operos ir baleto teatre, bet niekada su juo nebendravau. O su tuo metu teatre dirbusia akompaniatore Gražina Ručyte – Landsbergiene dažnai bendravome kartu su kitais teatro artistais. Tiesa yra tik tai, kad 1991 metais aš tikrai Gražinos Ručytės buvau pakviestas į Landsbergių namus Žvėryne ir tada tarp mūsų įvyko pokalbis apie mano galimą sugrįžimą į valdišką darbą saugumo departamente. Tame pokalbyje V.Landsbergis nedalyvavo, nes, kaip teigė G.Ručytė, profesorius buvo išvykęs į Vokietiją.
Tiesa aprašyta knygoje yra ir tai, kad aš iš tikrųjų pasakiau R. Janutienei naujieną, kurią labai nedaug kas žino Lietuvoje, jog Vilniuje gyvena buvęs dabartinio Rusijos prezidento V.Putino viršininkas Valdemaras Kliučinskas, 1982-1986 dirbęs žvalgyboje VDR teritorijoje, Dresdene. Tas žmogus ne toks dar senas, 1945 m. gimimo, gyvena netoli manęs. Po šių mano žodžių R.Janutienė tiesiog išvertė savo plėšrūniškas akis, nors knygoje tiktai išjuokė mane, atseit, čia nėra jokios sensacijos…
Dar keliose knygos „Dinastija“ vietose R.Janutienė tiek prifantazavo, kad tai man sukėlė ne tik juoką, bet ir pyktį. Pavyzdžiui, autorė rašo, kad man vykstant drauge į užsienio gastroles traukiniu – „dėl ataskaitų palankumo patys garsiausi Lietuvos tenorai ir sopranai su juo broliaudavosi visą kelią… Jam dainuodavo, drauge gerdavo“. Su jokiais tenorais ir sopranais niekada nesu važiavęs traukiniu ar skridęs lėktuvu. Bet užtai su ansambliu „Lietuva“ ir orkestru „Trimitas“ daug kartų man teko važiuoti traukiniu į Maskvą.
Juoką kelia R.Janutienės pastaba, kad kai ji susitiko su manimi – „Gulbino saulelė jau buvo vakarop“. Nieko čia nuostabaus, nes kai tik žmonės išeina į pensiją, kiekvieno saulelė ima leistis…
Knygoje „Dinastija“ rašoma, neva „KGB majoras pats piršdavosi į kompaniją dabar jau politikams, žurnalistams, vis siūlydamas papasakoti pikantiškų istorijų apie buvusius ganomuosius, kurių atsivertimas į didelius nepriklausomos Lietuvos patriotus jį linksmino“. Betgi tai yra visiškas melas!.. Niekam aš nesiperšu į jokias kompanijas ir nieko nesiūlau. Na, o savo nuomonę apie R.Janutienės knygą „Dinastiją“ nusprendžiau viešai pareikšti tik todėl, kad man paskambino „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus pavaduotojas ir paprašė tai padaryti.
Beje, perskaitęs „Dinastiją“ norėčiau paklausti autorės: kodėl savo knygoje R.Janutienė nieko nerašo apie dar vieną mano jai pateiktą „pikantišką“ informaciją, liečiančią asmeniškai ją pačią?.. Mat 2002 metais viena „Lietuvos ryto“ žurnalistė tiesiog spaudė mane pripažinti, neva R.Janutienė augina savo ir Audriaus Butkevičiaus dukrą. Tada aš tai žurnalistei atsakiau, kad prie lovos su žvake nestovėjau, todėl ir nežinau, kieno dukrą augina R.Janutienė, ir pasiūliau paties Audriaus Butkevičiaus paklausti (čia skaitytojams reikėtų paaiškinti, kad 2001-2004 metais aš dažnai bendraudavau su A.Butkevičiumi, matyt, dėl sutampančio mudviejų požiūrio į „Dėdulę“ V.Landsbergį).
Rūta Janutienė savo knygoje įrodinėdama, kad V.Landsbergis ir jo tėvas Žemkalnis buvo KGB agentais, beveik visur remiasi mano pateiktais įrodymais. Ir čia pat šaiposi iš mano dvigubos pavardės Tiščenka – Gulbinas, tarsi tai turėtų kokią nors reikšmę?!..
Jeigu kam nors įdomu, galiu trumpai paaiškinti, kad mano tėvas buvo ukrainietis Ivan Danilovič Tiščenko, o motina lietuvė Zosė Piliukaitė . Iškart po karo, 1947 m. jiedu apsivedė. Kai aš 1948 m. gimiau Vilniuje, tuo metu mano tėvas dirbo Lietuvos KP Vilniaus m. Organizacinio skyriaus vedėju, bet 1950 metais išvyko studijuoti į Leningradą. Ten gyvendamas susirado kitą moterį, todėl su mama išsiskyrė. Dėl įvykusių skyrybų mano mama labai pergyveno, paliko erdvų butą Vilniuje, L.Giros gatvėje, ir drauge su manimi išvyko gyventi į Simną, kur dirbo Teismo pirmininke. Kai 1956 metais Simne mano mama buvo nužudyta, man tebuvo 8 metai. Ir nors tėvas teismo keliu bandė prisiteisti sau globą ir parsivežti savo sūnų į Leningradą, bet galiausiai mano mamos sesuo Elena Gulbinienė su vyru apsiėmė auginti mane. Atsidėkodamas savo antriesiems tėvams aš pakeičiau turėtą pavardę Tiščenko į Gulbinas. Štai ir visa R.Janutienės sukurta „detektyvinė“ mano dvigubos pavardės istorija!..
1972 metais, baigęs Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą, gavau pasiūlymą dirbti KGB centriniame aparate. Buvau paskirtas Ideologinėje valdyboje kuruoti visas Lietuvos profesionalaus meno organizacijas, tame tarpe Operos ir baleto teatrą.
Grįžtant prie knygos „Dinastija“, apibendrintai galiu pasakyti, kad rašydama apie KGB agentą „Dėdulę“ V.Landsbergį ir jo tėvą Žemkalnį, R.Janutienė įdomiai ir pikantiškai pateikė žinomus faktus, deja, nieko naujo!.. Landsbergių klano „išgyvenimo istorijos“ jau seniai, daugiau ar mažiau, Lietuvos žmonėms žinomos, ne kartą aprašytos įvairių autorių, tame tarpe ir mano mylimo rašytojo Vytauto Petkevičiaus romane „Durnių laivas“.
Kadangi R.Janutienė liaudies mėgiamą rašytoją pavadino „aršiu bolševiku“, tai galiu pasakyti, kad ir aš, kaip ir V.Petkevičius, esu „aršus bolševikas“, buvęs KGB majoras – Vladas Gulbinas…“
Average Rating
Liuda Petkevičiūtė: „PASIGENDAM DIDŽIO KŪRĖJO, PAVASARIO ŠAUKLIO IR NUOSTABAUS ŽMOGAUS“
Gegužės 28 dieną sukaks 85-eri, kai pasaulį išvydo iškilus lietuvių rašytojas ir mąstytojas, viena tauriausių ir kilniausių mūsų padangės širdžių – Vytautas PETKEVIČIUS (1930-2008). Pernai, 2014 m. suėjo 50 metų nuostabiai jo knygai „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, kuri per tą laiką tapo viena labiausiai skaitomų, sulaukė šešeto leidimų Lietuvoje ir buvo išversta į visą pluoštą kitų kalbų, […]